Kinas
Kinas turi savybę patraukti, pririšti ir nepaleisti. Režisierius Vytautas Žalakevičius man visada primindavo, kad, kartą atėjus į kiną, iš jo nebegalima išeiti. Tik vėliau supranti, kad visas tavo gyvenimas yra kinas.
Šiais metais „Scanoramoje“ susidėliojo įspūdingas pasjansas iš puikių moterų režisierių kurtų filmų, pasakojančių labai skirtingas moterų istorijas. Norėčiau, kad jį dėliotų ir ištikimos festivalio lankytojos iš filmų „Dievas yra, jos vardas Petrunija“, „Irina“, „Suvenyras“, „Sonja. Baltoji gulbė“, „Agnesės meilė“, „Įseserė“. Kitaip, bet ne mažiau giliai moterų charakterius atskleidžia vyrai režisieriai filmuose „Lara“, „Ilgšė“, „Šnipė“. Tai pačiai linijai atstovauja Bo Widerbergo retrospektyvos juostos „Elvira Madigan“, „Geismas ir grožis nuostabus“ ir „Vaikiškas vežimėlis“.
Norėčiau, kad susimąstytume „Apie begalybę“, pabandytume suprasti „Partenono“ prasmės ir vaizdo harmoniją, išgirstume „Valstybinėse laidotuvėse“ skambantį įspėjimą apie laikui nepavaldžius pavojus. Savo žiūrovų laukia šeimai skirtos programos filmai. Jeigu mažieji sinefilai atsives tėvelius į žavų animacinį filmą „Napaprasta Maronos kelionė“, esu tikra – visa šeima dar labiau pamils savo gyvūnus.
Vaizdas
Ruduo – vizualiai turtingiausias metų laikas. Kartais neapleidžia įspūdis, kad ir pats esi dalis paveikslo, kurį tau nupiešė gamta. Gali ne tik grožėtis juo, bet ir judėti jame. Norisi ilgiau pabūti tame paveiksle. Šalia mano namų auga klevas, kiekvieną rudenį jis nurausta išskirtinai gražiai. Nuliūstu, jeigu neturiu laiko tinkamai juo pasigrožėti.
Asmenybės
Man imponuoja žmonės, kurie turi spalvą. Visiškai nesvarbu, kas jie – politikai, menininkai ar mokslininkai. Spalvos turėjimu vadinu savitą stilių, o jo svarbą geriausiai atskleidžia posakis: „Stilius – tai žmogus.“ Ši sąvoka apima daug aspektų. Tai – žmogaus laikysena, etinės ir estetinės pažiūros, elgsena. Deja, dažnas stilių tapatina tik su drabužiais ir užmiršta, kad stilingas žmogus iš masės išsiskiria tikrai ne tik tuo, kuo yra apsirengęs.
Knyga
Literatūros pasaulį pastaruoju metu sukrėtė Svetlanos Aleksijevič knygų ciklas „Utopijos balsai“. Manau, kad Nobelio literatūros premija už nežinomos istorijos atvėrimą pasauliui – viena prasmingiausių. S. Aleksijevič knygos yra meninis ir žmogiškas žygdarbis. Ką žinojome apie Černobylį, Afganistaną ir karo paliktus randus žmogaus sieloje, iki pasirodė knygos „Černobylio malda“, „Cinko berniukai“ ir „Karo veidas nemoteriškas“? Taip, mums skelbdavo datas, nors ir jas pavėluotai, vėliau – per katastrofas žuvusiųjų skaičius, finansines cunamių bei žemės drebėjimų pasekmes ir t. t. Tie skaičiai nepasakė pasauliui nieko apie žmogaus dvasios griūtį.
Vieta
Paprastai mintimis grįžtu į vietas, kurios padarė didelį įspūdį, ir į namus, kuriuose buvo gera. Grįžimo vaizdinys man – atminties teritorija, ji greičiau emocinė negu tiksliai geografiškai įvardijama. Žinau tik tiek, kad iš bet kur visada noriu grįžti namo.
Kvapas
Pats brangiausias ir atminties ryškiausiai išsaugotas kvapas – Kūčių ryto, kai kūčiukų aromatas pasklisdavo po visus namus. Tai ritualinis kvapas, nukeliantis į laikus, kai buvo gyvi abu tėvai, kai prie šeimos stalo netrūko nė vieno artimo žmogaus.
Ritualai
Kava, mankšta, kontrastinis dušas, košė. Neįdomus ir buitiškas, bet – ritualas.
Skonis
Esu beginklė prieš bet kurį gerą daržovių ir šviežių žuvų patiekalą, o rimtai apsiginklavusi – prieš kiaulieną ir tortus.
Vertybė
Jausmai, kurie daro žmogų gyvą.
