Ruduo jau čia, o tai reiškia, kad prasideda ir apdovanojimų sezonas. Kas pretenduoja tapti nugalėtojais, galima numatyti pasižvalgius po Tarptautinį Toronto filmų festivalį. Renée Zellweger – viena jų. Ne veltui festivalio auditorija po režisieriaus Ruperto Gooldo sukurto filmo „Džudi“ premjeros jai plojo atsistojusi. Dainuoti „Oskaru“ apdovanotai aktorei – ne naujiena. Renée Zellweger daro tai nuo pat miuziklo „Čikaga“ laikų, bet naujojoje juostoje ji pranoko pati save – kone transformavosi į legendinę žvaigždę Judy Garland.
Judy Garland išgarsėjo vos septyniolikos suvaidinusi Dorotę filme „Ozo šalies burtininkas“. Holivudo legenda dirbo iki pat paskutinių gyvenimo metų. Biografinė juosta „Džudi“ atspindi būtent tą laikotarpį, kai Judy – išsekusi ir pašlijusios sveikatos – važinėdavo koncertuoti į Londoną.
Pokalbio su penkiasdešimtmete Renée Zellweger susitinkame Toronte, viešbutyje „Fairmont Royal York“, prieš pat filmo premjerą. Žydraakė blondinė atrodo visai kitaip nei jos įkūnijama herojė. Dėvi juodą sijoną ir prekių ženklo „Oscar de la Renta“ megztinį, nuolat sukioja ant rodomojo piršto mūvimą masyvų ypatingo dizaino auksinį žiedą, – tai vienintelis jos dėvimas papuošalas. Susimąsčiusi, bet kartu šmaikšti ir nepaprastai šilta.
Ar šis žiedas Jums ką nors reiškia?
Šis? Nieko ypatinga. Nusipirkau jį prieš maždaug dvidešimt metų, regis, Niujorke.
Papasakokite, kaip klostėsi Jūsų gyvenimas ir karjera iki 2016-ųjų, kai po ilgos pertraukos grįžote į ekranus – sukūrėte Bridžitos Džouns vaidmenį.
Aktoriaus karjera dažnai įsuka į nepertraukiamą ciklą. Jaučiausi esanti jo įkaitė, gyvenanti ne savo gyvenimą, ne savo name, ne savo mieste. Atrodė – nebetobulėju kaip žmogus, todėl buvau nuobodi net pati sau. Augti, keistis turime nuolat, todėl verta imtis naujų dalykų. Tiesiog troškau pabūti ramiai ir tyliai. Aktorius negali įtikimai papasakoti herojaus istorijos, jei pats negyvena visaverčio gyvenimo. Galiausiai aš, kaip žmogus, gyvenu tik kartą, todėl norėjau paskaityti ką nors, kas nėra scenarijus, ir pastudijuoti ką kita nei naujo personažo charakteris. Taip ir padariau. Ir galiu drąsiai tai rekomenduoti. (Juokiasi.)
Ar tiesa, kad ranką prie Jūsų gyvenimo pokyčių buvo pridėjusi Salma Hayek – ragino sulėtinti tempą? Kaip apibūdintumėte šią draugystę?
Su Salma mus supažindino mano draugas. Gražuolė, tikras pulsuojančios energijos kamuolys. Kartu Salma yra išskirtinė asmenybė, labai mielas ir gilus žmogus. Kartą susitikome oro uoste, aptarėme beprotiškai darbų prigrūstas mūsų dienotvarkes ir tai, kad nuolat turime būti geros formos. „Rožė negali žydėti ištisus metus, nebent dirbtinė“, – tarstelėjo Salma. Tai buvo labai gili mintis.
Regis, grįžote atgavusi jėgas – vedate televizijos šou, pristatinėjate filmą „Džudi“. Kuo Jus patraukė Judy Garland asmenybė?
Judy Garland man, kaip ir daugeliui, – ikoniška asmenybė, be to, ji buvo išskirtinai reikšminga mūsų šeimai, todėl nuo mažens žinojau apie visus jos laimėjimus. Šį filmą kūrėme neskubėdami, tai buvo tarsi ramus tyrinėjimas, skaitymas tarp eilučių. Galiausiai ėmė atrodyti, kad jos gyvenimo įvykiai – tai ir tavo asmeninė patirtis.
Ar buvo sunku transformuotis? Kaip jautėtės, kai pirmąkart, žiūrėdama į save veidrodyje, išvydote Judy Garland?
Šis vaidmuo iš esmės skyrėsi nuo visų mano ankstesnių. Mūsų komanda tarsi nuolat eksperimentavo ieškodama smulkiausių detalių, kurios galėtų papildyti kuriamą personažą. Rezultatu buvau išties patenkinta. Turėjau Judy skruostus, ir mane tai labai džiugino. Kuo labiau nepanašesnė į save tampu, tuo geriau jaučiuosi. Rupertas (režisierius, – aut. past.) siekė ne vien išorinio, bet ir emocinio panašumo į personažą.
Padainavote visas Judy dainas. Ar pati džiaugėtės suvokusi, kiek daug galite?
O, taip. Nežinojau, ko tikėtis, tiesiog norėjau pamėginti. Stengiausi pernelyg daug negalvoti apie tai, kokia svarbi žmonėms Judy buvo kaip atlikėja. Nesvarsčiau, ką pasieksime, tiesiog pasitikėjau procesu.
Kaip dirbote su savo balsu?
Visai nieko nedariau, mano balsas buvo niekam tikęs. Užtat daug išmokau darydama tai, ko negalima daryti. Sužinojau apie variacijas, koks svarbus yra miegas ir kad negalima 28 kartus dainuoti „The Man Who Got Away“ ant šaltos scenos, o ryte eiti įrašinėti. Dabar jau tai tikrai žinau.
Mėgstate dainuoti maudydamasi duše ar sukinėdamasi po namus?
To turite paklausti mano šunų Chesterio ir Nellie. (Juokiasi.) Jie susirango šalia fortepijono, ir mes keletą kartų per dieną muzikuojame. Mano augintiniai turi kelis mėgstamus kūrinius, bet yra ir tokių, kurių atlikti neleistų. Mes visi turėtume paprašyti savo vidinio kritiko pasitraukti į šalį ir tiesiog mėgautis dainavimu iš širdies, nes tai suteikia daug džiaugsmo.
Taigi grojate fortepijonu?
Nepasakyčiau. To nepatvirtintų ir šunys. (Juokiasi.)
Ar yra tokia daina, kuri Jums primintų ką nors ypatinga?
Mėgstu klausytis muzikos, turiu sukaupusi man reikšmingų kūrinių kolekciją, ir ji tik didėja, nes nuolat atrandu naujų. Man svarbūs „The Beatles“, Tomas Petty, labai patinka klausytis „The Avett Brothers“. Pastebėjau, kad filmuodamasi užkimbu už kokios nors dainos. Tad, išgirdusi vieną jų, mintimis iškart persikeliu į filmavimo laikus.
Norėdama perteikti Judy Garland asmenybės išskirtinumą, turėjote išnarstyti ją po kaulelį, – ši moteris buvo trapi, bet kartu ir labai manieringa.
Aš tiesiog skendėjau jos muzikoje, klausydavausi jos balso, buvau apsupta jos biografijų ir autobiografijų, vaizdo įrašų, portretų, drabužių. Kai taip gyveni ilgą laiką, galiausiai tiesiog nebegalvoji apie persikūnijimą, tai vyksta tarsi savaime. Kai kas, tarkime, kaip Judy laiko mikrofoną, atrodė labai gerai pažįstama, bet tuos kadrus peržiūrėdavau daugybę kartų. Judy yra sakiusi, kad Louisas B. Mayeris vadindavo ją savo mažuoju kupriumi. Svarsčiau – kodėl. Pasirodo, ji buvo labai smulki, o pečiai – tikrai šiek tiek gunktelėję. Man įdomios atrodė ir jos sceninės kalbos, – aktorės miuziklų patirtis ir unikali prigimtinė judėjimo maniera lėmė įspūdingus pasirodymus. Judy Garland viešojo kalbėjimo ekspresija buvo pralenkusi laiką.
Mane labai sujaudino Jūsų vaidyba, ypač viena finalinė scena, kai sudainavusi „Over the Rainbow“ Judy ištaria: „Tu nepamirši manęs, ar ne taip?“
Ši daina sukelia nostalgiją ir atgaivina tuos gražius vaikystės išgyvenimus, kai dar nežinai, ką gyvenimas tau atneš, bet tarsi ilgiesi tos savo nežinomos ateities ir viliesi, kad svajonės pildysis. Ta daina atspindi Judy Garland dvasią. Kūrinio atlikimas priklausydavo nuo to, kokius iššūkius jai tekdavo atlaikyti, bet ši moteris niekada neprarasdavo vilties, kad ir vėl bus laiminga. Tai mane tikrai labai paveikė. Judy Garland buvo tikra herojė, ji sugebėdavo įveikti kliūtis ir dalytis savo patirtimi su žiūrovais. Jos didžiausia kuriama vertė buvo būtent ryšys su žmonėmis.
Ryšį su žiūrovais ji išsaugojo iki pat pabaigos…
Rono Howardo sukurtame dokumentiniame filme „Pavarotti“ Bono kalbėjo apie prancūzų kritikus, kurie sakė, kad nėra ką ir lyginti, kaip Pavarotti dainuodavo šlovės metais ir kaip – į gyvenimo pabaigą. „U2“ vokalisto nuomone, tie žmonės nieko nesupranta apie dainavimą, nes tik tada, kai atlikėjo gyvenimo patirtis susijungia su kūrinio žodžiais, gimsta tikrasis šedevras. Tai gali būti įdomi paralelė su Judy gyvenimu. Ši moteris gali dalytis savo patirtimi net su kitų kartų žmonėmis, nes jos išgyvenimai rezonuoja su mūsiškiais. Žmonėms Judy Garland atidavė ne tik savo muzikinį talentą. Didžiausia jos dovana – empatija ir gebėjimas patikėti atstumtų ar nesuprastų žmonių gerumu.
Jums sukako penkiasdešimt. Esate trejais metais vyresnė už savo heroję. Mano manymu, Judy karjera žlugdė, o Jums ar pavyko išvengti neigiamo aktorystės poveikio?
Mano kartos aktorėms lengviau nei Judy, nes galime daryti įtaką savo karjeros krypčiai, galime nesiimti to, ko nenorime. Niekada nebuvau priklausoma nuo narkotinių medžiagų, siaubinga suvokti, kad jai teko tai patirti dėl nežinojimo. Dabar žmonės jau daugiau žino apie priklausomybės ligas. Aš pati, jei turiu emocinių problemų, kreipiuosi pagalbos į draugus, kolegas, artimuosius, kurie galėtų pasakyti: „Sustok minutėlei, pasikalbėkime apie tai. Ar tikrai verta taip jaudintis dėl to, ką dabar patiri?“ Jaučiu, kad Judy to trūko.
Kaip jaučiatės būdama penkiasdešimties?
Man labai patinka būti tokio amžiaus. Daug kas jau padaryta, tad negi kartosiesi, reikia susigalvoti ką nors nauja, ir tai labai įkvepia. Net sunku apibūdinti. Jaučiuosi tarsi dar kartą gimusi, it vaikas, kuriam viskas dar prieš akis. Patiriu džiugų virpulį, lyg versčiau naują skirsnį nekantraudama sužinoti, kas gi nutiks. Sėkmės, mergaite, ir daugiau jokių gyvenimo pamokų, išmoktų ankstesniais dešimtmečiais. (Juokiasi.)
Kaip manote, ką Holivude padaryti lengviau – karjerą ar išsilaikyti?
Nežinau. Aš pati nei vieno, nei kito dalyko nevertinu kaip sunkios užduoties. Tai skirtingos patirtys. Jei trokši naujų potyrių ir žvelgsi į tai kaip į galimybę išmokti ką nors nauja, tada tikrai patirsi gerų nuotykių. Jei darai tai, ko trokšta širdis, ir mėgaujiesi procesu, sėkmė ateina. Viskas priklauso nuo to, kokių nuostatų laikytis pasirenkame. Vieną dieną galite būti apdovanota už tai, ką rašote, bet ne įvertinimas turėtų būti svarbiausia vertybė, o džiaugsmas, kurį patiri užsiimdamas mėgstama veikla. Tada, net jei ir niekas nenorės spausdinti jūsų kūrinių, nenustosite daryti to, ką pasirinkote. Juk tai taip nuostabu!
