Pokalbio pradžioje su Meda Jonaityte, aptardamos šiuo metu jos skaitomo Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ temas, leidžiamės į pasvarstymus, kiek asmeninės ir socialinės priežastys lemia, kad moterys vis dar laikomos mažiau vertingesnės už vyrus. „Nors augau tarp vaikų, kurių požiūris į šeimą buvo stereotipinis – mama laiko visus namų kampus, o tėtis, parėjęs namo, geria alų ir žiūri televizorių, man gyvenime pasisekė, nes tokio šeimos modelio patirties neturiu. Niekada nejaučiau, kad ko nors negaliu būdama moterimi. Pirmiausia dėl to, kad užaugau tarp stiprių asmenybių. Mano krikšto mama Irena Veisaitė yra be galo stipri, tai, kaip ji, išgyvenusi Holokaustą, geba atleisti ir šviesiai, išmintingai suvokti pasaulį, daro didžiulį įspūdį. Kai buvau mažai, man labai patiko ne tik Irenos namai, labiausiai – ilgas koridorius su knygų prikrautomis lentynomis, bet ir jos artimųjų, svečių pašnekesiai. Turinio nesuprasdavau, bet pokalbio dalyvių kalbos ritmika, tempas, kasdieniame gyvenime nelabai girdimi žodžiai hipnotizavo, dvelkė pagarba kitam. Mano šeimoje vyrai ir moterys bendravo pagarbiai. Močiutė buvo ištekėjusi už Lietuvos disidento, politologo profesoriaus Aleksandro Štromo – Irenos pusbrolio, bet kai jie išsiskyrė, gražiai bendravo ir su jo naująja šeima, kai ši grįždavo iš Amerikos. Tėvai irgi išsiskyrė, bet jų santykiai taip pat buvo pagarbūs.
Man ilgai niekada nekilo mintis, kad lytis yra ribojantis dalykas. Šiek tiek vėliau supratau, kad kai nesusiduri, manai, jog tam tikrų reiškinių nėra. Iš tikrųjų egzistuoja ir mažesni moterų atlyginimai, ir pasąmoninė darbdavių nuostata, kad moteris turi ar gali turėti vaikų, todėl dėl jų priežiūros ar ligų gali iškristi iš darbo rinkos. Man tai atrodo neteisinga ir nemanau, kad su tuo reikia taikstytis. „Jeigu vengsime tam tikrų įvykių, temų, bandysime ignoruoti, kad nepasijustume nemaloniai, niekas nesikeis“, – teigia pašnekovė.
Meda įsitikinusi, kad jei veikla netiktų pagal prigimtį, charakterį, ji to nedarytų. „Nesu linkusi savęs ilgai kankinti. Nors turiu bruožų, kurie gali būti pritaikomi bet kokiame kitame versle: esu imlus žmogus, noriu ir greitai išmokstu naujų dalykų, esu pareiginga, sąžininga, viską stengiuosi daryti maksimaliai geriausiai ir nuoširdžiai, esu ten, kur noriu būti“, – teigia moteris. Nuo 14-os metų modelio karjerą pradėjusi ir jau 20 metų modelių agentūrą kartu Julija Maslinskaja-Ulvydiene valdanti M. Jonaitytė priduria, kad iki 27-erių metų jai gyvenimas siūlė viską pats, o tada leido suprasti, kad reikia labiau pasistengti, jei nori, jog galimybės virstų rezultatu.
„Gyvenimas tuo ir įdomus, kad kartais atrodo, jog žinai, kaip susiklostys tam tikra situacija, bet jis ima ir nustebina, – teigia pašnekovė. – Tarkim, mano kelias iki paltus kuriančio lietuvių prekių ženklo „InAvati“. Visą vaikystę Profsąjungų rūmuose lankiau dailės būrelį, vėliau šios disciplinos mokiausi Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Svajojau būti drabužių dizainere. Tapusi modeliu, iš arti pamačiau dizainerius, jų kūrybą ir pagalvojau, kad nesu pakankamai talentinga tai daryti. Dar labai mėgstu rudenį. Ir žmonės su paltais man sukelia poetišką vaizdinį. Ta estetika – sveikos melancholijos, romantikos išraiška. Kartą vienas fotografas paprašė patalkinti fotografuojant prekių ženklo „InAvati“ katalogui. Susipažinau su ženklo savininke, susibičiuliavome, ji pasiūlė važiuoti į parodą Paryžiuje, vėliau į parodas ėmiau važinėti kartu su kita kolege. Jau 4-eri metai užsiimu šio ženklo populiarinimu Lietuvoje ir užsienyje, darau fotosesijas ir padedu kurti kolekcijas. Nuoširdžiai sergu už šią kompaniją ir tikiu, kad lietuvaitės netrukus bus gražiausius paltus dėvinčios moterys.“
Meda teigia kol kas su dviem veiklomis susitvarkanti. Ruduo jai – intensyvus laikas. Rugsėjį moteris, kaip modelių agentūros savininkė, važinėjo po Lietuvą ir rinko būsimus modelius, o kaip prekių ženklo sklaidos vadovė kuruoja daug naujų projektų. Daugiausia pasitenkinimo jai teikia tai, kad miesteliuose, kartais net vienkiemiuose rastų merginų gyvenimas pasikeičia, jos tampa žinomos pasaulyje: „Gera matyti, kaip merginos keičiasi. Ir vaikiškos, ir palepintos, ir nesubrendusios su laiku stiprėja. Myliu žmones, mėgstu su jais dirbti.“
Kai pašnekovė pripažįsta, kad šiemet atostogavo tik tris dienas, pasiteirauju, kaip saugosi nuo perdegimo. „Ilgai maniau, kad kiti energijos turi daugiau nei aš, bet supratau, kad dažnai žmonės tiesiog dėvi „nesibaigiančios energijos“ kaukes. Kadangi laiką galiu valdyti pati, išmokau sustabdyti save, kai to reikia. Energijos neišeikvoju ir į tam tikras situacijas reaguodama ne taip dramatiškai kaip anksčiau“, – tvirtina Meda.
Į klausimą, ar laiko save prigimtine lydere, modelių agentūros savininkė sako: „Nei vaikystėje, nei vėliau nebuvau lyderė. Buvau iš tų vaikų – kur padėsi, ten ir rasi. Po medžius karsčiausi tik kartą. Pabandžiau, bet man nepatiko, nes neapleido pojūtis, kad galiu susižeisti. Apskritai mano saugumo jausmas ilgai buvo šlubuojantis. Gal dėl to, kad tėvai išsiskyrė, kad augau tik su moterimis – mama, močiute. Ir gyvenome gana sunkiai, nuo 12-os metų mamai, kai grįždavo iš pagrindinio darbo, vakarais padėdavau valyti nemažos įmonės patalpas, kad turėtume papildomų pajamų. Savotiškas paradoksas – iš prigimties tvirto stuburo lyg ir neturėjau, tačiau niekada nesijaučiau ko nors neverta.“
Medos Jonaitytės modelis
Įvaizdis. „Galime bandyti viską sudvasinti, bet esame žmonės, ir pirmasis įvaizdis yra svarbus. Tai patvirtinta daugybe tyrimų. Tiesa, vergauti įvaizdžiui – jau kas kita. Dabartinio tvaraus vartojimo laikais mano tikslas yra išgryninti savo spintą iki vadinamosios kapsulės. Tai man – minimalizmas. Neseniai krausčiausi į naują gyvenamąją vietą, – mėnesį teko gyventi šiek tiek nebaigtuose remontuoti namuose, ir ką gi – išsiverčiau su mažu lagaminėliu drabužių. Kraustydamasi atsikračiau daugelio spintoje tūnančių rūbų vaiduoklių, apie kurių egzistavimą buvau pamiršusi. Jei konkrečiau kalbėtume apie drabužius, man patinka paprasto kirpimo su neįprastomis, kartais nelabai matomomis detalėmis. Džiaugiuosi radusi funkcionalumo ir dizaino derme pasižymintį apdarą. Dėl to aukštakulniai – ne man. Su jais niekada nebus patogu, vienintelis dalykas, ką galime padaryti, – apsimesti, kad patogu.“
Grožis. „Pasirinkti dekoratyvinę kosmetiką paprasčiau, bet rasti tinkamų dermatologinės priežiūros produktų yra sunkiau. Todėl labai džiaugiuosi atradusi prekių ženklo „Filorga“ priemones. Esu ištikima žmonėms, kurie mane kerpa, daro manikiūrą, masažą, – jei atrandu tuos, su kuriais sutampu, jais ir pasikliauju.“
Kvapas. „Nostalgiją kelia tie kvepalai, kuriais kvepinausi laukdamasi dukters. Iš natūralių patinka medienos ir nupjautos žolės aromatai.“
Poilsis. „Sąmoningai, kad galėčiau pasivaikščioti, įsigijau australų aviganį. Esu betono vaikas, kaimo neturėjau, gamta man visada siejosi su zyziančiais uodais, musėmis. Šuo išmokė mylėti aplinką. Vaikščioti, matyti metų laikų kaitą dabar yra vienas didžiausių malonumų.“
Oazė. „Mano oazė – namai. Mėgstu būti viena. Man reikėjo laiko įtikinti save, kad yra normalu, jog noriu būti viena, kai visiems aplink norisi kur nors eiti. Galiu sakyti, kad jau moku atsiriboti nuo to, ką daro kiti, tikriausiai jau moku pasakyti „ne“, žinau, kur noriu būti ir kur nenoriu. Su savimi elgiuosi gana sąžiningai.“
