Jus pagauti Lietuvoje – sudėtinga. Iš vienų varžybų keliaujate į kitas…
Evaldas: Dažniausiai būna taip, kad vienus daiktus sukrauni į lagaminą, o kita daiktų porcija jau paruošta laukia kitos kelionės.
Ieva: Namie turime kampą, kur laikome lagaminus, bet jie iki to kampo dažniausiai nenuvažiuoja (juokiasi). Ilgiausias laikotarpis, kurį nebuvome namie, kol kas yra apie 20 dienų.
Kelionės Jums siejasi su darbu, o kaip atostogos?
Evaldas: Pernai tam neturėjome laiko, o šiemet pavyko paatostogauti. Per Europos čempionatą laimėjome savaitės kelionę į Turkiją. Žiemą, prieš žiemos šventes, su kita Lietuvos šokėjų pora – Vaidotu ir Veronika – važiuosime į Dominiką.
Ieva: Kadangi atostogų neturėjome apie pusantrų metų, Turkijoje naktimis miegodavome kambaryje, o dienomis – prie baseino. Gal tik kokią ketvirtą dieną sugalvojome, kad reiktų apžiūrėti bent viešbučio teritoriją (šypsosi).
Ar yra šalis, į kurią labai norėtumėte nuvykti šokti?
Ieva: Nebuvome Afrikoje, bet nežinau, ar labai norėčiau ten šokti. Australijoje šokome, ir tikrai nenorėčiau į ją grįžti. Tai buvo mūsų pirmoji tolima kelionė, organizmas nebuvo pripratęs. Labai sunkiai išgyvenome laiko juostų pasikeitimą. Atsimenu, per varžybas ir parketas siūbavo, ir galva sukosi. JAV kelis kartus šokome šou programoje. Norėčiau ten sudalyvauti oficialiose varžybose.
Evaldas: Varžybos ten vyksta viešbučiuose, o man tai nelabai priimtina. Azijoje būna gerų varžybų, Lietuvoje taip pat labai aukšto lygio, neatsilieka ir Rusija, šiemet labai nustebino italai.
O kaip į svečias šalis keliauja Jūsų apranga, juk be jos vargu ar įmanoma dalyvauti varžybose?
Ieva: Būtiniausius daiktus – bent vieną porą batų, svarbiausias makiažo ir šukuosenos formavimo priemones, varžybų drabužius – visada susidedame į rankinį bagažą. Turime skaudžios patirties – kartą buvo dingęs mūsų registruotas bagažas. Laimei, tąkart pasisekė – gavome jį varžybų rytą.
Evaldas: Bet va dabar Kinijoje viena pora pasimetusį lagaminą gavo tik po varžybų, vakare. Būna, kad poros reikiamus daiktus pasiskolina, o jei nepavyksta, priversti praleisti varžybas.
Šokėjai pasižymi nepriekaištingomis kūno linijomis. Koks yra Jūsų maisto racionas?
Ieva: Meluosime sakydami, kad nieko nedarome. Ribojame saldumynus, nors nė vienas nesame jų mėgėjas. Taip pat – miltinius patiekalus. Apskritai stengiamės maitintis sveikai.
Evaldas: Taip pat stengiamės valgyti kuo mažiau greitojo maisto. Aišku, kai nuskrendi, pavyzdžiui, į Kiniją, geriau eiti valgyti į pažįstamo prekių ženklo restoraną, nes žinai, ką ten gausi.
Kalbate taip, lyg turėtumėte skaudžios patirties. Ar yra tekę apsinuodyti maistu?
Evaldas: Ir ne kartą. Pasaulio taurės varžybose Azijoje buvome „švieži viščiukai“ suaugusiųjų kategorijoje. Tada neblogai pasirodėme, tačiau rezultatą pasiekėme per kančias. Lėktuve kažkas netiko, ir abu siaubingai apsinuodijome. Per varžybas po kiekvieno šokio mudviejų su Ieva keliai išsiskirdavo į skirtingas puses... Galiausiai einame gatve, aš pažiūriu į Ievą iš nugaros ir matau jos skeletą.
Ieva: Per ne visą savaitę numečiau apie 6 kilogramus.
Kartu šokate net 12 metų, pernai sumainėte aukso žiedus. Kokia yra Jūsų meilės istorija?
Ieva: Tikriausiai aš buvau rimtesnių santykių iniciatorė. Vieną dieną pasisodinau Evaldą prie puodelio kavos ir tiesiai šviesiai paklausiau, ar jis jaučia man kokius nors stipresnius jausmus, ar tai – tik mano iliuzijos. Tada Evaldas pasakė, kad nežino, tačiau nuo to pokalbio viskas įsivažiavo.
Evaldas: Kai suėjome su Ieva į porą, trenerė sakė, kad būsime kartu, kad susituoksime. Mums tai atrodė neįmanoma, nes tada negalėjome žiūrėti vienas į kitą. Dabar esu tikras, kad taip buvo dėl to, kad negerbėme vienas kito laiko. Maniau, kad Ieva iš manęs tyčiojasi. Ji vėluodavo į treniruotes, kartą apskritai neatėjo. Aš iš Trakų į Kauną atvažiuoju treniruotis, paskambinu jai likus 15-ai minučių, kad judėtų link salės. Atvažiuoju, laukiu, o ji apskritai nepasirodė. Tada baisiai supykau. Ji ir pati išsigando.
Ieva, o kodėl vėluodavote?
Ieva: Visada buvau Barbė devyndarbė. Be sportinių šokių, lankiau salsos pamokas, vakarais tapydavau. Miegodavau po kelias valandas per parą, todėl, jei likdavo iki šokių repeticijos laisva valanda, stengdavausi pamiegoti. Kartais negirdėdavau žadintuvo.
Visada esate kartu, ar nepavargstate vienas nuo kito?
Ieva: Visko būna. Labai svarbu ir sunku išmokti atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. Užtruko suvokti, kad kai įeinu į salę, Evaldas yra ne mano vyras, ne širdies draugas, o darbo partneris.
Evaldas: Būna ir labai negražių situacijų. Kartais mes iš didelio noro padaryti geriau vienas iš kito spaudžiame maksimumą. Būna – žiūriu į Ievą ir galvoju: „Tu gi gali padaryti geriau, kodėl nedarai?“ Tada pamatau jos veide „na, ir?“ Labai greit įsižiebiu. Būna piktų replikų, bet visa tai yra tik dėl sportinio azarto. Šiaip gyvenime nesipykstame.
Ieva, kokio gražiausio atsiprašymo esate sulaukusi iš Evaldo?
Evaldas: Žodžio „atsiprašau“.
Ieva: Pats įsimintiniausias atsiprašymas buvo, kai priėjo, apsikabino ir pripažino, kad negražiai pasielgė. Anksčiau atsiprašydavo dovanomis – gėlėmis, kvepalais... Šį materialų gestą turėdavau suprasti ir priimti kaip atsiprašymą. O tas žiūrint į akis ištartas „atsiprašau“ tikrai suvirpino širdį.
Kol pradėjote šokti kaip pora, taip pat sukotės šokių pasaulyje. Kokios nuomonės tada buvote vienas apie kitą?
Ieva: Abu su savo paskutiniais partneriais šokome Lietuvos dešimties šokių čempionate. Mus treniravo tie patys kauniečiai treneriai, abi poros varžėmės dėl čempionų titulo. Tai buvo pirmos varžybos, kai vienas į kitą žiūrėjome kaip į stiprų konkurentą. Tada man teko nusileisti. Laimėjo Evaldas.
Evaldas: Buvo gerai (juokiasi).
Ieva: Iš nuotraukos matyti, kiek tada jam buvo džiaugsmo (juokiasi).
Kaip nutiko, kad pradėjote šokti kartu?
Ieva: Esu šiaulietė, dar mokiausi mokykloje, kai metais vyresnis mano partneris įstojo į Vilniaus universitetą ir baigė šokėjo karjerą. Šiauliuose nebuvo su kuo sueiti į porą. Treneriai pasakė, kad yra du variantai Kaune. Turėjau nuspręsti, ar palieku viską – mokyklą, tėvus, draugus – ir kraustausi viena gyventi į Kauną, ar mano šokiai baigti. Buvau 17-os. Daug ašarų išliejau, tėvų prašiau padėti ir patarti. Jie pasakė, kad tai yra mano sprendimas. Nutariau, kad noriu šokti. Bandžiau šokti ir su Evaldu, ir su kitu partneriu. Tada treneris pasakė, kad mato tik vieną variantą – su Evaldu.
Evaldas: Visi trys buvome iš to paties klubo. Atrodė keista, kad treneris rekomendavo rinktis mane, nes stipriai skyrėsi mano ir kito vaikino lygiai. Buvau jaunesnis, mažiau patyręs. Atsimenu, šokau Latvijoje varžybose su buvusia partnere, kai paskambino Ieva ir pasakė, kad šoks su manimi. Valio! Buvo labai smagu. Norėjau su ja šokti. Dažnai užmesdavau akį ir pagalvodavau: „Graži mergaitė. Noriu šokti kartu.“
Kai susituokėte, ar gyvenimas, o galbūt ir šokis pasikeitė? Juk susituokę tapote pirmi pasaulio reitingų lentelėje…
Evaldas: Gyvenimas pradėjo keistis prieš kelerius metus. Pajutome, kad mūsų šokiai eina ne ta linkme. Lyg ir daug treniruojamės, tačiau mūsų netenkina nei vaizdas, nei rezultatas. Kilo klausimas, ar verta tęsti. Tada įsiterpė mūsų treneriai Italijoje. Nuvykome pas juos ruoštis Europos čempionatui. Pradėjus keisti šokį, pradėjo tvarkytis ir gyvenimas. Tai mus stipriai pakeitė ir kaip šokių, ir kaip gyvenimo partnerius. Pradėjome vienas kitą geriau suprasti, labiau saugoti ir gerbti.
Artėja Pasaulio standartinių sportinių šokių čempionatas, visi iš Jūsų tikisi čempionų titulo. Ir patys turite tokį tikslą. Ar kalbate apie tai, kas bus, kai tai pasieksite?
Ieva: Kiek medaus valgysi, tiek neužtenka. Kad laimėtum titulą, reikia nueiti sunkų ir ilgą kelią, bet jį išlaikyti yra dar sunkiau. Žiūrėsime, kaip gyvenimas klostysis. Kol kas nesijaučiame per seni ar pasiekę bei savo šokimu įrodę viską, ką galime.
Ievos ir Evaldo Sodeikų pora dėl pasaulio čempionų titulo Pasaulio standartinių sportinių šokių čempionate kovos lapkričio 30 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje
Užsakymo nr.: PT_60146
