Nerijau, kaip manote, kodėl prof. Audrius Mickevičius kreipėsi būtent į Jus? Ar bičiuliavotės?
Tą dieną gerai prisimenu, juk nedažnai mums draugai skambina su tokiais prašymais. Tikėjausi, kad tai – nuovargio akimirka. Pasakiau: „Audriau, tu tikrai pats baigsi filmą, bet kad tau būtų ramiau, galiu pažadėti...“ Kurį laiką iš jo nebuvo blogų žinių, atrodė, viskas klostosi gerai, bet liga komplikavosi. 2017 m. gruodį Audrius mirė. Jo žmona man perdavė vyro laišką, savitą testamentą, kad turėčiau baigti filmą. A. Mickevičius buvo kompleksiškas žmogus: viena vertus, labai emocingas, draugai prisimena, kad mėgdavo dainuoti, šokti, o kai dirbdavo, buvo racionalus, susidėliodavo griežtą planą, schemas, laikydavosi disciplinos. Taigi emocinis veiksmas buvo prašymas baigti filmą, o racionalus – sudėliojimas, kur jo medžiaga atsidurtų po galimos mirties. Laišką Audrius parašė anksčiau, nei man paskambino – likus pusantro mėnesio iki mirties.
Kodėl būtent man? 2014 m. A. Mickevičius pradėjo kurti ilgo metro dokumentinį filmą „Pavyzdingas elgesys“, o po dvejų metų paskambino, paprašė prisidėti prie komandos ir padėti patobulinti scenarijų. Mes bendradarbiavome, perrašėme scenarijų, prieš eidamas filmuoti į kalėjimą tardavosi, diskutuodavo su manimi. Veikiausiai todėl, kad labai gerai žinojau scenarijų, o nemažai dalykų dar nebuvo nufilmuota, jis paprašė manęs baigti filmą. Padarėme tai su visa komanda, ir aš jai esu labai dėkingas.
Tą dieną iškart pasišovėte aplankyti bičiulį ligoninėje, bet jis paprašė neskubėti, nes laukė kunigo...
Nemanau, kad tai buvo susitaikymo su mirtimi ženklas. Audrius labai mylėjo savo žmoną, dėl jos nepaprastai stengėsi. Ji sakė, kad Audrius daug galvodavo apie filmą, bet po to, kai parašė laišką ir pakalbėjo su manimi, jai duodavo tik ūkiškas instrukcijas. Tarsi ir ruošėsi, bet esu įsitikinęs, kad kovojo su liga. Jis laukė kunigo Arūno Peškaičio, Lukiškių kalėjimo nuteistųjų kapeliono. A. Peškaitis labai daug prisidėjo, kad kalėjime būtų galima filmuoti. Audriui kalėjimo vadovybė leisdavo filmuoti kartą per mėnesį, o kai jis mirė, labai geranoriškai priėmė, sudarė sąlygas dirbti mums patogiu laiku.
Lukiškių kalėjimas, nuteistieji iki gyvos galvos ir... „Pavyzdingas elgesys“. Paradoksalu, tiesa? Kokia yra šio filmo idėja, pagrindinė mintis?
Tai filmas apie žmogžudžius ir aukas, vienatvę, atleidimą, apie teisingumą ir bėgantį laiką. Taip, filme tyrinėjamas paradoksalus reiškinys – Vilniuje, Lukiškių kalėjime, kalinčiųjų iki gyvos galvos pavyzdingo elgesio atvejai ir asmeninės pastangos grįžti į visuomenę.
Tai yra ir visiškai asmeninė Audriaus tema. Kai 2016 m. pabaigoje jis manęs paprašė susitikti ir parodė dalį scenarijaus, dar nežinojau, kad jo brolis buvo nužudytas. Pamatęs tam tikrus epizodus supratau, kad tai yra Audriaus gyvenimo filmas. Žinot, kaip būna: pasakoja žmogus apie kūrybinį sumanymą, ir tu puikiai supranti, kad tai labai autentiška, nuoširdu, stipru. Tokių dalykų nesumeluosi.
Bet kartu Audrius nenorėjo, kad tai būtų filmas tarsi apie jį. Vienuose užrašuose (žmona perdavė jo kompiuterį, elektronines laikmenas) minima, kad jis norėtų užtaisyti temą kaip ginklą, o šūvis turi būti nukreiptas visai į kitą pusę. Tai, kad buvo nužudytas jo brolis, yra temos užtaisymas, panašiai kaip posakis „šaudyti ar nešaudyti tuščiomis“. Kai kalbame apie nužudymą, yra žudikai (nebūtinai konkretūs) ir aukos artimieji. Pirmiausia tai yra filmas apie žudikų ir aukos artimųjų susitikimą. Audrius atstovauja aukos artimiesiems, eina į Lukiškes, kur kali iki gyvos galvos nuteisti žudikai. Filme išgirsite kelis garso įrašus, kuriuos režisierius spėjo įrašyti. Jie liudija, kaip kurdamas keitėsi pats autorius. Tekstų eiga atitinka mokslininkės Elisabeth Kübler-Ross sielvarto etapų struktūrą: nužudytojo artimieji išgyvena šoką, pyktį, neigimą, klausia, kodėl taip atsitiko mums, vėliau pamažu susitaiko, priima esamą padėtį ir atgailauja. Visus šiuos sielvarto etapus įveikė Audrius. Ir visai nesvarbu, kad filmo personažai yra ne tie, kurie nužudė jo brolį. Taigi aukos artimasis ir žudikai susitinka. Ir šiuo atveju nereikėtų balinti spalvų. Du pagrindiniai filmo personažai yra realūs žudikai. Tai yra pradinė fazė, o vėliau prasideda kaita. Keitėsi režisieriaus nuostata dėl žudikų, jis suprato, kad žmonės gali padaryti kai ką baisaus, gali klysti, bet tai nėra gyvenimo pabaiga. Ne veltui Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, atšaukta mirties bausmė. Filmo pristatymą pradėdavome nuo to, kad kiekvienas turi teisę į antrą galimybę. Žudikai, kad ir kokius baisius nusikaltimus yra padarę, irgi turi teisę į antrą galimybę, turi turėti teisę įrodyti, kad nori būti visuomenės dalimi, padaryti ką nors gera visuomenei. Tokia yra žudiko ir aukos linija. Kita linija – pavyzdingas nuteistojo iki gyvos galvos elgesys. Kalėjime bendravome ne su patologiniais nusikaltėliais, o su tais, kurie ten dirba, gamybos skyriuje gamina visokius daiktus, gerai elgiasi, svajoja išeiti į laisvę. Ši patirtis man padarė didžiulį įspūdį. Kalėjime pajutau specifinę laiko tėkmę. Tada kalėjimas dar buvo Lukiškėse, Vilniaus centre. Už dešimties metrų verda gyvenimas, miestiečiai skuba, daro įvairius dalykus, o čia žmonės uždaryti, čia laikas sustojęs. Jie kalba, kokiais metais ir ką darė, jiems laiko skalė yra visiškai kitokia. Vienas mūsų personažas kali daugiau kaip 20 metų, kitas – 18. Jų nuorodos į praėjusį laiką labai specifinės.
Kuo pasireiškia sustingęs laikas žmogaus sąmonėje? Feisbuke rašėte apie reiškinį, vadinamą kalinio kinu, kai nuteistasis uždarose erdvėse pradeda matyti vizijas.
Šį specifinį terminą mokslininkai aprašė remdamiesi tyrimais. Kaliniai haliucinacijas matydavo uždaryti suspaustoje erdvėje, karceryje. Žmonių pojūčiams būtini įvairūs išoriniai impulsai. Kai jų nėra, sąmonė pradeda žaisti vaizduote.
Iš esmės visas kalėjimas ir stovintis laikas yra vadinamojo kalinio kino gamykla. Stovintis laikas skatina matyti haliucinacijas, ir tik nuo patekusiojo į uždarą erdvę priklauso, ką toje vadinamojoje kino kameroje jis mato – košmarus ar rožines svajones.
Skaičiau, kad vieno eksperimento metu žmogų patalpino į taukų maišą ir nuleido į neapšviestą vandens talpyklą. Žmogus guli, jo kūnas nejaučia jokio pasipriešinimo, nejaučia ryšio su aplinka. Būnant tokioje beorėje erdvėje žmogui ima atrodyti, kad kažkas vyksta. Tamsoje, karceryje, uždarose erdvėse kaliniai mato šviesos impulsus, siužetus. Audrius buvo skaitęs apie šį fenomeną, filme yra du metaforiškai tą reiškinį perteikiantys epizodai.
Kai filmavote, dar nebuvo priimtas įstatymas, teikiantis vilties nuteistiesiems iki gyvos galvos išeiti į laisvę. Ar būtina ir galima viltis, regis, beviltiškoje situacijoje?
Nuo 2014 metų pabaigos, kai Audrius pradėjo kurti filmą, pasikeitė daug dalykų. Tais metais Lietuva vis dar buvo vienintelė valstybė, kurioje negaliojo nuteistųjų iki gyvos galvos paleidimo į laisvę įstatymas. Šiuo metu nebėra A. Mickevičiaus, nebėra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato operatoriaus Audriaus Kemežio, Lukiškėse nebėra ir kalėjimo. Bet yra filmas. Jame yra kaliniai Rimantas Alekna ir Rolandas Čerapokas. Taip, vilties motyvas svarbus. Net jei žmogus bijo pripažinti, kad viliasi, vis tiek vilties turi būti. Filmą montavome Lietuvoje, bet ši juosta turi nemažai užsienio partnerių, tad paskutinių darbų atlikti važiavau į Bulgariją. Montuotoja bulgarė Ema Alekną pavadino žmogumi, kuris neturi vilties. Tai labai padėjo baigti montuoti medžiagą, nors tai tikslu tik iš dalies. Rimas kalba, kad neturi vilties, jei, dvidešimt metų atsėdėjus, laukia dar tiek pat, bet vien tai, kad jis kalba, reiškia, kad žmogus nėra visai praradęs tikėjimo ateitimi. Pokalbis apie galimybę išeiti į laisvę yra sudėtingas. Jeigu pradėsi labai tikėti, kad gali išeiti, o išeiti nepavyks, bus skaudžiau. Tas pat yra su meile: bijodamas neigiamo atsako bijai įsimylėti, kad nebūtum sužeistas. Dabar, kai minėtas įstatymas priimtas, žudikai turi galimybę išeiti į laisvę. Alekna – taip pat, nes naujajame įstatyme yra nuoroda, kad žmonės, kalėję ilgiau kaip 20 metų, gali pateikti prašymą, ir valstybė privalo svarstyti. Jeigu nusprendžia, kad galima išleisti į laisvę, dar nustatomas terminas nuo 5-erių iki 10-ies metų, kurį kalinys privalo elgtis pavyzdingai. Laisvės sąlygomis mes dažnai pratrūkstame, susipykstame, o kalėjime... Kalėjimas yra griežta kariška vieta, norint čia nepratrūkti, reikia geležinės psichikos, antraip „gausi“ įrašą byloje ir niekada į laisvę neišeisi. Taigi pavyzdingas elgesys yra mažytis plonas vilties siūlas, į kurį įsikabinęs gali tikėtis išeiti į laisvę.
Įdomu, ar nuteistųjų iki gyvos galvos žmonos laukia savo vyrų?
Manau, kiekvienas atvejis yra individualus. Kai kūrėme juostą, Rolandas, vienas iš filmo personažų, vedė, filmavome jo vestuves. Taigi matome ir trečią kalinę Ingridą, Rolando žmoną, už žmogžudystę sėdinčią Panevėžio moterų kalėjime.
Kuo nuteistieji gali paįvairinti savo laiką? Neretai tokiais atvejais gelbsti darbas.
Lukiškėse buvo gamybos skyrius, pavyzdingai besielgiantys kaliniai ten galėjo dirbti, gamino avilius, inkilus ir kitus dirbinius iš medienos. Ten Audrius pradėjo filmuoti Rimą ir Rolandą, vėliau ten eidavau ir aš. Daugeliui kalinių, ypač tų, kurie neturi artimųjų ar artimieji yra nuo jų nusigręžę, darbas buvo vienintelė priemonė kuo nors užpildyti laiką. Rimas, žmogus be vilties, – išskirtinis meistras, nemažai Lukiškių staklių buvo jo rankomis surinktos iš senų detalių. Laisvu nuo pagrindinio darbo laiku Rimas ir jam padedantis Rolandas sukonstravo du motociklų modelius, daugelis jų detalių – medinės. Būtent dėl to tuometis kalėjimo direktorius Viktoras Davydenka ir patarė Audriui filmuoti būtent šiuos nuteistuosius. Mirus režisieriui, jo garbei Rimas nusprendė sukurti ir automobilį. Šis jau padovanotas A. Mickevičiaus žmonai.
Esate sakęs, kad baigęs mokyklą svarstėte, ką studijuoti, Maskvoje bastėtės po teatrų ir kino sales. Tada ir sustiprėjo noras nerti į kino pasaulį?
Baigdamas mokyklą svarsčiau apie kino meno studijas Maskvoje, bet, ačiū Dievui, prasidėjo Sąjūdis, nusprendžiau mokytis Lietuvoje, pasirinkau filosofiją. Tiesa, kinas visada buvo mano akiratyje. Mano gilinimasis į šią sritį įgavo ir akademinį pavidalą – pradėjau dėstyti religinį kiną, kino filosofiją.
Baigdamas mokyklą perskaičiau A. Solženicyno apsakymą „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Kartais pagalvodavau: jeigu filmuočiau, norėčiau sukurti filmą apie herojų, panašų į šio apsakymo kalinį, per vieną jo dieną perteikti kalėjimo gyvenimo atmosferą. Kūrinį prisiminiau ir tądien, kai po Audriaus mirties filmavome Rolandą, jo kelionę iš gamybos skyriaus į vienutę ir atgal. Aišku, nuteistasis iki gyvos galvos – ne Solženicyno aprašytas tremtinys, jų situacijos skirtingos, tačiau paralelės buvo tokios stiprios, kad negalėjai jų atsikratyti. Galiu pasakyti, kad kai kurių gyvenimo epizodų dramaturgija pranoksta bet kokį meno kūrinį. Į kamerą parvedamo kalinio kadrą savo vaizduotėje mačiau nuo tada, kai perskaičiau Solženicyną. Stulbinamai panašų kadrą ir pačiam teko nufilmuoti. Visai kitaip įsivaizdavau aplinkybes, kaip vaizduotėje matytas kadras gali tapti tikrove. Labai norėčiau, kad šių aplinkybių nebūtų ir kad pats Audrius būtų šį kadrą nufilmavęs. Tačiau tuo gyvenimo dramaturgija ir pasižymi, kad režisuoja mūsų neklausdama ir neduodama pasirinkti.
Kino projektų dabar yra ir daugiau. Kartu su režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi ir Saule Bliuvaite esame parašę filmo „Izaokas“ (pagal A. Škėmos to paties pavadinimo apysaką) scenarijų, jis taip pat netrukus turėtų pasirodyti. Yra ir kitų kūrybinių kino darbų.
Parašėte dvi monografijas – „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ ir „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ – apie kiną. Kas Jus paskatino apmąstyti apokalipsės ir prievartos kine temą?
Apokalipsės kine tema kilo iš nuostabos, kad visuomenė sugeba patirti malonumą iš vaizdinių, kuriuose rodomas būtent tos visuomenės sunaikinimas. 2009-aisiais nuvykau į Niujorką ir pamačiau plakatą, kviečiantį į Rolando Emmericho filmo „2012-ieji“ premjerą. Jame buvo pavaizduoti griūvantys Niujorko dangoraižiai. Man pasirodė keista, kad, praėjus 8-eriems metams po tragiškos 2001 m. rugsėjo 11-osios patirties, visuomenė save šiurpina komerciniais dangoraižių griūties vaizdais. Pradėjau svarstyti, ką tai reiškia. Iš šio apmąstymo ir gimė knyga. Apokalipsė yra patrauklus komercinis produktas, jį komercinio kino pramonei paranku įvaizdinti. Tokio kino žiūrovai perka apokalipsės kiną ne vien kaip regimąjį malonumą, bet ir kaip savotišką patikinimą, kad tokios apokalipsės galimos vien kino ekranuose, jos niekaip nepaveiks žiūrovų kasdienybės. Kita vertus, yra ir nekomercinis apokalipsės kinas, – jam skirta monografijos apie apokalipsės kiną antroji pusė, o jį reprezentuoja, pavyzdžiui, Andrejus Tarkovskis, Larsas von Trieras, Michaelis Haneke ir kiti. Tokio kino autoriai apokalipsės kiną traktuoja ne kaip komercinės pramonės produktą, o priešingai – kaip šios pramonės kritiką.
Antroji mano monografija skirta kinematografinės prievartos temai. Tai – paradoksalus reiškinys. Viena vertus, modernybė išstumia iš kasdienio gyvenimo prievartą ir smurtą. Kita vertus, ji grąžina prievartos ir smurto siužetus kaip kasdienės monotonijos ir rutinos kompensaciją. Žmonės nemėgsta rutinos, jiems reikia dirgiklių. Knygoje nagrinėju tokį prievartos kiną, kuris nei pataikauja žiūrovams laisvai eksponuodamas prievartą, nei prievartą cenzūruoja, o sudaro sąlygas susimąstyti – ką reiškia prievarta šiandienos visuomenėje, koks žiūrovo santykis su kinematografine prievarta ir kt. Ir filmas „Pavyzdingas elgesys“ žadina tokią refleksiją.
Daktaro disertaciją parašėte apie kasdienybės filosofiją. Regis, nieko nėra sudėtingiau, kaip apmąstyti kasdienybę moksliniu požiūriu.
Tiesą sakant, dabar kaip tik rašau knygą apie kasdienybę, bet nesiremiu savo daktaro disertacija. Joje nepaliauju stebėtis kasdieniais dalykais. Ryte žmogus atsikelia, eina gerti kavos ar arbatos, ir taip – diena iš dienos, tūkstančius kartų, kuo čia galima stebėtis? Ogi viskuo. Kodėl nesistebim, kad pramerkiu akis, atsistoju ant dviejų (o ne ant trijų) kojų? Kodėl ne ant keturių? Ir t. t. Visa priimi kaip savaime suprantama, bet beveik niekada nesusimąstai, nesistebi, kodėl yra taip, o ne kitaip. Pamenu, studijuodamas Paryžiuje kartą pamačiau A. Giacometti skulptūrą „Nosis“. Kai stebėjau šį kūrinį, pradėjo veikti mano vaizduotė, pradėjau galvoti, kas būtų, jeigu žmonės turėtų tokias ilgas nosis. Miegi su mylimąja, ryte atsikeli, negali į ją atsigręžti apkabinti. Negali įprastu būdu vaikščioti, vairuoti. Nebūtų net posakių: „Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio“, „Stojau akis į akį“... Daug kas pasikeistų. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip kūnas ir su juo susiję įpročiai yra įsipynę į kasdienius dalykus. Pakanka mažos detalės, mažo pokyčio, ir kasdieniškiausi dalykai pasikeistų radikaliai.
Esate sakęs: „Vaikystėje mane persekiojo dvi baimės: baimė mirti ir baimė netekti liežuvio.“ Iš kur visa tai?
Pamenu, man sunkiai sekdavosi užmigti, gulėdavau lovoje ir stebėdavausi keistu reiškiniu: jei sumanai ką nors pasakyti, tai ir pasakai, nors liežuvio pats lyg ir negali pajudinti, valdyti. Mane apimdavo nuostaba, kaip vyksta kalbėjimo procesas ir kad tai nėra tas pat, kas pajudinti ranką ar koją. Gal baimė netekti liežuvio dėl to ir kilo: nesupranti liežuvio veikimo mechanizmo, vadinasi, negali ir kontroliuoti, o kas bus, jei norėsi ką nors pasakyti, bet negalėsi? Mirties baimė susijusi su baigtumo, ribotumo suvokimu. Nors vaikystėje gyvenimas atrodo begalinis, mažas žmogus staiga supranta, kad ne viskas yra amžina.
Jūsų tėvelis Jonas Milerius gimė traukinyje, kai šeimą iš Geldėnų kaimo trėmė į Sibirą. Berniukas tragiškomis sąlygomis išgyveno, užaugino tris sūnus. Ko mokotės iš savo tėvų?
Manau, niekas šiame pasaulyje nėra vienprasmiška, daugiaprasmiškumas, arba dvi medalio pusės, man yra ypač svarbus dalykas. Paminėjot mano tėvo situaciją, jis gimė gyvuliniame vagone. Šeimą į Sibirą vežė nuo kovo 25 iki balandžio 7 dienos. Kadangi niekas nežino, kokia buvo diena, nes jų žmonės neskaičiavo, įrašė, kad berniukas gimė balandžio 1-ąją – Melagių dieną. Argi ne tragikomiška? Siaubinga – žmones kaip gyvulius suvarė į vagonus, besilaukianti moteris pagimdė neįmanomomis sąlygomis, bet viena ironiška ir net linksma detalė viską pakeičia. Atrodo – tragedija, nieko juokingo, bet ta detalė kartais keldavo šypseną ir pačiam tėvui. Skausmingos patirtys gali žmones sulaužyti, bet gali ir sustiprinti. Aišku, yra situacijų, kai atrasti šviesiąją pusę sunku. Mano senelė mirė gimdydama mano mamą. Prisimindama šį faktą mama nuolat prisiimdavo kaltę dėl savo mamos mirties. Kita vertus, ji pati išgyveno, jos pačios gyvenimas yra padėka savo mamai už paaukotą gyvybę.
Ar tikrai knygose tašką padėti daug lengviau nei kine?
Kinas – kolektyvinis ir komandinis menas. Žinoma, nelygu, kokią vietą komandoje užimi. Kai baigėme filmuoti „Pavyzdingą elgesį“, prasidėjo techniniai darbai – montažas, spalvos, garsas, titrai. Šie darbai itin svarbūs, ir jie užtrunka.
Kita vertus, net kai padedi tašką, kūrinio gyvenimą ir net perkūrimą pratęsia skaitytojai ar žiūrovai. Štai prieš kelias dienas su Audriaus žmona Irute ir prodiusere Rasa Miškinyte važiavome į Pravieniškes, rodėme filmą ten iš Lukiškių pervežtiems mūsų filmo dalyviams Rimui ir Rolandui. Nesiliauju stebėtis, kaip stoiškai kaliniai priėmė šį darbą. Nei kritikavo, nei žavėjosi, nei skundėsi, tarsi – yra, kaip yra. Nors filme daugybė aštrių kampų, jie suprato mūsų intencijas. Kai nemeluoji, esi sąžiningas, kitas priima kūrinį, kad ir koks skausmingas jis būtų. „Pavyzdingas elgesys“ – aštrus filmas, jo interpretacija priklausys nuo to, iš kurio taško į nuteistųjų iki gyvos galvos temą bus pažiūrėta. Žudikų neteisinu, nedemonizuoju, bet yra tokių, kurie tikrai nusipelnė teisės į antrą galimybę. Tašką tokioje temoje bus labai sunku padėti, nes juosta susipina su gyvenimu, diskusijos bus kontroversiškos, jos – kino dalis.
