Karoli, pagrindinio Jūsų filmo herojaus Felikso Gruodžio prototipą atsarginės Lietuvos idėja išgarsėjusį geografą Kazį Pakštą dauguma lietuvių pažįsta iš Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Madagaskaras“ ir pagal šią pjesę pastatyto Rimo Tumino spektaklio. Ar nebijojote pasikartoti?

Taip, esu matęs ir skaitęs „Madagaskarą“. Iš pradžių Pakšto istorijoje mane labiausiai domino atsarginės Lietuvos tema. Kai rašiau scenarijų, vis svarbesnė darėsi aklavietės situacija, į kurią smuko tuometė valstybė. Politinio sprendimo ieškojęs K. Pakštas negalėjo išsivaduoti iš asmeninio gyvenimo aklavietės. Viena iš šalies problemų jis, kaip geografas, laikė tuštumą. Jo nuomone, valstybes veikia paprasčiausias difuzijos dėsnis – iš tankiau gyvenamų plotų žmonės juda į tuštesnes vietas, ypač jei tikisi ten gerovės, nesvarbu – apiplėštos ar užsidirbtos. Lietuvoje Pakštas matė kur kas menkesnį gyventojų tankį nei kaimyniniuose kraštuose, todėl manė, kad invazija į mūsų kraštą yra tik laiko klausimas. Panaši situacija atsikartojo ir jo šeimoje. Juodu su žmona neturėjo vaikų, bandė tą tuštumą užpildyti globojama pusbrolio mergaite. Panašiu metu, kai jis pradėjo aktyviai minti įvairių šalies įstaigų slenksčius bandydamas valdininkus įtikinti kuo skubiau imti kurti atsarginę Lietuvą, į jo šeimą atvyko uošvė iš Amerikos, ir atrodė, kad to atvykimo tikslas – išskirti dukrą su nuo pat pradžių nepatikusiu žentu. Taip Pakšto šeimoje kartojosi grėsmę egzistencijai kelianti tuštumos problema. Nemažai tų faktų panaudojau filme, tačiau nei Tumino ir Ivaškevičaus Pokštas, nei mano filmo veikėjas Gruodis nėra Pakštas. Tai – tik jo interpretacijos.

Manau, Jums pavyko sukurti visiškai kitokią Kazio Pakšto versiją nei „Madagaskare“. Spektaklyje jo idėjų utopiškumas labiau juokina, o filme desperatiški bandymai išgelbėti Lietuvą nuoširdžiai jaudina. Regis, kartu su Feliksu įtiki, kad tai gali pavykti. Sakykit, ar Jums, kaip politologui, atsarginės Lietuvos idėja atrodo labai utopinė?

Jokiu būdu. Saugių variantų užjūriuose tuo metu ieškojo ne tik Pakštas. Rytų Europoje buvo jaučiama artėjančios katastrofos nuojauta. Apie koloniją svarstė lenkai, galimybės kurti valstybę Palestinoje ieškojo žydai. Pakšto atsarginė Lietuva pirmiausia reiškė bandymą sukurti sąlygas pratęsti valstybingumą, jei jis būtų prievarta nutrauktas čia. Kitaip tariant, tai turėjo būti teritorija veikti egzilio vyriausybei, toliau dirbančiai Nepriklausomos Lietuvos vardu. Tik Pakštas norėjo, kad ji būtų kuo toliau nuo didžiųjų valstybių, troško tam tikros kultūrinės izoliacijos, kad būtų galima ramiai kurti naują Lietuvą tokiu pačiu principu, kaip tai iki tol darė europiečiai kolonistai. Būtent tai ir yra utopiška. Laisvų plotų tuo metu pasaulyje nebuvo, todėl, norint įkurti savo koloniją ir bėgant nuo didesnių valstybių agresijos, būtų tekę kolonizuoti kitas mažytes tautas. Maža to, niekas negali garantuoti, kad pradėję iš naujo neprieitume prie tos pačios situacijos, kuri jau buvo ištikusi – jei ne dėl išorinės grėsmės, tai dėl vidinių, savo pačių nulemtų problemų, lemiančių valstybės trapumą. Geografinės vietos pakeitimas neleidžia pabėgti nuo savęs.

Audrius Solominas

Galbūt todėl mūsų istorija sukasi spirale. Šiomis dienomis situacija panaši – dėl emigracijos vis labiau tuštėjanti šalis, stipresnių kaimynų keliama grėsmė...

Situacija gal ir panaši, bet, manau, kad vis dėlto ne fizinis tuštėjimas, o dvasinė ir protinė tuštuma kuria didesnę problemą. Visai neseniai buvau Užulėnyje esančiame Antano Smetonos muziejuje. Ten renovuotos sienos ir grindys, bet viduje beveik tuščia. Nėra pasakojimo, koks tai asmuo ir kodėl jam skirtas visas muziejus. Pakšto difuzija – būtent apie tai. Tuštuma darosi neatspari išorės poveikiui. Tai filme kartoja Feliksas Gruodis. Ir nors „Nova Lituania“ grąžina 80 metų atgal, žiūrovai turėtų žiūrėti į šiandieną per saugų atstumą.

Kodėl vengiate tikrų istorinių vardų, jei gana tiksliai atkartojate istorines realijas? Gal bijote reakcijos tų, kurie idealizuoja Smetonos valdymo laikų Lietuvą?

Aš bijau vienatvės, beprasmybės, bijau galią turinčios kvailystės. Kritikos nebijau, nors ji man nėra maloni. Smetoninės Lietuvos nekritikuoju, galbūt pabrėžiu kai kuriuos realiai egzistavusių asmenybių būdo bruožus paskutiniais tuometės valstybės egzistavimo metais. Tačiau noriu būti sąžiningas prieš tikrus asmenis, ypač todėl, kad jie jau mirę. Kad ir kiek laiko praleisčiau prie istorinių šaltinių gilindamasis į K. Pakšto, A. Smetonos ar Juozo Tūbelio gyvenimą, jų elgesio motyvai man nėra žinomi, o dramaturgijai reikalingi priežasties ir pasekmės ryšiai, kad pasakojimas judėtų į priekį.

Lietuvos kino ekranuose filmas „Nova Lituania“ pasirodys tik pavasarį, tačiau jį jau matė ir labai palankiai įvertino Karlovi Varų festivalio žiūrovai bei kritikai. Galima suprasti, ką jame išvys ar norės išvysti lietuviai, bet įdomu, ką jame atrado kitų šalių žiūrovai?

Mes be reikalo įsivaizduojame esantys labai unikalūs. Su panašiu bejėgystės, tuštumos jausmu susiduria dauguma mažų šalių, ypač gerai šį jausmą pažįsta Rytų Europos gyventojai. Tai, ką reiškia pasijusti mažam, suprasti, kad viską lemia galia ir jėga, kad niekas nekreipia dėmesio į teises, nėra tik mūsų istorijos dalis. Norėjau rasti tai, kas lokalu ir kartu universalu. Sutinku, atsarginės Lietuvos idėja suteikia filmui išskirtinumo, o, turint šiek tiek istorinių žinių, jį lengviau suprasti. Tai galbūt yra gerai, nes skatina žmones pasigilinti į mūsų istoriją. Skaitydamas recenzijas mačiau, kad ne tik analizuojamas filmas, bet ir paieškota, kas yra herojaus prototipas, kokia politinė situacija tuo metu buvo Lietuvoje.

Pagrindinius vaidmenis Jūsų filme kuria Aleksas Kazanavičius, Vaidotas Martinaitis, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė... Kaip pradedančiam režisieriui pavyko surinkti tokį žvaigždyną?

Aiškiai įsivaizdavau kiekvieną savo filmo personažą ir koks aktorius galėtų jį suvaidinti, todėl ieškojau itin atidžiai, atranka buvo didžiulė. Ilgai įkalbinėti jų tikrai nereikėjo. Su vienais jau dirbau anksčiau, kiti sutiko perskaitę scenarijų, dar su kitais jį ar vaidmenį teko aptarti asmeniškai. Beje, filmo aktoriai dar nematė.

Skaičiau, kad filmo idėja gimė dirbtuvėse „Less is more“ („Mažiau yra daugiau“). Ar Jus taip pat įtraukė naujoji minimalizmo kine banga?

Idėja gimė gerokai anksčiau, bet dirbtuvėse „Less is more“ nusistovėjo scenarijus (nors vėliau jį dar kartą perrašiau). Šios Prancūzijoje organizuojamos dirbtuvės skirtos ieškoti, kaip dramaturginiais įrankiais spręsti riboto filmo biudžeto problemas. Jei negali sau leisti didelių, masinių scenų ar brangios kino dailės, visada gali intensyvinti veikėjų tarpusavio santykius ir taip išlaikyti žiūrovų susidomėjimą. Tikrai įmanoma sukurti filmą, kurio veiksmas vyksta viename kambaryje, bet taip įtraukia, kad pamiršti kvėpuoti. Deja, kartais less is less. Žiūrovų neapgausi. Jie mato, kuris režisūrinis sprendimas buvo sąmoningas, o kam neužteko pinigų. Aš gal irgi būčiau norėjęs daugiau veiksmo iškelti į lauką, parodyti daugiau modernistinės Kauno architektūros, juolab kad jokiame filme šis laikotarpis iki šiol nerodytas, bet, norint paruošti miestą, sustabdyti jo gyvenimą, reikia daug pinigų. Daugiau, nei turėjome. Jau ir taip miesto renovacija nuolat mynė mums ant kulnų. Būdavo, vieną dieną filmuoji kokią nors vietą, o kitą dieną ten jau išraustos duobės.

Ar tai, kad filmas nespalvotas, taip pat iš dalies lėmė taupumas?

Iš dalies – taip. Filmuojant spalvotą, būtų tekę daugiau pinigų išleisti kino dailei. Dalis tų modernistinių pastatų yra labai prastos būklės, nors tai – išskirtinis materialus tarpukario Lietuvos civilizacinio lygio liudijimas. Pikta, koks apleistas yra Kauno centrinis paštas – vienas svarbiausių mūsų modernistinės architektūros paminklų. Kita vertus, nespalvota juosta sukuria didesnį laiko distancijos efektą, daugiau svorio įgauna šviesotamsa, kontrastai. Juos operatorius Simas Glinskis filme naudojo labai efektingai. Kontrastai padeda perteikti veikėjų būsenas, dinaminius scenarijaus pokyčius.

Nors teigiate, kad filmas „Nova Lituania“ yra ne apie politinę Lietuvos situaciją, vis dėlto neabejoju, kad VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įgytas išsilavinimas kuriant šį filmą labai pravertė. Kaip nutiko, kad iš būsimo politiko tapote režisieriumi?

Politikos mokslus pasirinkau, nes norėjau būti ambasadoriumi. Tuo metu mane įkvėpė Stasys Lozoraitis, Jurgis Savickis. Kai kurie jų kūrė laisvalaikiu nuo politinės veiklos, kitiems, pavyzdžiui, Stasiui Lozoraičiui jaunesniajam, politinė veikla buvo menas tikrąja to žodžio prasme – jis ieškojo, kaip sukurti tokius sprendimus, kurie nugalėtų politinės praktikos ir teorijos prieštarą.

Tikras menas yra reprezentuoti valstybę, kuri egzistuoja tik žmonių galvose, ir pratęsti jos egzistavimą taip, kad ji taptų reali. Kinas mane domina todėl, kad jį kuriant reikia gilintis ir suderinti daug sričių – dailę, literatūrą, istoriją, psichologiją. Tačiau politika, jei ją suvoksime kaip bendrojo gėrio kūrimo paieškas, mano galva, yra aukščiausia meno forma, nes ten suderinti reikia viską. Ir, priešingai nei mene, neišeina susikurti „savo“ pasaulio, tenka veikti tokiame, koks yra, siekiant padaryti tokį, kokio norėtum. Mane žavi ir meną kuriantys politikai: Vaclavas Havelas, Lenartas Meris, Vytautas Landsbergis. Manau, kad meninės kūrybos patirtis padeda įgyti politinės išminties, tačiau labai nemėgstu, kai menas paverčiamas politiniu įrankiu, kai menu bandoma siekti politinių tikslų.

Į Lietuvos kino pasaulį įšokote netikėtai ir iškart sėkmingai. Jau pirmasis trumpametražis Jūsų filmas „Triukšmadarys“ pelnė dvi „Sidabrines gerves“, dalyvavo Lokarno kino festivalyje. Ar nenustebino tokia debiuto sėkmė?

Nelaikyčiau to ypatinga sėkme. Lietuvos kino pasaulyje sužibėti lengva, ir kiekvienas žingsnis matyti, nes ši niša apytuštė, o žingsnių nėra daug. Pas mus dėl vienos finansavimo porcijos varžosi keli filmai, o, tarkim, Izraelyje, – keliasdešimt. K. Pakštas buvo teisus – Lietuvoje išties daug tuštumos, ir tai ne tik trūkumas, bet ir pranašumas. Čia daugybė sričių, kur tą tuštumą galima gana nesunkiai užpildyti – pradedant verslu, baigiant menu.

Visus Jūsų filmus sieja panaši tuštumos ir bejėgystės tema. „Triukšmadario“ pagrindinis veikėjas – ištuštėjusios kaimo mokyklos direktorius – bando sukurti pilnos mokyklos įspūdį braižydamas suolus, lipindamas prie jų kramtomąją gumą ir nešvankiais piešiniais margindamas sienas, nes bijo, kad mokykla bus uždaryta dėl vaikų trūkumo. Kaip gimė ši idėja? Gal ir pats mokėtės kaimo mokykloje?

Mokyklos problemos man gerai žinomos, abu mano tėvai yra lietuvių kalbos mokytojai. Tiesa, aš mokiausi perpildytoje Vilniaus mokykloje. Pradinė filmo idėja buvo kiek kitokia. Išgirdau, kad viena mokykla nori keisti seną skambutį nauju, grojančiu šiuolaikines melodijas. Mokytojai susirinkime turėjo nuspręsti, koks turėtų būti tas tobulas vakarietiškas skambėjimas. Kai ruošėmės filmuoti, laisvos mokyklos Vilniuje neradome. Pradėjome važinėti po kaimus. Mokyklų direktoriai sutikdavo mus įtariai, slėpdavo „negražias“ vietas, nes į kiekvieną atvykėlį žiūrėdavo kaip į potencialų revizorių, dėl kurio sprendimo jų vadovaujama įstaiga gali būti uždaryta. Mokytojai ten gyvena apimti laikinumo pojūčio, bet negali nieko pakeisti – provincijos tuštėja, vaikų mažėja. Tarpukariu Lietuva buvo labai kaimietiška valstybė, provincijoje telkėsi dauguma žmonių, bet po trėmimų ir prievartinės kolektyvizacijos buvo iš esmės sunaikintas visas laisvų, savarankiškų provincijos žmonių luomas. Jis atsikuria labai lėtai. Baimė ir šiaip niekur nedingusi iš Lietuvos, o provincijoje, kur visi vienas kitą pažįsta, ji dar aštresnė, nes daugelio rajonų valdžia – kolūkinių kunigaikščių rankose. Laimei, daugelyje kaimų yra bent po vieną aktyvų, nepriklausomą, savo orumą vertinantį žmogų. Jie savo rankomis po truputį naikina tą psichologinę baudžiavą.

Antrajame savo trumpametražiame filme „Budėjimas“ kalbate apie kitokio tipo bejėgystę, kai nebežinome, kaip elgtis susidūrę su neišvengiamu mirties artėjimu.

Budėdamas šalia mirštančio artimojo, žmogus negali pagreitinti paskutinės minutės (nors tokios mintys matant artimojo kančią kyla daugeliui) nei sustabdyti artėjančios mirties. Lieka būti šalia ir laukti – dienas, savaites, mėnesius. Tai viena iš tų retų būsenų, kai visada rinktis galintis žmogus piktinasi bet kokiomis jam neįtikusiomis aplinkybėmis, nes nebeturi jokios galios, nepriklausomai nuo jo padėties, turto, valdžios ir t. t. Galbūt tokias akimirkas lengviau išgyventi tam, kuris stipriai tiki anapusiniu gyvenimu. Arba kaip tik – visiškam ateistui, kuriam fizinio kūno pabaiga yra ir žmogaus pabaiga. Manau, kad dauguma žmonių yra kažkur per vidurį – jie neturi nuoširdaus tikėjimo, bet negali susitaikyti ir su tuo, kad mirtis yra visa ko pabaiga. Jiems sunkiausia. Jie suvokia mirties reikšmę, bet nemoka jos pasitikti ramiai.

Kuriai iš šių grupių priklausote Jūs?

Portugalų rašytojas Fernando Pessoa sako, kad yra dvi nuolatinės nuotaikos, kurias verta išgyventi: kilnus tikėjimo džiaugsmas ir liūdesys dėl jo praradimo. Visa kita – tik vegetacija, ir tik botanikos mėgėjai gali domėtis tokia išskydusia žmonija. Antroji Pessoa’os teiginio dalis gana radikali, bet aš jaučiuosi nuolat balansuojantis tarp tų dviejų būsenų, tikiu netikėdamas. Kartais man atrodo, kad viskas yra chaosas, o kartais – kad egzistuoja aiški tvarka, kad viskas susiję priežasties ir pasekmės ryšiais. Galbūt iš dalies tos giluminės tvarkos paieškos neturint gilaus tikėjimo, kad ji išties egzistuoja, ir veda link noro kurti. Nes scenarijus ir yra tos tvarkos, nuoseklaus pasakojimo kūrimas. Nuoseklų pasaulio aiškinimą bando sukurti daug kas – politinės teorijos, religijos. Dėl to, kad rastume kokią nors prasmę. Kita vertus, prasmės paieškos – saugaus ir sotaus periodo bruožas. Manau, neatsitiktinai Jonas Mekas, išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, viską praradęs, matydamas tūkstančius tokių pačių kaip jis, metė pastangas kurti naratyvą ir tiesiog fiksavo tai, kas yra čia ir dabar. Kai netenki visko, norisi išsaugoti malonias smulkmenas. Jokių didžiųjų prasmių ir teiginių nebesinori.

Ar Jums nekelia nevilties tai, kad visos prasmės, religijos, vertybių sistemos ir moralės normos nėra savaime egzistuojančios. Jos – mūsų pačių sugalvotos ir gali išnykti taip pat lengvai, kaip atsirado.

Sutinku, kad visa tai sukurta dirbtinai, bet būtent tai mus skiria nuo gyvūnijos pasaulio. Visuomenės sukurtos taisyklės yra savotiškas ėjimas prieš gamtą. Gamtos pasaulyje didelis laimi prieš mažą, stiprus – prieš silpną. Gamta turi griežtą tvarką, bet ji žiauri. Man patinka žmonių fikcijos, aš nenoriu grįžti į gamtą. Manau, kad tiesiog reikia gana nuolankiai su ja sugyventi.

O gal tik apgaudinėjame save sakydami, kad visuomenėje galioja kiti dėsniai? Galia žmonių pasaulyje įgijusi minkštesnes, rafinuotesnes formas, tačiau teisus vis dar yra tas, kuris stipresnis.

Realybė tokia, kokią ją formuoji. Nuolat atsiranda tavo įsitikinimus išmušti bandančių situacijų, bet jei nesivadovauji stipresniojo tiesa kaip maksima, rasi krūvą pavyzdžių, kad teisus tas, kuris teisingas, o ne tas, kuris stiprus. Lietuvai visada teks įrodinėti, kad stipresnis ar didesnis ne visada laimi, kad gali būti kitaip. Buvo ir bus momentų, kai atrodys, kad mažas žmogus ar politinis darinys yra bejėgis, bet niekas nėra bejėgis, kol pats apie save taip negalvoja.

Noras apginti silpnesnį turbūt paskatino Jus taip ryžtingai stoti į žmonos Paulės Bocullaitės pusę, kai ji, prisijungdama prie judėjimo „Me Too“, papasakojo apie režisieriaus Šarūno Barto seksualinį priekabiavimą ir sulaukė ne tik visuomenės palaikymo, bet ir puolimo?

Mano žmona nesijungė prie jokio judėjimo. Ji turėjo patirtį, liudijančią apie, sakykime, ne itin malonų Barto elgesį – merginai aiškiai sakant, kad nenori jokio fizinio kontakto, vyras agresyviai ją puola naudodamas jėgą. O kai mergina tai paliudija, pasigirsta argumentai: „O ko ji tikėjosi? Pati kalta. Matyt, kažko norėjo.“ Tai mane siutina.

Vertybių sistemą atsinešame iš vaikystės. Papasakokite daugiau apie savo šeimą.

Tėvai, kaip minėjau, yra mokytojai, jaunesnis brolis – džiazo muzikantas. Mano seneliai buvo darbininkai, iš Aukštaitijos ir Dzūkijos atvykę į Vilnių ir Kauną. Man svarbios mano šaknys, iš savo šeimos istorijos daug suprantu apie save ir visuomenę, kurioje gyvenu. Kaip gyventi, mane dažnai moko nuotrupos iš vaikystės, pabiri atsiminimai. Pavyzdžiui, su seneliais važiuojam iš jų sodo. Pakeliui eina žmogus. Mes sustojam jo paimti, nes eiti su nešuliais sunku. Žmogaus seneliai nepažįsta, bet jie turi mašiną, o jis ne, todėl jam reikia padėti. Labai paprastos taisyklės.

Prie kokio projekto dabar dirbate?

Dabar rašau scenarijų filmo apie vadinamąją kasperviziją. Jo veiksmas vyksta nuo Sausio 13-osios iki rugpjūčio pučo Maskvoje. Scenarijaus rašymas man yra vienas maloniausių filmo kūrimo darbų, nes tada turiu daugiausia laisvės. Sėdi prieš baltą popieriaus lapą, ir viskas priklauso nuo tavęs. Paskui tos laisvės vis mažėja, daraisi priklausomas nuo aplinkybių, pinigų, kitų žmonių, techninių galimybių.