Montessori metodą Needra de Silva diegia jau ilgiau nei 40 metų – auklėja vaikus ir rengia seminarus specialistams, bet jos patirtis kur kas didesnė. Šio vaikų ugdymo metodo žinovė – ir ponios Needros mama, o ji pati jau svajoja, kaip perduos šeimos tradiciją savo vaikams. Beje, dabar du iš jų – sūnus Novakas ir dukra Narusha – padeda mamai darbuotis Vilniuje. Į Montessori reikalus įsitraukė ir ponios Needros vyras Chrysas, atsargos karininkas. Žmonai sunkiu momentu, kai ši svarstė grįžti į Šri Lanką, sutuoktinis pasiūlė genialų sprendimą – jiedviem tapti Vilniaus Montessori darželio bendraturčiais. Dabar šeima jau rengiasi plėtrai sostinės centre, nes visi norintieji darželyje nebetelpa.
Pasitikėk Visata
„Kodėl esu Lietuvoje? Nežinau. Kodėl dabar tarnauju šitai bendruomenei, o ne kitai? Nežinau. Bet vieną dalyką žinau tvirtai – kiekvieno žmogaus gyvenimas turi paskirtį, ir visa, ką mes patiriame, yra mokymosi proceso dalis. Net jei negalime paaiškinti įvykių eigos, turime patikėti, kad yra tam tikras Dievo ar Visatos planas, todėl ir vyksta tai, kas vyksta.
Mano mama Sharmini De Zylva buvo įsteigusi Montessori ugdymo įstaigą ir auklėtojų rengimo centrą. Pamenu, kai jos prašymu pradėjau dirbti kartu, sužavėta nebuvau, juolab kad ir mokėdavo labai mažai. Kai mama skaitydavo paskaitas pradedantiems Montessori auklėtojams, mudvi su seserimi turėdavome sėdėti gale ir klausytis. Būdavo labai nuobodu. Mamai sakydavau, kad vaikas, pagal Montessori, formuojasi iki šešerių, todėl ji jau smarkiai pavėlavo ir nebegalės mūsų perauklėti. O paskui įsitraukiau. Tik mokytis pas mamą negalėjau, nes žmonės būtų pradėję kalbėti, kad ji paprasčiausiai man išrašė sertifikatą, o iš tikrųjų esu nemokša. Štai todėl išvykau mokytis į Londoną, ten man dėstė dr. Ralas Wentworth’as. Tas senas žmogus buvo gavęs žinių iš pačios Marios Montessori. Gaila, kad tada buvau per jauna – dvidešimtmetė, be to, labai arogantiška... Jei dabar turėčiau tokią galimybę, ak, kiek daug galėčiau iš jo pasisemti... Vis dėlto studijos privertė mane pasigilinti į save, suprasti elgesio priežastis.
Buvau jau beveik keturiasdešimties, kai pajutau, kad noriu pamatyti pasaulio. Širdyje kirbėjo ir profesinės ambicijos. Su mama dirbau nuo 1980-ųjų. Šiek tiek darbavausi ir kaip anglų kalbos mokytoja, bet moteris, kuri mane samdė, buvo mamos draugė, todėl veržiausi ištrūkti iš įprastos aplinkos. Mano vyras Chrysas pritarė sumanymui ir išleido mane į Ameriką. Visgi reikalai pakrypo ne ta linkme. Esu didelė Montessori metodo entuziastė, todėl negalėjau susitaikyti, kad mano naujoje darbo vietoje ne viskas daroma tinkamai. Grįžti namo nenorėjau, bet ir neišmaniau, kaip pataisyti padėtį. Netikėtai sulaukiau pagalbos. Taip dažnai atsitinka, kai eini tinkamu keliu, – žmonės, net visai nepažįstami, reikiamu metu suteikdavo man reikiamą pagalbą. Taigi ir tą nusivylimo akimirką viskas susiklostė taip, kaip reikėjo: vieno mano auklėtinio mama paprasčiausiai suvedė į internetinės paieškos sistemą žodžius „Sakramento Montessori“, ir ekrane iššoko mokyklos koordinatės. Ta moteris buvo katalikė, todėl pasakė: „Dabar kaip tik yra šv. Mišių metas, rašyk laišką, viskas bus gerai.“ Taip ir atsitiko – gavau darbą.
Kada kloti pamatus
„Ką reikia daryti, žinojau, o Amerikoje supratau, ko daryti nereikia. Ten labai griežtai paisoma vaikų saugumo, tad nuolat dirba tikrintojai. Mokytojas gali sulaukti griežtų sankcijų už menkiausią pražangą, todėl visur kabo veidrodžiai, kad pedagogas galėtų stebėti ir ne jo regėjimo lauke esančius vaikus. Atvykau į Lietuvą, o čia – jokių veidrodžių, jokio stebėjimo. Amerikoje mokytojai labai prigąsdinti vaikų teisių gynimo tarnybų, todėl bijo bent žodį vaikams pasakyti. Kai įžengiau į darželį, mane ištiko šokas – vaikai daro ką nori, aplink netvarka. Visgi mažyliams reikia disciplinos, ir įdomiausia, kad jiems tai patinka. Paėmiau kaugę knygų ir pačiu netikėčiausiu metu sviedžiau į žemę, – Montessori auklėtojas turi būti šiek tiek dramos aktorius. Nuaidėjo baisus garsas, visi nuščiuvo. Mano veiksmas buvo visai nemontesoriškas – mes stengiamės kontroliuoti aplinką, o ne vaiką, bet privalėjau kažkokia stipria priemone atkreipti vaikų dėmesį į tai, kad esu nusiteikusi labai rimtai ir kad manimi nepavyks manipuliuoti. Tvirtu balsu mažiesiems pareiškiau, kad klasė priklauso ne tik jiems, bet ir auklėtojui, todėl čia turi būti tvarka. Didžiausiai triukšmadarei įsakmiai parodžiau prieiti ir pasakiau: „Aš palikau savo vaikus, kad atvykčiau pas jus. Myliu jus visus, o jūs savo elgesiu mane skaudinate.“ Ji neatsiprašė, bet priėjo ir mane apkabino. To buvo gana. Buvau tikra, kad nuo dabar viskas pasisuks gera linkme, nes mergaitės elgesys parodė, jog ji yra mano pusėje. Pasakyti „atsiprašau“ lengva, bet aš tikiu tuo, ką byloja mūsų rodomos emocijos. Žinoma, tuoj pat paaiškinau visą situaciją ir savo elgesio motyvus mažylės mamai, kad nekiltų jokių nesusipratimų.
Vaikų manipuliacijas greitai atpažįstu, nes ir pati buvau tokia. Sirgau astma, todėl visi mane saugojo kaip trapią gėlelę. Augau lepinama, todėl išmokau manipuliuoti. Ypač dažnai tai darydavau, kai pradėjau lankyti mokyklą. Gerai, kad tėtis susivokė ir ėmė koreguoti mano elgesį, nors gal jau kiek ir vėloka buvo, mat dėl ligos į pamokas eiti pradėjau vėliau nei kiti šrilankiečiai – vyresnė nei šešerių, o pradedama nuo penkerių. Anglijoje dar blogiau – ten į įprastas mokyklas žygiuoja keturmečiai. Tai gana smarkiai kertasi su Montessori požiūriu į natūralią vaiko raidą. Manoma, kad iki šešerių metų svarbiausia įdiegti tvirtas pamatines vertybes – gebėjimą mylėti, padėti kitiems, taikiai sugyventi ir mokėti džiaugtis. Skaityti ir rašyti vaikas gali išmokti ir vėliau, kai natūraliai ateina tam laikas. Lietuvoje vaikams labai pasisekė, kad lankyti mokyklą pradeda sulaukę septynerių.“
Į Lietuvą – dėl klimato
„Kartais mane apninka abejonės, ar pasirinkusi išvykti iš Šri Lankos nepadariau žalos savo vaikams. Manau, kad kažkiek nukentėjo išsilavinimas, bet jie sakė vertinantys tai, kad sutiko naujų žmonių ir gerokai praplėtė akiratį, o iššūkiai juos sustiprino. Amerikoje man sekėsi gerai, bet nebuvau patenkinta, kad nebuvo laiku mokamos algos, todėl Chrysas padėjo susirasti kitą darbą Jutos valstijoje. Mane pasamdžiusi moteris dar tik mokėsi Montessori metodo, bet vėliau atidarė nuostabią ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Nemėgstu karščio, o Jutos klimatas šaltokas, todėl man ten labai patiko. Vaikams – priešingai. Nerusha pareiškė, kad pasiliks su močiute Šri Lankoje, Novakas norėjo baigti vidurinę mokyklą Kalifornijoje, tik jaunėlė Thakeisha neturėjo pasirinkimo. Buvo labai sunku, kai mano vyrui reikėdavo porą kartų per mėnesį skristi į Kaliforniją pas sūnų. Dabar Novakas yra puikus mano partneris darželyje, bet tada elgėsi taip, tarsi baigdamas vidurinę darytų mums didžiulę paslaugą. Darbe atsirado tam tikrų problemų, tad krizė buvo neišvengiama. Vieną dieną Chrysas paprašė manęs rinktis – grįžti su juo į Šri Lanką arba likti vienai Amerikoje. Su ašaromis akyse pasirinkau grįžti namo. Tai tikrai buvo pats teisingiausias sprendimas, nes šeima, kad ir kaip rūpėtų darbas, yra svarbiausias dalykas. Tada vyras pasiūlė prieš grįžtant į gimtinę pakeliauti po Ameriką. Už šimtą dolerių nusipirkome kemperį, o po kelionės pardavėme jį už tris tūkstančius. Tiesiog neįtikėtina, bet mano gyvenime atsitinka stebuklų.
Kai grįžome į Šri Lanką, mane apniko depresija – buvau priversta grįžti į tą patį tašką, iš kurio patraukiau į pasaulį turėdama didelių lūkesčių. Jaučiausi sugniuždyta. Nemėgstu karščio, nekenčiu musių ir uodų, noriu tvarkos. Namus jau reikėjo remontuoti, o pinigų neturėjome. Tada labai parėmė mano amžinatilsį tėvas, – labai jį myliu ir kaskart apsiašaroju prisiminusi. Kartą tėtis pasakė, kad privalau dirbti iki paskutinės savo gyvenimo dienos, antraip degraduos smegenys. „Net jei atrodo, kad negali, vis tiek privalai“, – tvirtino jis. Pats irgi dirbo iki paskutinės gyvenimo dienos. Taigi ir aš nenuleidau rankų. O ir kito pasirinkimo neturėjau – buvome paėmę paskolų, sunkiai vertėmės. Išsiunčiau prašymus į Montessori įstaigas visame pasaulyje. Gavau atsakymą iš Australijos ir Lietuvos. Australija pareikalavo tam tikrų formalumų, jų atlikti negalėjau. Lietuvos teko ieškoti žemėlapyje, net neįsivaizdavau, kur ji yra. Ėmiau skaitinėti. Žiemą – dvidešimt laipsnių šalčio?! Nuostabu, ta nežinoma šalis – kaip tik man! Visgi iš pradžių norėjau atvykti tik trims mėnesiams. Vilniaus Montessori darželio steigėjai Ivonai Rožanovskai tai netiko – reikėjo ilgalaikio darbuotojo, kuriam ilgainiui galėtų patikėti vadovavimo įstaigai vairą, mat ketino po kelerių metų išvykti iš Lietuvos. Dabar ji jau yra įsteigusi puikų Montessori darželį Portugalijoje.
Kadangi sutarti dėl darbo Lietuvoje nepavyko, išvažiavau į Egiptą, į Aleksandriją, vesti Montessori auklėtojų kursų. Visgi Ivona neišėjo man iš galvos. Parašiau jai, pradėjome bendrauti internetu, ir tarp mūsų užsimezgė ryšys. Nusprendžiau važiuoti.“
Šypsotis ir dėvėti papuošalus
„Lietuvos vizą man turėjo išduoti Indijoje. Ten sutikau pirmąją lietuvę – nuostabią moterį, ji ir išdavė leidimą atvykti į šalį. Tos moters draugiškumą palaikiau geru ženklu. Pamaniau, kad visi lietuviai tokie, bet ji veikiau buvo išimtis, nes atvykusi čia radau daug rūškanų veidų. Lietuvėms reikia daugiau šypsotis ir dėvėti papuošalus! Aš jų nenusiimu niekada, net eidama miegoti. Puošniai atrodau kasdien, nes einu į darželį pas vaikus. Jiems kiekviena diena yra nauja pradžia, ir tai turi būti šventė. Tik nemanykit, kad kasdien dėviu sarį, – šis apdaras skirtas ypatingoms progoms, na, o šiandien taip apsirengiau jūsų garbei.
Dėl savo tamsaus gymio Lietuvoje būdavau palydima ir nustebusių žvilgsnių, bet tai – visai kita istorija. Ivona padarė mano gyvenimą Lietuvoje komfortišką. Jos nuostabiuose namuose leisdavau laisvalaikį, kartu pamatėme pačias gražiausias šalies vietas, valgėme puikiausiuose restoranuose. Tapome draugėmis, o dabar laikau ją savo šeimos nare, bet darbe pešdavomės kaip šuo su kate, it mirtinos priešės, nes abi esame labai stiprios asmenybės. Iškėliau jai ultimatumą – tris mėnesius tvarkausi taip, kaip manau esant būtina, o ji tuo tarpu tyli kaip vandens į burną pasisėmusi. Pasakiau: „Jei man nepavyks, galėsi išsiųsti namo, bet iki tol nenoriu girdėti iš tavęs jokių komentarų. Net jei norėtum pagirti – tylėk.“ Taip ir sutarėme. Kolektyvas buvo puikus, tapome draugais, bet vaikai, ypač berniukai, kėlė nemažai iššūkių. Pritaikiusi Montessori metodus pasiekiau savo – jie pripažino mano autoritetą, tapo paklusnesni, vyresni ėmė padėti mažesniems. Įsivyravo normali atmosfera. Pagal Montessori metodą, turi būti taip, kad auklėtojo net nereikėtų. Iš šono žiūrint atrodo keistai, kai auklėtojas sėdi ir tiesiog stebi vaikus, – gali pasirodyti, kad nieko nedirba.
Palyginčiau auklėtojus su policininkais – jie tiesiog patruliuoja ir yra pasirengę padėti, jei prireiktų. Visgi reikia labai daug darbo, kad pasiektum tą stadiją, kai auklėtojui nebereikia kištis į procesus, nes vaikai susitvarko patys.
Šri Lankoje dažnas turi tarnaičių ir auklių. Grįždavusi namo rasdavau juos sutvarkytus, gražiai paklotą lovą, – pati jos niekada neklojau. Tai buvo labai patogus gyvenimas, bet kartu – ir mano silpnoji pusė. Nusprendžiau, kad mano vaikai neturės jokių auklių. Su Chrysu skalbdavome vystyklus, vienkartinius naudodavome tik tada, kai eidavome į svečius ar ilgiau pasivaikščioti. Mano vyras visada padėdavo, dalydavosi atsakomybe. Kol vaikai buvo maži, o jis tarnavo armijoje, teko ir pakeliauti paskui jį su visais vaikais, ir šiuos kartu su savimi pasiimti į darbą. Mano vaikams toks gyvenimas visiškai nepatiko, bet jie išmoko daug gerų dalykų.“
Šeimos dinastija
„Praėjus trejiems metams nuo mano atvykimo į Lietuvą, Ivona su savo vyru amerikiečiu persikėlė gyventi į Portugaliją. Man tai ir vėl buvo lūžio taškas. Nusiminusi svarsčiau, kad gali tekti grįžti į Šri Lanką. Chrysas netikėtai pasiūlė išeitį – nusipirkti darželį, kuriame dirbau. Ivona labai apsidžiaugė, o aš pareiškiau, kad jei jis taps darželio direktoriumi, algą man vis tiek turės mokėti. Taigi abu tapome bendrasavininkiais: jis – direktorius, o aš atsakinga už akademinę dalį ir auklėtojų mokymą. Tačiau tai nebuvo laiminga istorijos pabaiga.
Prasidėjo labai sunkūs laikai. Sėdėdavau, žiūrėdavau pro langą ir sau sakydavau, kad daugiau nebegaliu, bet pasidarydavau makiažą ir eidavau į mokyklą. Problemos truko vienus metus, bet šiemet mano energija grįžo. Dabar netgi steigiame antrą Montessori darželį – Vilniaus centre, nes poreikis didžiulis.
Esu dėkinga savo šeimai už palaikymą. Darbuojamės visi kartu – Chrysas, Novakas ir Narusha, tik Thakeishos nėra su mumis. Norėčiau, kad po penkerių metų vaikai perimtų vadovavimo įstaigai vairą, todėl dabar turi labai daug mokytis ir semtis patirties iš manęs. Mano protas veikia taip pat gerai, bet kūnas tikrai nebėra toks pat, koks buvo prieš penkerius metus, – tai akivaizdu. Užtenka pasižiūrėti į senas nuotraukas, ką jau ir kalbėti apie tai, kokį skirtumą jaučiu pati.
Auklėtojai sako, kad esu svajotoja, o kodėl gi ne? Galime pakeisti pasaulį. Gal ne aš ir ne jūs, bet tai gali padaryti jaunoji karta, vaikai, todėl svajoju apie idealias sąlygas diegti Montessori metodą – nedidelius darželius po devynis vaikus ir juos jungiančią įstaigą. Svajonės pildosi. Atrodė neįmanoma, o štai dabar Montesorri darželyje apsigyveno vokiečių aviganė Kiara. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šunų, labai ilgėdavausi Šri Lankoje likusių augintinių, o dabar Kiara palaiko man kompaniją ir daro didžiulį auklėjamąjį darbą, nes, pagal Montessori metodą, vaikams reikia turėti ryšį su gyvūnais, kad juos prižiūrėdami išmoktų rūpintis.“
Negniuždyti asmenybės
„Žiūrėdama į vaiką galiu nuspėti jo ateitį ir pasakyti, ką reikia padaryti, kad ji būtų gera. Galiu nuspėti, kuris edukologas bus geras Montessori auklėtojas. Turiu tokį gebėjimą, o ir patirtis padeda. Mano pačios vaikai pirmuosius savo žingsnius pradėjo pagal Montessori, o paskui baigė įprastas mokyklas. Tai visiškai normalu: jei pamatai tvirti, paskui ant jų gali statyti kokį nori namą. Visgi svajočiau apie Montessori mokyklas kur nors gražioje vietoje, arti gamtos, kur 15–18 metų paaugliai galėtų gyventi ramiai, gerai maitintis, būti mylimi ir daug darbuotis rankomis, nes išgyvena sunkiausią savo gyvenimo laikotarpį. Tradicinė švietimo sistema iš vaiko tuo metu reikalauja daugiausia pastangų ir sukelia didžiausią stresą. Pagal Montessori, tikroji žmogaus branda ateina sulaukus 24-erių, o iki tol jam reikia sąlygų natūraliai bręsti ir augti taip, kaip reikalauja jo unikalumas.
Aš pati nuo vaikystės esu stipri asmenybė, turėjau ryškių lyderio savybių ir labai didelį poreikį ginti silpnesnius. Dėl šios savybės kai kurie mokytojai manęs tiesiog negalėdavo pakęsti, bet buvo ir tokių, kurie palaikydavo, padrąsindavo. Buvau ir tebesu kovotoja – jei pamatau, kad moteris lieka viena auginti vaiko, tiesiog pasiuntu. Nesvarbu, kad vyras moka už vaiko išlaikymą, gali ir milijonus mokėti, bet kokią teisę jis turi visą vaiko auginimo naštą užkrauti moteriai ant pečių, o pats nerūpestingai gyventi su kita? Nesu seksistė, tačiau esu moteris, todėl visada pirmiausia stoju į moterų pusę.“
