Milda, į MO muziejaus pirmtaką Modernaus meno centrą (MMC) atėjote kaip savanorė, galiausiai tapote šios institucijos direktore. Kaip nutiko, kad teisininkė šitaip kardinaliai pakeitė kryptį – nėrė į menus?
Dabar prisimindama netikėtai randu net kelias laiko atžvilgiu nutolusių įvykių jungtis. 2009-aisiais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, MMC surengė prof. Ramintos Jurėnaitės kuruojamą parodą, skirtą dviem Vilniaus tapybos tradicijoms – abstrakcijai ir ekspresionizmui. Ji buvo eksponuota 17-oje galerijų. Tada apie MMC nieko nežinojau, bet mane taip sudomino šis projektas, kad net pasiėmiau darbe laisvą dieną – norėjau aplankyti visas galerijas. Tada dirbau Lietuvos atstovavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme skyriuje.
Antrą kartą su MMC susidūriau 2011 m., kai buvo pristatomi architektūriniai muziejaus projektai, – tada dar planuota statyti jį dešiniajame Neries krante. Keli jų buvo mano bičiulių architektų, taigi knietėjo pamatyti jų darbus. Tais metais kaip tik buvau motinystės atostogose, per jas norėjau išbandyti kažką, ko dar nebuvau dariusi.
Mano abu tėvai – humanitarai: amžinąjį atilsį tėtis buvo vertėjas, rašė poeziją, mama – lituanistė. Šis pradas mane traukė. Domėjausi teatru, literatūra, svarsčiau savanoriauti šiose srityse. Kaip šiandien prisimenu vieną 2012-ųjų vakarą, kai tiesiog sėdėdama ant sofos patyriau tarsi nušvitimą – kaipgi nepagalvojau apie MMC?! Nieko nelaukdama puoliau rašyti motyvacinio laiško savanoriauti. Daugybę kartų buvau tokius rašiusi, žinojau reikalavimus, bet šįkart atrodė, kad viskas, ką parašau, neperteikia mano motyvacijos gylio. Netrukus gavau atsakymą iš Danguolės Butkienės (Danguolė ir Viktoras Butkai – MMC įkūrėjai, – aut. past.), susitikau su jais abiem. Buvau priimta. Pirmasis mano darbas buvo surinkti informaciją kultūriniam gidui apie MMC kartu su Egle Vertelkaite įgyvendintą Literatų gatvės projektą – pristatyti ir rašytojus, ir jiems meno kūrinėlius dedikavusius menininkus.
Taigi priklauso nuo požiūrio į gyvenimą, bet mano atsidūrimas MO turbūt buvo laimingas atsitiktinumas.
Visgi jis susidėliojo į gana dėsningą įvykių grandinę. Kaip Viktoras ir Danguolė Butkai galiausiai patikėjo Jums muziejaus vairą?
Viskas, atrodo, išties dėliojosi dėsningai. Per tą laiką gimė mano antras vaikas, MMC įgyvendinome Vilniaus kalbančių skulptūrų projektą. Atrodė, kad mano pabėgimo iš teisės į kultūrą laikas artėja į pabaigą, bet kaip tik tada paaiškėjo, kad tuometė direktorė išeina motinystės atostogų. 2015 m. pabaigoje Danguolė ir Viktoras pasiūlė man laikinai eiti jos pareigas. Apsispręsti priimti šį pasiūlymą reikėjo drąsos – juk vėliau grįžti į savo profesiją bus sunkiai įmanoma.
Svarstydama, kaip pasielgti, aš ir po miestą galvojimo ratus sukau, ir su įvairiais žmonėmis tariausi. Norėdama išsiaiškinti, ar turiu reikiamų savybių, konsultavausi ir su žmogiškųjų išteklių specialistais. Šis projektas man buvo per daug svarbus, kad prisiimčiau atsakomybę visko gerai nepasvėrusi. Sutikusi dar turbūt kelis mėnesius jaučiau jaudulio gumulą gerklėje. Turėjau išmokti daugybę naujų dalykų. Dabar džiaugiuosi, kad iki muziejaus atidarymo turėjome laiko ir emociškai subręsti, ir struktūriškai pasirengti.
Ar Jūsų darbo diena MO turi nubrėžtas valandas? Įsivaizduojant pirmųjų metų krūvį ir Jūsų entuziazmą – turbūt nelabai...
(Juokiasi.) Nelabai... Bandau įsikvėpti iš minties, kad tiesiog toks yra mano gyvenimas – be skirstymo, kur darbas, o kur ne. Jis, kaip ir gyvenimas, yra visada. Juk net eidamas gatve gali ką nors naudinga darbui sugalvoti.
Savęs dėl to visai nedisciplinuojate?
Mane labiausiai disciplinuoja kitos gyvenimo sritys. Ne aš pati, o jos mane (juokiasi). Vis tiek reikia nuvežti vaikus į mokyklą, iš jos pasiimti, tada nuvežti į būrelį, eiti į tėvų susirinkimus. O aš gal dar norėčiau pasėdėti valandėlę ir dar valandėlę darbe...
Ar šeima nesijautė nuskriausta?
Su šeima kalbėjomės, vyras palaikė ir suprato, kad pirmi metai neišvengiamai bus nelengvi, kad turėsiu daugiau dirbti, bet kad visko bus tiek... Visai kaip su vaiko gimimu: kad ir kaip ruoštumeisi, vis tiek neįmanoma tiksliai nusiteikti tam, ko dar nesi patyręs, visko nepamatuosi ir neįvertinsi.
Taip buvo ir šiuo atveju – ruošėmės, ruošėmės, įvyko tas ilgai lauktas atidarymas, o paskui atėjo pirmadienis, ir ant mūsų užvirto tūkstančio smulkmenų lavina. Pavyzdžiui, kas turi išjungti šviesą parodų salėje? Kiekviena detalė reikalauja atsakymo, sprendimo, veiksmo. Reikėjo iš naujo dėlioti, kas ką daro, kas už ką atsako... Iškart atsirado poreikis papildyti komandą, nes tiek, kiek mūsų buvo, tikrai neužteko. Į naują muziejų įsikėlėme aštuoniese, o dabar mūsų – beveik trisdešimt. Visame šiame pradžios procese ne tiek daug romantikos ir įdomybių, visgi būtent išspręstos smulkmenos lemia, kad viskas veiktų efektyviai ir mes tesėtume savo pažadą, kad čia laukiami jaustųsi visi atėjusieji.
Ar jaučiate, kad lankytojai čia ateina jau žinodami, jog MO atviras visiems – ne tik įprastiniams muziejų lankytojams, meno žinovams?
Kiek pati stebiu ir girdžiu iš gidų, edukatorių, matyti, kad MO pritraukia labai įvairius žmones, net ir tuos, kurie meno muziejuje nėra buvę nė karto. O tai yra fantastiška, nes pasiūlyti meno muziejų kaip laisvalaikio alternatyvą yra vienas sunkiausių uždavinių, juk kviečiame į muziejų, o ne į pramogų parką; be to, – ne į gamtos ar mokslo, o į meno muziejų, kur eksponatus retai kada galima liesti; negana to, – dargi į modernaus ir šiuolaikinio meno (juokiasi).
Pažadą, kad MO bus gyva vieta, manau, išpildėme su kaupu. Pirmaisiais metais organizavome daugybę įvairių renginių – kinas, paskaitos, stovyklos, bendradarbiavome su daugybe partnerių. Dabar planuojame labiau išsigryninti – kas mums iš tiesų pritiko, kas buvo aktualu lankytojams, kas labiausiai yra mūsų.
Prisimenu ir pirmąjį įspūdį, kai tik išgirdau pavadinimą MO. Viena vertus, jis buvo naujas, reikėjo įprasti, kita vertus, – gerai pažįstamas iš kitų modernaus meno muziejų – MoMA, MOCAK ir t. t. Panašu, kad MO prigijo labai greitai ir natūraliai, o MMC ramiai pasiliko muziejaus metraštyje.
Šis momentas tikrai buvo svarbus. Kai pasakėme, kad muziejus nuo šiol vadinsis MO ir pasitvirtinome logotipą, man tai buvo lūžis, tikra transformacija. Suvokiau, jog nebesame mažas biuras Literatų gatvėje, tampame tikru muziejumi! Tai buvo pirmas apčiuopiamas suvokimas, jis tarsi timptelėjo į viršų ir dar labiau įpareigojo. Pastatas buvo antras.
Sprendimas, kad naująjį muziejų projektuos kontroversiškasis amerikiečių architektas Danielis Libeskindas, viešojoje erdvėje sulaukė daugiau neigiamų nei teigiamų reakcijų. Ar muziejui iškilus jos nepasikeitė? Kaip muziejaus komandai pavyko prisijaukinti šią baltą laužytų formų struktūrą, kurioje nėra nė vieno 90 laipsnių kampo?
Statybos – įdomus iššūkis. Iš pradžių buvo sunku vizualizuoti brėžinius ir įsivaizduoti, kokią atmosferą kurs juose gana griežtai atrodantis pastatas. Svarsčiau, ar susigyvensime su juo, ar visgi turėsime konfliktą? Ar jis įkūnys mūsų atviro ir draugiško muziejaus vertybes?
Pirmą kartą pastatą iš tikrųjų pamatėme laukdami fotografų iš Londono, pakviestų nufotografuoti muziejaus erdvių. Statybininkai jas išvalė, išnešė visus statybinius rakandus. Vaikščiojome tada su kolegomis po šį baltą kubą ir galvojome: koks paradoksas – jis atrodo griežtas, bet iš tikrųjų yra jaukus. Atsimenu jausmą, kai rengėme padėkos vakarą komandai, – muziejus dar nebuvo oficialiai atidarytas. Sėdėdama malonioje kompanijoje supratau, kad čia jau yra namai.
Žinoma, parodinė muziejaus erdvė yra iššūkis. Tai buvo akivaizdu nuo pat pradžių. Dabar tapo aišku, kad iššūkiai turi ir privalumų. Štai kitų metų pavasarį rengsime parodą su legendiniu britų kino režisieriumi, menininku Peteriu Greenaway’umi ir jo žmona olandų multimedijos menininke Saskia Boddeke. Sužinojome, kad parodos Olandijoje, viename privačiame muziejuje, jie svarsto atsisakyti, nes muziejaus pastatas tiesiog neįdomus, erdvės neįkvepia, nėra, nuo ko atsispirti.
Puikiai suprantu, kad tarptautinio lygio menininkams negalime pasiūlyti tokio finansinio stimulo kaip kiti Vakarų muziejai, bet turime kitų juos pritraukti galinčių argumentų. D. Libeskindo pastatas – vienas svariausių.
