Prieš penkerius metus, sekdama 1968-ųjų kovo mėnesio „Tarybinės moters“ viršelio nuotraukos pėdsakais, susipažinau su kaunietėmis seserimis Zita, Birute ir Dalia Užkuraitytėmis – plaukimo sporto meistrėmis. Tame viršelyje iš tyvuliuojančio vandens išnirusios skirtingų spalvų kepuraitėmis pasidabinusios trys gražių bruožų paauglės saikingai šypsosi. Šias Kaune savo gyvenimu mūsų šalies plaukimo sporto istoriją rašančias moteris po 46-erių metų rasti buvo nesunku.
Lietuvos plaukimo čempionė, rekordininkė, plaukimo krūtine meistrė, plaukimo trenerė Zita Užkuraitytė-Bičkauskienė, kaip ir jos dvynės seserys, išugdė daug garsių plaukikų. Plaukimo abėcėlės ši moteris išmokė ir dukrą Rasą Mažutaitienę, ir anūkę Ugnę Mažutaitytę. Tąsyk kalbėdama apie šešiolikmetės Ugnės – Lietuvos moterų plaukimo nugara ir 200 m kombinuotos estafetės rekordininkės – ateitį močiutė sakė, kad mergaitė yra atkakli maksimalistė, nori studijuoti Amerikoje.
Ugne, ar šiemet viešėjote Lietuvoje?
Buvau atvykusi kelioms savaitėms balandžio mėnesį.
Ar jau pripratote Amerikoje, namų ilgesys nebekamuoja?
Kaip tik dabar Lietuvos žiauriai pasiilgstu, labai noriu namo! Tik atvykusią į Ameriką užklupo daug visko – plaukimas, studijos, adaptacija. Pavargdavau taip, kad net ilgėtis namų nebuvo kada. Amerikoje gyvena mano močiutės sesers Birutės Statkevičienės dukra Neringa, atlieku praktiką jos fotostudijoje. Giminystės ryšiai svečioje šalyje padeda įveikti namų, šeimos ilgesį.
Po metų baigsite universitetą. Rengiatės dirbti pagal specialybę ar skirsite visas jėgas plaukimui?
Turbūt dirbsiu pagal specialybę.
Amerikoje ar Lietuvoje?
Amerikoje galėčiau metus dirbti legaliai, tad kodėl tuo nepasinaudoti ir nepasisemti daugiau žinių, patirties? Mane taip pat labai traukia Azijos šalys – Japonija, Pietų Korėja. Dievinu šių šalių žmones, kultūrą, maistą. Jeigu gaučiau ten pasiūlymų, lėkčiau negalvodama. Vieną dieną tikrai grįšiu į Lietuvą. Ir žinau, kad neprapulsiu.
Esate Lietuvos plaukimo federacijos narė. Kur treniruojatės?
Treniruojuosi Fresno valstybinio universiteto klube. Kad galėčiau intensyviai treniruotis ir bandyti patekti į 2020 metų olimpiadą, buvau išėjusi akademinių atostogų. Mano trenerė – Jeanne Fleck. Mūsų klube yra daugiau kaip 20 universitetui atstovaujančių merginų, plaukiame nuo rugpjūčio pabaigos iki vasario mėnesio – toks yra mūsų sezono etapas. Po sezono dirbame individualiai, tada ruošiamės savo varžyboms.
Amerika puiki tuo, kad čia galima ir treniruotis, ir studijuoti. Viskas yra šalia. Mano fakultetas – dvi minutės kelio nuo kotedžo, kuriame gyvenu, salė ir baseinas – toje pačioje vietoje. Treneriai ir profesoriai atsižvelgia į tai, kad plauki ir mokaisi, jie šias pastangas labai palaiko, skatina, vertina.
Gerai apgalvojusi rinkotės studijų vietą? Kodėl ne Europoje, arčiau namų?
Rašiau treneriams, kad noriu stoti į universitetus, kur jie dirba, o trenerė Jeanne Fleck atvyko į Lietuvą su manimi pasišnekėti. Kadangi ji atskrido, supratau, kad labai rimtai mane vertina, tada ir pasirašiau sutartį.
Kokius vaisius skinate Amerikoje?
Pirmais ir antrais metais buvau „Mountain West“ konferencijos varžybų (per jas susirungia 10 universitetų iš 7 valstijų) čempionė. Pasiekiau daugybę 100 m, 200 m plaukimo nugara rekordų, 500 m plaukimo krauliu rekordą. Taigi man puikiai sekasi. Amerikoje plaukimo varžybos – didelė atrakcija, susirenka minia žiūrovų. Pirmaisiais metais dalyvavau ir sudėtingesnėse NCAA varžybose, kuriose rungiasi plaukikai iš visos Amerikos, o norintieji į jas patekti turi atitikti tam tikrą normatyvą.
Ar prisimenate, kaip Jus, mažytę, į plaukimo baseiną įmurkdė močiutė Zita?
Pradėjau plaukti Kaune, „Dainavos“ baseine, ten trenerėmis dirbo mano mama ir močiutė Zita. Ši dabar – pensininkė, mezga šiltas kojines plaukikams. Senelis Romas Bičkauskas – šalies plaukimo čempionas, rekordininkas, taip pat dirbo treneriu, mokė plaukti neįgaliuosius. Mano tėtis Šarūnas Mažutaitis taip pat yra plaukimo treneris.
Pirmos dienos, kai močiutė įkėlė mane į vandenį, neprisimenu, bet prisimenu pirmas varžybas. Man buvo 5-eri metai, po varžybų grįžusi namo pajutau didelį įkvėpimą, nupiešiau juokingą piešinį: aš plaukiu, o aplink – daugybė vaikų.
Iš pradžių bijodavau šokti į vandenį, močiutė turėdavo įkelti į baseiną. Sakė, per pirmas varžybas buvau tokia išsigandusi, kad net piršto pajudinti negalėjau, buvo sunku mane, sustingusią lyg stabas, į vandenį įkelti, bet kai įkėlė, patiko. Močiutė nuo pirmos dienos matė mano gebėjimą plaukti, pranašavo: „Iš jos kai kas bus.“
Jūsų dinastija – plaukikų, tad gabumus turbūt atsinešėte su genais?
Močiutė mane nusivesdavo į baseiną ir parsivesdavo namo. Už tai, kad plaukiu, duodavo saldainį. Mama mane perėmė, kai pradėjau eiti į pirmą klasę. Ir mano tėtis į Sidnėjaus olimpiadą važiavo kaip pagrindinis plaukimo treneris. Jis išugdė puikius plaukikus Rolandą Gimbutį ir Saulių Binevičių. Prisimenu, buvau mažytė, gal trejų metų, važiavome į oro uostą pasitikti iš Sidnėjaus olimpinių žaidynių grįžtančių tėčio ir jo sportininkų. Žiūrėjau užvertusi galvą į du dvimetrinius vyrus... Mama sakydavo, kad aš ne „Tele bim bam“ žiūrėdavau per televizorių, o laukdavau laidos „Eurosportas“, sakydavau, gal Rolandą ir Saulių parodys. Plaukimas man buvo viršūnė. Kai dar nemokėjau plaukti, ant kilimo imituodavau plaukimo judesius.
Kuris šeimos narys yra didžiausias Jūsų gerbėjas?
Senelis Romas. Kai plaukiu, už mane serga visa giminė. Garsiausiai palaikydamas rėkia senelis. Kartą per varžybas „Girstučio“ baseine, kai pasiekiau savo geriausią plaukimo nugara laiką, įvykdžiau 200 m normatyvą, senelis Romas žiūrėjo balkone. Mama sakė: „Galvojom, kad iškris iš to balkono.“ O aš net plaukdama – per kepurę, per vandenį – girdėjau, kaip jis rėkia: „Ugne, Ugne!“ Mano didysis sirgalius. Močiutei ir mamai esu dėkinga už tai, kas dabar esu.
Kas yra brangiausias Jūsų žmogus?
Mama. Ji mane užaugino, po teatrus, koncertus vedžiojo, skatino skaityti knygas. Iš pradžių man nepatiko vaikščioti po parodas, eiti į teatrą. Vis dėlto labai jai dėkoju, kad nepaisė mano kaprizų, visur vedė, viską rodė, į visus Pažaislio muzikos festivalio koncertus tempdavosi. Kai Vilniuje, Vingio parke, pradėjo rodyti transliacijas iš didžiausio JAV operos teatro „Metropolitan Opera“, važiuodavome žiūrėti. Mano kūrybiškumas – iš to, kad mama parodė nepaprastą kūrybos grožį.
Lietuvos ir Amerikos žmonės bei kultūra skiriasi. Man lietuviai patinka labiau. Kaskart, kai grįžtu namo, smagu pamatyti, kaip šalis keičiasi, koks šaunus jaunimas, kaip gražėja miestai, parkai, kiek Vilniuje meno, visokių parodų! Kur dabar gyvenu – didelis kaimas, nieko per daug nematau, į Lietuvą grįžtu pasižmonėti – pamatyti, išgirsti, pasisemti kultūros vaisių.
Kas Jums yra plaukimas?
Plaukimas man – gyvenimo dalis. Meditacija. Kaskart išlipusi iš baseino jaučiuosi kai ko išmokusi. Vanduo gydo, padeda atsipalaiduoti, nusiraminti. Plaukdama esi su savo mintimis, žiūri į juodą liniją arba į dangų, jei plauki nugara. Plaukimas išmoko kantrybės, vidinės ramybės, susikaupti. Jeigu nesi rami, labai sunku pasiekti gerą rezultatą. Visiems linkiu išmokti plaukti. Žmogus, paplaukiojęs ežere ar jūroje, jaučiasi tarsi iš naujo gimęs.
Ar mėgstate plaukti ne tik baseine?
Plaukti baseine ir jūroje – skirtingi dalykai. Kartais plaukikai jūroje savo jėgas pervertina. Aš bijau plaukti toli į ežerą ar į jūrą. Man būtina regėti krantą, esu įpratusi matyti plyteles, vengiu gilumos, vandens, kurio nepažįstu. Prie manęs yra ežeriukų, bet važiuoju į San Fransisko pusę ar į Los Andželą, prie Ramiojo vandenyno. Mane veža banglenčių sportas, galynėjimasis su bangomis.
Kokios savybės Jums padeda plaukimo sporte ir apskritai gyvenime?
Užsispyrimas, vidinė ugnis, valia, kantrybė, gebėjimas kovoti, nepasiduoti, maksimalizmas. Už šią dovaną – kad mane įkėlė į baseiną, visą laiką būsiu dėkinga.
Pagerinote ne vieną Lietuvos plaukimo rekordą. Pirmąjį medalį iškovojote Kaišiadoryse. Kiek tada Jums buvo metų?
Regis, šešeri. Kiek pamenu, tas baseinas yra 20 m. Reikėjo plaukti penkis kartus, kad būtų 100 m. Man buvo šokas, bijojau apsiskaičiuoti. Net negalvojau, per kiek minučių nuplauksiu... Tada laimėjau antrąją vietą.
Atlantoje, Džordžijos valstijoje, vykusiose plaukimo varžybose pagerinote 200 m plaukimo nugara Lietuvos rekordą – įveikėte šį nuotolį per 2 min. 12,83 sek.
Taip, Kanadoje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate moterų 200 m plaukimo nugara atrankoje finišavau per 2 min. 7,79 sek. ir 2,3 sek. pagerinau nuo 2013 m. R. Meilutytei priklausiusį Lietuvos rekordą. Pagrindinė Rūtos rungtis – plaukimas krūtine, tad kai ji tada mane aplenkė plaukdama nugara, buvo šokas. Rūta yra nuostabi plaukikė. Tikiu, jei ji plauktų nugara, rekordą pagerintų. Rekordą vėliau pagerinau aš. Amerikoje ketverius metus treniravausi užsidariusi, ir per tą laiką Lietuvos plaukimo federacija (LPF) per daug nesirūpino ką nors apie mane pranešti.
Ką manote apie tai, kad Rūta nutarė pasitraukti iš plaukimo sporto?
Anksčiau ar vėliau tai būtų nutikę – vis tiek turėjo ateiti laikas pasirinkti. Plaukiko gyvenimas labai sunkus, tokio sunkaus ji galbūt nesitikėjo. Mudvi esame bendraamžės, mūsų gimtadienius skiria tik penkios dienos. Kaune abi treniravomės tame pačiame baseine. Atsimenu, šešiolikos viešėjau pas Rūtą Plimute (Anglija), kartu treniravomės. Per dieną nuplaukdavome po 16 km. Per dvi savaites pamačiusi jos krūvį supratau, kad tiek daug treniruotis negalėčiau. Tuometis R. Meilutytės treneris Johnas Ruddo kvietė mane būti jo mokine, bet aš siejau savo ateitį su Amerika.
Rūta atėjo į šią sporto šaką su trenksmu, ant jaunų pečių užgriuvo ne tik pergalės, bet ir siaubinga įtampa. Džiaugiuosi, kad ji nori atrasti save, susitvarkyti savo gyvenimą. Psichologija yra rimtas dalykas. Mudvi kalbamės, palaikome ryšius.
Linkiu jai visa ko geriausia.
Spaudoje rašyta, kad pasaulio čempionatas Gvangdžu (Pietų Korėja) Lietuvos rinktinei baigėsi skandalu. Po to, kai feisbuko paskyroje parašėte apie savo savijautą po rinktinės trenerės bendravimo, Lietuvos plaukimo federacija stojo į šios specialistės pusę. Kaip vertinate LPF išplatintą informaciją?
Plaukimo federacijos prezidentas viską matė, girdėjo, žino, kaip viskas vyko, todėl pranešimu esu nusivylusi. Federacija informavo, kad žurnalistų išplatinta mano informacija yra netiksli, šališka, klaidinanti ir šmeižikiška. Į mano klausimą, koks buvo mano startas, LPF prezidentui greta stovėjusi trenerė atsakė: „Su tokiom leškom gero starto nepadarysi, aš esu sena, ir tai mano leškos turi daugiau raumenų.“ Taip, ji nepasakė „storos“, bet aš žodį „leškos“ suprantu kaip „storos šlaunys“. Plonų kojų „leškom“ nevadina, vadinasi, buvo pasakyta, kad įžeistų ir pažemintų.
Pranešime rašoma, kad kitą dieną prezidentas kalbėjosi su plaukike, prie jų priėjo Lietuvos rinktinės trenerė ir atsiprašė už vakar dieną išsakytus žodžius ir dar kartą paaiškino, kad plaukiant nugara kojos yra pagrindinis varikliukas: „Norint pagerinti rezultatą, būtina stiprinti kojas – daryti šuoliukus, pritūpimus, visur su savimi vežiotis šokdynę. Negalima laukiant starto gulėti lovoje ir valgyti.“ Atsiprašė ir dar kartą mane įžeidė. Aš lovoje nevalgau ir neguliu, kai laukiu starto.
Ar tiesa, kad po žinutės feisbuke daug sportininkių pasiskundė, kad iš jų tyčiojamasi?
Mes, žurnalistai, davėme tiesos priesaiką, tad negalime nutylėti apie žmones žeminančius dalykus, patyčias. Nesvarbu, kad trenerė atsiprašė, nors tas atsiprašymas – savotiškas. Dar kartą buvo užpilta druskos ant žaizdos, juk ji nei matė, nei regėjo, kad guliu lovoje ir valgau.
Kai paviešinau savo nuoskaudą, gavau labai daug buvusių plaukikių laiškų ir žinučių, kad ir joms buvo panašiai sakoma. Liesos moterys girdėdavo, kad plaukia negerai, nes yra silpnos, per kūdos, nevalgo. Man pasidarė pikta. Kaip galima šitaip tyčiotis?! Skrisdama namo į Ameriką suvokiau, kad reikia stabdyti šią gėdinimo „kultūrą“. Surašiau savo mintis ir nusileidusi įkėliau į feisbuką bei instagramą. Mane sukrėtė tai, kad daugybė merginų yra patyrusios tą patį ir kad tai vyksta toliau. Nenormalu, kai suaugusi moteris, trenerė, apie jauną merginą sako tokius žodžius.
Ar ji taip šnekėjo girdint komandos draugams?
Jos balsas skardus, sunku negirdėti. Nesmagu buvo, juk girdėjo ir vaikinai. Esu mergina, man gėda, kai mano kojas pavadina „leškom“. Mane suerzino viešas pažeminimas. Esu sportininkė, atvažiavau dirbti savo darbo, net neklausiau jos patarimo, ji tiesiog įsitraukė į pokalbį.
Ar Jūsų trenerė tai girdėjo?
Mano amerikietės trenerės nebuvo. Du mėnesius treniravausi su austrų treneriu Dirku Lange’u. Jo tuo metu irgi nebuvo – būtų atkirtęs. Nuėjau į tualetą, paverkiau ir toliau plaukiau, bet galvoje sukosi pasakyti žodžiai, kad vaikštau kaip dramblys, esu negraži, jaučiausi sumenkinta.
Iš dalies suprantu, kodėl prezidentas turėjo padaryti tokį pranešimą, nes kai visos moterys pradės šnekėti... Aš savo darbą padariau, ugnį uždegiau. Man rašė daug moterų, jos viena kitą skatino: „Netylėkime dėl patyčių sporte, išgyvendinkime gėdinimo „kultūrą“, pradėkime ginti save ir viena kitą. Mes visos kartu esame stipresnės.“
Ar trenerės žodžiai Jums sutrukdė pasiekti aukštesnį plaukimo rezultatą? 200 m plaukimo nugara rungtyje užėmėte 29 vietą.
Manau, sutrukdė. Kiekvienam sutrukdytų, kad ir koks stiprus žmogus būtų. Tai, kad pasaulio čempionatas vyko Pietų Korėjoje (man patinka šios šalies kultūra), jaučiausi pakylėta, sutikau daug pažįstamų plaukikų, džiaugiausi gražiomis akimirkomis. Ir staiga... tas komentaras. Man kaip juoda skylė atsivėrė, visos geros emocijos į ją subėgo. Jaučiausi labai blogai.
Kaip šią situaciją vertina Jūsų draugai amerikiečiai?
Papasakojau savo draugėms, joms tokie dalykai – protu nesuvokiami. Amerikoje už tokius žodžius treneris būtų išmestas iš darbo. JAV yra labai svarbu pozityvus mąstymas, pagarbus mokytojo, dėstytojo, trenerio elgesys su mokiniais.
Keliais štrichais
Credo: „Kelionė tada prasideda, kai kas nors nepasiseka.“ (Alpinisto ir banglentininko Yvono Chouinardo frazė.)
Pomėgiai. „Ilsiuosi keisdama veiklos pobūdį. Mane žavi fotografija, žinios apie vyną, noriu tapti someljė. Universitetas, kuriame studijuoju, turi vynuogyną – pro jį važiuoju dviračiu į treniruotes – bei vyninę. Kelis semestrus mokiausi apie vynuogių auginimą, kilmę, rūšis, kaip jį ragauti. Taip pat patinka klausytis lietuviškos laidos „Nebegėda“, domiuosi feminizmu.“
Yda: „Per daug šneku, per aiškią nuomonę turiu – tai žmonėms kartais nepatinka.“
„Stengiuosi neteisti žmonių, bet mane labai nervina, kai moterys moterų nepalaiko, dar ir nori viešai sugėdyti.“
Meilė. „Mylimo vaikino neturiu. Meilė man yra šeima, Lietuva, plaukimas, draugai, jausmas, kuris suteikia ramybę, šilumą.“
Beprotiškiausias poelgis. „Prieš metus išsirengiau į solo žygį – viena nuskridau į Okinavą, apsistojau banglentininkų šeimoje, savaitę galynėjausi su bangomis. Būdama Osakoje sugalvojau aplankyti Kiotą, senosios kultūros miestą. Knygą „Geišos išpažintis“ skaičiau daugybę kartų, norėjau pati susirasti traukinį, įlipti ir išlipti, eiti teisingai...“
„Mokausi japonų kalbos.“
„Mano avantiūrizmas pasvertas. Kartais reikia vienai pakeliauti, kad suprastum, kaip tvarkaisi viena.“
„Pasiilgstu mamos maisto. Močiutė Zita gamina pačią skaniausią bulvių košę. Žiauriai noriu šaltibarščių, ypač vasarą! Mano mieste kefyro su žiburiu nerasi.“
Viešnia. „Amerikoje mane aplankė tik vyresnė sesuo Akvilė. Ji dirba gide Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Norėčiau, kad JAV paviešėtų ir mama.“
Ateities vizija. „Mano tikslas – padėti žmonėms. Ateitį sieju su sveikatingumo, organizavimo, kūrybos darbais. Man labai patinka tvarkyti namus. Jei tik yra laiko, aš kuopiuosi. Norėčiau užsiimti someljė veikla.“
Buitis. „Gyvenu universiteto miestelyje, viename studentų kotedže. Man dirbti nereikia, universitetas moka stipendiją, iš jos išsilaikau ir dar susitaupau, pavyzdžiui, kelionei į Japoniją.“
