Lavija, kokiai moteriai skirta Jūsų trečioji knyga?
Jei pasakysiu, kad visoms, nuskambės labai pretenzingai. Tačiau tiesos tame yra. Visos mes esame daugmaž iš to paties molio drėbtos, nors skirtingai atrodome, skirtingas mūsų socialinis statusas, dirbame įvairius darbus ir t.t., tačiau yra bendražmogiškų, bendramoteriškų dalykų, kurie aktualūs kiekvienai. Knygą rašiau ne negyvenamoje saloje, kur nebūčiau turėjusi jokių patirčių, jokio sąlyčio su kitomis moterimis – visa tai, kas sudėta į knygą, susiurbiau iš aplinkos, iš gyvenimo, tai, kas aktualu moterims, kai jos išgyvena sudėtingus savo gyvenimo periodus.
Kiekvienai knygai pasirenku vieną tematiką ir siekiu ją užbaigti, išgvildenti. Tarkime, pirmoji buvo apie tai, kad moterys nori būti gražios, lieknos ir kad tai galima daryti smagiai. Antrojoje paliečiau kasdienio optimizmo trūkumo problemą, savęs neįvertinimą.
O štai trečiojoje nėriau į gilesnius emocinius vandenis, kai ryte pažvelgus į veidrodį neužtenka sau pasakyti, kad šiandien bus gera diena. Nes galbūt tuo metu gyvenime yra juodas etapas, net ne pilkas, ką su juo daryti, kaip neišsigąsti ir kaip susitvarkyti.
Ir atsakydama į klausimą, kam skirta ši knyga, pasakyčiau, kad ji kiekvienai moteriai, kuriai sunku ir kuri ieško paguodos, pasikalbėjimo su kitu žmogumi, kai jai reikia išgirsti gerą taiklų žodį. Ir patikėkite, kartais tas banalusis „viskas bus gerai“ – nors, regis, kiek galima jį girdėti ar kažkam sakyti – jis suveikia. Ir kai kažkas atsiveria, kad ir jam sunku, kad ir jam blogai, kad jis verkia ir kenčia, tu suvoki, kad, pasirodo, tai normalu. Ir tada susimąstai, kad nereikia panikuoti, nereikia pasiduoti, kad reikia išmokti priimti emocijas, kad jų bus daug, kad ne tik džiaugsmas ir laimė turi tave lydėti nuo pat ryto – juk yra visa jausmų amplitudė.
Jei gimė knyga, ar tai reiškia, kad išėjote iš to juodo ir sunkaus periodo?
Laikui bėgant pradėjau aplink matyti labai daug moterų, kurios išgyvena sudėtingus gyvenimo tarpsnius, kurių istorijos skausmingos ir pagalvojau, kad kažkada ir aš taip jaučiausi, o galbūt kažkas manęs dar laukia ir ateityje. Iš savo gyvenimo išsifiltravau sunkiuosius periodus – visgi ne viskas gyvenime eina taip, kaip norėtųsi, ne viskas rožėmis nuklota. Ir tada supratau, kad tos patirtys ir iš to einantis sąvęs pažinimas niekada nesibaigs, kad gyvenime nebus viskas taip paprasta ir kad tai yra normalu. Tik tiek, kad su amžiumi atsiranda noras nerti giliau. Ir negalliu pavadinti to periodo sunkiu – jis tiesiog kitoks, sudėtingesnis, gilesnis.
Knygos atsiradimą lėmė ir Jūsų patirtys, skyrybos?
Manęs vis to klausia, bet aš dabar visiškai atsiriboju nuo asmeninio gyvenimo. Savotiškas asketizmas viduje atsirado (juokiasi). Nepateisinu atvirumo dėl smalsumo – na, kas iš to, jei kažkam paskalbsiu skalbinius. Tačiau tai, ką iš tų patirčių pasiėmiau, ką gavau ir kuo galiu pasidalinti, tai yra psichologinaii emociniai dalykai.
Mano gyvenime buvo visokių dalykų – ir medicininių problemų, ir iširusių santykių, ir savęs ieškojimų ir pan. Kiekvieną žmogų veikia vis kiti dalykai. Antai vieni išgyvena dėl nesėkmių darbe, kiti – dėl skyrybų, trečias pergyena dėl eurų trūkumo, dar kitas susirūpinęs dėl gyvenimo klaidos ar nesutarimų su vaikais. Kaip ten bebūtų, skausmą patiriame daugmaž vienodą. Ir svarbu rasti būdą, kaip su visu tuo susigyventi ir išgyventi.
Ar galima būtų teigti, kad Jūsų knyga bus savotiška terapija sunkumus patiriančioms moterims?
Manyčiau. Žinome, nesu dvasios gydymo specialistė, tačiau tai lengva, draugiška terapija. Nes tai nėra sausa teorija, tai yra patirti, išjausti, pamatyti dalykai. Juolab kad bendraudama su draugėmis – o joms ir dedikuoju šią knygą – pastebėjau, kad kartais pakanka paprasto žodžio ar ištiestos pagalbos rankos. Juk pasakymas „viskas bus gerai“, „būsiu šalia“ gali tapti didele jėga, magija. Nes galbūt šiandien sunkumus išgyvenanti moteris negali apsilankyti pas psichoterapeutą ir jai labai sunku. O jei nėra draugės ar mamos, galima pasiimti į rankas knygą ar tiesiog važiuoti į gamtą, kalbėti su medžiais ir klausytis paukščių. Tai padeda!
