Nuo vienos Lietuvai svarbios kėdės persėdote ant trijų nevyriausybinių, bet taip pat reikšmingų. Ryt vykstate į Paryžių, po savaitės – į Šanchajų. Dabar gaudysime Jus lyg vėją laukuos?
Kelionė susijusi su vienu iš mano darbų. Lankysiuosi tarptautinėje dizaino mugėje Paryžiuje, iš ten trauksiu į Šanchajų, tarptautinę interjero ir dizaino parodą. Su dizaino srities verslininke Egle Opeikiene įkūrėme VšĮ „Dizaino blokas“ siekdamos pristatyti Lietuvos dizaino prekių ženklus užsieniui, padėti kūrėjams integruotis į tarptautinę rinką ir t. t. Norime sukurti šiuolaikinio dizaino centrą Lietuvoje. Kita – perėmiau vadovauti Vilniaus kino klasteriui, vienijančiam 33 įmones, taip pat esu Ekologinio dizaino asociacijos EKODA vykdomoji direktorė. Taip, šiuo metu sėdžiu ant trijų kėdžių, bet noriu ir ketvirtos, asmeninės – grįžti prie literatūros vertimų. Kaupiuosi pradėti versti savo mylimo legendinio švedų poeto Bruno K. Öijer poeziją.
Jums patinka iššūkiai?
Mane iššūkiai vilioja visą gyvenimą! Per juos analizuoju savo klaidas, testuoju naujas idėjas, mokausi pažaboti savo ego. Iššūkiai padeda nukreipti dėmesį nuo savęs, susitelkti į vertybiškai svarbius egzistencinius dalykus. Turiu daug kūrybinės energijos. Nuo vaikystės buvau barbė devyndarbė, po pamokų turėdavau krūvą veiklos, visur spėdavau. Charakterio bruožas – nepasitenkinu viena linija, mėgstu veikti keliais frontais, kompleksiškai.
Pasitraukiau iš valstybinio sektoriaus bei politikos ir susižiedavau su kūrybinėmis industrijomis. Tai bene sparčiausiai besivystantis sektorius, parankus inovacijoms, modernioms technologijoms, komunikacijos būdams. Turime paisyti, kad nevyriausybinė kultūros dalis užsiaugino raumenis ir kuria didelę pridėtinę vertę. Pažvelkime į mūsų moteris menininkes, šiais metais užkariavusias pasaulio viršūnes, ir kiek institucijos prisidėjo prie jų laimėjimų. Turi atsirasti dialogas, nebegalima rodyti vieniems į kitus pirštais. Noriu pati pagyventi kūrybinių industrijų sektoriuje, išgyventi ir nuveikti daug darbų. Esu įsitikinusi, kad man pavyks. Su Egle esame pozityvios ir tikime tuo, ką darome.
Jaunystės metais Jums teko pasitikrinti gebėjimus ir savaip grūdintis Švedijoje. Ar tada supratote, kad nėra neįveikiamų dalykų?
Vieno teatro režisieriaus kvietimu Švedijoje atsidūriau 1991 metų sausio 14-osios rytą, ir tik tada sužinojau, kas išvakarėse įvyko Vilniuje. Stokholme prie laivo mane pasitiko režisieriaus dukra ir nuvežė į Norrmalmstorgo aikštę. Ten vyko švedų ir lietuvių protesto dėl sovietų karinės jėgos panaudojimo prieš taikius mūsų šalies gyventojus mitingas. Norėjau apsisukti ir kuo greičiau grįžti namo, bet sulaikė savo srities mohikanai – visuomenininkas J. Pajaujis, filosofijos profesorius A. Lingis. Jie tikino: „Tu privalai čia būti“, skyrė stipendiją, kad Stokholme užsiimčiau visuomenine veikla, vaikščiočiau po mokyklas, bažnyčias ir pasakočiau apie įvykius Lietuvoje.
Švedijos nacionalinio radijo Užsienio skyriui reikėjo žmogaus, kuris greitai orientuotųsi, rengtų ir skaitytų visam pasauliui žinias apie Lietuvą, nes mūsų informacinius kanalus tuo metu blokavo sovietai. Vykdyti šią misiją atrinko mane. Atsidūriau srityje, kurioje iki tol mano kojos nebuvo. Visko išmokau dirbdama kartu su patyrusiais žurnalistais. Kartu kaip laisvoji klausytoja lankiau dvi aktorių mokyklas.
Ar greitai išmokote švedų kalbą?
Iš pradžių specialiai nesimokiau, kad kalba netaptų siūlu, kuriuo prisiriščiau prie šios šalies. Poreikis jos mokytis atsirado, kai sumaniau savanoriškai padirbėti Lietuvos informacijos biure Stokholme. Vėliau pradėjau dirbti besikuriančioje Lietuvos ambasadoje Švedijoje. Uoliai mokiausi savarankiškai ir 1994 metais eksternu išlaikiau švedų kalbos egzaminą Stokholmo universitete.
Tais pačiais metais pamačiau tarptautinės teatro trupės „Cinnober“ skelbimą, kad ieškoma aktorė vaidinti Vasilisą spektaklyje pagal M. Gorkio pjesę „Dugne“, nuėjau ir gavau vaidmenį. Vaidinau švedų kalba, trupėje užsibuvau iki 1997-ųjų. Šalia darbo atstovybėje realizavau ir savo meilę teatrui.
Aktorinį meistriškumą tobulinote Berlyne?
Baigiau Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Klaipėdos fakulteto teatro meno studijas. Studijuodama pradėjau vaidinti A. Vizgirdos vadovaujamo MMK teatro studijoje. Šis režisierius mane išmokė aktorystės abėcėlės. Debiutavau pagal M. Karčiausko eiles sukurtame spektaklyje „Vilčių nemunai“. Atlikau pagrindinį Moters-Laiko vaidmenį, už jį buvau apdovanota. Kartą, jau baigusi studijas, lankiausi Berlyne, teatro ugdymo institute „AktZent“, kur tobulinosi aukštojo mokslo studijas baigę aktoriai ir režisieriai iš Vokietijos, Italijos, Šiaurės šalių. Nutariau per atostogas profesinius įgūdžius pagilinti pas režisierių Jurijų Alschitzą, – jo tobulinimo programą baigiau per dvejus metus. Draugystę su teatru baigiau 1997-aisiais, tada J. Vaitkus Stokholme statė A. Vvedenskio pjesę „Eglutė pas Ivanovus“, vaidinau Sonią-Eglutę. Taip pat su J. Alschitzo atrinktais jo mokymo programos absolventais dalyvavome tarptautiniame menų festivalyje Džibelinoje (Gibelina), pristatėme dvi premjeras, taigi pajutau, kad nebegaliu pavežti visų vežimų. Reikėjo apsispręsti: jei nenutraukiu santuokos su teatru, tada svajones geriausiai realizuoti tėvynėje, jei lieku Stokholme, dirbu Lietuvos labui skleisdama kultūrą ir megzdama dvišalius ryšius. Šis laikotarpis man buvo sunkus, nelengva pasirinkti tarp meilės ir meilės. Nusvėrė organizacinė veikla, o mano romantiškoji meilė gražiai pakibo nepatyrusi tragiškų lūžių. Teatrą myliu ir mylėsiu. Išgyvenau inkubacinį išsiskyrimo su juo laikotarpį – būdavo, matau gerą spektaklį, mėgaujuosi, galvoju: „Kiek daug puikių aktorių, kaip gerai, kad tavęs nėra scenoje!“ Per prastą spektaklį, priešingai, kildavo begalinis noras veržtis į sceną, parodyti, kaip reikia vaidinti.
Neabejodama savo gabumais žengėte į diplomatinę tarnybą, tapote Lietuvos ambasados Švedijoje kultūros atašė.
1997-aisiais dirbau Švedijos ambasados reikalų vedėja, mano atsakomybės sritis buvo kultūra ir švietimas. Kultūros atašė pareigas pradėjau eiti 1999 metais. Iki to laiko buvau grįžusi, vadovavau Lietuvos kultūros instituto kūrimo procesui. Tada išvykau į Stokholmą dirbti Lietuvos kultūros atašė LR ambasadoje Švedijos Karalystėje, vėliau tokias pat pareigas ėjau Danijos Karalystėje, Islandijos Respublikoje ir Norvegijos Karalystėje.
Jūsų tėvelis su seneliu, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai jau buvo aišku, kad „užeis sovietai“, laukė atplaukiant švedų laivo, kad galėtų emigruoti. Deja, laivas neatplaukė. Tarsi savaip įgyvendinote artimųjų svajonę patraukti į Švediją.
Esmė ta, kad aš neemigravau – važiavau anapus Baltijos jūros semtis žinių ir šiek tiek užtrukau. Kai po 20-ies metų grįžau, manęs klausinėjo: „Kaip tau sekasi reintegruotis?“ Bet aš Švedijoje gyvenau laikinai, ten dirbau savo šaliai. Mano kelias namo buvo lyg vienas žingsnis. Grįžusi kartu su Lietuvos kino centro vadovu kūrėme naują nacionalinę instituciją. Vienas bičiulis rašytojas kiekvieną mėnesį skambindavo ir klausdavo: „Ar tu esi normali, jei tau patinka čia gyventi?“ Aš niekur nebuvau pabėgusi, Lietuvos pulsą jutau geriau nei vietiniai.
Kaip Švedijoje sutikote savo vyrą – manualinės terapijos gydytoją Rogerį Jonssoną? Nuėjote masažo ir...
Mes susitikome ne masažo kambaryje. Susipažinome bendrame bičiulių susibūrime, draugystė išaugo į meilę. Klasika – draugauji draugauji ir prisidraugauji. Susituokėme 1997-aisiais.
Pasirinkote gyventi skyrium. Nelengva, tiesa?
Nelengva kasdien nesimatyti, sunku vienam pas kitą važinėti. Nusprendėme gyventi skyrium. Man patinka būti Lietuvoje ir save realizuoti, jam patinka būti Švedijoje ir save realizuoti. Tai labiau susiję su mūsų darbais, polėkiais, iššūkiais, interesais.
Kita vertus, gal nuotolinis bendravimas yra žavus, ilgesys – stiprus meilės žaizdras?
Gal iš šalies tokia būtis atrodo romantiška ir žavi, bet tai nėra tipiškas šeimos gyvenimas. Realiai mes – draugai, kasdien kalbamės telefonu, skaipu, rašom vienas kitam, bet kartu po vienu stogu negyvenam. Toks yra mūsų susitarimas. Kai nesieja vaikai, kiti dalykai, daug paprasčiau išsaugoti draugystę ir puoselėti asmeninę laisvę per atstumą. Mudu esame draugai visiems laikams.
Ar dėl to, kad abu vertinate laisvę ir saviraišką, sąmoningai nutarėte nesusilaukti vaikų?
Nuo draugystės pradžios buvome sutarę – jei neateis natūralus tėvystės jausmas, šio proceso neforsuosime. Tai nėra privaloma, bus, kaip bus. Kurį laiką apie vaikus pernelyg nesvajojome, aš norėjau save realizuoti. O vėliau nelabai daug dėmesio tam skyrėme, įpratome gyventi kitaip, vienas kitam suteikėme erdvės, tai išlaiko mus kartu nemažai metų. Esame artimiausi draugai, vienas kitą mylime, gerbiame.
Ar tiesa, kad mūsų valdžios vyrai nemėgsta stiprių, drąsių, protingų moterų? Kai kurie, kai pradėjote vadovauti Kultūros ministerijai, kaišiojo pagalius į ratus, uoliai kritikavo, viešai guodėsi dėl dialogo trūkumo...
Atėjau ne kaip moteris ko nors raminti ar glostyti, o kaip profesionalė, kultūros žmogus, norėjau šiek tiek aptvarkyti šį sektorių. Subūriau profesionalią patyrusią komandą, ryžtingus tų pačių vertybių žmones, tai pastiprino mūsų tikėjimą, kad galima pertvarkyti seną sistemą. Vyriausybės plane Kultūros ministerijai buvo numatyti 55 darbai, iš jų per dvejus metus įgyvendinome 28, tarp šių nėra įskaičiuotas Nacionalinės kultūros politikos strategijos 2030 m. projektas. Beje, ji jau patvirtinta vyriausybės iš esmės nepasikeitusi, tuo džiaugiuosi. Nuveiktų darbų sąraše yra kartu su komanda įgyvendintas mano sumanytas nemokamų kultūros paslaugų trijų amžiaus grupių mokiniams paketas, arba Kultūros pasas, taip pat – galimybė paskutinį mėnesio sekmadienį nemokamai lankyti valstybinius muziejus. Visų nuveiktų darbų nesuminėsiu.
Į ministeriją atėjau kaip pilietė atlikti savo pareigos. Jei žinai, kad gali kai ką pakeisti, eik ir keisk, kad ir kiek energijos bei sveikatos tai kainuotų. Kad, papuolus į politinį įtampų lauką, nebus lengva, žinojau, bet kad net savi kartais nepalaikys ir paliks minų lauke vieną, nesitikėjau. Laimė, mūsų komandą sudarė profesionalai – aukštų vertybių, sąžiningos ir stiprios asmenybės. Dėl tokios sąrangos ir galėjome pertvarkyti ministeriją, įvesti vadovų kadencijas, atsirado erdvės jaunesnės kartos lyderiams eiti vadovaujamas pozicijas. Ir, atrodo, daugiau moterų ryžosi stoti prie valstybinių institucijų vairo. Moterys neina ten, kur kyla konfliktai, tvyro įtampa ar nuolat galynėjamasi, jos atsiskleidžia draugiškesnėje aplinkoje. Vyrams neretai reikia bokso ringo.
O dėl dėmesio vyrams, kurie atstovauja vienoms ar kitoms institucijoms, tai nenorėjau tęsti ydingos tradicijos, kai vadovai eidavo pas ministrą kavos ir išskirtinio prielankumo savo vadovaujamai įstaigai ar kokios nors konkrečios naudos. Su komanda nutarėme, kad, siekdami taupyti visų brangų laiką, baigsime šią tradiciją ir pradėsime naują – vadovai bet kada gali lankytis pas ministrą su konkrečiais klausimais ir problemomis. Tai nelabai patiko kai kuriems senų tradicijų puoselėtojams, nes reikėjo aiškiai suformuluoti apsilankymo tikslą. Darbe vertinu konstruktyvumą, kavą galima gerti laisvalaikiu.
Iš tikrųjų dirbome nepavydėtinomis sąlygomis. Be suplanuotų darbų, „paveldėjome“ griūvantį Gedimino kalną, Lukiškių kalėjimo perkėlimo bangą, užtrukusį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo atstatydinimo procesą ir virtinę su tuo susijusių teisminių bylų. Pakėlėme kardą prieš korupciją pačiame darbų įkarštyje. Įtampos fonas susidarė ir dėl dviejų visuomenės kardinaliai skirtingų požiūrių į laisvės kovotojams skirtą memorialą Lukiškių aikštėje. O kur dar opozicijos ryžtas visais įmanomais būdais trukdyti dirbti.
Ar ilgai menate tuos, kurie Jus įskaudino?
Pagrįstą ir argumentuotą kritiką priimu lengvai, bet demagoginio puolimo netoleruoju, kaip ginklą kišenėje nešiojuosi faktus. Nemėgstu pyktis, laikyti pagiežos, blogų minčių. Pykti – tai užsiimti savidestrukcija. Esu atlaidi, gana greitai pamirštu nuoskaudas.
Man svarbi bendražygių ir mylimų žmonių nuomonė. Altruistų, kurie gali save aukoti bendram darbui dėl svarbių pokyčių, nuomonė gali mane jautriai paliesti asmeniškai, bet visa kita... Sakoma – šunys loja, karavanas eina. O specialiai kuriamas negatyvus įvaizdis yra tik viena iš gąsdinimo politikos priemonių. Svarbu neišsigąsti ir padaryti tai, ką esi užsimojusi.
Linkiu, kad mūsų šalyje atsirastų daugiau drąsių žmonių. L. Donskio laidoje „Be pykčio“ filosofas A. Šliogeris yra sakęs, kad Lietuvoje trūksta laisvų ir drąsių piliečių. Mes niekada neišlaisvėsime, jeigu bijosime. Jeigu ryžaisi kai ką pakeisti, turi pažaboti savo ego ir nebijoti, kad nukentėsi dėl kilnesnio tikslo. Aš daug ką gyvenime dariau dėl ateities kartų. Tikiu jaunimu, jis mane įkvepia ir suteikia drąsos. Lietuvą noriu matyti kitokią – skaidrią.
Ar gali būti, kad Jūsų stiprų charakterį nuo vaikystės formavo berniukai? Esate pasakojusi apie bendrą smėlio dėžę su sovietinių karininkų vaikais, kad rusiukai buvo mokomi mušti lietuviukus, Jums teko patirti ir ašarinių dujų į akis ataką. Nusileisdavote ar atsikirsdavote? Gal apgindavo brolis Remigijus?
Pustrečių metų vyresnis brolis ne visada žaisdavo toje pačioje smėlio dėžėje. Karingumo dvasia mane auklėjo senelis iš tėvo pusės. Jis buvo savo valsčiaus šaulių būrio vadas, kovotojas prieš sovietus, politinis kalinys. Išmaniau Lietuvos istoriją, kiekvieną Vasario 16-ąją reikšdavausi, už tai tekdavo aiškintis direktoriaus kabinete. Drąsos įkvėpė senelis. Buvo užsispyręs, nepasidavė laužomas, niekada neparodė prielankumo sovietų sistemai. Nebijojo vestis į bažnyčią, švęsti religinių švenčių ir pasakoti tikros šalies istorijos.
Augau daugiau tarp berniukų ir pati buvau berniukiška. Brolio draugai susibūrė į melomanų ratelį, mūsų namuose nuolat skambėjo muzika. Kieme tekdavo žaisti karą esą tarp vokiečių ir rusų. Sandėliukai virsdavo kankinimo kameromis su visais kankinimo įrankiais. Neduok Dieve, pakliūti priešui į nagus! Futbolas, kvadratas, ledo ritulys – mano žaidimai. Prisigalvodavau ir savo žaidimų, vieną jų – „Voverių gyvenimą“ – žaisdavome medžiuose, šalia namų esančiame medelyne. Prie savo namų organizavau teatrą, įdarbinau vaikus, susirinkdavome pinigų ledams. Geriau pažinojau berniukų aplinką, mokykloje nemėgau apkalbomis užsiimančių mergaičių būrelių.
Ryžtas ir drąsa – genetiniai kodai, kita vertus, žvelgdama į savo ankstesnes patirtis matau, kad iššūkiai, jeigu ryžtiesi dideliems darbams, pokyčiams, pasiteisina, suteikia satisfakcijos.
Verčiate poeziją. Regis, tai pati sudėtingiausia vertimo sritis, ji reikalauja poetinės sielos.
Mėgstu poeziją nuo vaikystės, jaučiu ritmą, rimą, man patinka metaforos. Versti pradėjau atsitiktinai. Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centras Gotlande pakvietė dalyvauti projekte – versti poeto Sigito Gedos eiles į švedų kalbą. Knyga „Angelas krintantis Palangoj“ buvo pristatyta teikiant S. Gedą kandidatu Nobelio premijai gauti. Versti poeziją tikrai nelengva – norint atrasti tinkamas idiomas, reikia puikiai išmanyti abi kalbas. Yra išleista vienuolika mano su kitais vertėjais verstų knygų, iš jų – po vieną į lietuvių bei norvegų, devynios – į švedų kalbas. Versdama poeziją jutau, kaip tobulėja mano švedų ir lietuvių, vertimas tapo azartu leistis į kalbų lobynus, tarnavo kaip modernios meditacijos forma – versdama užsidarydavau į savo tylos šventovę, pabūdavau su savimi, su autoriumi jo jausmų pasaulyje. Pradėjau matyti svečios kalbos subtilybes, geriau pažinau tos šalies kultūrą, tautą, jautriausiomis stygomis užčiuopiau paralelinį pasaulį, kurį mato kūrėjai. Tai leido suvokti didesnę žmogaus buvimo žemėje prasmę, atidžiau reflektuoti ir savo paskirtį.
Kokia būtis Jums būtų ideali?
Ekologiška, tvari, kupina šviesos ir meilės. 30 metų nevalgau mėsos. Organizmas pats atsirinko tai, ko nori. Esu pesketarė (nevalgo mėsos, bet valgo žuvis, pieno produktus, kiaušinius, – red. past.), klaipėdietė, užaugusi „ant silkės“. „Rugelio“ duona, sviestas, silkė, pomidoras – tai galėdavau valgyti tris kartus per dieną. Galvoju, ką dedu į savo skrandį. Kūnas tarnauja mano esybei, nuo jo būsenos priklausys ir psichologinė savijauta. Stengiuosi daug judėti, nebūti per ilgai užterštose vietose. Rūšiuoju šiukšles, mokau ir kitus mylėti gamtą, rūpintis aplinka.
Jei man nepatinka pačios elgesys, stengiuosi pasikeisti. Jaunystėje daug diskutuodavau, aršiai gindavau savo vertybes. Dabar mano karingumas menksta, stengiuosi neįtikinėti žmonių, daryti tai, kas man atrodo teisinga.
Mokausi būti laisvu žmogumi. Bandau pažaboti savo egoizmą ir kuo daugiau savęs atiduoti kitiems. Laisvas žmogus yra mano idealas. Su laisve susijęs gebėjimas priimti kitokią nuomonę, kitokį požiūrį į pasaulį. Noriu neturėti išankstinių nuostatų, nesmerkti kitų. Noriu tiesiog būti su žmogumi, išklausyti jį, girdėti, gyventi kartu santarvėje ir harmonijoje – nesidraskant, nekovojant ir nelenktyniaujant tarpusavyje.
Aš labai myliu gyvenimą, noriu čia ir dabar džiaugtis kiekviena, net ir sunkia, akimirka, turėti gerų žmonių oazę aplink save. Man yra didžiulė laimė, kai eidama gatve sutinku pažįstamą ir jis mane suvedžioja – nuvairuoja ne pagal mano planą, mes išgeriame kavos, pavaikštome paupiu, fantastiškai pasikalbame būties temomis.
Keliais štrichais
Credo: „Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs, nuo mažų dalykų. Kurk gėrį, kur tik gali. Jei negali, tai bent nekenk.“
Pamokymai: „Matydama negeras žmogaus užmačias sakau: „Nekomplikuok savo gyvenimo.“ Grožį ir gėrį reikia kurti negriaunant.“
Yda: „Esu nekantri, ypač diskutuojant. Mano smegenys veikia labai greitai. Kas nors pasako kelis sakinius, aš iškart matau visą teoriją. Mano mintys verda, kalbu ir matau rezultatą, stebiuosi, kaip žmogus manęs nesupranta, kartais pritrūkstu kantrybės aiškinti.“
Idėjos. „Turiu daug idėjų, nemažai jų esu įgyvendinusi. Pavyzdžiui, Kultūros pasas Lietuvos mokiniams, kino teatras „FilmSpotLT“ Vilniaus oro uosto laukiamojoje salėje ir kt.“
„Gimiau po Jaučio ženklu Ugninio arklio metais ir gyvenu ugningai. Tas žirgas kanopa kasa, tarsi ragintų: „Pirmyn, greičiau, greičiau!“ O Jautis yra nuoseklus, užsispyręs, jei ką darys, tai iki galo. Kai ko nors imuosi, patikiu idėja ir matau rezultatą, niekas manęs nesustabdys.“
Šokiai. „Šokiai – mano sielai tinkamiausias sportas ir menas. Vaikystėje šokau liaudies, džiazo šokius, Stokholme – flamenką, Kopenhagoje – salsą, bačatą, kizombą. Norėčiau išmokti tango, bet Lietuvoje sunku rasti šokio partnerį.“
Meilė. „Meilę suprantu kaip konstantą, kurią į šį pasaulį atsinešame visi. Žiūrėdamas į kūdikio akis matai, kad jis myli viską. Gyvenime reikia patirti viską: ieškoti, klysti, suklupti, atrasti ir galiausiai suprasti, kad meilė yra pagrindų pagrindas. Kaip mylėdami ateiname į šį pasaulį, taip mylėdami turėtume ir išeiti. Meilė yra kosmosas. Tai ir niekas, ir viskas.“
