Kartu su šiuo paveikslu Jūratė gyvena daugiau nei 20 metų, o žino jį dar seniau – nuo pat vaikystės vasarų senelių namuose Rokiškyje. Juose kabėjo ne vienas rokiškėno tapytojo Raimondo Gailiūno dovanotas kūrinys.
„Augau tarp Gailiūno paveikslų. Tik dabar pradedu suprasti, kodėl man iki silpnumo gražu riebūs potėpiai. Būtent jie labiausiai džiugindavo nuolat žvilgsniu žvalgant jo kūrinius, ir šis gero potėpio džiaugsmas su metais virto savotiška meile“, – pasakoja literatūrologė. Iš visų paveikslų nuo pat vaikystės labiausiai patiko šis. Ir kuo toliau – tuo labiau. Galiausiai gavo jį dovanų ir atsivežė į Vilnių.
Tapytojas iš Rokiškio
Garsas apie Raimondą Gailiūną (g. 1956 m.) plačiau pasklido tik 2013 m., kai Vilniaus meno mugėje jis buvo pripažintas kaip geriausias mugėje pristatomas Lietuvos menininkas. Tai buvo staigmena ne tik 57-erių metų tapytojui, bet ir publikai. Susidomėjusi jo paveikslais, ir aš keliavau į Rokiškį. Ten radau filosofiškai į gyvenimą žiūrintį, pypkutę papsintį ir žaliąją arbatą gurkšnojantį menininką. R. Gailiūnas tik būdamas 24-erių įstojo į dabartinę Vilniaus dailės akademiją, tiesa, iš jos po poros metų buvo pašalintas. Grįžęs į Rokiškį nenustojo tapyti. 1990 m. (maždaug tada nutapytas ir Jūratės turimas paveikslas) prisijungė prie garsios menininkų neoekspresionistų grupės „Angis“. Rokiškio dailės mokykloje dėstė tapybą ir kompoziciją, tapė.
Jūratė ir pati nusistebi tik neseniai supratusi, kad vietiniu Rokiškio gyventojų laikytas menininkas iš tikrųjų yra garsus visoje šalyje, svarbus lietuvių dailės kontekste. Įprasta, kad nuo senų laikų ambicingi menininkai keliauja į centrus – Florenciją, Romą, Niujorką, Paryžių – ar bent jau savo šalies sostinę, nes čia lengviau rasti bendraminčių ir pirkėjų palaikymą, dalytis idėjomis ir konkuruoti. Bet visada pasitaiko išimčių – menininkų, pasirinkusių atokų gyvenimą. Nesiblaškyti, ramiai įsižiūrėti ir apgalvoti, ką matai. Užuot lenktyniavus su kitais, spręsti nesibaigiančius rebusus ir iš to kurti su niekuo nesupainiojamus paveikslus. Šiame straipsnyje aprašomą paveikslą galime priskirti prie ankstyvesnės tapytojo kūrybos, kai paveiksluose ryškus ir daugeliui kitų Lietuvos tapytojų būdingas santūrus ekspresionizmas – ekspresyvus potėpis, storas dažų sluoksnis, prislopintų spalvų koloritas.
Žaidimas asociacijomis
Jei tai būtų videoreportažas, kamera lėtai išryškintų paveikslo fragmentus taip, kad žiūrovai galėtų neskubėdami įsižiūrėti į persišviečiančius tapybos sluoksnius, vietomis sušvintančius ryškių spalvų atspindžius ir išraiškingus potėpius. Su Jūrate sutinkame, kad tai – įdomiausia paveikslo dalis. „Žiūrėdama į jį negalvoju apie siužetą. Skaitau labai daug įvairių pasakojimų, tad dar vieno, tik paveiksle, nebenoriu. Matyt, neatsitiktinai vienas mėgstamiausių mano menininkų yra J. Pollockas – jo tapyba yra be akivaizdaus siužeto“, – svarsto Jūratė. Jai R. Gailiūno paveiksle labiausiai patinka potėpiai, o gražiausias yra nedidelis plotelis drobės pakraštyje, kur tarp prislopintų žalsvų ir melsvų netikėtai sutviska vaiskios mėlynos lopinėlis. Sutinku, kad toks formalistinis metodas yra labai geras būdas žiūrėti į tokią tapybą, bet šis kūrinys nėra visiška abstrakcija, tad vilioju pašnekovę į reikšmių žaidimą.
Iš pradžių viskas atrodė gan paprasta. Pirmame plane – dvi figūros. Antrame – lietuviškas besibaigiančios vasaros peizažas. Lygi horizonto linija. Pavakarys. Kokia knyga galėtų būti šis paveikslas? Kiek pasvarsčiusi Jūratė pasiūlo K. O. Knausgårdo „Mylintį žmogų“. „Paveiksle – šiaurietiškas peizažas. Todėl manau, kad jei jis taptų knyga, tai galėtų būti bet kokia šiaurietiška meilės, namų kūrimo istorija“, – aiškina literatūrologė. Ji pasakoja, kad ant paveikslo nėra užrašyta, nei kada nutapytas, nei koks jo pavadinimas, namuose visą laiką buvo manoma, kad vaizduojamos figūros yra vyras ir moteris, tad ir paveikslas vadintas „Vyras ir moteris“. Nuo vaikystės jis Jūratei asocijavosi su namais. „Juk namai yra ten, kur yra tavo žmogus, ar ne?“ – atsako į mano nusistebėjimą, kodėl namai šiuo atveju yra plyname lauke. Nesiginčiju. Pripratau, kad žmonės, kuriuos priverčiu įdėmiai žiūrėti į namuose kabantį paveikslą, atranda jame ką nors nauja.
„Bet gal čia – Adomas ir Ieva lietuviško peizažo fone?“ – patylėjusi sako Jūratė. „O gal – Čiurlionio „Karalių pasakos“ motyvas?“ – dalijuosi savo asociacija aš.
Tiesa, tas raudonos ir žalios derinys paveikslo centrinėje dalyje dažnas ir religiniuose paveiksluose. Tai – ir Kalėdų spalvos. Gal šis paveikslas galėtų būti Kristaus gimimo temos variacija?
Kadangi abi sutinkame, kad figūros tarsi apšviestos šiltos ugnies šviesos, gal tai tiesiog – du žmonės prie ežero? „Kepa šašlykus?!“ – pradėjusios rimtai, pabaigoje jau juokiamės.
Tokį keistą tenisą žaidėme tikėdamos, kad vėliau, kai susisieksime su autoriumi, paaiškės visa tiesa. Bet – ne. Kai nusiunčiau nuotrauką menininkui, jis neabejojo, kad paveikslas jo, tačiau nei tikslaus sukūrimo laiko, nei savo tuomečio sumanymo jau neprisiminė. Tik atkreipė dėmesį į tai, ką mes abi, pernelyg prisirišusios prie dviejų figūrų hipotezės, pražiūrėjome: figūra kairėje gali būti matoma ir kaip didelis veidas, kurio ilgo liežuvio galiukas beveik liečia greta stovinčią figūrą, arba vėlgi – raudona spalva nužymėtą veido profilį. Pamačius šį vizualinį fokusą, jau nebeįmanoma nepastebėti jo kaskart žiūrint į paveikslą. Kiek nerimauju, ar nesupyks ant manęs Jūratė, kad paveikslui, kuris jai asocijuojasi su namais ir dviejų žmonių buvimu drauge, šiuo tekstu suteiksiu ir šiek tiek žaismingos erotikos. Kita vertus, vienas be kito neegzistuoja, ar ne?
