Jonas Mekas savo gimtadienio švęsti nemėgo. Didesne švente jis laikė vardines, – Jonines minėdavo Lietuvoje su draugais, dainomis. Dažniausiai – gimtinėje: Semeniškių kaime, Papilio valsčiuje, netoli Latvijos sienos. Tada, kai gimė Jonas, šioje vietoje gyveno nedidelė saujelė žmonių – apie dvidešimt šeimų. Mekai augino šešis vaikus: Joną, Praną, Petrą, Kostą, Adolfą ir Elžbietą. Būsimajam avangardinio kino pradininkui artimiausias darbais, planais ir sapnais buvo jaunėlis Adolfas. Tėvai Povilas ir Elžbieta užsiėmė ūkininkavimu, tėvas dar papildomai vertėsi dailidės darbais – pagal brėžinius meistravo vežimus ir lineikas, kitokius rakandus. Nors ir stengėsi, daugiavaikė šeima vertėsi sunkiai, trūko pinigų maistui, vaikų drabužiams, o vekselių krūva kasmet augo...
Vakarais šeimos galva vaikams balsu skaitydavo Šventojo Rašto ištraukas. Mekai, kaimo šviesuoliai, mėgo skaityti, tėvas savo spintoje kelias lentynas buvo paskyręs knygoms, daugiausia tai buvo religiniai skaitiniai. O juoda, baltomis paukštėmis tėvo išpiešta spinta Jonui atrodė tarsi aukso kasykla, nes kiekvienoje lentynoje buvo apgyvendinta įdomi gyvenimo dalis: vieną jų užėmė „vaistinė“, kita tarnavo kaip raštų ir brėžinių saugykla, o svarbiausios buvo skirtos knygoms! Motina labai mėgo niūniuoti dainas, su jomis vaikai užmigdavo ir pabusdavo. Matyt, inteligentiškas namų fonas pažadino ir jaunųjų Mekų domėjimąsi kūryba – broliai rašė eiles, bet vėliau visi, išskyrus Joną ir Adolfą, padėjo plunksną į šalį.
Ankstyvoje vaikystėje Jonas, gležnas, dažnai sergantis vaikas, kėlė rūpesčių tėvams, jie baiminosi, kad berniukas gali anksti užgesti. Kartą išgirdęs artimuosius apraudant jo būklę tylomis supyko ir pasiryžo visomis jėgomis kabintis į gyvenimą. Neįtikėtina, bet vaiko užsispyrimas gali padaryti stebuklus – netgi priversti gyvybės ugnį stipriau įsidegti gležname kūnelyje.
Pirmiausia J. Mekas mokėsi Laužadiškių pradinėje mokykloje, o ketvirtoje klasėje jau „pagarsėjo“ kaip poetas, redagavo laikraštėlį. Dėl ligos sulysęs, giltine pravardžiuojamas vaikas buvo užsisklendęs savyje, jis iki pat paauglystės mažai bendravo su aplinkiniais. Porą klasių pasimokęs Papilio mokykloje, jis nutarė stoti į Biržų gimnaziją. Iš jos atstovų išgirdęs „nuosprendį“, kad yra per senas, užsispyrė ir per penkis mėnesius savarankiškai įveikė kelerių metų kursą – taigi 1940 m. iškart buvo priimtas į gimnazijos šeštąją klasę. J. Mekui, dar gimnazijos moksleiviui, buvo patikėta redaguoti laikraštį „Naujosios Biržų žinios“. Baigęs gimnaziją, jis persikėlė į Panevėžį ir 1943–1944 m. redagavo pogrindinį laikraštį „Panevėžio apygardos balsas“, lankė Juozo Miltinio teatro studiją.
Dienoraščių knygoje „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ menininkas atskleidė, kad sovietų ir vokiečių okupacijos metais jis buvo įsitraukęs į antisovietinę ir antinacinę veiklą. 1944 m. Jonas su broliu Adolfu gyveno savo dėdės, Biržų reformatų pastoriaus Povilo Jašinsko, klebonijos palėpėje. Čia Jonas slapčia perrašinėjo prieš okupantus nukreiptus tekstus, o rašomąją mašinėlę slėpė malkų stirtoje. Vieną birželio dieną vaikinas mašinėlės neberado – ji buvo pavogta. Pasidarė aišku, kad tekstų autoriaus pėdos bus greitai susektos ir atsakomybės išvengti nepavyks. Jaunuolio įsitikinimu, neliko nieko kita, tik susirinkti daiktus ir bėgti iš gimtojo krašto. Paklausęs dėdės (jis parūpino ir reikiamus dokumentus) patarimo, Jonas kartu su broliu Adolfu nusprendė išvykti studijuoti į Vieną.
Žmogus be vietos
Vieną 1944-ųjų liepos dieną broliai įsėdo į traukinį, kuris po daugybės valandų turėjo juos nugabenti į W. A. Mozarto miestą. Deja, viskas pakrypo netikėta linkme: tam tikrame kelionės ruože traukinio vagonai buvo prikabinti prie lokomotyvo, vežančio žmones į Vokietijos karo belaisvių priverstinio darbo stovyklas. Taigi broliai tapo karo įkaitais – atsidūrė ne Vienoje, o Elmshorno karo belaisvių lageryje, netoli Hamburgo. Čia jaunieji Mekai turėjo po dvylika valandų per parą dirbti mašinų fabrike. Likusį laiką broliai mokėsi kalbų, nes, kaip vėliau rašė J. Mekas savo „nervuotame“ dienoraštyje, tai buvo tikras Babelis – kartu gyveno italai, prancūzai, lenkai, bulgarai....
Nuo mažumės ir Jonas, ir Adolfas buvo išsiugdę įprotį rašyti dienoraštį, skrupulingai fiksuoti kasdienybės įvykius ir savo išgyvenimus, šio įpročio neatsisakė ir stovykloje. Po aštuonių mėnesių broliams pavyko pakliūti į Husumo stovyklą, iš ten jie tikėjosi sprukti į Daniją, tada – Švediją, bet buvo sustabdyti ties Šiaurės Vokietijos pasieniu. Iš pabėgėlių stovyklos juos „ištraukė“ vokiečių ūkininkai, nes šiems reikėjo darbo jėgos. Negailėdami sveikatos broliai kelis mėnesius, iki jiems virš galvų ėmė kristi bombos, darbavosi Noihofo kaime (Neuhof) esančioje sodyboje. Pasibaigus karui jie atsisveikino su ūkininkais, o tada traukiniais, pėsčiomis ir dviračiais brovėsi per griuvėsiais virtusius Vokietijos miestus, pakeliui apsistodami pabėgėlių stovyklose, kol išbadėję ir pervargę pasiekė perkeltųjų asmenų (DP) stovyklą Vysbadene (Wiesbaden) – pareigūnų nuostabai, su kuprinėmis ir lagaminais, pripildytais knygų, o ne drabužių ar maisto...
Čia nuotaika jau buvo kita, nors kartais apimdavo egzistencinis nerimas. „Kodėl aš taip suskilęs į tūkstantį fragmentų? Kodėl taip viskas krinta, puola – viskas, kuo aš tikėjau?“ – toks įrašas J. Meko dienoraštyje atsirado 1945 m. rugsėjį. Pamažu broliai įsitraukė į kultūrinį stovyklos gyvenimą, Jonas redagavo jos laikraščius, tad niūrioms mintims liko mažiau laiko. Jiedu kartu parašė tris pasakų knygas: „Trys broliai ir kitos pasakos“, „Iš pasakų krašto“ ir „Knyga apie karalius ir žmones“. 1946 m. J. Mekas drauge su rašytoju Leonu Lėtu, dramaturgu Algirdu Landsbergiu ir broliu Adolfu pradėjo leisti avangardinį žurnalą „Žvilgsniai“, per porą metų išėjo keturi numeriai. Tais pačiais metais Jonas pradėjo studijuoti filosofiją Mainco (Mainz) universitete – į jį kasdien po tris valandas važiuodavo tramvajumi iš Kaselio (Kassel) perkeltųjų asmenų stovyklos, kur tuo metu gyveno. Kartais dėl nepakeliamo alkio ir galvos svaigimo tekdavo išeiti iš paskaitų...
Kartą J. Mekas klaidžiojo po Kaselio laukus, bet aplink nieko nematė – vidinis žvilgsnis nenumaldomai vedė atgal, į gimtuosius Semeniškius. Tuomet jam buvo 25-eri. Jaunuolis griebėsi plunksnos norėdamas išlaisvinti jį sprogdinantį ilgesį. Užuot rašęs tradiciškai, su patriotiniu patosu, Jonas ėmė kurti daiktišką, dokumentinę poeziją. Viena po kitos popieriuje gulė kinematografiškos idilės – apie lietaus šniokštimą, pavasario kvapą, uogų rinkėjas, ūkio darbus...
Gimtieji Semeniškiai menininko atmintyje stūksojo tokie pat tobuli ir nepajudinami kaip jo vaikystėje, tarsi gintaro inkliuzas, mitinė vieta. 1997-ųjų leidimo poezijos knygos „Semeniškių idilės“ Post Scriptum J. Mekas prisipažįsta, kad, prieš 4-erius metus atsiimdamas Vinco Krėvės premiją, mąstė, jog ši knyga yra „tik kaip antkapio lenta. Galbūt Semeniškiai, kuriuos aš pažinau, kuriuose aš augau, kuriuos aš dainavau, yra jau mirę.“
Netekęs namų, priverstas klaidžioti iš vietos į vietą, J. Mekas stengėsi bet kuriame geografiniame taške rasti savo tėvynę. „Kartais jaučiuosi kaip šuva. Prisirišu prie kiekvienos vietos, kurioje pasilieku ilgiau negu vieną dieną. Numeskit, sakau, mane dykiausioje dykumoje, palikite mane joje. Grįžę po kelių dienų rasite įleidusį į ją šaknis – į patį jos vidurį“, – teigia menininkas dienoraštyje.
Niujorkas Niujorkas
Penkerius metus pragyvenę perkeltųjų asmenų stovyklose, Jonas ir Adolfas ėmė mąstyti apie emigraciją. Sumanymas vykti į Izraelį ir ten užsiimti filmų kūrimu neišsipildė, nes besikurianti valstybė nedavė vizų ne žydų kilmės išeiviams iš Lietuvos. Broliai svarstė apie Kanadą ir Australiją, tačiau netikėtai atsirado galimybė vykti į Čikagą, JAV, ir jie pasiryžo traukti Vakarų link. 1949 m. spalio mėnesį Mekai įlipo į Ameriką, laisvės šalį, plaukiantį Jungtinių Tautų laivą.
„Tai į nežinią plaukiu. Aklai, bet su pasitikėjimu“, – rašė Jonas savo kajutėje. Praėjus daugiau kaip savaitei, šaltą lapkričio rytą horizonte pasirodė impozantiškasis Niujorkas su rūke skendinčiais dangoraižiais. Išnėrus iš metro požemių virš neoninių šviesų jūros pakibęs mėnulis atrodė tarsi siurrealios scenografijos dalis, tad J. Mekas net suabejojo šio dangaus kūno realumu... Sprendimas gimė akimirksniu: „Mūsų vieta čia, ir mes čia pasiliksime.“
Broliai įsikūrė Viljamsberge (Williamsburg), bet darbo paieškos nebuvo lengvos – iš pradžių visur atsitrenkdavo tarsi į sieną. Galiausiai J. Mekas įsidarbino geležies dirbinių fabrike, o laisvalaikį skyrė kultūros renginiams, filmams peržiūrėti ir kūrybai.
„Buvome kaip tuščios kempinės“, – prisiminė J. Mekas viename interviu. Kartais į renginius ateidavo tiesiai iš darbo, apdulkėjęs, su tuo pačiu mėlynu perkeltiesiems asmenims švarku – mat neturėjo lėšų naujam įsigyti... Pasiskolinęs pinigų ir įsigijęs 16 milimetrų „Bolex“ filmavimo kamerą, J. Mekas ėmė filmuoti savo kasdienybę, miesto gatves, kultūrinį gyvenimą, viską, kas patraukdavo jo akį. Nuo to laiko kameros nebepaleido iš rankų, ši tapo savotiška jo tapatybės dalimi.
Su dideliu entuziazmu J. Mekas įsitraukė į avangardinio kino pasaulio peripetijas: nuo 1954 m. kartu su broliu Adolfu pradėjo leisti ir redagavo kino žurnalą „Film Culture“, vėliau redagavo kino laikraštį „Intro Bulletin“, dar vėliau pradėjo rašyti straipsnius žurnalo „Village Voice“ skyriui „Movie Journal“, juose aštriai kritikuodavo to meto kino pasaulį. Straipsnius apie kiną taip pat publikavo leidiniuose „Cinemages“, „Film Book“, „Films in Review“, „Cinema“, „Sight and Sound“, „The New York Times“, „Film Quarterly“ ir kituose. Žurnale „Film Culture“ 1960 m. paskelbė manifestą „Naujosios kartos kinas“ – jame menininkas išdėstė svarbiausius naujojo kino judėjimo postulatus.
Kai filmų platinimo agentūra „Cinema 16“ 1961 m. atsisakė kino teatruose rodyti režisieriaus Stano Brakhage’o filmą „Anticipation of the Night“ („Nakties numatymas“), avangardinio kino kūrėjai tai palaikė akibrokštu. Nieko nelaukdamas J. Mekas su bendraminčiais nusprendė įkurti alternatyvią kino platinimo įstaigą, kuri necenzūruotų kino kūrėjų darbų. Taigi 1962 m. atsirado Kino kūrėjų kooperatyvas (The Film Makers’ Cooperative).
Dėl tiesiog fanatiško atsidavimo avangardinio kino reikalams J. Mekas buvo dusyk areštuotas. Pirmą kartą tai įvyko 1964 m., kai jis surengė cenzūros uždrausto „pogrindinio“ Jacko Smith’o filmo „Liepsnojančios būtybės“ („Flaming Creatures“) peržiūrą Niujorke. Tokia drąsa menininkui užtraukė teisinę atsakomybę – jis buvo nuteistas šešis mėnesius kalėti lygtinai... Bet tai J. Meko užsidegimo nesustabdė. 1964 m. jis įsteigė Kino kūrėjų filmoteką (The Filmmakers’ Cinematheque), jai vadovavo 6-erius metus. Tais pačiais metais įkūrė Filmų antologijos archyvą – (Anthology Film Archives), šis tapo vienu didžiausių avangardinio kino archyvų pasaulyje.
Aktyvi J. Meko veikla, jo laisva dvasia ir autentiškumas padėjo aplink jį susiburti daugybei įdomių asmenybių, šie tapo jo bičiuliais, draugais. Plejada žymiausių menininkų, pavyzdžiui, Andy Warholas, Salvadoras Dali, Johnas Lennonas, Yoko Ono, Jimas Jarmuschas, Susan Sontag ir Allenas Ginsbergas, dažnai lankydavosi J. Meko Brukline esančiame lofte. Netgi tada, kai penkiasdešimt dvejų metų J. Mekas susituokė su fotografe Hollis Melton ir jiems gimė vaikai Oona ir Sebastianas, filmininko (taip jis vadino save) gyvenimo būdas nepasikeitė.
Pasaulis pro kameros objektyvą
Pirmiausia prieš akis iškyla J. Mekas, klaidžiojantis po Niujorką su savo amžinąja kamera. Atviras rusvų dėmių nusėtas veidas, skvarbus žvilgsnis, geraširdiška šypsena ir nepakeičiamoji skrybėlė... Atrodo, kad filmininkas vaikščios ten visada, tarsi gyvas miesto simbolis. Stebėtojas, einantis į susitikimą su miestu, kasdienybe, šia akimirka. Dienraščio „The New York Times“ kino kritikė Manohla Dargis pavadino J. Meką poetu su kino kamera.
Anot vienos į legendą panašios istorijos, kažkada gatvėje pamatęs vėjo ridenamą skrybėlę, menininkas ją sugavo, užsidėjo ant galvos ir taip šį galvos apdangalą pavertė savo firminiu ženklu. Ši skrybėlė buvo tarsi jo, pasaulio perėjūno ne savo valia, jausenos išorinė projekcija, daiktas be vietos, kaip ir jis pats – istorijos vėjų blaškomas žmogus be vietos. Be to, ši skrybėlė tobulai atspindėjo J. Meko asketišką gyvenseną. Karo metais įpratęs verstis tik su vienomis kojinėmis (bet ir šios buvo saugomos lagamine veselijai), perkeltųjų asmenų stovykloje miegojęs koridoriuje ant stalo, menininkas visuomet radikaliai ribojo savo poreikius viską atiduodamas kitiems.
Nors kartais norima atskirti J. Meko tapatybes – kaip Amerikos avangardinio kino kūrėjo ir lietuviškai rašančio poeto, bet išties menininkas visą laiką žodžiais ar vaizdais rašė savo, išvietintojo žmogaus, būsenos dienoraštį. Dar 1945 m. dienoraštyje J. Mekas prisipažino: „Aš neatskiriu šautuvo nuo lopetos. <...> Aš nei kareivis, nei partizanas. Aš poetas.“
Praradęs tikruosius namus, J. Mekas savo dvasiniu prieglobsčiu pasirinko kultūrą, poeziją ir kiną. „Kultūra yra mano namai“, – ne kartą tvirtino jis. Realią, geografinėmis koordinatėmis pažymėtą vietą pakeitė utopinės erdvės.
J. Mekas niekada nesiliovė rašęs poezijos. Tik jo stilius pamažu keitėsi – artėjo Rytų poezijai būdingos estetikos, lakoniškumo ir filosofiškumo link. Gyvendamas Niujorke vietoj rašiklio jis dažnai paimdavo kamerą, kad galėtų įrėminti gyvenimo srautą. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar man prieš akis. Man įdomu tik dabartis“, – pasakojo 95-erių metų menininkas viename iš paskutinių interviu.
Atminties ir prarasties temos itin svarbios J. Meko kūryboje, o nostalgiška tonacija skamba visuose kūriniuose. Skausmingą savo vietos pasaulyje netekusio žmogaus jauseną menininkas bandė išreikšti savo dienoraščiuose ir esė knygose: „Neturėjau, kur eiti“, „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ ir „Laiškai iš niekur“. Beje, pastarojoje menininkas ragino ne aklai eiti į priekį, o ieškoti to, kas prarasta.
Kitokio – asmeniškesnio, autentiškesnio – kino poreikis J. Meką skatino eksperimentuoti, jis bandė išsilaisvinti iš to meto kino standartų, taigi pradėjo kurti namudinį kiną. Iš pirmo žvilgsnio jo filmai primena vaizdų koliažus, mirgantį fragmentų kaleidoskopą ar impresionistinį kokteilį, nuo kurio svaigsta galva, mat juose nėra tradicinio linijinio pasakojimo, globalių temų ir holivudinio blizgesio. Kamera fiksuoja lyg upė tekančią gyvenimo srovę ir visa, kas į ją pakliūva – žmonių portretus, pokalbių nuotrupas, judesius, žvilgsnius, pro šalį prabėgančius šunis, krėsle besisupantį vaiką, vestuvių šokius. Ir visa tai pinasi į modernistinį sūkurį. Visą vaizdų griūtį apglėbia užkadrinis J. Meko balsas, jautrus, poetiškas ir hipnotizuojantis lyg šamano užkalbėjimas.
Taip eksperimentuojant gimė naujoviškos meninės formos – dienoraštinio žanro – filmai: „Dienoraščiai, užrašai, eskizai. Voldenas“ (1969 m.), „Prarasta prarasta prarasta“ (1976 m.), „Rojus dar neprarastas“ (1977 m.), „Netobuli trijų vaizdų filmai“ (1995 m.).
Pasak žurnale „The New Yorker“ 1976 m. publikuoto straipsnio autoriaus Calvino Tomkinso, J. Meko filmas „Dienoraščiai, užrašai, eskizai. Voldenas“ „gali būti laikomas vienu iš autentiškiausių, kaip ir vienu asmeniškiausių, kada nors sukurtų poetinių filmų“. Žiūrint šį filmą neapleidžia jausmas, kad tai – vidinis žvilgsnis, klaidžiojantis po atminties užkaborius. Kadrai sparčiai keičiasi lyg nervinių impulsų blyksniai, o kai kurios mintys tarsi mantra pakartojamos kelis kartus.
Kinematografininkas 1976 m. atskleidė savo filmo „Prarasta prarasta prarasta“ atsiradimo istoriją: „Šios šešios mano kino dienoraščių dalys nufilmuotos 1949–1963 m. Jos prasideda man atvykus į Niujorką 1949 m. spalį. Jose rodomas laikotarpis yra nevilties, desperatiškų mėginimų įleisti šaknis naujoje žemėje, sukurti naujus prisiminimus laikotarpis.“
Filme „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972 m.) J. Mekas įamžino savo gimtuosius Semeniškius. Krūpčiojančiame vaizdo įraše praslenka gilių raukšlių išvagotas motinos veidas, nuo drėgmės pajuodęs medinis namas, šulinys su svirtimi – tarsi iš samanotos praeities atklydę vaizdai. Rodoma, kaip menininko 87-erių metų motina kepa bulvinius blynus, ir tai vyksta pačiu archajiškiausiu būdu – ant lauke susikurto laužo... Tokiame kontekste blynų kepimo scena primena ritualizuotą veiksmą, kuriuo siekiama atsukti laiko ratą, sugrąžinti tai, kas nesugrąžinama. Tačiau J. Mekas išsaugojo viltį ir tikėjimą. „Rojus dar nėra visai prarastas, – rašė savo knygoje „Laiškai iš niekur“. – Jis priklauso nuo mūsų pačių.“
