Kokios aplinkybės lėmė, kad Jūsų šeima sovietmečiu pasitraukė į Vakarus?
Iš Vilniaus išvažiavome prieš pat atkuriant Nepriklausomybę – 1990 m. vasario mėnesį. Mano tėvas – psichoanalitikas, vienas iš Lietuvos psichoanalizės draugijos įkūrėjų, išvyko studijuoti psichoanalizės į Helsinkį, ten gavo darbo pasiūlymą, ir mūsų šeima apsigyveno Suomijoje. Po septynerių metų išsipildė tėčio svajonė tęsti mokslus JAV – studijuoti vaikų psichoanalizę. Kolegos jam pasiūlė mokslininko darbo vietą Vaikų psichoanalizės institute, ir mūsų šeima persikraustė į Klivlandą. Man tada jau buvo šešiolika metų.
Ar prisimenate savo draugus, mokyklą, Vilnių?
Mano prisiminimai iš to laiko, kai gyvenome Vilniuje, – nuostabūs. Mamos tėvai – mano močiutė ir senelis – turėjo namą, gražų sodą. Pas senelius buvo linksma. Visa šeima kartu – daug pusseserių ir pusbrolių – smagiai žaisdavome sode prie Neries, grybaudavome ir uogaudavome greta esančiame miškelyje. Dažnai lankydavomės ir pas tėčio tėvus Alytuje.
Iš Helsinkio dažnai parvažiuodavome į Vilnių. Atsimenu keliones keltais, autobusais, traukiniais. Vasaras leisdavome Lietuvoje. Per Kalėdas, Velykas visa didelė šeima susėsdavo prie bendro stalo. Iš Amerikos susiruošti sunkiau, į Lietuvą atvykstame kas trejus ketverius metus. Močiučių ir diedukų jau nebėra, bet yra dėdė, tetos, pusseserės ir pusbroliai.
Kaip Jūsų šeimai pavyko įsitvirtinti Ohajo valstijoje, ar greitai prisitaikėte prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų?
Mano tėvams ten, regis, labai patinka, jie Klivlande gyvena per 20 metų. Labiausiai džiaugiasi didele lietuvių bendruomene.
Man, paauglei, reikėjo pritapti prie naujos kalbos, kultūros, mokyklos ir draugų. Nebuvo lengva. Iš pradžių daugiau bendravau su lietuvių bendruomenės nariais, o paskui ir su amerikiečiais susibičiuliavau. Gyvenimas judėjo pirmyn. Paaugliai yra lankstūs, geba prisitaikyti. Mokykloje buvo visokios veiklos, įvairių būrelių, reikėjo pritapti. Aš esu liberalių pažiūrų ir su tėvais Klivlande ilgai neišsėdėjau – išvažiavau studijuoti į Kaliforniją.
Kuo Jus patraukė biologija?
Nuo mažens buvau gamtininkė, gamtos tyrinėtoja, man, romantiškai nusiteikusiai mergaitei, atrodė, kad biologija yra mano širdies sritis. Galvojau – va, kaip gražu, gėlytės, augalėliai... Neįsivaizdavau, kiek darbo lauks ateityje. Biologijos sritis sudėtinga, bet ir nepaprastai įdomi.
Botanikos bakalauro ir magistro laipsnius įgijau Kalifornijoje, Humboldto valstybiniame universitete. Ši unikali aukštoji mokykla įsikūrusi prie vandenyno, kalnų, tarp miškų – nuostabiame gamtos prieglobstyje. Studijavau botaniką, gėriau įdomias žinias apie augalus, grybus, dumblius, bakterijas ir t. t. Baigusi universitetą panorau toliau studijuoti, sujungti botanikos ir vandenyno mokslus. Magistro darbą parašiau apie dumblių, augančių Šiaurės Kalifornijoje, rūšis. Turėjau daug jų surinkti ir ištirti.
Kaip rinkdavote dumblius?
Ramiajame vandenyne – didžiulė dumblių įvairovė. Baltijos jūros Lietuvos pakrantėje dumblių yra vos kelių rūšių.
Man reikėdavo keltis anksti ryte, kad spėčiau per vandenyno atoslūgį prisirinkti šių vandens augalų. Viskas, kas auga dugne, per potvynius sunešama ant akmenų, tad per atoslūgius lieka spėti „prisižvejoti“ pavyzdžių. Dumblius, arba jūrų kopūstus, rinkau trijų spalvų – raudonuosius, žaliuosius ir ruduosius. Jų genetika ir maistinės savybės skiriasi. Tyrinėti buvo be galo įdomu.
Ar visada spėdavote pabėgti artėjant potvyniui?
Rašyti daktaro disertacijos vykau į kitą Amerikos pusę – Konektikutą. Tyriau vienos rūšies dumblį, jam net naują vardą daviau, kartu aiškinausi ir apie akvakultūrą. Savo disertacijoje nagrinėjau, kaip auginti dumblius vandens fermose. Tos rūšies dumbliai augo Meino valstijoje. Ir tik vienoje vietoje – ant uolingų akmenų, kur labai didelės bangos. Būdavo įdomu per atoslūgį penktą ryto nubėgti, mikliai prisirinkti dumblių pavyzdžių ir staigiai sprukti atgal, iki nesmogė vanduo. Per pilnatį potvyniai visada didesni, darbas buvo rizikingas.
Ir toliau dirbu šioje srityje – turiu savo kompaniją „New York Kelp“. Mudu su verslo partneriu nuomojamės penkis Niujorko įlankos akrus (2 hektarai), rudens ir žiemos sezonais auginame dumblius. Greta žmonės veisia vėžiagyvius, austres. Ateityje ir mes planuojame auginti moliuskus.
Niujorke daug žmonių domisi, kaip dumbliai gerina vandenyno kokybę, kaip auginti jūrų kopūstus ir ką su jais daryti. Jūrų daržovių auginimo srityje nepralenkiami Azijos šalių gyventojai, jie noriai valgo ir augina jūrų kopūstus, gerai išplėtoję prekybą. Amerikoje šis verslas naujas, nėra biržos, prekyvietės, kur galima parduoti ar nusipirkti tokių produktų. Mes bandome atrasti šią rinką.
Jūrų dumblius sveika valgyti, nes juose gausu visokių mikroelementų (šių žmonėms labai trūksta). Jie taip pat naudojami kosmetikai, maisto papildams gaminti. Jūrų dumbliais papildomas gyvulių pašaras, tai puiki žemės trąša.
Kas lemia dumblių spalvą?
Genetika ir biocheminė sudėtis. Daugiausia yra žaliųjų jūrų dumblių, jie išskiria daug deguonies. Viena iš raudonųjų dumblių grupių yra simbioziniai koraliniai, jų paviršiuje kaupiasi kalcio karbonatas – natūraliausias koncentruotas kalcio šaltinis. Ruduosiuose jūrų kopūstuose itin daug jodo, tad valgyti juos reikėtų saikingai.
Vis daugiau kalbama apie jūrų, vandenynų užterštumą. Ar dumbliai nesugeria teršalų?
Žinoma, svarbu dumblius auginti pavojingais metalais ar radioaktyviomis dalelėmis neužterštose vietose. Ne tik patys auginame dumblius, dirbame ir su fermeriais, tad nuodugniai tikriname vandensbūklę, ar nėra kokio pavojingo metalo, kitų kenksmingų medžiagų. Jei augini produktą, kurį vartos žmonės, privalai laikytis griežtų higienos reikalavimų. Dumbliai sparčiai auga. Mūsų fermose jie užauga per šešis mėnesius. Tiriame, bet kenksmingų medžiagų nerandame.
Ar pati valgote jūrų kopūstus?
Žinoma! Svarstome, kaip pateikti amerikiečiams produktus su šiais dumbliais. Daug jų valgyti nereikėtų, bet po truputį – labai sveika. Aš įberiu džiovintų jūrų kopūstų miltelių į sriubą ar salotas. Dumbliai skleidžia įdomų kvapą, yra priskiriami prie penktojo skonio, vadinamojo umami. Juo – ne rūgščiu, ne sūriu, ne karčiu ir ne saldžiu – pasižymi grybai ir kiti baltymingi produktai. Virėjai profesionalai yra linkę paskaninti patiekalus jūrų dumbliais, jų deda į salotų padažus. Jūrų kopūstais aktyviai domisi maisto papildų gamintojai, farmacijos pramonė.
Kaip atrodo Jūsų jūrų dumblių veisimo ferma?
Jie auga po vandeniu, bet pirmiausia reikia iš sporų išauginti daigelius. Laboratorijoje, kur įrengtos apšvietimo, šaldymo sistemos, vandens filtrai, 80 litrų talpos akvariumuose, sporos mėnesį, iki pasirodo mažyčiai ūgliukai, bręsta. Tada juos įsodiname ir pritvirtiname prie 100 metrų ilgio virvių. Turime laivą, nuplukdome tas virves į vandens fermą.
Sunkiausia buvo dugne įrengti virvių pritvirtinimo mechanizmus, pastatyti inkarus, plūdurus, – nuo šių po vandeniu driekiasi virvės su daigeliais. Lapkričio mėnesį ūgliukus pasodiname, o gegužę ištraukiame virves ir nukerpame gausų dumblių derlių. Kol jie auga, nieko daryti nereikia – jie maitinasi jūros organizmais ir šviesa.
Nuo 1 metro virvės nukerpame 5 kilogramus dumblių. Sakoma, kad jie yra ekologiškas vandens augalas. Mes auginame maistą, bet tam nereikia nei žemės, nei specialaus vandens, nei trąšų, nei priežiūros. Žinoma, reikia galvoti, ką daryti su nuimtu derliumi. Skraidau į Aziją, į mokslines konferencijas, skirtas jūrų dumblių akvakultūrai. Azijoje šiai gerai išplėtotai pramonės šakai skiriami dideli vandenų plotai, gerai organizuotos perdirbimo ir prekybos sistemos.
Mes kol kas neturime centro, kur jūrų kopūstus būtų galima perdirbti, nėra rinkos. Sukame galvas, kaip gaunamą puikų derlių sutvarkyti ir parduoti. Kol kas dumblius džioviname patys. Jei augini maistui gaminti skirtas vandens daržoves, reikia laikytis griežtų higienos normų, gauti šimtus leidimų ir t. t.
Ar, norėdama pažiūrėti, kaip auga Jūsų jūrų kopūstai, su akvalangais leidžiatės į vandenyno gelmę?
Esu tai dariusi, įgijau sudėtingiausią kvalifikaciją – profesionalios nardytojos. Tiesa, padariau tai ne dėl jūrų kopūstų fermos – tiesiog mėgstu su vandeniu susijusį sportą, patyrinėti vandenyno gelmes. O dėl fermos... Pakanka nuplaukti laivu, ištraukti iš vandens virvę ir apžiūrėti, kaip auga.
Ar iš savo verslo išgyvenate?
Kol kas sunkiai. Daug investavome. Pirkome laivą, akvariumus, inkarus, plūdurus. Reikia laiko, kad visa atsipirktų. Kol kas šis verslas panašesnis į hobį. Tikiuosi, augsime, plėsimės. Kol dumbliai auga, dirbu Konektikuto universitete, dėstau, taip pat tyrinėju dumblius. Mano tyrimai susiję su jūros ekologija, o studentus mokau biologijos ir gamtosaugos.
Kaip jaučiate Niujorką?
Gyvenu ne pačiame Manhatane, kiek atokiau nuo centro. Labai įdomu kurtis prie tokio didelio miesto. Gyventojų – aštuoni milijonai. Daug įvykių, kultūros, net lietuviškų įdomybių – Lietuvos konsulatas organizuoja įvairius renginius. Man labai patinka, kad Niujorke gyvena nemažai lietuvių meno, kultūros, mokslo profesionalų. Niujorke gali rasti visko. Daug šurmulio, visi bizi, bizi, bet tempas manęs nevargina. Mėgstu nuvažiuoti į centrą, aplankyti muziejus, parodas, nueiti į vieną ar kitą restoraną, paskanauti bet kurios pasaulio virtuvės maisto. Niujorke turiu draugų, čia susitinku su skautais, vis atsiranda progų pasikalbėti lietuviškai.
Siekdama išsilavinimo, rašydama mokslinius darbus, viena auginote dukrą. Esate stipri moteris. Ar neieškojote vyro peties atsiremti?
Nebuvo į ką atsiremti, teko pasikliauti savimi. Mano mama sako, kad esu labai protinga ir smarki, bet man atrodo – jeigu turi viziją ir nori ką nors pasiekti, reikia labai daug dirbti, aistringai atsiduoti savo reikalui. Kai rašiau daktaro disertaciją, turėjau labai gerą mentorių – profesorių Charlie Yarishą, su juo ir toliau dirbu. Jis skatino nebijoti, nenuleisti rankų, judėti pirmyn ir siekti užsibrėžtų tikslų.
Mano dukrai Tylai – keturiolika metų. Kol buvau Kalifornijoje, su jos tėvu gyvenome kartu. Prieš septynerius metus mudvi su dukra persikraustėme į šią pakrantę, jis liko ten. Mes išsiskyrėme. Susituokę nebuvome. Prisipažinsiu: gyvendama Kalifornijoje buvau hipė, vertinau laisvę, mudu nenorėjome vedybų ir kad kas nors mums pasakotų, kaip reikia gyventi. Su Tylos tėčiu gražiai bendraujame, duktė su juo praleidžia vasaros atostogas. Ir mano tėvai visą šį laiką labai padėjo.
Gal duktė perims Jūsų verslą?
Deja, ji visai nenori perimti mano verslo! Pasirinko sustiprinto matematikos mokymo kursą, jai gerai sekasi bendrauti, svarsto apie teisės studijas. Mūsų ryšys gana geras, daug kalbamės apie viską, bet paauglystė nėra lengva, būna visokių kaprizų. Pastebėjusi emocijų bangavimą, stengiuosi su dukra daugiau pasikalbėti, ką nors abi nuveikiame ar tiesiog pailsime. Paaugliai patiria draugų spaudimą, bando pritapti, rasti savo privalumų. Savo dukrą skatinu padėti kitiems, kad užaugtų geru žmogumi.
Kas Jums dabar svarbu?
Mano pačios sveikata, ekologiškas maistas. Jei nesijaučiu gerai, tai nieko negaliu nuveikti. Valgau daug daržovių, švarią mėsą. Turiu savo daržą, auginu pomidorus, agurkus, cukinijas, žemę tręšiu savo dumbliais ir mėšlu. Turiu šunį, su juo daug vaikštau, einu į žygius, mėgstu būti gamtoje – prie vandens, traukti į kalnus. Gyvenu aktyviai, sportuoju. Man įdomu meditacija ir joga. Stengiuosi, kad būtų sveiki kūnas, siela ir protas. Kad ką nors pasiekčiau, turiu labai prisižiūrėti, gerai išsimiegoti, nusiteikti pozityviai.
Turiu ambicijų – norėčiau bendradarbiauti su Lietuvos akvakultūros mokslininkais, išsiaiškinti dumblių fermų kūrimo galimybes Baltijos jūroje. Ketinu užmegzti ryšius su Klaipėdos ir Vilniaus universitetais. Man būtų įdomu dirbti su lietuviais.
Ar lengvai Jūsų pavardę ištaria amerikiečiai?
Oi, niekas neištaria, mane vadina tai Ogait, tai Odžiait. Visiems sakau, kad aš – lietuvė, todėl tokia pavardė. O tada tenka ir apie Lietuvą papasakoti, ir apie Vilnių. Svajoju dažniau į Vilnių sugrįžti. Ir dukrelė kelis kartus viešėjo Lietuvoje. Ji viską supranta ir kalba lietuviškai. Jei būname tokiose vietose, kai ji nenori, kad mus suprastų, šnekamės lietuviškai, tada mums būna labai linksma.
Keliais sakiniais
Valandos sau. „Daug laiko atima darbai, vaiko auginimas, bet stengiausi turėti draugų ir romantiškų susitikimų, balansuoti tarp darbo ir poilsio, rasti laiko asmeniniam šou.“
Gyvenimo variklis. „Jeigu nėra aistros ir ugnies, traukos pasirinktai sričiai, sunku ką įveikti. Mane traukė vandenynas, norėjau daugiau sužinoti apie jo gelmių gėrybes, susidomėjau dumbliais ir panirau... Norisi padėti žmonijai. Jūrų daržovės gal bus naujas ekologiškas maistas?“
Kelionės. „Mėgstu keliauti, tik dabar visos mano kelionės susijusios su darbu, konferencijomis. Neseniai lankiausi Pietų Korėjoje. Ten jau 50 metų klesti jūrų kopūstų pramonė. Įdomu pamatyti, kiek daug visko jie yra nuveikę. Buvau Aliaskoje, ten taip pat pradedami auginti jūrų dumbliai. Daug keliauju po Ameriką, skaitau pranešimus apie mūsų tyrimus.“
Gamta. „Aš – gamtininkė, man sunku matyti teršiamą, niokojamą gamtą. Dabar Amerikos politika nepadeda saugoti gamtos.“
„Esu reikli. Mėgstu dirbti su studentais, jiems padėti, skatinti juos augti, bet ir patys studentai turi būti motyvuoti, pasiryžę daug išmokti, ne vien diplomus gauti.“
Sesuo. „Mano jaunesnė sesutė Greta dirba advokate Čikagoje. Prieš trejus metus ištekėjo už advokato senoje lietuviškoje Market Parko bažnyčioje. Ji taip pat palaiko ryšius su lietuviais.“
Vyrai. „Buvo tų boifrendų, aš nesu ištekėjusi, bet jeigu atsirastų galimybė, pasinaudočiau. Kaip Dievas duos, taip ir bus.“
