Naujojo romano laikas įsiterpia tarp „Silva rerum“ ir „Silva rerum II“, o vėliau net persidengia – vėl matome Didįjį Šiaurės karą, tik šįkart rodomą iš visai kitos perspektyvos. Galbūt būtent tada, rašant antrąjį „Silva rerum“ romaną, ir kilo idėja pasakoti Martos Helenos Skowrońskos, pirmosios Rusijos imperatorės, istoriją?
Taip, įdėmesni skaitytojai pastebės, kad ši herojė paminėta jau „Silva rerum II“. Rašiau apie Šiaurės karą Lietuvoje ir tada, prieš dešimt metų, susidomėjau Petro I žmonos istorija. Pradėjau tyrinėti... Vis gilyn ir gilyn į mokslinius tyrimus – ir atsiskleidė tokių įdomių biografinių bei kultūrinių dalykų, kad supratau, jog neatleisiu sau, jei nepabandysiu papasakoti šios istorijos.
Pristatydama „Petro imperatorę“ pabrėžiate, kad Jekaterina I buvo lietuvė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. Šią žinią netruko palydėti pasipiktinimai, kad anokia ji lietuvė – lenkiškų šaknų ir dar gimusi Livonijoje. Ar nevargina tokie burbėjimai?
Ne, nevargina – žinojau, kad tokių reakcijų bus, jos natūralios, į jas nereikia kreipti dėmesio. Juolab tema visiems tarsi girdėta, serialų žiūrėta, tai daug specialistų (juokiasi). Tikrai nesiruošiu ginčytis su žmonėmis, kurie, knygai dar nė nepasirodžius, paskaitę kelis straipsnelius internete ar kokiuose populiariosios istorijos žurnaluose, nori diskutuoti ar veikiau ne vienus metus šią problematiką tyrinėjančius mokslo daktarus a priori vadinti neišmanėliais. Tyrinėdama skaičiau ne „internetus“, o rimčiausių šios srities istorikų (ir Vakarų, ir Rusijos) veikalus, disertacijas, amžininkų memuarus, herojų laiškus, esu gana gerai susipažinusi su petrologijos studijomis, hipotezėmis. Todėl jei koks žmogus nežino, kokios XVIII a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribos arba nieko nėra girdėjęs apie Kuršo ir Žiemgalos vasalinį pavaldumą Abiejų Tautų Respublikai (ATR), ATR giminių istoriją ir viską matuoja dabartinės Lietuvos (ar anuomet nė neegzistavusios Latvijos valstybės) sienomis bei XX a. tautininkiškos lietuvybės klišėmis, ne ginčytis su tokiais žmonėmis reikia, o kažkaip paskatinti juos mokytis istorijos. Beje, norą pasiginčyti, piktumą būtų galima nukreipti konstruktyviai – paėmus į rankas keletą rimtesnių istorikų veikalų ir užpildžius elementarių žinių spragas.
Jau ankstesniuose romanuose rašėte apie moterų anuometę padėtį ir teises, bet „Petro imperatorė“ dar giliau neria į to laiko moterų gyvenimo ir teisių analizę. Kas Jus pačią labiausiai nustebino ar nušiurpino tyrinėjant pagrindinės romano herojės gyvenimą?
Kalbant apie pagrindinę heroję, mane labiausiai stebino jos drąsa ir charakterio tvirtumas. Sugebėjimas ne vien numaldyti, bet ir duoti atkirtį Petrui I, stoti prieš jį net jo didžiausio įtūžio akimirkomis, net tada, kai visi aplink stovėdavo apmirę iš siaubo, baimindamiesi dėl savo gyvybių. Ir kad tai ji darydavo ne vien gindama savo interesus, bet užstodama kitus, kartais dvare nereikšmingus ar žemesnio luomo žmones, dažnai rizikuodama pati užsitraukti nemalonę. Tai liudija daugelis amžininkų memuarų. Mane stebino ir daugelio kitų herojų moterų likimai. Romane bus dar kelios istorinės asmenybės moterys, kurioms jaučiu didžiulę pagarbą.
Viena svarbiausių romano temų, kurią labiausiai išryškina meilės trikampis, yra konformizmas. Ar anų laikų sąlygomis ir aplinkybėmis Jūsų herojai galėjo jo išvengti?
Manau, ne. Anuomet galiojo geležinė taisyklė „karaliams nesakoma „ne“ – ir ne tik Rusijoje. Autokrato galia, kuri nebuvo ribojama jokiais konstituciniais ar teisiniais saugiklias, akimirksniu galėjo pasiųsti tave ant trinkos. Tą akimirką, kai patraukdavai caro (ar apskritai galios pozicijoje esančio asmens) dėmesį, prasidėdavo žaidimas su ugnimi. Vieni sugebėdavo pasišildyti, kiti – paprasčiausiai sudegdavo. Bet dažniausiai – pirma pasišildydavo, o paskui – sudegdavo. O dar pavyduolių intrigos...
Jūsų romane netrūksta tironijos vaizdinių, besąlygiško mėgavimosi ja, kaip ir dabarties aktualijų aido. Ar sutiktumėte su istoriko Timothy Snyderio mintimi, kad istorija nesikartoja, bet moko ir geba persergėti?
Sutinku ir su šia Timothy Snyderio, kurio veikalus labai vertinu, mintimi, ir su kito istoriko Adamo Zamoyskio žodžiais, kad nestudijuodami istorijos negalime suprasti savo praeities, įvertinti dabarties ir planuoti ateities.
Turiu prisipažinti, kad kai kurias romano vietas skaityti buvo itin sunku – dėl jų žiaurumo ir mizoginijos, o kartu – to archetipinio Mėlynbarzdžio pergalės. Atrodo, vyrai visada juto pareigą aiškinti moterims apie jų gyvenimus ir jų kūnus. Kaip pačiai atrodo dabarties ir praeities situacijos? Ar yra pokyčių?
Kai mes kalbamės, romaną yra skaitę dar nedaug žmonių, tačiau visos moterys, kurios skaitė (net ir tos, kurios turi gana tvirtas pozicijas gyvenime), man sakė – „šiurpas eina“, „skaudėjo skaitant“, „tapatinausi“, „vietomis buvo nepakeliamai sunku skaityti, nes pataikyta į esmę“. Na, jeigu paguos – kai kurias vietas man emociškai buvo itin sunku rašyti. Gali būti, kad po šitos knygos daug kas mane stengsis sumalti į miltus, galbūt – sunaikinti. Bet man atrodo labai svarbu kalbėti apie tai, kad mizoginizmas yra dažnai buitinis, šliaužiantis, nepastebimai įsiėdantis, dažniausiai teisinamas kaip „tradicija“ ir „Dievo tvarka“, nors, pagal Evangeliją, Kristus kaip sykis labiausiai rūpinasi ne dorybingomis matronomis, o labiausiai engiamomis, visuomenės atstumtomis, beteisėmis moterimis. Svarbu atsiminti, kad teisės, kurias šiandien turi moterys, anaiptol nėra duotybė, jos reikalauja kasdienės saugos ir palaikymo.
Kita nemaloni tiesa yra ta, kad ir mano aprašomais laikais, ir dabar mizoginizmo instrumentais dažnai tampa kitos moterys. Paradoksalu, bet mane ne kartą bandė linčiuoti veikėjos, viešai laikančios save feministėmis. Mano „nusikaltimas“? Kad gyvenu kaip noriu ir kaip išmanau, bet neatitinku jų „standarto“ – ne taip elgiuosi, ne taip atrodau, ne tokius lūpų dažus naudoju, ne tokiais dalykais domiuosi. Kita grupė moterų apskritai žodį „feminizmas“ laiko keiksmažodžiu ir prieš išsakydamos nuomonę laiko pareiga pateikti įžangą: „Aš tikrai – ne feministė, bet...“ Tokioms visada užduodu klausimą: „Ar manai, kad moteris turi turėti teisę į mokslą, balsuoti ir dalyvauti valstybės valdyme, turėti tokias pat juridines ir pilietines teises, galėti be niekieno leidimo savarankiškai įgyti turtą ir juo disponuoti, spręsti, kada ir už ko jai tekėti, susilaukti vaikų? Jei į visus klausimus atsakei „taip“, vadinasi, esi feministė.“
Ne viename interviu esate pabrėžusi laimę augti šeimoje ir aplinkoje, kurioje niekada nebuvo mizoginizmo. Ar nebuvo sunku rašyti tekstą, kuriame mizoginijos tema tarsi sproginėja?
Šeimoje nebuvo mizoginizmo, moterys buvo gerbiamos, lygiai vertinamos, ir tai man davė pakankamai tvirtą stuburą atsilaikyti prieš mizoginizmą mokykloje bei visuomenėje, kur jo buvo apstu. Jis buvo persmelkęs ir darboviečių, kartais – netgi akademinę, aplinką, kuri lyg ir turėtų būti išsilavinusi. Lietuvos literatūros pasaulyje to mizoginizmo, tiesą sakant, ir dabar pilna, tik dažniausiai jis atvirkščiai proporcingas literatūrinei potencijai, kylantis iš frustracijos... Bet labai aiškiai suvokiu, koks likimas man buvo palankus – esu įgijusi daktaro laipsnį, lavinausi pas garsiausius pasaulio profesorius, sulaukiau tarptautinės literatūrinės sėkmės, šimtų tūkstančių skaitytojų pagarbos, todėl įsižeisti ar pradėti pykti ant tokių nelaimingų, apkartusių žmonių nedera... ir tiek. Kita vertus, man sekasi, kad mano artimoje aplinkoje kaip kolegos, draugai, artimieji atsiduria nuostabūs, dvasiškai stiprūs vyrai, kurie mane labai palaiko. Nenuostabūs tiesiog staigiai atsisijoja ir pabėga (juokiasi). Bet kai rašiau knygą, visi šitie šiandienos ar nesenos praeities dalykai turėjo likti už kadro. Tiesiog pasakojau istorijas, kurias atradau šaltiniuose. O kad jos gali pasirodyti aktualios šiandien, atliepti skaudulius – čia ir glūdi istorijos prisiminimo prasmė.
Ištikimų „Silva rerum“ skaitytojų, besimėgavusių ilgais ir banguojančiais sakiniais, šiame romane gali laukti malonus netikėtumas – sintaksė, sakinio ritmika ir melodika čia visai kitokios. Kaip ir žodynas, pasakojimo perspektyva – pasakodama pirmuoju asmeniu sukūrėte įtaigų vidinį monologą. Ar tai lėmė pasakojama istorija?
Skirtingos istorijos, skirtingos temos diktuoja ir skirtingą literatūrinę formą. Šiame romane – ne vien monologas, net ir dialogų yra (juokiasi). Istorinių herojų balsai – Petro tonas su jo manierizmais, žaismingas Aleksandro Menšikovo balsas, nuolankus, sentimentalus ir dainingas Darjos kalbėjimas – buvo gerai girdimi iš jų korespondencijos. Tik neraštinga Katerina visada buvo priversta naudotis tarpininkais – kuria nors iš damų arba raštininkais, kuriems diktuodavo laiškus. Jos balsą teko atkurti iš amžininkų liudijimų, situacijų atpasakojimo. Panorau jai suteikti balsą. Apskritai man įdomu suteikti balsus istorijos nutildytiesiems – ar tai būtų pamiršti vidutiniai bajorai, miestelėnai su savo mikroistorijomis, XVIII a. vaikai, ar istorijos nutildyta moteris. Be to, specialiai rinkausi rusiškas sintaksines struktūras, melodiką, – kaip kad ilgais sakiniais norėjau sukurti barokišką „Silva rerum“ efektą, taip šįkart – kad, rašant lietuviškai, vis dėlto girdėtųsi rusų kalbos intonacijos. Kalba man yra kaip muzika, mėgstu eksperimentuoti jos galimybėmis.
Viena įdomiausių romano ašių – tapatybės klausimas, kurį nuolat svarsto imperatorė atsigręždama į reikšmingą ir skaudų savo gyvenimo sluoksnį sudariusias patirtos vergovės ir prievartos atmintis. Ar radote archyvuose išlikusių moterų, o ne vyrų atsiminimų? Apskritai ar anų laikų moteris galėjo nebijoti vyro ir jo galios?
O taip, radau, ir man tai buvo didžiulis atradimas. Būta moterų, kurios ne tik išgyveno visas tas neįsivaizduojamas vergovės ir prievartos Rusijoje kančias, bet ir jautė pareigą išgyvenusios palikti raštišką, tiesiog reportažinį, liudijimą. Gali būti, kad tie tekstai joms turėjo terapinę funkciją, tapo tarsi įrodymu, kad kančios nebuvo bergždžios, kad jos privalo pranešti žinią, užkirsti kelią tragedijoms pasikartoti, netylėti. Žinoma, šiais šaltiniais naudojausi. Bet apie šitai bus prasminga pakalbėti pasirodžius antrajai daliai, nes tada bus matyti visuma. Dėl klausimo apie baimę – visa paprotinė, visuomeninė sistema buvo taip sudaryta, kad moteris bijotų vyro galios, bet vis dėlto kai kurios tą baimę įveikdavo.
„Silva rerum“ romanai išsiskyrė tiksliais ir sodriais daiktiškojo pasaulio, ypač aprangos ir aksesuarų, aprašymais. „Petro imperatorėje“ to mažiau, dėmesys čia telkiamas į to laiko papročių (ir lėbavimo) istoriją ryškinant moters, kaip daikto, istoriją. Moteris neretai tėra indas vaikui nešioti ar savotiškas karo trofėjus, einantis iš rankų į rankas. Ar tikrąjį daiktų pasaulį sąmoningai prigesinote?
Jūs labai tiksliai apibūdinote – kai susiduri su kultūra ar situacijomis, kai moteris virsta daiktu ar apskritai žmonės – juodaodis, aukštaūgis, žemaūgis, žydas, svetimšalis – imami traktuoti kaip daiktai ar prestižiniai aksesuarai, tai daiktai ir daiktiškumas tarsi nublanksta, nueina į antrą planą, nors jų ir yra. Beje, romane yra scena, kai herojė labai aiškiai suvokia, kad ji nėra daiktas ar prabangos objektas. Pirmoje dilogijos dalyje pasakoju apie intensyvaus karo veiksmus, tad herojams prisirišti prie vietų ar daiktų nebūdavo laiko, – prisiminkime kad ir deimantų istoriją. O Petras I apskritai gyveno gana spartietiškai, buvo, šiandienos kalba šnekant, toks high-tech‘inis minimalistas.
Rytai ir Vakarai, jų sankirta yra didysis Jūsų romano kontekstas. Ar „Petro imperatorėje“ atskleista rusiškoji tapatybė atrodo pakitusi, palyginti su dabartimi? Ir kaip sekėsi dorotis su šaltiniais, juk jų rašant apie Petro I Rusiją netrūko, kokiais atrankos principais rėmėtės?
Nenorėčiau primesti skaitytojui kokios nors savo vizijos ar siūlyti interpretavimo kodų. Paskaičiusieji galės mąstyti, lyginti patys. Aš pasakoju istoriją, ne tiek vertinu, kiek rodau faktus, keliu klausimus ir pati ieškau atsakymų. Dėl šaltinių – rašant „Silva rerum“, jų reikėjo ieškoti, o šįkart buvo tiek daug, kad dažnas tas pats įvykis turėjo net kelias amžininkų, liudininkų versijas. Žinoma, aprašymus palikę diplomatai ar dvariškiai, galiausiai net savo įspūdžius laiškuose aprašę patys herojai visada būdavo šiek tiek šališki, turėdavo savo interesų. Bet tai teikė tokį rašiomonišką, daugelio perspektyvų, vaizdą, kuris istorikui ir rašytojui labai praverčia. Iš to daugiamačio vaizdo ir bandžiau apčiuopti galimos tiesos esenciją. Dirbant su istorine medžiaga, žinoma, reikėjo atsijoti mitus, propagandą, anekdotus, kuriais apaugo, ypač XIX ir XX a., Petro I istorija. Labai padėjo ir šaltinius analizuojantys mokslo darbai – kartais tardymo protokolas, rūmų inventorius ar dvariškių atlyginimų registras gali atsakyti į labai daug klausimų.
Naujajame romane ligšiolinei Jūsų kūrybai būdingas Vilnius sušmėžuoja epizodiškai, užtat rodoma sunki, ilga, bet atkakli Sankt Peterburgo statyba. Ar rašydama romaną specialiai lankėtės šiame mieste?
Sankt Peterburgas – pirmas didmiestis už Lietuvos ribų, kurį aplankiau vaikystėje. Jau buvau pavergta Ermitažo, Peterhofo, Carskoje Selo, Vasaros sodo magijos. Vėliau, Vilniaus dailės akademijoje studijuojant dailės istoriją, Jelcino atšilimo metais, teko stažuotis Ermitaže ir pagyventi Sankt Peterburge jo ritmu su jo žmonėmis, pamatyti jo meną ir istoriją jau profesionaliomis akimis. Esu apkeliavusi daugelį vietų, apie kurias rašau. Antroje dalyje veiksmas vyks ir Europos miestuose.
O kokie rusų literatūros klasikos kūriniai Jums labiausiai įsiminę?
Tarp manęs ir rusų klasikos yra šiokia tokia, pavadinkime, literatūrinio temperamento distancija. Nežinau, kodėl, bet man tiesiog svetima ta amžinos likimo aukos, amžino pralaimėtojo nesipriešinant dvasia, kurią anglai vadina žodžiu „defeatism“, spinduliuojanti iš daugelio XIX a. rusų klasikos kūrinių. Todėl, mano nuomone, geriausias Fiodoro Dostojevskio kūrinys yra jo autobiografinis „Lošėjas“ – nes jame pasakojama apie nesenstančias problemas, priklausomybę. Jis išlaikęs laiko ir erdvės testą, aktualus. Pritariu, kad Levo Tolstojaus „Anna Karenina“ yra vienas geriausių kada nors parašytų romanų, ir jaučiu sentimentus kai kuriems Sidabro amžiaus poetams. Kitas į galvą šaunantis aktualumo nepraradęs kūrinys – Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“: ir dabar apsidairiusi dažnai matau šarikovų ir švonderių, o profesoriaus Preobraženskio frazes galima nepaliaujamai cituoti, nors gerai suprantu ir daktarą Bormentalį, Vilniaus policininko sūnų (juokiasi).
Kai 2008 metais debiutavote, buvote kaltinama „piaro strategijomis“. Bet iki šiol viešinate savo kūrinius, tik ne asmeninį gyvenimą, nors Jūsų kritikai jau seniausiai naudojasi socialinių tinklų teikiamomis viešumo, įtraukiant ir asmeninį gyvenimą, galimybėmis. Vis dar atkakliai neturite savo asmeninės feisbuko paskyros. Ar nesijaučiate atitrūkusi nuo pasaulio, juokais tariant, – senamadiška?
Iš tikrųjų tai ir juokingiausia, kad tie kaltintojai ir smerkėjai jau yra davę interviu paskalų leidiniams bei laidoms ir pridarę tokios savireklamos, taip „išsipiarinę“ ir „apsinuoginę“ socialiniuose tinkluose, kaip aš nė nesugalvočiau (juokiasi). Ir puiku – lai daro literatūrą matomą, kaip kas išmano. Gal Lietuvoje prieš dešimtį metų angažuojamai kalbėti apie knygas buvo nauja, savo vietinėse sultyse virusių literatų vos neištiko apopleksija nuo nekalto knygos banerio internete ar autorės svetainės, o visas civilizuotas pasaulis juk seniausiai knygas reklamavo ir reklamuoja. Dabar ir Lietuvoje tai nieko nestebina. Jeigu būčiau pradedanti autorė, turbūt tektų naudotis ir socialiniais tinklais. Laimei, mano gyvenimas susiklostė taip, kad galiu leisti sau prabangą to nedaryti. Svečiuotis pas mane, kartu valgyti, gerti ir linksmintis, pramogauti ir keliauti, kalbėtis ir ginčytis yra mano tikrų, o ne feisbukinių draugų prerogatyva. O tai, kad dabar vis daugiau žmonių, užuot gyvenę čia ir dabar, tiesiog viską režisuoja, fiksuoja ir taip aptarnauja socialiniuose tinkluose susikurtus savo avatarus, – jau kiekvieno asmeninis reikalas. Žinau, kad daug žmonių naktim nemiega, kaip norėtų mane stebėti... (Juokiasi.) Bet – ačiū, ne. Tiesiog ne mano stilius. Jau daugelį metų neseku jokiom madom, keliauju ir vaikštau kur noriu, mieliausiai – nepramintais takais. Gali būti, kad tikrai esu atitrūkusi – nuėjusi toli į priekį...
Jau daugiau kaip dešimtmetį esate skaitomiausia lietuvių autorė, savo tekstais sužavėjote latvius ir lenkus, pernai Londono knygų mugėje buvote Dienos autorė. Ko šios patirtys išmokė? Ar pradėjus rašytojos kelią negriuvo lūkesčio horizontai?
Negriuvo, nes neturėjau jokių didelių lūkesčių ir labai aiškiai suvokiau Lietuvos literatūros pasaulio specifiką. Na, o tarptautinė kritika ir pasaulyje garsių rašytojų įvertinimai buvo tokie dosnūs ir palankūs, kad nė nesitikėjau: buvau nominuota prestižinių tarptautinių premijų finaluose, Lietuvos skaitytojai, rinkdami šimtmečio knygą, „Silva rerum“ skyrė trečiąją vietą, „Petro imperatorė“ dar prieš atsidurdama knygynuose tapo bestseleriu Nr. 1. Taigi sėkmė turbūt pranoko visus įmanomus lūkesčius. Nežinau, ar ko nors išmokau, bet ir prieš dešimtį metų, ir dabar labai aiškiai suprantu, kad visa tai yra laikini dalykai, sėkmė – kaip atėjo, taip gali ir praeiti, nes su kiekviena nauja knyga rizikuoji, viskas prasideda iš naujo. Jei rašai taip, kad nepataikauji niekieno lūkesčiams ar rinkai apie tai, kas tau iš tiesų rūpi, apie opias žmogaus gyvenimo problemas, visada egzistuoja tam tikras savidestrukcijos ir pavojaus momentas – įgyji ne tik gerbėjų, bet ir priešų.
Kokie Jūsų būdai pabėgti ir pailsėti nuo rašymo?
Mėgstu keliauti po įdomias, su tuo, apie ką rašau, susijusias vietas, žvelgti į retesnius, sunkiau prieinamus, toliau nuo nutryptų turistinių takų esančius meno kūrinius. Pailsėti geriausiai padeda miegas, o išvėdinti galvą – šaudymas. Turiu tokį aistringą hobį – pyškinu arba į taikinį šaudykloje, arba į „molinius balandžius“ gamtoje – tokias išsviedžiamas molines lėkštes. Tačiau keisčiausia yra tai, kad dažniausiai ne bėgu nuo rašymo, o pabėgu rašyti. Tam tikrais knygos kūrimo etapais man būtina absoliuti vienatvė, ir tada jau dingstu ten, kur nesirūpindama buities smulkmenomis galiu rašyti kiek noriu. Lietuvoje tokia vieta man dažniausiai tampa Pažaislio vienuolynas ir ten esantis svetingumo kompleksas „Monte Pacis“, – jo savininkai jau ne vienus metus mielai priima. Tad kai galvojome, kur surengti fotosesiją, klausimų nekilo – čia kartais dirbu ir čia, įdomu, lankėsi romano herojus Petras I Šiaurės karo metu, čia rašiau „Petro imperatorę“. Su fotografu Pauliumi Gasiūnu net inscenizavome mane prie darbo stalo, tik kompiuteris fotosesijoje buvo jo, o ne mano ištikimas senas draugas laptopas, kuriuo rašau knygas, ir paprastai ant stalo būna daug daugiau planšečių, popierių ir užrašų.
