Ji nekentė standartinių sportinių šokių, nemylėjo ir jo. Jis manė, kad ji beviltiška. Bet likimas papokštavo. Vaidotas Lacitis bei Veronika Golodneva-Lacitienė yra pasaulyje geriausių standartinių sportinių šokių šokėjų porų penketuke, o netrukus, lapkričio 30 d, dėl geriausiųjų vardo jie varžysis Pasaulio standartinių sportinių šokių čempionate Vilniaus „Siemens“ arenoje.
Papasakokite savo istoriją. Kaip suradote vienas kitą?
Vaidotas: Iki Veronikos turėjau tik tris tikras partneres. Su pirmąją šokau labai ilgai, kartu tapome čempionais jaunių kategorijoje, bet keliai išsiskyrė. Tuomet buvo dar keletas bandymų. Buvau išvykęs į Maskvą, kur baigiau universitetą, ten sekėsi neblogai, tačiau nusprendžiau grįžti gyventi į Lietuvą. Radau čia šokių partnerę, tačiau šokis mums „nesiklijavo“. Net svarsčiau mesti šokius. Situacijos spręsti ėmėsi mano draugas. Jis pasakė, kad Kaune yra šokėja iš Rusijos, kuri galbūt man tiktų. Tuomet jis juokavo: „Tu su ja šoksi, o aš draugausiu“. Sutikau. Buvau nusiteikęs, kad su šokių partnere niekada neturėsiu jokių artimų santykių. Bet, va, kaip išėjo – suvystė (rodo vestuvinį žiedą ir juokiasi).
Veronika: Kai 2007 m. atvažiavau į Lietuvą, gyvenau dvejonėse. Nežinojau, ką pasirinkti. Visas mano dėmesys buvo studijoms (red. pastaba – ISM baigė verslo administravimo studijas). O ir standartinių šokių šokti nebenorėjau, jau buvau juos išbraukusi iš gyvenimo. Svajojau šokti Lotynų Amerikos arba 10 šokių. Tad, kai paskambino Vaidas, sutikau susitikti tik dėl to, kad jį žinojau iš anksčiau, buvau mačiusi televizoriaus ekrane. Jis man buvo žvaigždė.
Vaidotas: Kai susitikom, Veronika buvo visai be ugnelės. Žodžius reikėjo išpešti. Galvojau, geriau išvis mesti šokius nei šokti su ja. Matėsi, kad žmogus nenori.
Kas nutiko, kad Veronikos akyse atsirado ugnelė?
Veronika: Po pirmo susitikimo vasarai išvažiavau į Kaliningradą. O kai rudenį grįžau į Lietuvą, kažkaip gavosi, kad nusprendėme pabandyti kartu pašokti.
Vaidotas: Galvojau, paskutinis šansas (juokiasi).
Veronika: O aš maniau: „Na, gerai, pašoksiu truputį su Vaidu, kol rasiu kitą partnerį, su kuriuo galėčiau šokti Lotynų Amerikos šokius“. Tačiau po truputį neapykanta standartiniams šokiams mažėjo...
Vaidotas: Labai jau lėtai mažėjo... Atsimenu, ateidavo visa susiraukusi, nelaiminga. Gal po kokių metų tik pajaučiau, kad įvyko lūžis.
O kada pajautėte, kad ir jausmai keičiasi?
Vaidotas: Manau, kad tas lūžis sutapo ir su šiltesniais jausmais. Atsimenu, kaip ją erzindavau... Veronika turėjo kirpčius. Būdavo ateina ir mirksi, nes kirpčiai lenda į akis. Tai aš ją ir taip jau įsiutusią erzindavau, kad čia taip mane kabina. Ooooo... būdavo... Ji nekęsdavo manęs, nes nekęsdavo standartinių šokių. Tačiau maždaug po metų atsirado meilės ir šokiams, ir man.
Veronika: Dabar juokiamės, bet tada siaubingai sielvartavau. Sunku paaiškinti, kodėl. Galbūt norėjau kažkokio kitokio gyvenimo ir pykau, kad viskas klojasi ne taip. Pagal Zodiaką esu Vandenis, o Vandeniai kartais patys nežino, ko nori. Man taip ir buvo. Dvejojau, ar noriu šokti, ar perimti tėvų verslą. Tėvai turi logistikos kompaniją, o tėtis visą gyvenimą norėjo, kad eičiau jo pėdomis. Bet po truputį viskas savaime atsistojo į savo vietas.
Kaip jautiesi dabar, ar pasirinkai teisingai? Ar neliko nuoskaudų?
Veronika: Oi, ne. Dėl nieko nesigailiu. Atradau save ir Lietuvoje, ir standartiniuose šokiuose. Beje, į standartinius šokius įnešiau Lotynų Amerikos stiliaus ir dvasios. Mano kitoks ne tik šokimo, bet ir drabužių stilius.
Galbūt aistra Lotynų Amerikos šokiams yra viena iš jūsų sėkmės ir gero rezultato priežasčių?
Vaidotas: Mano sėkmė – mano partnerė. Ji tikrai išskirtinė.
Šiemet suėjo penkeri metai, kai esate susituokę, kaip pažymėjote penkmetį?
Veronika: Kurioziška situacija. Užsakiau dovanėlę. Medinėms vestuvėms pažymėti – medinę lentynėlę. Deja, per visus darbus ir keliones taip ir nespėjome jos pasiimti. Ji grįžo pas gamintoją.
Vaidotas: Beje, o kur ji dabar? (žvelgia į Veroniką) Neatsimenu, kada kaip normalūs žmonės šventėme sukaktis. Mano gimtadienis vasarą, todėl aš nuo seno įpratęs, kad tuo metu būna treniruotės, stovyklos, pasiruošimas svarbioms varžyboms. Tiesa, kelis pastaruosius metus Veronika man tikrai gražius gimtadienius suorganizavo... Veronikos gimtadienis vasarį, tuo metu visada būna Lietuvos čempionatas, tai būname labai užimti. Bet kitais metais važiuosime švęsti, jau viską suplanavau.
Ar galima paklausti, kuo nustebinsite žmoną?
Veronika: Vaidotas padarė staigmeną (džiaugiasi).
Vaidotas: Aš jai kurį laiką vis kartojau, kad kitąmet per jos gimtadienį skrisime į Paryžių. Galvojau, kad ji iš tų mano kalbų viską suprato ir viską žino. Atėjau ir sakau, va, bilietus nupirkau ir... Ji labai apsidžiaugė ir supratau, kad ji net netikėjo, kad mes važiuosime ir kad tai galėjo būti staigmena.
Ar vestuvės turėjo įtakos jūsų rezultatams ant parketo?
Veronika: Pirmose po vestuvių varžybose Štutgarte stipresnis ryšys tikrai nepasijuto (juokiasi). Nors tuomet pirmą kartą patekome į varžybų finalą.
Vaidotas: Tai buvo nerealus rezultatas ne tik mums, bet ir visai Lietuvai, nes iš tokios mažos šalies dvi poros – mūsų ir Evaldo bei Ievos Sodeikų – pateko į finalą. Tačiau nepaisant rezultato abu su Veronika žinojome, kad blogai sušokome, net stipriai dėl to susipykome. Žmonėms iš šalies atrodėme keistuoliai. Niekas nesuprato, kas mums darosi, kodėl pykstame užuot džiaugęsi.
Veronika: Jei rimtai, manau, kad po vestuvių stipresnis ryšys tikrai atsirado. Tapome labiau viena komanda, geriau vienas kitą pažinome iš vidaus. Mūsų ryšį vestuvės sustiprino ne tik gyvenime, bet ir ant parketo.
Ar pavyksta į namus neparsinešti salės problemų?
Vaidotas: Mes abu labai ekspresyvūs, bet nė vienas ilgai nelaikome pykčio. Nebe tas amžius, kai pykdamas bandydavai įrodyti savo „kietumą“. Pamačiau, kad pykdamas nieko nepasieksi. Apskritai, manau, kad vyras turi nusileisti moteriai. Moterys gi visuomet yra impulsyvesnės. Būna, kad ginčijamės dėl kokios smulkmenos ir galvoju „Jėzus Marija“ (juokiasi). Tuomet stengiuosi įjungti šaltą protą ir jai nusileisti.
Veronika: Su amžiumi Vaidotas tampa vis išmintingesnis (juokiasi).
Kaip manote, jei nebūtumėte pora ant parketo, ar būtumėte įsimylėję vienas kitą?
Veronika: Manau, kad ne. Su Vaidu aš labai pasikeičiau. Jei būčiau tokia, kokia buvau anksčiau, jis turbūt į mane niekada nebūtų atkreipęs dėmesio.
Vaidotas: Manau, kad ir tu į mane nežiūrėtum. Kai sustojome į porą, santykiai buvo tik darbiniai, nors aš ją, aišku, „nuskenavau“, bet tik tiek. Ilgainiui pasikeičiau.
Kaip vienas kitą pakeitėte? Ko vienas iš kito išmokote?
Veronika: Išmokau būti pozityvesnė. Mano pozityvumo kartelė dar taip aukštai nepakilo kaip pas Vaidą, bet stengiuosi. Išmokau labiau džiaugtis tuo, ką turiu, kokia esu, ir nereikalauti iš savęs bei kitų tobulumo.
Vaidotas: Veronika į mano gyvenimą įnešė daugiau disciplinos, darbštumo. Nors aš jau kaip ir buvau išauklėtas... Aš esu tinginys... Jei ne Veronika, turbūt nusipirkčiau palmę Afrikoje, gulėčiau po ja ir valgyčiau bananus (juokiasi). Aš pozityvus: visada tikiu, kad viskas bus gerai, net jei tuo metu yra blogai. Veronika mane šiek tiek nuleido ant žemės, nuėmė rožinius akinius. Esu jai už tai labai dėkingas. Ir už savo karjerą, kurią turime dabar. Su ja pasiekiau tai, apie ką svajojau vaikystėje.
Vaidotai, kaip būdamas tinginys pasirinkote profesiją, kur reikia labai daug dirbti?
Vaidotas: Aš pats užsirašiau į šokius. Gal dėl to, kad ten daug panelių... (juokiasi) Buvo paskutinė laisva vieta šokių užsiėmime darželyje, užsirašiau ir buvau ten vienintelis bernas. Mano mama lankė chorą. Brolis lankė chorą. Mane taip pat bandė ten nuvesti, pasikankinau tris savaites. Kaip man nepatiko.. Nusprendžiau geriau šokti. Iš karto sustojau šokti su trenerės dukra. Galbūt ji pamatė, kad esu gabus (svarsto). Bet buvau toks tinginys, tai kaip mane „tarkuodavo“...
Veronika: O man buvo atvirkščiai. Mano abu tėvai sportininkai. Tėtis buvo Sovietų sąjungos greitojo čiuožimo nacionalinės komandos narys, mama – lengvaatletė. Abiejų sportas sunkus, tad ir manyje jie ugdė sportininkės dvasią – niekada nepasiduoti, kovoti. Bet aš išaugau tokia kovotoja ir tokia reikli sau, kad net tėtis pradėjo sakyti: „Apsiramink. Kartais galima padaryti mažiau“.
Ne kartą teko girdėti, kad šokiai žmones išmoko ne tik vienas kitą suprasti, bet ir gerbti, išmoko ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Ką jūsų santykiams davė šokis?
Veronika: Manau, šokis ypač daug duoda vyrui. Vyrui šokiai padeda suprasti, kad prieš save jis turi žmogų, partnerę, už kurią yra atsakingas. Išmoko kultūros – ne tik bendravimo, bet ir išvaizdos.
Vaidotas: Šokiai išmoko, kad partnerę reikia gerbti. Išmoko elgtis su moterimi. Išmoko laisvumo, bendravimo. Šokiai padeda išsivaduoti nuo kompleksų.
Moterys dažnai skundžiasi džentelmenų trūkumu ir atrodo, kad daugelis mūsų vyrų tikrai galėtų elgesio su dama pasimokyti iš šokėjų. Kaip išmokyti vyrą džentelmeniškumo?
Vaidotas: Nuvesti į šokius. Ten jie jūsų išsvajoto džentelmeniškumo išmoks nejučia. Šokiuose visuomet mokoma, kad vyras turi rodyti savo partnerę, parodyti, kad ji yra pati geriausia, pati gražiausia. Tai mums įauga į kraują. Mums, šokėjams, partnerė, moteris yra kažkas ypatingo.
Ačiū.
