Virginija, užaugote Lietuvoje, į Ameriką išvykote jau suaugusi mergina – būdama 21-ų metų. Kokią vaikystės gimtinę prisimenate?
Iš tikrųjų tas gyvenimo etapas jau labai tolimas. Kaip ir daugeliui mano amžiaus žmonių, vaikystės prisiminimai greičiau yra iliuzija. Kažkodėl neprisimenu nei šalčio, nei alkio, o juk Stalino laikais teko ir eilėse prie duonos pastovėti! Mano vaikystė – tai nerūpestingos saulėtos vasaros ir žydinčios pievos. Dabar galvoju – kažin ar anuomet Lietuvoje tikrai rečiau lijo?
Gimiau ir iki 10 metų augau Panevėžyje, o vasaras dažnai leisdavau pas gimines prie Panevėžio, netoli tėčio gimtinės ir buvusios tėvų sodybos Rėklių kaime. Sentimentų, matyt, liko daug, nes, atkūrus Nepriklausomybę, tą sodybą mėginau atgauti. Deja, nepavyko... Dramatizuotą tos istorijos versiją matėte sūnaus Tomo filme.
Buvo galima įtarti, kad, kurdamas filmą, Tomas rėmėsi ir asmenine patirtimi. Ar filme yra ir daugiau Lietuvoje bei kitur išgyventų Jūsų istorijų?
Su mano gyvenimu filmas susijęs labai netiesiogiai – pagrindinė herojė, kaip ir aš, išvyko iš tėvynės ir mėgino į ją grįžti. Rengdamasis kurti sūnus daug klausinėjo apie mano laikų Lietuvą, apie vaikystę ir jaunystę, juostoje tikrų istorijų nėra, net ir laikotarpis visai kitas, ir temos.
Jūsų gyvenimo istorija lengvai galėtų tapti filmu: užaugote be tėvų, ilgai net nežinojote, kad jie pasitraukę į Vakarus, gyvena JAV. Galiausiai Jums pavyko prasiveržti pro geležinę uždangą ir su jais apsikabinti...
Mano tėvai Antanas ir Marija Koncės per karą pasitraukė į Vakarus. Mano vyresnius brolį ir sesę jie pasiėmė, o mane, vos kelių mėnesių kūdikį, trumpam, iki praeis karo audra, paliko pas gimines. Tas „trumpam“ užsitęsė daugiau kaip du dešimtmečius.
Augau pas tetą, mamos seserį, Panevėžyje. Ji dirbo gailestingąja sesele ligoninėje, gyvenome labai skurdžiai, aš, vaikas, žinoma to nesupratau. Kad paltukas sulopytas pastebėjau tik tada, kai kiti vaikai pradėjo erzinti. Teta nuomojosi kambarį su bendra virtuvėle ir tualetu lauke. Tame kambarėlyje tilpo ir kažkaip išsaugotas mūsų šeimos pianinas. Aš lankiau Panevėžio muzikos mokyklą, teta nuo mažens vedžiojo mane į vaikams skirtus Juozo Miltinio dramos teatro spektaklius, dar dabar prisimenu „Batuotą katiną“, „Raudonąją gėlelę“.
Kad apsaugotų, teta mane įsidukrino ir pakeitė pavardę – tapau Motiejūnaite. Apie tikruosius tėvus mažai pasakojo, turbūt bijojo, kad neprasitarčiau kiemo vaikams. Žinojau tik, kad per karą dingo ir kad kas vakarą, prieš užmigdama, kalbėdavau už juos maldeles. Savo tetą vadinau mama. Tiesą sakant, mama ji man ir buvo – rūpestinga, mylinti, atsidavusi.
Buvau dešimties, kai mirė nuo vėžio, tada mane pasiėmė mamos brolio šeima. Dėdė buvo Anykščių rajono vyriausiasis veterinarijos gydytojas, taigi anų laikų sąlygomis net ir gausi jo šeima gyveno neblogai, bent jau maisto tikrai netrūko. Dėdės namuose vyravo meilė ir santaika, mes, vaikai, jautėmės saugūs toje tarsi iš A. Čechovo novelių nusklendusioje atmosferoje. Kartais iškyla toks vaizdas: vakare mums, vaikams, jau sugulus, pro šiek tiek praviras valgomojo duris matau, kaip dėdė žaidžia šachmatais su kitu miestelio inteligentu vaistininku. Sklinda pypkių dūmų kvapas ir protarpiais kartojami žodžiai: „Taip, ponas, taip, ponas...“
Anykščiuose baigiau vidurinę mokyklą, iš tų laikų yra likusių nuostabių prisiminimų ir draugų, su jais iki šiol palaikau ryšį. Neabejoju – vaikystės išgyvenimai paliko randų mano sieloje, tačiau aiškiai žinau, kad užaugau supama mylinčių ir mylimų žmonių.
Kada sužinojote, kad tėvai gyvi ir gyvena už Atlanto, šalyje, kurią anuomet pasiekti buvo sunkiai įsivaizduojama?
Apie tai, kad tėvai gyvi ir gyvena Amerikoje, sužinojau būdama paauglė. Vos prasidėjo atšilimas, tėvai ėmė ieškoti būdų, kaip prisikviesti mane į JAV. Užtruko net penkerius metus, kol iš sovietų valdžios gavau vizą. Į Ameriką – jau N. Chruščiovo laikais – išvykau būdama 21-ų, pradėjusi studijuoti Vilniaus universitete. Čikagos oro uoste mane pasitiko šeima – mama, tėtis, vyresnieji brolis ir sesuo bei dvi jaunesnės dvynės seserys, taip pat Amerikoje gyvenantys giminės. Sunku pasakoti apie tą jaudinamą momentą ir perteikti, ką tada jaučiau.
Amerika anuomet labai skyrėsi nuo Lietuvos. Kokią ją pamatėte?
Vienintelį supratimą apie Ameriką turėjau iš kino filmo „Amerika prancūzo akimis“. Jis nufilmuotas Niujorke, rajone, kuriame yra Volstrito gatvė, taigi maniau, kad visi šios šalies miestai – vieni dangoraižiai. Kai atvykome į Čikagos lietuviškąjį Market Parko (Marquette Park) rajoną, kur gyveno ir mano tėvai, nustebau – namai čia buvo dviaukščiai, mūriniai, šalia jų – žalios vejos, tvarkingos gatvės. Šis rajonas buvo maža lietuvių salelė. Lietuviškos parduotuvės, restoranai, barai, netgi ligoninė ir bažnyčia, – galėjai visą gyvenimą pragyventi taip ir nemokėdamas anglų kalbos. Aplink virė aktyvus gyvenimas – sporto komandos, šokių kolektyvai, čia buvo netgi lietuvių opera!
1965 m. rugpjūčio 15-ąją į Ameriką nukritau tarsi iš kitos planetos. Negaliu sakyti, kad pritapti toje šalyje buvo lengva. Turėjau pratintis ir prie naujo krašto, kitokių sąlygų, ir prie šeimos, nes jos visai nepažinojau. Reikėjo pastangų... O dar prisidėjo Lietuvos, draugų ir artimųjų ilgesys. Tik grįžti atgal jau buvo neįmanoma – lėktuvo bilietą man išdavė tik į vieną pusę.
Kai susitaikiau su mintimi, kad grįžti į tuometę sovietinę Lietuvą negalėsiu, supratau, kad gyvenimą teks kurti Amerikoje. Taip jau nutiko, kad susipažinau su panašaus likimo draugu Vitoliu Vengriu. Jis į Ameriką atvyko su mama pas karo metais čia atsidūrusį savo tėvą. Sukūrėme šeimą, gimė vaikai – Indrė ir Tomas. Auginome juos lietuviškuose namuose, kalbėjome tik lietuviškai, vaikai lankė šeštadieninę mokyklą, šoko tautinius šokius. Lietuva iš mūsų pasakojimų jiems skambėjo kaip tolima pasakų šalis, kurią kada nors galbūt pavyks aplankyti.
Lietuvoje, Vilniaus universitete, pradėjote studijuoti chemiją. Ar Amerikoje studijas tęsėte?
Amerikoje tęsti chemijos studijų nenorėjau, įstojau į Filadelfijoje esantį Pensilvanijos universitetą studijuoti filologijos. Gavusi magistro laipsnį, 1976 m. visai neplanuotai pradėjau dirbti žurnaliste radijo „Amerikos balsas“ lietuvių redakcijoje. Beveik 30 metų, iki radijas 2004-aisiais buvo uždarytas, dirbau įdomų ir prasmingą darbą, o mūsų laidos, tikiuosi, padėjo palaikyti Lietuvos žmonių viltį, kad ateis diena, kai mūsų šalis ir vėl bus laisva.
Kai prasidėjo Atgimimas, daug apie tai kalbėjomės namie. Nuolat sekėme žinias, jaudinomės. Kartu su vaikais dalyvavome demonstracijose prie Baltųjų Rūmų ir prie sovietų ambasados Vašingtone. O kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, patyrėme euforiją. Norėjau vaikams kuo greičiau parodyti tėvų gimtinę, taigi 1992-ųjų vasarą su dviem mažais vaikais pirmą kartą grįžau į nepriklausomą Lietuvą. Indrei tada buvo 11-a, Tomui – 7-eri metai.
Kokią Lietuvą radote grįžusi?
Labiausiai pasigedau žydinčių pievų, kažkur visai buvo dingusios pievų gėlės (šypsosi). Gal jas išnaikino melioracija? Jei rimtai, pirmasis įspūdis buvo liūdnokas. Na, taip, Lietuva nepriklausoma, bet kartu – vis dar labai sovietinė. Žinoma, per tokį trumpą laiką stebuklų tikėtis negalėjai. Gal todėl vaikams stengiausi parodyti gražiausią gimtinės pusę. Prisimenu gana juokingą epizodą. Einame Vilniuje, Pilies gatve, aš iš tolo pamatau ant šaligatvio besivoliojančius du girtus vyrus. Galvoju, kad tik vaikai nepamatytų! Bet jie jau mato! Staiga girdime, kaip vienas girtuoklėlis kitą garsiai ragina angliškai: „C’mon, get up!“ („Ei, kelkis!“) Ačiū Dievui, tai buvo ne mūsiškiai, o užsienio turistai.
Ta mūsų viešnagės vasara buvo ypač karšta ir sausa. Gėlynai žaliajame Vilniuje išdegę, senamiestyje tvyrojo nemalonus kvapas. Apsistojome pas gimines daugiabutyje. Tomas greitai susidraugavo su kiemo berniukais, dulkėtoje krepšinio aikštelėje iki vėlumos mėtydavo į krepšį. Man atrodė, kad vaikams trūksta gamtos ir gryno oro, taigi nusprendžiau juos kuo greičiau vežti iš miesto. Indrė ir Tomas tikrai džiaugėsi gamta, stebėjosi kaimu, viskas jiems buvo įdomu, nauja. Sūnus visai nesunkiai priprato prie pokyčių ir nepatogumų, netgi sovietiniai tualetai jam nekėlė siaubo.
Dukrai buvo kiek sunkiau... Ta pirma pažintis su Lietuva, susitikimai su giminėmis, apsilankymas man brangiose vietose jiems padarė didelį įspūdį ir, neabejoju, paklojo Tomo filmo idėjos pagrindą – pažvelgti į dar tik savo nepriklausomą kelią pradedančią sovietinio palikimo pilną tėvų gimtinę Amerikoje užaugusio paauglio akimis. Vėliau sūnus šią temą plėtojo, daug ką keitė, filmas tapo vėlesnių įspūdžių Lietuvoje mozaika. Dar galiu pasakyti, kad jame yra nemažai medžiagos iš pirmosios kelionės į tėvų gimtinę.
Ar dažnai atvažiuojate su vaikais į Lietuvą? Ar ta stebuklinga trauka vis dar egzistuoja?
Po tos pirmosios kelionės Lietuva Indrei ir Tomui tapo ne pasakų, o realia šalimi, kurioje – ir jų gilios šaknys. Kiekvienas vizitas čia tas šaknis dar labiau sustiprindavo, stiprėjo vaikų ryšys su tėvų žeme. Nuo pirmųjų vaikiškų žaidimų partizanus jis peraugo į gilesnius profesinius ryšius. Dukra vienu metu buvo atsidavusi baletui, trumpai netgi šoko Vilniaus operos ir baleto teatre. Baigusi aukštuosius mokslus, ji pasirinko mados pasaulį, šiuo metu su šeima gyvena ir dirba Niujorke.
Tomo meilė tėvų žemei rado atgarsį jo kūryboje. Baigęs režisūrą AFI, Los Andžele esančiame Amerikos kino institute, savo pirmąjį vaidybinį ilgametražį filmą „Gimtinė“ pasirinko statyti Lietuvoje. Sūnus pasakoja, kas sužadino jo, tada dar vaiko, vaizduotę. Vilnius Tomui tapo antraisiais namais.
Aš pati bent kartą per metus lankausi Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad ji kaskart gražėja, kad Vilnius nenusileidžia gražiausiems Europos miestams. Ir dar džiaugiuosi, kad pavyko savo meilę gimtinei perduoti savo vaikams.
