Vaidinote ir Lietuvoje kultiniais tapusiuose režisierių Paolo Sorrentino ir Paolo Genovese‘s filmuose. Spalio mėnesį mūsų žiūrovai Jus išvys į nuostabaus kraštovaizdžio Toskaną nukeliančioje dramoje „Saldi dienos pabaiga“ apie Lenkijos žydų palikuonės, ištekėjusios moters, ir jaunesnio egiptiečio meilę teroristinio išpuolio Romoje fone. Ar Jūsų vaidinama Anna taip pat įsisuka į baime ir trapumu persmelktą filmo atmosferą?
Filme regime ne tiek Italijos, kiek visos Europos, tiksliau – tam tikros romantiškos idėjos apie ją, vaizdinį. Pagrindinė juostos herojė Marija Lindė, lenkų poetė ir Nobelio premijos laureatė (ją vaidina lenkų kino legenda Krystyna Janda, – red. past.), iš dalies ir įkūnija šią idėją. Būtent moteris. Režisierius Jacekas Borcuchas pagrindiniu personažu sąmoningai pasirinko moterį, o ne vyrą. Marija yra graži, gili brandaus amžiaus asmenybė, supama grožio, artimųjų meilės ir pagarbos. Tai – išdidi moteris. Ir būtent šia Europos idėja filme suabejojama. Todėl veiksmo vieta – specialiai parinktas Toskanos kraštovaizdis. Tai ne šiaip sau vieta, ne koks nors Lenkijos miestas, o būtent – Toskana, mat jos kalvos ir mūsų vaizduotėje įsitvirtinęs poetiškas vaizdinys įkūnija savitą laimės užuovėją. Tai – grožio ir ramybės sala. Ir tą iliuziją režisierius sugriauna.
Nedidelės bendruomenės, kurią sudrebina vieno žmogaus ištarti žodžiai, istorija kalbama apie mūsų baimes ir trapumą, apie tai, kas šiandien vyksta Europoje. Aš vaidinu Marijos dukterį. Šis mano vaidmuo – vienas intymiausių, bet tik aš galiu iki galo suprasti – kodėl. Viena vertus, Annos gyvenimas gana artimas mano realiam Italijoje. Esu lenkė, gyvenanti multikultūrinėje aplinkoje. Mano šeima daugiakalbė, mano vaikų amžius ir požiūris gana panašūs į mano kuriamos herojės vaikų. Kurdama vaidmenį pasitelkiau ir savo patirtį – su savo atžalomis kalbu lenkiškai, nes man svarbios mano šaknys. Lenkijoje jie mieliau kalba itališkai, nes taip aplinkiniai jų nesupranta, o Italijoje grįžta prie lenkų kalbos. Viena ar kita kalba, priklausomai nuo supamos kalbinės aplinkos, tampa slapta, ir vaikai elgiasi gana gudriai. Man buvo svarbu visa tai – ką reiškia gyventi kaip svetimtaučiui, bet ir neužspaustam svetimumo jausmo – sudėti į filmą. Didžiąją gyvenimo dalį nugyvenau čia, Italijoje, vis dėlto mano namai yra ne Italija ir ne Lenkija. Mano namai – Europa.
Panašų klausimą ir norėjau užduoti: kas labiau jaučiatės esanti – lenkė, prisijaukinusi svetimą žemę, ar priklausanti abiem pasauliams?
To esu savęs klaususi begalę kartų. Šiandien apie tai nebemąstau, nes esu sudariusi su savimi paliaubas, – jaučiuosi esanti ir namie, ir kartu svetimšalė truputį visur. Grįžusi į Lenkiją – joje negyvenu jau dvidešimt metų – nebesugebu atpažinti tos šalies, savęs toje aplinkoje. Daug kas pasikeitė. Italija – tai mano kasdienybė, gyvenu gražiomis ir ne tokiomis gražiomis šios šalies akimirkomis. Išgyvenu jas, tačiau, saistoma kitokių šaknų, galiu pažvelgti į tai iš kito žiūros taško. Į klausimą, kas esu, šiandien atsakau taip: „Esu europietė.“ Galėčiau puikiausiai gyventi Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje ar kurioje nors kitoje Europos dalyje.
Ar Jums tapatybė – kur kas platesnė nei tautine retorika grįsta kategorija?
Anna kalba būtent apie tai – apie tapatybės išlaisvinimą. Bet mano herojė yra nelaisva kitaip – ji yra priklausoma nuo motinos. Mane šio filmo scenarijus sužavėjo būtent trijų giminystės ryšiu susijusių moterų – garsios lenkų poetės motinos, jos dukros ir anūkės – linija. Juostoje regime trijų skirtingų kartų maištą. Tai privertė ir mane savęs paklausti, ar, sulaukusi keturiasdešimties, aš dar galiu sau leisti maištauti? Įprasta manyti, kad maištaujama tik paauglystėje, kai tau – 15 ar 16. Tad nuostabu, kai gali sau leisti tuo suabejoti. Abejoja ir Anna. Galbūt kaip tik to šiandien ir reikia mūsų Europai. Režisierius tarsi teigia, kad ir ji, ir mes privalome nesiliauti kėlę sau klausimų. Ir išdrįsti suabejoti.
Kalbėjote apie maištą ir maištavimo būtinybę gyvenime, kad ir kokio amžiaus būtume. Prieš kelias dienas savo instagramo paskyroje pasidalijote nuotraukomis, iš kurių akivaizdu, kad pilotuojate italų karinių oro pajėgų lėktuvą, ir parašėte įgyvendinusi vieną didžiausių savo svajonių. Ką Jums reiškia skrydis – fizinis ir simbolinis? Ar tai – maišto forma?
Nežinau, ar galima laikyti tai maištu. Išties didesnis maištas man atrodo pats gyvenimas, o pilotuoti lėktuvą – natūrali būsena. Oras – mano stichija. Taip, iš pat pradžių, kai vos 16-os įgijau piloto licenciją, tai buvo maištas. Pirmasis – prieš tėvus, nes jie apie tai nieko nežinojo. Tiksliau – tėtis žinojo, mama – ne, nes niekada nebūtų man to leidusi. Pamenu, kaip pati viena pirmąkart pilotavau lėktuvą, kokia stipri emocija buvo! Nepaprastai jaudinausi, bet ir jaučiausi susikoncentravusi. Kiekvienam pilotui ši diena be galo svarbi. Jau buvau atsiplėšusi nuo žemės, kai man paskambino per radiją ir pasakė, kad apačioje laukia mama. O Dieve, mane paralyžiavo baimė... Mama sužinojo ir dabar manęs laukia. Kartu, kai leidausi, jaučiau džiugesį. Mama pasitiko išskėstomis rankomis, ji džiaugėsi už mane. Tą skrydį iki šiol nešiojuosi širdyje. Taip, skraidymas yra mano aistra.
Aktorystę irgi pavadintumėte savo aistra? Kaip pakliuvote į kino pasaulį?
Į kiną pakliuvau atsitiktinai. Aistra... Nežinau, ar galiu vadinti tai aistra. Aistra yra kažkas, be ko negalėtum gyventi. Be kino gyventi galėčiau. Taigi galbūt tai nėra mano aistra. Tik niekada į aktorystę nežiūrėjau kaip į darbą. Tai, ką veikiu, yra mano gyvenimas. Sunku tai nusakyti dviem žodžiais. Jei pajusčiau, kad aktorystė tapo darbu, veikiausiai mesčiau. Šis amatas leidžia nuolat išbandyti save. Aš maitinuosi kitų aistra. Kinas yra filmo kūrėją ir žiūrovą suartinantis dalijimasis. Tai nėra savitikslis darbas. Man jis brangus tuo, kad esu bendrą idėją įgyvendinančių žmonių grupės dalis.
Ar galime sakyti, kad kinas yra bendruomeniška meno forma?
Tikrai taip, tai ir yra kino esmė. Man visada patiko mokyklinės išvykos, ir aš visada verkiu, kai juosta baigiama filmuoti. Kinas man yra milžiniškas nuotykis, į jį leidžiuosi drauge su kitais. Ir kartu šioje srityje daug intymumo. Kiekvienas filmas mane daugiau ar mažiau pakeičia. Nuolat ieškau skirtingų projektų, nemėgstu panašių ar jau išmėgintų vaidmenų, neinu kasti į jau iškastą tą pačią vietą. Man patinka išbandyti save, galbūt man reikia iššūkio. Jo akivaizdoje mano viduje kažkas įsijungia. Viena vertus, sau sakau – po galais, šis vaidmuo žiauriai sudėtingas, kažin, ar susidorosiu...
Kita vertus, tiesiog negaliu nepriimti iššūkio. Taigi kinas tikrai yra kažkas be galo asmeniška, tačiau tai išgyvenama drauge su kitais. Tu dalijiesi savo intymiu pasauliu su kitu žmogumi. Man padeda tai, kad kinas yra be galo techniškas amatas. Aš nesirinkau teatro, nes jis reikalauja visapusės vaidybos. Ir tai mane domina mažiau. Man patinka, kad kinas leidžia atsiriboti ir grįžti į šeimą palikus vaidmenį už namų durų.
Ar kinas tikrai nepasiglemžia šeimai skirto laiko?
Ne, nepasiglemžia, nors kartais tenka mokytis absurdiškų dalykų. Pavyzdžiui, ruošdamasi filmui „Žmona ir vyras“ (režisierius – Simone‘as Godano) turėjau įkūnyti vyrą, tada mano namiškiams teko regėti ir patirti visko, bet jie labai palaikė. O ruošdamasi vaidinti moterį karę filme „Galūnė“ (režisierius – Lucio Pellegrini) netgi dalyvavau karinėse pratybose. Keldavausi auštant, eidavau į kareivines, grįždavau su mėlynėmis...
Jums teko dirbti su skirtingos kino stilistikos italų režisieriais – Paolo Sorrentino, Ferzanu Özpeteku, Paolo Genovese, taip pat komiksų kūrėju GIPI. Galbūt italų kinas išgyvena pakylėjimą?
Taip, šiandien italų kinas išgyvena nuostabų laiką kelių itin kūrybingų asmenybių dėka. Tiesa ta, kad pernelyg ilgai į kino meną nebuvo investuojama arba buvo investuojama pernelyg mažai, ypač į naujus talentus, dėl to atsirado milžiniška skylė, ir ją būtina užpildyti – naujais režisieriais, scenaristais, jaunais talentais. Tai yra jaunų žmonių metas. Šiandien jaunimas turi daugiau erdvės nei prieš penkerius ar dešimt metų. Kūrybiškumo proveržį italų kine lemia dar ir tai, kas vyksta televizijos serialų pasaulyje. Nors kalbama daugiausia apie kiną, kūrybiškumo šiandien nestinga ir išties gerų serialų kūrėjams. Puikūs ir jų scenarijai, ir įsimintini personažai.
Labai įdomu stebėti, kaip šis naujas pasaulis keičia ir kiną. Aukšto lygio televizijos serialai kelia ir kino lygį. Manau, jei žiūrovai turi galimybę pamatyti gerą serialą, vargu ar eis į kino teatrą žiūrėti prastai pastatyto filmo. Galbūt į kino teatrus eisime kiek rečiau, bet nemanau, kad salės ištuštės ar visai išnyks, nes neišnyks mūsų poreikis dalytis emocija. Tai galioja ir koncertams, ir spektakliams. Visada bus poreikis jausti šalia sėdinčio žmogaus emocijas, net jei nervina jo kosulys ar krenkštimas (juokiasi).
Ne vienus metus rūpinatės svarbiu edukaciniu projektu Nepale ir parama Mustango kalnų slėnio tautai. Kaip atsidūrėte Nepale?
Šis projektas atsirado prieš septynerius ar aštuonerius metus, ir Nepalas, net jei skambės kiek absurdiškai, yra vieta, iš kurios nesu iškeliavusi. Norėjau sukurti kažką kitka ir žinojau galinti tai padaryti Nepale. Manęs dažnai klausia: „Kam tau tai, kodėl taip ilgai palieki vaikus? Kodėl save taip vargini?“ Pacituosiu savo naujausią įkūnijamą heroję Mariją: „Darau tai, nes galiu.“ Ir „galiu“ atsiranda dėl to, kad tai sau leidžiu. Kalbu, žinoma, ne apie finansinį aspektą. Kalbu apie tam tikrą brandą ir sąmoningumą: tai, ką darau dėl kitų, darau ir dėl savo vaikų. Tikiu, kad tai paskatins juos tapti atsakingesnius. Kad galiu jiems parodyti kitokį pasaulį.
Gimti Italijoje ar Bangladeše yra grynas atsitiktinumas. Kadangi mums nuskilo gimti Europoje, o ją laikome laisva, norėčiau išnaudoti šią laisvę kuo prasmingiau – atrasti pasaulį ir leisti tai padaryti savo vaikams. Kadangi laikau save pasaulio europiete, jaučiu atsakomybę už nykstančią tūkstantmetę civilizaciją, Mustango žemės tautą. Ji yra mano pasaulio dalis, aš negaliu būti abejinga, kai nyksta jos kultūra. Už tai, kas vyksta pasaulyje, privalome būti atsakingi visi. Nebegalime dangstytis mus skiriančiu geografiniu atstumu, nes pasaulis yra vienas ir bendras. Informacijos srautas, galimybė sužinoti, komunikacija – tai mus vienija. Informacija keliauja stulbinamai greitai. Tai suteikia laisvės, o kartu – ir atsakomybės.
Jums solidarumas ir rūpinimasis kitu tebėra pagrindinė vertybė, nors Europoje regime tikrai nemažai kraštutinių jėgų pastangų kriminalizuoti solidarumą?
Solidarumas visada bus vertybė. Šiandien yra daug politinių manipuliacijų šia tema, dirbtinio žmonių baimės kurstymo. Iš tikrųjų gyvename bene šviesiausiu mūsų civilizacijos momentu. Tai – laisvės metas. Šiandien Nepalo mokyklos vaikams siūlau prisijungimo prie interneto galimybę. Tai kažkas milžiniška. Kaip mes išnaudojame savo laisvę? Apsistatome sienomis? Tai tėra savęs apgaudinėjimas. Nors kai kam gali pavykti, jei mes į širdį įsileisime baimę. Ši išeliminuoja smegenis. Kai žmogus bijo, jis stipriai užmerkia akis, kad nematytų. Užuot užsimerkusi, nusprendžiau pastatyti mokyklą ten, kur vis dar gyva tūkstantmetė tibetiečių kultūra, bet jai gresia išnykimas, nes žmonės neturi priemonių stoti į akistatą su naujuoju amžiumi. Švietimas yra galimybė. Mokytis – tai galėti rinktis. Tikiu, kad, suteikę galimybę vaikui, suteikiame galimybę visai jo šeimai. Ir kartu – vilties visai bendruomenei.
Grįžkime prie „Saldžios dienos pabaigos“, – filme labai svarbi ir atminties tema. Marija yra Holokaustą išgyvenusiųjų vaikas. Pati esate pasakojusi, kad tik vėliau sužinojote, jog Jūsų senelių namai Lodzėje, kuriuose praleidote vaikystę, stovėjo didžiausio Lenkijoje žydų geto centre, kad su kitais kiemo vaikais žaisdavote žydų kapinėse. Šiandienos Lenkijoje sunku nepastebėti gausėjančių antisemitizmo apraiškų, institucinių pastangų manipuliuoti istorine atmintimi. Kaip galime saugoti kolektyvinę atmintį?
Tai man kelia begalinį pyktį. Tai, ką regiu šiandien, mane siaubingai gąsdina. Šią istoriją jau išgyvenome, jau regėjome, kokios yra tam tikro atmestinumo pasekmės. Prieš vos kelerius metus antisemitinių ar rasistinių pažiūrų žmonės garsiai nereiškė – gėdijosi, nes juos būtų pasmerkę. Šiandien kažkas pasikeitė. Šiandien tokias pažiūras garsiai reiškia politikai, ir tai nepaprastai pavojinga. Europa šį siaubą jau patyrė. Tai nepateisinama būtent todėl, kad tai kartojasi. Tai vėlgi – švietimo klausimas. Šiandien Lenkijoje istorija iškarpoma, perrašinėjama, tai lėtas procesas, tačiau privalome suvokti jo grėsmę ir nesileisti į kompromisus. Jaučiu tai itin stipriai, nors ir nesu žydė. Jaučiau tai, nes esu lenkė. Lodzės geto istorija... Žmonės, mano pažįstami visą gyvenimą, gyvena geto griuvėsiuose ir nesuvokia to, nepasakoja šios skaudžios istorijos... Ten žuvo 160 000 žmonių, ir mes, ten vėliau gyvenusieji, nieko nežinojome. Tai negali pasikartoti.
Privalome mokytis iš savo klaidų, ypač gebėti atpažinti to užuomazgas. Prisiminkime tą garsiąją nuotrauką, kurioje įamžintas į Varšuvos getą varomas žydų berniukas iškeltomis rankomis. Ilgai svarsčiau, kaip žmonės galėjo vartyti šį laikraštį kavinėje gurkšnodami kavą, užversti jį ir toliau gyventi savo gyvenimą? Šiandien galiu atsakyti į šį klausimą, nes pati tai išgyvenu. Pameni nuotrauką prieš porą ar trejus metus – Bodrume ant jūros kranto išmesto nuskendusio sirų pabėgėlių berniuko? Kai lankausi išlikusiose atminties vietose, jaučiu praeities skausmą, man jis nėra svetimas. Štai ką žmonės turėjo tada jausti. Ir kartu aš, subrendusi moteris, dviejų vaikų motina, iki kaulų smegenų europietė, mėginanti palikti nors mažą savo įnašą, balsuojanti per rinkimus, iš širdies dirbanti savo darbą, jaučiuosi apstulbusi. Noriu tikėti gyvenime daranti gera, tačiau šiandien atverčiu laikraštį ir matau to vargšo mažo skenduolio nuotrauką... Kas mane skiria nuo 1942-ųjų ar 1943-iųjų žmogaus, vartančio spaudą su žiniomis apie getą? Niekas, mūsų neskiria niekas. Galbūt ir anas žmogus buvo sukrėstas, galbūt verkė matydamas ano berniuko nuotrauką, bet tada užvertė laikraštį ir grįžo pas savo šeimą. Nežinau...
