Kalbamės skaipu, minėjote, kad vairuojate. Ar galėsite susikaupti pokalbiui?
Man žiauriai patinka vairuoti. Vairavimas yra vienas iš amerikietiškos laisvės simbolių, man – mąstymo, meditacijos procesas. Esu vidury Mohavių dykumos. Palieku Kaliforniją, netrukus įvažiuosiu į Arizoną. Atstumai čia dideli, bet, užuot skridusi, sėdu į mašiną ir traukiu iki Naujosios Meksikos. Ten reikia būti šį vakarą, vadinasi, vairuosiu vienuolika valandų. Varau 140 kilometrų per valandą greičiu. Lauke – 35 laipsniai karščio. Nežinau, ar mano automobiliui patinka toks karštis, bet aš jaučiuosi puikiai.
Kaip atkeliavote į Niujorką? Ko tikėjotės iš šio megapolio? Ar Jūsų svajonės pildosi?
Geriausi atradimai gyvenime nutinka per atsitiktinumą. Amerika man buvo nuotykis, sapnas ir atsitiktinumas, ir štai čia gyvenu penkiolika metų. Niujorką atradau per atsitiktinumą. Vilniaus universitete studijavau žurnalistiką, vasarą nusprendžiau padirbėti Kolorado valstijoje, keturis mėnesius praleidau San Diege, vėliau tęsiau studijas Boulderyje ir jau bebaigdama jas nuvykau vasarą į Niujorką atlikti praktikos. Šį miestą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, esu čia jau 12 metų.
Niujorkas – menininkų meka?
Jeigu esi bankininkas, Niujorkas yra finansų sostinė, jeigu esi mados pasaulio žmogus, Niujorkas yra ypatingas, įsimintinas mados miestas. Čia tvyro specifinis meno braižas, tačiau šiame mieste būti menininku yra prabangu, ir vis mažiau jaunų meno kūrėjų renkasi jame gyventi. Kai už kambario nuomą tenka mokėti nuo 1500 dolerių, nelabai turi laiko šiaip sau piešti, užsiimti laisva kūryba. Čia visi pirmiausia bando išlikti, išgyventi, o jau tada – gyventi gerai. Niujorkas, mano nuomone, yra išskirtinai komercinis miestas. Turi sugalvoti, kaip užsidirbti pinigų, kad pragyventum šiame prabangiame megapolyje. Miestas visiems atvykėliams spiria į užpakalį ir kikena: „Na, tai kaip išsiversi?“ Niujorkas yra piktas meilužis – tave nori mesti, bet vėl sugundo, su tavimi elgiasi negražiai, tačiau kartais nusiveda romantiškos vakarienės ir padovanoja stebuklų. Niujorkas yra kieta meilė, kaip pasakytų amerikiečiai.
Kaip pradėjote suktis šiame megapolyje? Ar kas nors parėmė Jūsų idėjas?
Esu skolinga miestui už labai daug ką. Jis mane sukūrė kaip režisierę, išmokė tikro gyvenimo, iš mergaitės padarė moterimi. Pirmus metus čia dirbau dviejuose restoranuose ir atlikau praktiką jaunimui skirtame žurnale „Nylon“. Pinigų nemokėjo, bet išmokau kurti vaizdais, – apie tai svajojau. Filmuodavau mados, muzikos renginius ir kartu, kad galėčiau sumokėti už mokslus ir pragyvenimą, rytais dirbau kavinėje bariste, o vakarais – restorane. Jaunuoliams norėčiau pasakyti: privalote įkišti nosį į biurą, kuriame svajojate dirbti.
Dirbdama kavinėje susipažinote su kūrybos partneriu Ari Sethu Cohenu?
Viriau kavą, jis priėjo ir pasakė: „Aš ką tik atsikrausčiau į Niujorką, ieškau draugų.“ Žmogus žmogų randa. Pritrauki tuos, kurių energija atitinka tavąją. Save išreiškiame drabužiais, pamatęs žmogų pirmiausia atkreipi dėmesį į jo aprangą. Niujorke, ką žmogus veikia po darbo, gali nuspręsti iš jo drabužių. Kadangi mudu su Ari mėgstame maišyti įvairius stilius, spalvas, medžiagas, vienas į kitą ir atkreipėme dėmesį, – jis vilkėjo rožinį švarką su gėlytėmis, aš segėjau leopardo kailio raštu margintą sijoną... Jau dvylika metų gražiai draugaujame, esame kaip brolis ir sesuo. Jeigu mūsų draugystė išgyveno filmo „Amžinai stilingos“ sukūrimo procesą, tai jau yra ypatinga! Ari – fotografas, jo aistra ir pašaukimas – įamžinti senyvus žmones. Mudu sukūrėme ir daugiau filmukų apie senjorus. Na, o mano naujas dokumentinis filmas bus apie menstruacijas – apie mėnulį, mėnesius, mėnesines ir moteris.
Lina, vos atvykusi į Ameriką išgyvenote ir didelę meilę.
Aš nežinau, kas yra didelė meilė. Žinau, kad pats gyvenimas yra didelė meilė, didelė pamoka ir didelis atradimas. Ir kad eidami per gyvenimą sutinkame žmonių, su kuriais kartais yra pakeliui. Kai kurie jų tampa partneriais, vieni jais būna ilgiau, kiti – trumpiau. Nelabai tikiu gyvenimo meile, nes gyvenimas – įvairus, platus ir gilus. Tai, ką žinojau apie meilę, kai atvykau į Niujorką, ir ką suvokiu, jaučiu dabar, – skirtingos žinios. Kadaise buvau susituokusi. Rytoj ryte pasimatysiu su savo buvusiu vyru, jis gyvena Kolorado valstijoje.
Būdama 20-ies ištekėjote už 47-erių Kyle’o. Po trejų metų išsiskyrėte. Šio žmogaus iš savo biografijos neištrinsite...
Tikrai taip, jį ir jo šeimą vadinu savo evoliucionavusia šeima. Mano nuostata tokia: jeigu su žmogumi nuoširdžiai būni kartu, jis yra tavo partneris, verta išlikti draugais, kai meilė perauga į kai ką kita. Sakoma, įsimylėjimas, fizinė aistra, tas cheminis procesas, trunka trejus metus, vėliau pasidaro svarbi draugystė, partnerystė, ją verta saugoti. Tad pasistengiau, kad su buvusiu vyru liktume draugais. Išsiskyrėme nelabai gražiai, porą metų nesikalbėjome, o dabar vėl šnekamės. Šiandien esame visai kitokie žmonės, negu buvome prieš penkiolika metų. Kyle’as yra mano pirmasis sutuoktinis, to iš savo biografijos tikrai neišmesiu.
Dvidešimtmetė viena leidžiatės už Atlanto, per daug nesvarsčiusi ištekate, kraustotės į mažą miestelį Silvertoną, po kurio laiko – į Kaliforniją, į San Diegą, paskui – į Boulderį... Ar tai – iš avantiūrizmo?
Aš keičiu odą kaip gyvatė kas septynerius metus. Mes augame ir atrandame netikėtus gyvenimo sluoksnius. Iš šalies mūsų veiksmai gal atrodo avantiūristiški, netikėti. Buvau viena iš tūkstančių Rytų Europos studentų, kurie važiuoja vasarą į JAV užsidirbti. Pirmasis žingsnis per Atlanto vandenyną man neatrodė nei gyvenimą keičiantis, nei labai drąsus. Manau, viskas taip ir nutinka – žingsnis po žingsnio. Staiga žiūri atgal, kažkas sako: „Vajė, drąsi dvidešimtmetė!“ Smalsumas mane dažnai veda į tam tikras netikėtas situacijas, aš nesijaučiu drąsuolė ar peržengusi baimės ribas. Tiesiog vairuoju, keliauju, klausinėju, kuriu filmus. Atrodo, kad yra kažkoks siūlo galas, kurį laikau, ir kamuolys vyniojasi. Tas siūlas mane nuveda į visokius įdomius pasaulio kampus.
Ar dabar turite gyvenimo draugą?
Turiu, mudu kartu esame dvejus metus. Jis – mokslininkas, kulinarijos menininkas, virėjas ir mokytojas.
Daug keliaujate, gyvenote Prancūzijoje, Ekvadore. Kokie yra Jūsų kelionių tikslai, kas Jus nešioja po pasaulį?
Esu dėkinga žvaigždėms, likimui, sau, mamai, tėčiui, nes mano darbas – dokumentinių filmų kūrimas, esu operatorė ir režisierė – man suteikia progų pamatyti pasaulį, įdomiausių jo kampelių, kurių šiaip neturėčiau galimybių išvysti. 90 procentų mano kelionių susijusios su darbu, kitos – iš smalsumo. Kelionės mane augina, plečia akiratį, ugdo toleranciją, padeda geriau suvokti pasaulį.
Ką dabar veikiate Niujorke? Esate laisva menininkė ar turite įsipareigojimų kokiai nors įstaigai?
Aš – laisvas paukštis, nuo 2010 m. nesu kojos įkėlusi į biurą, ir penktadieniai man nieko nereiškia – galiu visas savaitės dienas dirbti arba nedirbti. Kai darbas patinka, darbo laiko sąvoka perauga į gyvenimo būdo sąvoką. Esu visiška laisvadarbė, nelaikau savęs menininke, vadinu save filmų amatininke. Kadangi daug keliauju, Niujorke būnu ne taip dažnai. Labiausiai jį įsimyliu pavasarį ir rudenį, o žiemą stengiuosi gauti darbo ten, kur šilčiau. Gražiai dienas leidžiu Meksikoje, Ekvadore, Los Andžele. Atstumas padeda išlaikyti meilės aistrą. Tai pasakytina ir apie mano santykius su dabartiniu partneriu, – jis keliauja daugiau nei aš. Matomės kartą per mėnesį – idealus draugystės tvarkaraštis! Turiu laiko sau – pabūti, pamąstyti, daryti savo darbus, susikaupti, o kai pagaliau susitinku su mylimuoju, iš naujo patiriu tą pirmapradį meilės jausmą. Tai tinka ir Niujorkui. Jeigu čia turėčiau darbo nuo devintos iki septynioliktos valandos penkias dienas per savaitę ir niekur neišvažiuočiau, jis, manau, man jau būtų nusibodęs. Bet kadangi mano sparnai nuolat pakelti, visada galiu šį miestą stebėti iš naujo. Panašiai yra ir su Vilniumi: grįžtu kartą ar du per metus ir jaučiu vis kitokią miesto energiją. Žvilgsnis tarsi iš šalies padeda objektyviau vertinti ir Niujorką, ir Vilnių.
Ar nesvarstote kurti meninio filmo Holivude, juk Jums nėra ribų!
Žinoma, kad nėra ribų. Didžiausią kalėjimą sukuria mūsų protas. Jeigu pakeiti savo mąstymą, ribotumą, ribų – nei darbo, nei meilės, nei saviugdos, nei kūrybos, nei galimybės užsidirbti pinigų – nelieka. Tikiu – jeigu norėčiau Holivudo, aš galiu. Reikia susikaupti, apmąstyti idėjas, laikytis dienotvarkės ir dirbti. Susikaupimas mus apdovanoja kūrybos perliukais. Tikslas neša tave kryptimi, apie kurią svajoji.
Ar Niujorko kino pasaulyje moterys lengvai skinasi kelią? Ar jos viena kitą palaiko?
Niujorko siela ir energija yra vyriškos. Filmų industrija taip pat vyriška. Tik trys procentai operatorių yra moterys. Seniau joms kameros į rankas apskritai neduodavo. Man šis miestas leido tapti režisiere ir operatore. Jei būčiau Lietuvoje, nedrįsčiau apie tai svajoti.
Nors Niujorko filmų pramonė – vyrų rankose, moterys kažkaip stebuklingai laikosi viena kitos. Turiu didelį draugių kūrėjų būrį, kartą per mėnesį mes renkamės pasikalbėti, pasidalyti patirtimi, šnekamės, ką reiškia būti režisiere, reklamų kūrėja. Nuostabi palaikymo atmosfera. Visos žinome, kaip nelengva apsuptai vyrų, kad šis kūrybinis darbas sekina, tenka įtemptai mąstyti ir spėriai suktis. Mes turime įgimtą kolektyvinio mąstymo galią, juk ir prieš 10 tūkstančių metų moterys, kol vyrai medžiodavo, sėdėdavo aplink laužą kartu, rakinėdavo daržoves ar žuvis ir pasakodavo viena kitai istorijas. Mano filmavimo aikštelėje dirba 95 procentai moterų. Vyras turi būti itin stiprus profesionalas, kad pakliūtų į mūsų būrį.
Ką veikiate moterų klube „Film Fatales“?
Susitinkame kartą per mėnesį, kalbamės kokia nors tema, pavyzdžiui, reklamų kūrimo. Pasikviečiame šios industrijos profesionalų, jie dalijasi idėjomis. Neseniai kalbėjomės apie tai, kaip moterims prasilaužti į šią baltųjų vyrų valdomą sritį. Kodėl reikia? Kas kino kalba pasakoja istoriją, to supratimas ir nuomonė tampa tų istorijų dalimi. Šimtą metų filmus kūrė vien vyrai. Vadinasi, ir moteris buvo pristatoma vyro akimis. Filmą žiūrinti jauna mergina mato vyro suvokimą, kaip ji turėtų elgtis, ko tikimasi iš jos kaip žmogaus, kas yra laimė ir t. t. Senesni filmai atskleidžia vyro požiūrį, kad pati didžiausia mergaitės laimė – sutikti vaikiną, ištekėti ir susilaukti vaikų, bet juk yra daug kitų moteriai svarbių dalykų – karjera, savivoka, saviugda, kūryba, pašaukimas. Mes turime perrašyti šimto metų istoriją ir požiūrį, kad moterims gyvenime svarbiausia yra susituokti.
Su daug dėmesio, kritikų ir žiūrovų pagyrų sulaukusio savo ilgametražio dokumentinio filmo „Amžinai stilingos“ herojėmis – ekstravagantiškomis, nepriklausomomis niujorkietėmis – praleidote ketverius metus. Viena mirė, kai kūrėte juostą. Koks dabar šių moterų likimas?
Po šio filmo jos tapo instagramo žvaigždutėmis. Net atsirado vyresnio amžiaus moterų mados judėjimas. Vyresnės damos gavo daugiau scenos šviesos, pripažinimo, dėmesio mados, reklamos srityse. Mados žurnaluose, grožio kampanijose matome kur kas daugiau vyresnių veidų. Iš septynių mano herojų dviejų nebėra, o kitos dar visai galingai kruta, juda, juokiasi, gyvena savo gyvenimą. Palaikome nuostabų ryšį, pasikalbame telefonu arba susitinkame. Debra – kaip mama, padūkusi, turi lietuviško kraujo, visada aplankau ją būdama Niujorke. Visos tos moterys man – kaip pasiutusios tetos. Esu dėkinga likimui, kad teko laimė pabūti su šiomis išskirtinėmis asmenybėmis.
Netektis yra skaudi, bet jos, devyniasdešimtmetės, nugyveno gražų gyvenimą. Aš nebijau mirties. Buvau savo herojų laidotuvėse. Vis prisimenu, kaip viena jų – Lynn Dell – mokė nekreipti dėmesio į negatyvią kitų nuomonę, gyventi savo drąsų, ekstravagantišką gyvenimą. Ir dabar ją prisiminus užlieja maloni šilumos banga. Tos moters energija yra su manimi, jos gyvenimo pavyzdys įsispraudęs į mano atmintį, gyvenimą. Tai yra didžiausia dovana. Gyvenimo prasmė – patirti gyvenimą, gerti jį kaip taurę skaniausio linksminado, palikti pozityvų pėdsaką kitų atmintyje. Neretai pamirštame, koks yra tikrasis gyvenimas. Reklamos ir medijų pasaulis orientuojasi į seksą, jaunatviškumą, pamirštama, kas iš tikrųjų yra pirkėjas, skaitytojas, žiūrovas. Tarkim, „Dolce & Gabbana“ drabužius reklamuoja jauni modeliai, bet šiuos daiktus perka 55-erių metų moterys. Gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Ir man smagu, kad filmai turi galią taisyti šiuos veidrodžius. Esi bombarduojamas, kad reikia turėti naują mašiną, meilužį, seksualiai atrodyti, bet aš noriu pasakyti, kad toks požiūris vienpusis. Yra kur kas įdomesnių temų. Aš pasakoju negirdėtas istorijas, pavyzdžiui, apie 22-ejų metų lakotę, – apie ją susukau porą filmų. Ta indėnų genties mergina gyvena Amerikoje, rezervate, ir kovoja už švarų vandenį. Man ji yra herojė.
Kokį dabar filmą kuriate?
Antras mano ilgametražis dokumentinis galingai moteriškas filmas yra tarsi „Amžinai stilingų“ tęsinys tema, apie kurią esame išmokytos nutylėti, t. y. apie menstruacijas – natūralų fiziologinį moterų reiškinį. Kuo daugiau apie tai skaitau, tuo labiau suprantu, kad tai – paslaptingas, senovėje pagarbiai vertintas reiškinys. Dabar mėnesines vertiname kaip nepatogumą, va, turiu keturias dienas per mėnesį bėdą, skauda pilvą ir kraujuoju. O jeigu laikytume tai vaisingumo švente? Nebūtina turėti vaikų, kad galėtum džiaugtis vaisingumu. Aš esu vaisinga filmais, kūryba, idėjomis. Man mėnesinės reiškia fizinio ir dvasinio apsišvarinimo laiką. Juk esame kaip gyvatės – kas mėnesį metame po gabalėlį savo vidinės odos. Apsivalome. Vyrams kraujavimas siejasi su žaizdomis ir skausmu, o mums tai – natūralus, su mėnuliu grįžtantis apsivalymo reiškinys, darantis mus šiek tiek stebuklingas. Reikia švęsti šį reiškinį! Los Andžele yra menstruacijų kulto grupė. Kartą per mėnesį, per jauną mėnulį, merginos, moterys susirenka ir kartu kraujuoja, dainuoja, medituoja, atlieka apeigas. Šventi momentą, kai tavo kūnas švarinasi, su krauju išeina ir visas susikaupęs sielos, minčių blogis. Angliškai mėnesinės vadinamos žodžiu „curse“ – „prakeikimu“. Lietuviškai sakom: „Aš sergu.“
Juokinga, juk nesergi, esi sveikutėlė, ačiū Dievui, kad yra mėnesinės! Tai ir reikėtų sakyti ne „aš sergu“, o „aš švenčiu“. Per mėnesines pravartu atsisėsti ir pamedituoti: „O ką aš norėčiau iš savęs išvalyti? Kokie mano minčių modeliai galėtų išeiti kartu su mane švarinančiu krauju?“ Matau, kad mėnesinės yra stebuklingas ir gan galingas reiškinys, galbūt dėl to jos yra įslaptintos, esą nekreipkime dėmesio. Aš skatinu atkreipti dėmesį. Mokslininkai atrado, kad mėnesinių kraujyje esančios ląstelienos ląstelės (tokių pačių paimama iš stuburo) gali būti naudojamos tam tikrai vėžio formai gydyti.
Ar radote moterų, kurios kalbės apie menstruacijas?
Jau žinau, kokie bus visų herojų charakteriai, tik dabar laukiu pusės milijono dolerių (juokiasi).
Iš ko gyvenate? Kaip papildote nelemtą piniginę brangaus Niujorko sąlygomis?
Mano piniginė netgi labai lemta (juokiasi)! Režisuoju reklamas, kuriu dokumentinius filmus, dirbu operatore – visa tai padeda maloniai gyventi, keliauti... Lėšų nestokoju. Manau, daug kas priklauso nuo mūsų. Gali būti, kad gyveni gerai, bet tau vis ko nors trūksta. O gali būti, kad nelabai daug turi, bet manai, kad pakankamai, dargi dalijiesi su kitais. Pinigai, atlygis yra požiūrio į pasaulį dalis. Kartais randi paukščio plunksną ir džiūgauji: „Oi, ačiū, tai bent vertybė, dovana!“ O gali ir nepastebėti grožio, nematyti, kokie nuostabūs pomidorai užaugo pas mamą. Jeigu skundžiamės, jeigu nuolatos negana, tai ir nebus gana. Jei mūsų mintys kupinos dėkingumo, pilnatvės, gerovės, tai ir sulaukiame dėkingumo ženklų. Man, kaip ir kiekvienam laisvai samdomam darbuotojui, būna sausų periodų, kai darbo nėra. Išmoksti gyventi bangavimo sąlygomis, kai telefonas ir pašto dėžutė kartais būna užkimšti darbo pasiūlymais, o kartais – visai tylu, štilis. Išmoksti plaukti pasroviui. Kai yra mažiau komercinio darbo, tada, ačiū Dievui, sutelkiu dėmesį į man patinkančius projektus. Dabar, kai nedirbu už pinigus, visą laiką praleidžiu prie filmo apie menstruacijas.
Minėjote – kad išsilaižytumėte žaizdas dėl nutrūkusių santykių, buvote išvykusi iš Niujorko, pusmetį gyvenote kitur.
Skausmas, netektis yra natūrali gyvenimo dalis. Jeigu nebūtų skausmo, kažin ar suvoktume laimę. Jeigu nebūtų nepritekliaus ir pilkų dienų, nelabai būtume dėkingi už sočias ir saulėtas dienas. Niujorke patyriau visko: skyrybas, netektį, vienatvę. Šią čia išgyventi kiek lengviau – miestas kupinas įvykių, žmonių, energijos, visada turi ką veikti. Jei užsimanai, gali eiti valgyti barščių ar koldūnų antrą valandą nakties. Man tai labai praverčia, nes esu visiškai negaminanti lietuvė, o per metus kartą žiauriai užsimanau barščių. Smagu, kad yra vietų, kur šiuos tiekia visą parą. Beje, kalbant apie maisto gamybą, esu atgrubnagė, bet man fantastiškai sekasi – visi vaikinai, su kuriais draugavau, buvo gabesni kulinarai nei aš. Ir dabar esu labai laiminga, nes mane puikiai maitina.
Jums, gyvenančiai nomadiškai, pavyksta atrodyti puikiai, turite savo stilių, be to, kovojate už ekologiją, savo pavyzdžiu skatinate gyventi be plastiko. Kas Jums svarbiau – kaip atrodyti ar kaip būti?
Apranga ir tai, kaip atrodai, atspindi vidinę būtį. Man labai gera būti su savo mintimis, bet žiauriai patinka ir pasipuošti. Mėgstu išreikšti save drabužiais, jie – galingas ginklas. Džinsų turiu vienus – kuriuos „pavogiau“ iš savo seno draugo Džiugo, kai praėjusį kartą lankiausi Lietuvoje. Norėjosi nunešiotų senų vyriškų. Man patinka apsigaubti spalva ir grafiška struktūra bei forma. Geriau jaučiuosi, kai esu įdomiai apsirengusi. Darbe gražiai užsagstyti balti įdomaus kirpimo marškiniai, tam tikra bižuterija man padeda jaustis kūrybiškai, suteikia struktūros, sustiprina charizmą. Apranga yra žaidimas kūryba, kasdienis nuotaiką pakeliantis pratimas. Tikrai neturiu daug drabužių, neperku naujų. Esu įsitikinusi, kad viskas, ko man reikia šiame pasaulyje, ypač – drabužiai, jau yra pagaminti ir švelniai panešioti. Mes turime tiek daug tekstilės! Tekstilės pramonė – trečia pagal taršą. Nenoriu prisidėti prie šiukšlių gausinimo. Smagu pirkti dėvėtus drabužius, tokių parduotuvėse gali rasti unikalių ir netikėtų dalykų.
Vertinu ekologinį sąmoningumą kiekviename žingsnyje. Manau, esame per protingi, kad valgytume ir gertume iš vienkartinių plastikinių indų, pirktume Kinijoje pagamintus tekstilės su poliesteriu gaminius. Mes, lietuviai, esame gamtos žmonės, turime miško sielą, tad palikti daug šiukšlių neleidžia sąžinė. Jei parduotuvėje duona – vien plastikiniuose maišeliuose, einu į kitą arba į turgų. Žuvis prašau suvynioti į vaškinį popierių. Kai sakau, kad bandau išsiversti be plastiko, žinau, jog tai skamba keistai, bet man pavyksta. Savo rankinėje turiu puodelį kavai ar vandeniui įsipilti, šaukštą, šakutę. Mano atsakomybė – nepalikti po savęs šiukšlių.
