Ankstų rytą aplenkę Trakus, tarp pelkėtų miškų vingiuojančiu keliu pasiekiame Seimėnų kaimą. Sustojame prie užrakintų vartų. Kaip tik tuo metu šeimininkė išleidžia į lauką visą armiją čihuahua šunyčių. Draugiški, kiekvienas nori pasisveikinti su atklydėliais, prašosi paglostomi. Akmenimis grįsti takeliai, tvorelėmis aptverti gėlynai, gausybė nematytų augalų, egzotiškų krūmų ir medžių, etnografinius primenantys namas, klėtis, tvartelis, pavėsinė, suoliukai, dviejų aukštų svečių namelis... Ant kalniuko stovintis namas žvilgsnį traukia tapytomis langinėmis. Nuokalnėje tyvuliuoja Alsakio ežeras. Netoli smėlėtos pakrantės išsikerojęs didžiulis ąžuolas. Šis ir pritraukė biologę Jolantą Kuorienę čia kurti sodybą.
Iš miesto – į kaimą
Jolanta Kuorienė gimė ir augo Trakuose, Vilniaus universitete įgijo biologės specialybę, dirbo ir kūrėsi sostinėje, bet norėjo turėti ramią oazę pailsėti nuo miesto šurmulio, tad ieškojo žemės aplink gimtuosius Trakus. „Važinėjau, žiūrinėjau, kur įsigyti sklypą, – pasakoja Jolanta. – Pamačiau šią žemę. Čia buvo plynas laukas, ežero pakrantė apaugusi – didžiuliai kemsynai, pelkynai, neįžengiami krūmynai, nugriuvę medžiai... Staiga ant ežero kranto išvydau didžiulį ąžuolą ir supratau, kad čia – mano vieta. Įsigijome žemės ir pradėjome kurtis. Šioje sodyboje gyvenu aštuoniolika metų.
Iš pradžių planavome įsikurti kaimo sodyboje vasaros laikotarpiui. Žiemą gyveni mieste, o kai atšyla, atvažiuoji į kaimą. Paskui supratome, kad mėtytis per dvi vietas nepatogu. Nusprendėme čia gyventi nuolat.
Mano dukrai Simonai netrukus sukaks 23-eji metai. Jai kaimo gyvenimas ne prie širdies, tad kuriasi Vilniuje, mokosi, dirba, steigia savo grožio saloną. Mus aplanko, bet likti kaime neketina. Mažieji gyvena su manimi. Sūnui Augustui netrukus bus šešiolika. Jis – mano dešinioji ranka, didžiausias ramstis, mudu abu tvarkomės prie alpakų. Dukrai Austėjai – trylika. Ji irgi – labiau miesto vaikas, prižiūri devynis čihuahua šuniukus – maitina, maudo, karpo nagus.“
Įveikusi gyvenimo lūžį
Paklausta, kodėl kaip pagalbininko nemini savo vyro, sodybos šeimininkė giliai atsidūsta: „Mano vyras, deja, prieš trejus metus nusprendė eiti kitu keliu – susirado moterį, mus paliko ir gyvena savo gyvenimą. Dėl jo išdavystės patyriau skaudų sukrėtimą, didžiulį stresą. Santuokoje gražiai išgyvenome 22-ejus metus, susilaukėme trijų vaikų. Visą savo gyvenimą dirbau vyro firmoje, man puikiai sekėsi, bet kai išsiskyrėme, darbo netekau. Teko pradėti gyvenimą iš naujo. Šiuo sunkiu laikotarpiu sulaukiau nuoširdaus gerų žmonių, tarp jų – ir savo anytos, palaikymo. Jie suprato nelengvą mano padėtį ir padėjo išlikti tuo, kas dabar esu. Jaučiuosi jiems be galo dėkinga.
Skyrybas išgyvenau sunkiai. Dabar galvoju, kad kartais verta išeiti iš komforto zonos ir pažvelgti į gyvenimą kitu žvilgsniu. Sukrėtimas kartais yra ir postūmis į priekį. Jei ne gyvenimo lūžis, galbūt nebūčiau atradusi savęs. Šį ūkį susitvarkiau savo jėgomis. Dabar gyvenu taip gerai, kad galima tik pasvajoti. Mane supa gamta ir geri žmonės, jie džiaugiasi mano veikla, pasisemia gerų emocijų. Turiu nuostabų gyvenimo draugą, jis mane irgi gražiai palaiko, su juo jaučiuosi labai laiminga. Nežinau, ar dabar turėčiau visa tai, jeigu būčiau bandžiusi išsaugoti tai, kas griuvo, biro ir lūžo.
Esu stipri. Galbūt dėl to ir išsiskyrėme, kad mano vyras buvo per silpnas, nesugebėjo pakęsti šalia stipraus žmogaus. Gal ne kiekvienas gali būti su stipresne moterimi?
Iš patirties galiu pasakyti – ten, kur užsidaro durys, būtinai atsiveria langas, o ten, kur atrodo, kad yra kelio pabaiga, būna tiesiog kryžkelė... Dabar esu tvirtai įsitikinusi, jog gyvenimo iššūkiai silpną žmogų gali palaužti, o stiprų – tik dar labiau sustiprina.“
Įgyvendinta svajonė
Matydama, kad grožiuosi gėlių ornamentais išpuoštomis namo langinėmis, Jolanta šypsosi – jas dažė pati. „Tuo metu mano sūnus Augustas buvo pusės metų, jį vežimėlyje čiūčiuodama laisvą minutę tapiau. Įdėjau daug meilės, tai turbūt juntama. Sodybą vienkiemyje įkūrėme norėdami neišsišokti iš kaimo aplinkos. Atvykusieji klausia: „Gal čia – antros Rumšiškės, gal užsiimate kaimo turizmu?“ Sužinoję, kad čia gyvename, nustemba. Sako, jog jiems labai gražu.
Lietuviams būdinga mąstyti taip: jei gražu, tai kam nors kitam, o sau negali būti gražu. Taip, mes gyvename gražiai. Esu apsupta ir gražių gyvūnų, ir gražios gamtos, man netenka kasdien važiuoti į Vilnių, nepatiriu spūsčių. Neturime kaimynų, nėra jokio triukšmo, čia net mobiliojo ryšio nėra. Draugai atvažiuoja, pabūna pusdienį, džiaugiasi: „Kaip gera, šiandien niekas neskambina.“ Sakau, taip, nes pas mus ryšio nėra. Iškart pašoka, akis pastato: „O, Dieve, kaip nėra ryšio? O jei kas nori susisiekti?“ – „Atsipalaiduokite, dabar jūs ilsitės.“
Šiandien bandžiau atsiminti, kodėl nusprendėme gyventi kaime. Turėjau nuostabią vaikystę, puikius, mylinčius tėvus, turiu vyresnį brolį. Labai mylėjau gyvūnus, norėjau šuns, bet man neleido, todėl Trakuose globojau valkataujančius šunis. Kaldavau jiems būdas, maitindavau, prižiūrėdavau. Daug tokių su tėveliu esame išvežę pažįstamiems į kaimus, tačiau pasiimti beglobio šuns į namus man neleido. Verkdavau, prašydavau, o paskui pagalvojau: „Nieko tokio, netrukus aš užaugsiu, o tada gyvensiu kaime ir laikysiu tris šunis, su niekuo nesitarsiu, darysiu, ką noriu.“ Dabar vaikams sakau: „Nepamirškit savo svajonių.“ Kai užaugau, sukūriau šeimą, gimė duktė, savo svajonę pamiršau. Gyvenome Vilniuje, vasaras leisdavome gražioje mano tėvų sodyboje, o vieną dieną pagalvojau: „Kodėl gyvename ne kaime? Juk taip svajojau! Kodėl neįgyvendinti savo svajonės?“ Pradėjau ieškoti žemės Trakų apylinkėse. Užsukau į šią laukymę ežero pakrantėje... Įsikūrėme, viską pasistatėme, laikau du didelius apsauginius Tatrų (arba Podhalės) aviganius, ketinu įsigyti ir trečią. Taigi didieji šunys lauke, devyni maži – namuose. Mano vaikai gyvena kaip rojuje, jiems netenka prašyti: „Mama, leisk turėti šuniuką!“ Tėvams norėčiau pasiūlyti: „Nedrauskit vaikams laikyti šuniuko. Šiam gyvūnui galima atiduoti savo meilę, šilumą, dėmesį, rūpestį, galima su juo kalbėtis, jam pasiguosti.“ Kai pas mus atvažiavę vaikai labai nori palaikyti šuniukus ant rankų, klausiu: „Ar jums tėveliai leidžia šuniukus laikyti?“ Dauguma atsako, kad ne. Tėveliams patariu: „Leiskite. Man neleido, ir štai kas iš to išėjo – gyvenu kaime ir turiu daug šunų.“
Kaime – miestietiškai
„Yra toks posakis: „Žmogų iš kaimo išmuši, bet kaimo iš žmogaus – ne.“ Jį galima pritaikyti ir miesto žmogui: „Žmogų iš miesto gali išmušti, bet miesto iš žmogaus galvos – ne.“ Atvažiavę draugai klausdavo: „Kaime gyvenat, o kur karvė, vištos, daržai?“ 18 metų gyvenu šioje sodyboje kaip miesto žmogus. Neturime daržų, šiltnamių, karvių, kiaulių, vištų, bet turime alpakų. Šie gyvūnai nuostabūs, visai kitokie, nei mums įprasti: inteligentiški, dailūs, taikūs, draugiški, malonūs. O įsigijome jų, nes pavargome šienauti žolę. Vasara, nuo pirmadienio iki penktadienio dirbdavome Vilniuje, grįždavome vakarais pavargę, norėdavosi ilgiau pamiegoti, pailsėti, draugų pasikviesti ar kur nors išvažiuoti, bet pasižiūrėdavau pro langą ir pasidarydavo liūdna – žolė vėl užaugusi. Ir ką daryti? Taigi laisvalaikiu tekdavo šienauti.“
Tobulas atradimas
Nors alpakos yra Pietų Amerikos – Andų kalnų – gyvūnai, J. Kuorienės šeima juos pamatė Norvegijoje. „Keliaudami su vaikais po Norvegiją, netyčia pastebėjome už gražios baltos tvoros besiganančius keistus gyvūnus. Sustojome, nufotografavome. Manėme, kad tai – dekoratyvinės lamos, mat į jas panašios, tik dvigubai mažesnės. Grįžę namo išsiaiškinome, kad matėme alpakas. Nusprendėme kelias nusipirkti ir įkurdinti savo sodyboje. Susiradome alpakų augintoją Čilėje, susisiekėme su ja ir atsisiuntėme. Pirmieji Lietuvoje. Pasaulyje žmonės alpakas perka dėl vilnos, o mes – kad žolę nušienautų! Nežinau, kaip apie mūsų gyvūnus sužinojo žurnalistai, bet parašė kelis straipsnius, parodė per televiziją, ir pasipylė skambučiai: „Norėtume pamatyti tuos gyvūnus.“ Tada atsivežėme daugiau alpakų, kelios gimė pas mus. Ir kiti ūkininkai susidomėjo. Mūsų alpakų kirpėjo duomenimis, šie gyvūnai Lietuvoje dabar yra paplitę. Beje, kirpėją, o toks mūsų šalyje yra vienas, radau prieš aštuonerius metus. Jis buvo paprastas kaimo žmogus, avių kirpėjas. Išmokiau jį kirpti alpakas. Beje, kiekvienai darome savitą šukuoseną, tad kaskart jis klausia: „Kokį stiliuką daryti šiai gražuolei?“
Pati sau pavydžiu, kaip šienauju žolę. Anksti ryte, kol dar nėra karšta, pasidarau puodelį kavos, išeinu į terasą, pastatau jį ant stalo, žengiu kelis žingsnius aptvarėlio link, atkabinu vartelius ir suplodama delnais sakau: „Nagi, žoliapjovės, į darbą! Greitai, greitai!“ Ir jos visos pasileidžia bėgte į darbą. Kabliuką užkabinu, grįžtu prie savo kavos, užsikeliu koją ant kojos ir pusryčiaudama mėgaujuosi, kaip mano alpakos šlamščia žolę. Tyla, ramybė, tik paukščiai čiulba. Girdite? Nei bliauna, nei mūkia, nei mekena, nei rėkia. Jokio garso.
Mes, miestiečiai, čia visokių rūšių augalų turime. Tai kad nesugraužtų visų mano gėlynų, teko aptverti. Alpaka – tikra inteligentė: priėjusi prie tvorelės supranta – stop, negalima. Nei karvės, nei lamos, nei ožkos, nei ponio mūsų tvorelės nesulaikytų, o alpaką sulaiko. Vienintelis žolėdis, kuris supranta, kad negalima ėsti to, kas yra už tvoros.
Be to, alpakos labai tvarkingos. Ten, kur šienauja žolę, niekada nesituština. Mūsų teritorija yra švari, nes alpakos turi savo tualetą. Viena ateina, padaro savo reikalą, pažymi vietą, ir visos tvarkingai eina ten pat atlikti gamtinių reikalų. Įsivaizduokite, visa pieva gražiai nušienauta ir nepriteršta, o tam tikroje vietoje – krūvelė mažų spiriukų. Šiupeliuku sugrėbei, į karutį pakrovei, – puiki ekologiška trąša. Turime daug organinių trąšų, bet neturime daržų. Jei kas nori, prašom, atiduodu veltui. Taigi turime nuostabių žoliapjovių, labai gražią sodybos puošmeną, tylą, ramybę, neužterštą teritoriją, trąšų, vilnos, ir viskas – iš vienų gyvūnų! Alpakos – tobulas atradimas, nuostabus gamtos kūrinys.“
Vertinga vilna
„Laikoma, kad yra 24-ios alpakų spalvos – balta, kreminė, smėlio, karamelės, šokolado, pieniško šokolado, kakavos, kaštono, sidabrinė, šlapio asfalto, juoda, pilka... – vaikydama uodus greitakalbe beria jaunatviška moteris. – Šiais metais turime devynių spalvų siūlų. Nukirptą vilną rūšiuoju pagal spalvas. Išvalau, išpešioju šapelius, šiaudelius, švarią vežame į karšyklą, paskui verpėjos suverpia. Procesas ilgas, bet rezultatas mane džiugina. Mūsų alpakų vilnos siūlai yra rankų darbo. Teigiama, kad alpakų vilna šešis kartus šiltesnė už avių ir dukart lengvesnė, nes plaukeliuose yra oro burbuliukų, o avių plaukeliai – pilnaviduriai, be to, neturi kvapo ir riebalo lanolino. Siūlų nekapoja kandys. Mes gaminame antklodes iš alpakų vilnos, jose nesiveisia dulkių erkutės. Labiausiai vertinama itin švelni pirmųjų metų gyvūnėlių vilna. Šiuo metu turime tris mažylius, jie dar nekirpti, – per rudenį, žiemą užsiaugina didelę vilną, pavasarį atrodo kaip didžiuliai meškinai. 30 alpakų kerpame dvi dienas.“
Mažylius atsiveda tik iš ryto
Pasak ūkio šeimininkės, alpakų patelės gimdo tik iš ryto – iki pietų. „Jeigu iki pietų mažylio neatsivedė, vadinasi, gimdymo procesas bus tęsiamas ryt. Alpaka ir šiuo atžvilgiu yra unikalus gyvūnas – negali iškišti liežuvio, todėl negali nulaižyti jauniklio. O gyvena jos Čilėje, Peru, Bolivijoje, Ekvadore – Andų kalnų valstybėse, aukštai kalnuose, 4 kilometrų 500 metrų aukštyje, kur visada labai šalta. Jei mažytis iš šilto mamos pilvo patektų ant šaltos žemės, gulėtų šlapias, mama negalėtų jo nulaižyti. Kad nežūtų, nesušaltų, gyvūnas gimsta ryte, kai pateka saulė. Kalnuose saulėta, debesys iki tokio aukščio nepakyla, ten visada giedra. Rytą patekėjusi saulė kailiuką per dieną išdžiovina, vėjas iškedena, vakare mažylis jau būna sausas, pūkuotas, pasisotinęs ir, prisiglaudęs prie mamos, iškenčia naktį. Temperatūra kalnuose svyruoja nuo penkiolikos laipsnių šilumos dieną iki dviejų laipsnių šilumos naktį.
Dažniausiai alpakos gimdo nesunkiai. Mano darbas – gimusią nušluostyti rankšluosčiu, plaukų džiovintuvu išdžiovinti vilną. Alpakos – labai rūpestingos mamos, atidžiai prižiūri, stebi mažylius, pusę metų maitina pienu.“
Jolanta pasakoja, kad prieš aštuonerius metus, kai atsivežė į Lietuvą alpakų, sunkiausia buvo rasti veterinarą. „Nebuvo nė vieno specialisto, kuris suprastų, kas per gyvūnas yra alpaka. Ketvirti metai Kaune, Veterinarijos akademijoje, yra dėstytoja, kuri specializuojasi gydyti alpakas. Ji – labai rūpestinga veterinarė, gydo visos Lietuvos alpakas. Šie gyvūnai nėra lepūs, pagrindinės ligos – virškinimo. Svarbu yra geras pašaras, švarus vanduo. Kartą vienas mažylis apsinuodijo prisiėdęs alyvų krūmų lapų. Labai kankinosi, nes alpakos negali atrajoti. Girdėme angliuku, vandeniu. Išgyveno. Daugiau prie alyvų krūmų nesiartina.“
Susidomėjimas alpakomis auga
Prie vartų sustoja didelis autobusas, iš jo pasklinda turistai. Alpakų ūkio šeimininkė prašo baigti pokalbį, mat turės pasakoti apie savo egzotiškus gyvūnus. „Anksti ryte nuvežu vaikus į mokyklą, mano alpakos pasivaikšto, ir prasideda ekskursijos. Atvažiuoja užsienio turistų, mūsų darželinukų, moksleivių. Gavęs galimybę paglostyti šuniuką, apsikabinti ar pavedžioti alpaką, vaikas patiria gerų emocijų, išsiveža nuostabių prisiminimų. Atvyksta ir neįgalių žmonių. Alpaka – terapinis gyvūnas. Jos teigiamai veikia asmenis, kuriems yra autizmo spektro sutrikimas ar Dauno sindromas. Europoje nemažai ūkių užsiima alpakų terapija. Atrenkami ramūs gyvūnai, negalią turintys vaikai bei suaugusieji glosto jų švelnią vilną, gali ilgai būti su jais.“
Kaip alpakos atlaiko turistų srautus? Jolanta sako, kad jos gyvūnai pripratę prie žmonių, ateina paėsti iš rankų, mat lankytojai turi specialaus pašaro. „Bet mūsų alpakos pasidarė tokios gudrios! Jei turi rankose pašaro, esi draugas, jei neturi, su tavim niekas nenori draugauti.“
Alpakienos nuryti negalėjo
Alpakos Europoje išgyvena nuo 20-ies iki 25-erių metų. Mūsų žemyne šių brangių gyvūnų nėra daug, jie saugomi, kol natūraliai numiršta. Dviem vyriausioms Jolantos alpakoms – po trylika metų, jų vilna vis dar švelni. „Deja, savo tėvynėje Čilėje alpakos išgyvena tik 8 ar 10 metų, mat vyresni gyvūnai pjaunami maistui, – alpakieną valgo ir egzotiškų patiekalų mėgėjai turistai. Gaila, kad vilnai skirti liesi menkučiai gyvūnai žudomi dėl mėsos.
Būdama Čilėje, iš principo atsisakiau alpakienos patiekalo, tik kaimyno paprašiau mažo gabalėlio paragauti. Skonis švelnus, bet nuryti to kąsnelio negalėjau dėl psichologinių priežasčių. Augini gyvūną lyg savo draugą, žinai, koks jis mielas ir gražus, o tau, turistei, skerdžia jį, kad pasimėgautum egzotika... Man tai nepriimtina. Sakau, miesto iš žmogaus galvos neišmuši. Visos mūsų alpakos turi vardus. Žinau kiekvienos istoriją, kuri yra kieno mama. Kaip galima valgyti tuos, kuriuos nuo mažens augini, prižiūri, auklėji, su kuriais kiekvieną vakarą ir rytą pasikalbi, stebi, ar viskas gerai?!
Mūsų pagrindiniai patinai – Patriotas (jis gimė liepos 6 dieną, per Mindaugo karūnavimo šventę), rudas Bruno, kurio galva – kaip liūto, šokoladinės spalvos Džiugas ir pilkos spalvos Dūmas, šį nusipirkau šiemet. Mano mylimiausia alpaka – Karamelė, ji labai jauki, ateina prisiglausti, nori, kad apkabintum. Yra Gilė, garsiai rėkianti Sirena, Moka, Pienė, Sniegė, Rumba, Bruknė, Fokusas. Šiemet gimė labai graži kakavos spalvos Latėja, trijų savaičių baltas alpakiukas – Cukrus, o mažiukas alpakiukas, kurio mama Šokoladė, yra Kaštonas. Į visas alpakas kreipiuosi jų vardais, – nėra sunku atsiminti trisdešimt vardų“, – juokiasi Jolanta glostydama Karamelę.
