Aura, Jūsų gyvenimo aprašymas tikrai įspūdingas – ne tik baigėte mados studijas JAV, bet ir sėkmingai dirbate šioje srityje Niujorke. Papasakokite, nuo ko prasidėjo Jūsų profesinė kelionė?
Kelionė buvo ilga ir vingiuota. O prasidėjo Lietuvoje. Vilniaus dailės akademijoje baigiau kostiumo dizaino studijas, bet kol studijavau, gyvenau tarp Vilniaus ir savo gimtojo miesto Klaipėdos. Čia dirbau su vietos mados namais, turėjau savo klientų, kūriau nedideles kolekcijas, vėliau jas pristatydavau. Nors veiklos turėjau, man trūko konkurencijos. Svajojau būti ten, kur verda mados pasaulio gyvenimas. Nenorėjau jaustis didele žuvimi mažame tvenkinyje, troškau išbandyti save. Sesuo tuo metu mokėsi ir gyveno JAV, tad baigusi studijas išvykau pas ją.
Pirmiausia atsidūriau Los Andžele, ten dirbau, mokiausi kalbos. Belsdavausi į įvairius mados namus, neatlygintinai padėdavau dizaineriams – norėjau užmegzti kuo daugiau ryšių, juk naujokui niekas rankos neištiesia, jis viską turi pasiekti pats. Nusprendžiau, kad mokslai man gali padėti pasiekti trokštamą lygį. Apsistojau San Fransiske, baigiau mados magistro studijas. Jų metu vyko konkursas, ir mane atrinko dalyvauti Niujorko mados savaitės renginyje. Teko nemažai paplušėti, bet galiu pasidžiaugti, kad mano kolekcija buvo baigiamasis visos mados savaitės akcentas. Apie tai daug rašyta spaudoje, daug mados kritikų atsiliepė teigiamai, tai buvo didelė sėkmė. San Fransiskas yra nuostabus miestas gyventi, tačiau jame nėra mados pramonės, todėl baigusi studijas nusprendžiau kraustytis į Niujorką. O čia turi kabintis į bet kokią pasitaikančią galimybę (šypsosi). Buvau visiškai viena, turėjau gyvenimą susikurti pati. Dariau viską: dirbau kitiems dizaineriams, konsultavau naujų mados prekių ženklų kūrėjus... Tada gavau pasiūlymą dėstyti Parsonso meno ir dizaino mokykloje (vienas žymiausių JAV koledžų, tarp jo absolventų – ryškiausi šalies dizaineriai, – aut. past.), ten dirbau 3-ejus metus. Taip netikėtai pradėjau dėstytojos karjerą, o ji yra labai įdomi, neleidžia stovėti vietoje, verčia nuolat mokytis.
Kaip Jūsų tėvai reagavo į sprendimą emigruoti į visai kitą pasaulio kraštą?
Dabar, kadangi pati jau esu mama, man sunku suprasti, kaip jie mane išleido. Tėvai norėjo, kad su sese darytume tai, kas mums patinka, ir siektume to, ko norime. Jie visada mus palaikė. Net tada, kai nusprendžiau sukti į meno sritį!
Galbūt jie patys sukasi meno pasaulyje?
Mano giminėje nėra menininkų, visi – tiksliųjų mokslų atstovai. Pasak mamos, tik aš turiu prigimtinį norą kurti. Būdama ketverių metų reikalaudavau, kad ji nupieštų man batus, suknelę... Ji – matematikė, nemoka piešti, bet vis tiek tai darydavo (šypsosi). Pamenu, kai, dar būdama maža, gatvėje pamačiau, kaip berniukas kreidelėmis ant žemės piešia didžiulį arklį, taip susižavėjau tuo procesu ir jo rezultatu, kad iš karto grįžusi namo pareiškiau norinti pati išmokti piešti.
Tėvai nuvežė į meno mokyklą, iš karto įstojau. Tada mano kelias tapo aiškus. Dalyvaudama mokykloje vykusiame mados šou supratau, kad labiausiai save galiu išreikšti kurdama drabužius, kad kitos meno sritys – ne mano. Paskui pradėjau nuosekliai to siekti: dalyvaudavau miesto mados renginiuose, po pamokų padėdavau siuvyklose, bendraudavau su dizaineriais. Niekada neabejojau, kad tai – mano kelias. Esu labai dėkinga tėvams, kad leido juo eiti.
Sakote, kad tvirtai žinojote, jog degate meile madai ir norite dirbti šioje srityje. Ar buvo Jūsų kelyje sunkumų, kliuvinių?
Apie darbą, kaip ir apie santykius su žmonėmis, galiu pasakyti – kartais jauti ne tik meilę, bet ir neapykantą (juokiasi). Būtent šiuo metu man rūpi, kas yra mada, kokia jos prasmė. Kad ir koks nelengvas būtų šis kelias, neįsivaizduoju, ką kita galėčiau veikti. Kai manęs kas nors klausia, ar verta studijuoti madą, neatkalbinėju, bet stengiuosi paaiškinti, kad dirbti mados industrijoje ir atrasti savo kelią tikrai sudėtinga. Jau 7-erius ar 8-erius metus dėstau studentams ir visada jiems tai kartoju. Reikia labai to norėti, daug ką paaukoti, tačiau netgi tai negarantuoja sėkmės.
Lietuvoje baigėte mados dizaino studijas, vėliau jas tęsėte JAV. Ar galite palyginti jų turinį, kokybę?
Sunku kalbėti apie tai, kokios studijos yra dabar, bet kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, jos buvo orientuotos į kostiumą, meną, su industrija tai neturėjo nieko bendra. Mada nėra menas, ji turi būti pritaikoma. Aišku, yra keli industrijos pakraštyje sėkmingai kuriantys dizaineriai, tarkim, Iris van Herpen, bet net ir jie negali negalvoti apie komerciją.
Visos JAV mokyklos, kuriose dirbau ar mokiausi, stengiasi sukurti veidrodinį atspindį to, kas vyksta mados pasaulyje. Mes daug bendradarbiaujame su realiais prekių ženklais, studentų darbus vertina žymūs dizaineriai, jie sulaukia atgalinio ryšio. Glaudžiai bendradarbiaujame ir su mados pramonės profesionalais. Manau, kad tai – didžiausias skirtumas. Vėlgi pasikartosiu – nežinau, ar situacija nėra pasikeitusi, nes studijas baigiau tikrai seniai – 2002-aisiais.
Sprendimas studijuoti JAV Jums buvo tikrai naudingas, minėjote, kad tai atvėrė duris dalyvauti Niujorko mados savaitės renginyje. Kiek žinau – netgi du kartus! Papasakokite apie šią patirtį.
Tai buvo didžiulė svajonė. Pirmą kartą į JAV atvykau – dar studijuodama Lietuvoje – vasarą pagal mainų programą „Dirbk ir keliauk JAV“ užsidirbti pinigų. Tą kelionę baigiau Niujorke, šis miestas mane iš karto sužavėjo. Buvo rugsėjo mėnuo, artėjo laikas grįžti į Lietuvą. Visas megapolis buvo nukabintas plakatais, skelbiančiais, kad vyks Niujorko mados savaitės renginys. Aš – vos dvidešimtmetė – išplėstomis akimis dairiausi aplinkui ir pati sau kartojau: aš irgi čia pristatysiu savo kolekciją. Nepažinojau šio miesto, tad net ne iš karto supratau, kad esu Brajanto (Bryant) parke, – mados šou tada vyko ten.
Įdomu tai, kad kai pirmą kartą pristačiau savo kolekciją Niujorko mados savaitės renginyje, šis šou Brajanto parke vyko paskutinį kartą, paskui jis buvo perkeltas į Linkolno centrą (Lincoln Center). Taigi mano svajonė spėjo išsipildyti (šypsosi).
Antrą kartą kolekciją Niujorko mados savaitėje rodžiau jau baigusi mokslus. Iš tikrųjų kai kuriose JAV mokyklose egzistuoja praktika, kad mados pramonės profesionalų atrinktos geriausios mados magistrantų kolekcijos dalyvauja didžiuliame konkurse, o laimėtojo kolekcija pristatoma mados savaitės renginyje.
Kaip gyvenote po šių mados šou? Ar tai pastūmėjo kurti savo prekių ženklą?
Plano neturėjau, buvo tik didžiulis noras kurti, ką nors daryti, pristatyti. Man pasisekė, nes „Neiman Marcus“ (prabangiomis prekėmis prekiaujantis parduotuvių tinklas, – aut. past.) atkreipė dėmesį į mano kolekciją ir vieną sezoną pristatė ją savo parduotuvėse kaip vieno naujų dizainerių kūrinį. Tai buvo nuostabi staigmena. Kad galėčiau išlaikyti savo prekių ženklą ir toliau plėtoti kolekciją, ėmiau dirbti kitiems dizaineriams, dėstyti, bet ilgainiui supratau, kad padaryti tai be finansinės paramos bus neįmanoma. Dar kartą pristačiau kolekciją Niujorko mados savaitėje, tik ne ant podiumo, o vienoje papildomoje jauniesiems dizaineriams skirtoje erdvėje. Maži butikai pirko drabužius, bet to neužteko. Tiesiog nepajėgiau finansiškai išlaikyti savo prekių ženklo ir dar pati išgyventi Niujorke. Teko imtis kitų darbų ir savo veiklą atidėti, iki sulauksiu geresnių laikų (šypsosi).
Vadinasi, dar planuojate grįžti prie dizainerės darbo?
Iš tikrųjų nežinau. Ilgainiui keičiasi ir norai, ir visa ko supratimas. Mados pramonė dabar yra visiškai kitokia nei mano karjeros pradžioje. Kai pradėjau ja domėtis, žinojau kiekvieną dizainerį, kuris savo kolekcijas pristato ant podiumo.
Dabar vien Niujorko mados savaitėje naujienas pristato maždaug 300–400 prekių ženklų. Ir tas skaičius nuolat didėja. Neįmanoma visų aprėpti. Be to, vyksta kainų karas. Turi labai gerai apgalvoti, kur gaminti, kad prekės kaina būtų konkurencinga. Dabar daug kas keičiasi, net žymiausi dizaineriai nusprendžia neberengti šou. Atvirai kalbant, kol neturiu atsakymo, kam reikia gaminti dar daugiau drabužių, kai jų ir taip prigaminta per daug, nesvarstau apie naujos kolekcijos kūrimą.
Dabar man svarbiau sau pačiai atsakyti į esminius klausimus, kaip reikėtų gaminti drabužius, kaip juos vartosime, kas yra tvaru, ko mums iš tikrųjų trūksta. Be to, esu mažo vaiko mama, tad nebegaliu viso savo laiko skirti vien darbui. Jei esi samdomas darbuotojas ir dar plėtoji savo prekių ženklą, turi būti pasirengęs dirbti 24 valandas per parą. Šiuo metu neturiu laiko prabangos. Aišku, noras kurti niekur nedingsta. Tik kartais pasvarstau, gal jį skatina mano ego, norintis sulaukti patvirtinimo iš šalies.
Kokią madą kūrėte prieš sustabdydama prekių ženklo „Aura Taylor“ veiklą?
Tiek mados kritikai, tiek aš pati savo kuriamus drabužius įvardydavome kaip modernius. Mane domino, kaip jie gaminami, rūpėjo naujausios technologijos. Studijuodama magistrantūroje stengiausi atrasti naują drabužių siuvimo metodą. Kėliau klausimą, kodėl vis dar naudojame siuvimo mašinas. Visi mano drabužiai sukurti taikant klijavimo karščiu metodą.
Mano kūryboje juntamas Šiaurės Europos meno asketiškumas, daug grafinių linijų, geometrinių konstrukcijų. Man daug įdomiau ne dekoratyvumas, o drabužio struktūra, konstrukcija, taip pat – funkcionalumas. Džiaugiuosi, kad kelis savo kurtus paltus dėvėjau daugiau kaip 10 metų ir vis sulaukdavau komplimentų. Man tai labai svarbu, aš nesivaikau mados tendencijų ir manau, kad drabužis turi būti nepavaldus laikui.
Ar tokią filosofiją perteikiate ir savo studentams?
Nerekomenduojame jiems sekti mados tendencijomis ir netgi neleidžiame jų nurodyti kaip įkvėpimo šaltinio. Studijų esmė yra studentui atrasti, koks jis dizaineris, kad ateityje pats galėtų diktuoti mados kryptį. Tai jauniesiems kūrėjams sunkiausia, nes jie ateina žinodami, kad žavisi mada, bet net neįsivaizduodami – kodėl. Aš labai stengiuosi kiekvieną paimti už rankos ir vesti šiuo sunkiu, žolėmis apaugusiu keliu. Studentai patys turi suprasti, kas jie yra, kas juos įkvepia, ką jiems reiškia mada. Dar dizaineris savo kūryba turi atspindėti, kas vyksta visuomenėje, todėl būtina domėtis daugybe įvairių sričių. Per paskaitas su studentais labai mažai kalbame apie madą ir labai daugiau – apie jiems rūpimus dalykus. Tik vėliau tai virsta mada, o mada – pokalbiu. Tada ji šneka už kūrėją.
O kuo mada žavi Jus pačią?
Mada man yra tai, ką dizaineris nori ja perteikti. Deja, dabar labai retas kūrėjas stengiasi savo darbais ką nors pasakyti. Stebint naujausias kolekcijas susidaro įspūdis, kad tai – besikartojančios idėjos. Taip yra dėl to, kad nesigilinama. Žinoma, tempas pasidarė beprotiškai greitas. Prekių ženklai nebeturi galimybių skirti pakankamai laiko medžiagoms rinkti ir studijuoti, naujoms idėjoms kurti. Be to, kurti ką nors nauja baisu – rizikinga. Mano studentai taip pat bijo naujovių, patvirtinimo jie dažnai ieško kitų kūryboje, nors turėtų būti atvirkščiai. Jei kažkas jau padaryta, kam kartoti?
Kokia yra įprasta Jūsų darbo diena?
Dėstau dviejose vietose. Pirmoji – Brukline esantis Pratto institutas (Pratt Institute). Antroji – Manhatane įsikūręs Mados ir technologijų institutas (Fashion Institute of Technology). Dirbu su baigiamuosius darbus – kolekcijas – kuriančiais paskutinio kurso studentais. Magistro studijos labai intensyvios, viena paskaita trunka 6 valandas. Aš ne tik dėstau, bet ir dirbu su kiekvienu studentu asmeniškai, taigi tų 6 valandų man kartais neužtenka. Grįžusi namo jau nebenoriu šnekėti (juokiasi). Daug laiko ruošiuosi toms paskaitoms. Kartais kokia nors mintis gimsta net naktį, tada griebiu telefoną ir rašau studentui žinutę, kad pasižiūrėtų tam tikrą darbą, perskaitytų straipsnį, išbandytų audinį, kuris galėtų jam tikti ir padėtų sukurti kolekciją. Prieš svarbius konkursus, mados savaitės renginius tenka dirbti dar daugiau, tada neturiu nei laisvų vakarų, nei rytų, nei savaitgalių.
Kiek metų gyvenate Niujorke? Ar prisijaukinote šį miestą?
Niujorke gyvenu nuo 2011-ųjų, vadinasi, aštuonerius metus. Dabar jį myliu, bet prieš porą metų tokių jausmų tikrai nejaučiau (šypsosi). Tai sunkus miestas gyventi. Pavargsti nuo jo, norisi bėgti. Mes tai darome dažnai. Vyro šeima gyvena Singapūre, tad lakstome tarp dviejų pasaulių.
Ne kartą esame kalbėję, kad galbūt reikėtų gyventi kitur, bet čia – ir vyro darbas, ir mano. Kai pabūni kur nors toli ir grįžti, miestas iš naujo įkvepia. Kiekvieną dieną čia gali pamatyti ką nors nauja, jis labai gyvas, nuolat keičiasi. Dabar jis jau savas. Žinau visus kampus, visas gatves, esu atradusi savų vietų ir savų žmonių. Dar Niujorkas yra beprotiškai brangus, greitas. Čia nuolat jauti konkurenciją: tiek norėdamas išsinuomoti butą, tiek – nusipirkti namą, tiek – užrašyti vaiką į darželį. Visur turi pristatyti savo gyvenimo aprašymą (juokiasi). Taigi tai – ir namai, ir ne namai. Kas kartą grįžusi į Vilnių savęs klausiu, kodėl išvažiavau, juk čia taip gražu, miela, gera, tokie šilti, nuostabūs žmonės. Bet grįžtu į Niujorką ir pati sau primenu, kad šis miestas yra ne vieno žmogaus svajonė. Kartais pats nevertini to, ką turi.
JAV radote meilę, ištekėjote, susilaukėte dukters. Ar esate laiminga šeimą sukūrusi tokiame dideliame mieste?
Iš pradžių buvo labai sunku įsivaizduoti, kaip reikės Niujorke auginti mažą vaiką. Mano dukros vaikystė visiškai kitokia nei mano. Stengiuosi, kad jos smegenys būtų kuo mažiau stimuliuojamos, nes virtualūs ir kitokie impulsai dukrą pasiekia iš pačių įvairiausių šaltinių. Pavyzdžiui, su močiutėmis ji bendrauja virtualiai: kas rytą po valandą kalbasi su viena – tuo džiaugiuosi, nes leidžia pamiegoti (juokiasi), o vakare dėl laiko skirtumo – su kita. Manau, kad vaikams kartais reikia pajusti nuobodulį, todėl skatiname dukrą nieko neveikti.
Kita vertus, niujorkiečių atžalos gauna daug puikių dalykų. Dukrai – dar tik 3-eji metai, bet ji jau antrus metus iš eilės dalyvaus Amerikos gamtos istorijos muziejaus (American Museum of Natural History) organizuojamoje programoje vaikams. Tai nuostabi mokyklėlė, mažyliai kartą per savaitę susitinka ir mokosi, susipažįsta su gamta. Gyvename tarp dviejų gražių parkų – Centrinio (Central Park) ir Riversaido (Riverside Park) prie Hudsono upės, tad dukra būna gamtoje tiek, kiek įmanoma šiame mieste. Tapę tėvais ir patys pažinome kitokį Niujorką – jo parkus, vaikų žaidimo aikšteles, kitų pramogų vietas.
Kuo užsiima Jūsų vyras? Spėju, kad jis – ne iš mados srities.
Ne, tikrai ne (juokiasi). Beje, vyro darbovietėje taip pat netrūksta konkurencijos. Jis dirba Volstrito (Wall Street) finansų centre.
Kiek laiko esate kartu?
Susipažinome 2012-aisiais, o susituokėme 2015-aisiais Lietuvoje. Mano vyras yra indas, tad vestuvės buvo lietuviškų ir indiškų derinys. Jas Šešuolėlių dvare šventėme tris dienas. Buvo daug žmonių iš Singapūro, Indijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos. Turėjau puikią galimybę visiems pristatyti Lietuvą ir parodyti, iš kur esu kilusi. Svečiai buvo sužavėti. Dabar ir kitiems skleidžia žinią, kokia graži mūsų šalis (šypsosi).
Mano vyrui taip pat labai patinka Lietuva, gaila, kad negalime jos dažniau aplankyti. JAV pasiseka, jei gauni dvi savaites atostogų. Vaikui gimus, į darbą turėjau grįžti jau po 6 savaičių... Buvo labai sudėtinga. Savo vyrui tada sakiau: „Važiuojam į Lietuvą, ten daug geresnės sąlygos.“ (Juokiasi.) Mes šiuo atžvilgiu, deja, dar atsiliekame.
Ar galėtumėte duoti patarimą žmogui, svajojančiam apie sėkmingą mados karjerą?
Mados karjera – labai plati sąvoka. Pirmiausia reikia tiksliai žinoti, ko nori. Kiekvienam patarčiau eiti ir bandyti kažkur dirbti, kad suprastų, ar patinka. Mados srityje yra daug profesijų, klausimas – ką tu darai geriausiai. Kai tai išsiaiškini, turi tapti tos srities ekspertu. Tam reikia ne tik mokslų, bet ir didelio patirties bagažo. Taip pat – turėti viziją, kuo nori būti, ką nori sukurti. Tik tada gali nesiblaškyti ir kryptingai eiti savo tikslo link. Manau, kad ši formulė galioja kalbant apie kiekvieną darbą bet kuriame mieste.
Keliais štrichais
Gyvenimo credo. „Neleisti baimėms sustabdyti siekti naujų tikslų ir išbandyti naujų dalykų.“
Knyga. „Ayn Rand „The Fountainhead“.“
Maistas. „Skrudinta grūdų duona su avokadais, lašišų ikrais ir močiutės darže prisirpusiais pomidorais.“
Asmeninis stilius. „Dažniausiai renkuosi drabužius, kurie ilgainiui nesensta. Linkstu į minimalizmą, bet man rūbas turi turėti ką nors unikalaus – audinį, įdomią siūlę, spalvą... Taip pat mėgstu sportinį stilių. Man svarbios detalės ir kokybė.“
Gražiausia vieta. „Kalifornijos pakrantė.“
Svajonė. „Šamaniška išmintis ir ramybė.“
Paros laikas. „Esu naktinis paukštis. Kurti man reikia tylos ir ramybės, tad idealiausia, kai visi miega ir niekur nereikia skubėti.“
Įsimintiniausia kelionė. „Kelionė automobiliu po Šiaurės Indiją.“
Laimė. „Laimingiausia jaučiuosi, kai esu apsupta šeimos ir draugų. Taip pat negaliu stovėti vietoje, turiu turėti tikslų, todėl laimę teikia pojūtis, kad einu užsibrėžto tikslo link.“
