Dar neaišku, ar pastarojo meto su amžiumi, išvaizda, svoriu susijusių stereotipų slinktis galima būtų vadinti revoliucija, tačiau visuomeninės sąmonės lūžiu – neabejotinai. Pirmi jo požymiai išryškėjo ne kur kitur, o pačiame griežčiausių tobulybės kanonų bastione Holivude. 1992 m. režisieriaus Roberto Zemeckio juodosios komedijos filme „Mirtis jai tinka“ tuomet jau per keturiasdešimt perkopusios kino žvaigždės Meryl Streep ir Goldie Hawn genialiai parodė, kiek kainuoja ir kuo gali baigtis manija vaikytis amžiną jaunystę.
Vis dėlto kaip moterys galėjo atsispirti jos spaudimui, jei net Oskaro nominantei Maggie Gyllenhaal teko išgirsti, kad jos 37-eri – jau kliūtis 55-erių metų vyro meilužės vaidmeniui. Deja, net ryškiausios Holivudo žvaigždės dešimtmečius buvo iš anksto pasmerktos pralaimėti tokius seksistinius mūšius, – priešingai nei jų kolegos vyrai. Dar žiauriau su moterimis elgėsi mados pasaulis, – čia sėkmingiausias startas laukė tik kone vaikiško amžiaus mergaičių. Vyresnėms kaip 25-erių metų būdavo metas pradėti ruoštis „į pensiją“. Retos išimtys, pavyzdžiui, Naomi Campbel karjera, tik patvirtino taisyklę.
Tikras kūnas, tikras amžius
Ir staiga padėtis verčiasi aukštyn kojomis. Kažkas prisimena Carmen Dell’Orefice, – ji tapo svarbiausia prieš kelerius metus vykusio dizainerio Jeano Paulio Gaultier atsisveikinimo su gatavų drabužių mada pasirodymo žvaigždė. Carmen tuomet buvo 82-eji. Podiumu tąvakar taip pat žingsniavo vadinamojo plius dydžio modeliai. Po poros metų Londone, per Simone Rocha kolekcijos pristatymą, publika išvydo jau keturias brandaus amžiaus manekenes: garsaus fotografo Irvingo Penno mūzą 73-ejų Benedettą Barzini, 70-metes Janą de Villeneuve ir Marie Sophie Wilson ir beveik 50-metę Cecilie Chancellor. Kompanija „L’Oreal Paris“ ant podiumo išleido 81-ų metų Jane Fondą ir 73-ejų Helen Mirren. Iš užmaršties rūkų išniro ir legendinė manekenė Veruschka, – ji, aštuoniasdešimtmetė, dalyvavo mados namų „Acne Studios“ kampanijoje.
Visa tai negalėjo nepaveikti blizgiųjų žurnalų politikos. „Vogue“ viršelį papuošusi per 70 metų perkopusi Lauren Hutton užtikrintai pareiškė, kad šis faktas gali pakeisti visuomenę. Tai nebuvo per drąsus teiginys, juk Lauren tapo pačia vyriausia šio žurnalo viršelio heroje per visą leidinio egzistavimo istoriją.
Maroke surengtoje maudymosi kostiumėlių firmos „Swimsuits For All“ fotosesijoje kartu pozavo vadinamojo plius dydžio manekenė Ashley Graham ir jos mama 53-ejų Linda, – ši prieš profesionalaus fotografo objektyvą stojosi pirmąkart gyvenime ir prisipažino pirmą sykį po trisdešimties metų vilkinti bikinį. Jos dukra Ashley pareiškė, kad grožis nesusijęs su amžiumi, rase ar dydžiu: „Gali būti graži bet kuriuo gyvenimo etapu. Buvo Cindy Crawford, Kate Moss eros. Dabar atėjo tikro kūno era.“
Šioje industrijoje tarsi staiga atsirado žmonių, kurie iki tol buvo ne tik nematomi, bet net ir drąsiausių fantazuotojų vargiai sietini su mados, grožio sfera. Pavyzdžiui, baltme sergančios merginos Winnie Harlow ir April Star. O štai praėjusių metų Tommy Hilfigerio pavasario kolekcijos pristatyme pasirodė tinklaraštininkė Mama Cax, šokėja Chelsie Hill, parolimpinių žaidynių aukso medalininkas Jeremy Campbellas ir virtuvės šefas Jeremy Josey. Visus minimuosius vienija vienokia ar kitokia negalia. Amerikos modelis Jillian Mercado apskritai nepasikelia iš neįgaliojo vežimėlio. Vis dėlto raumenų atrofija nesutrukdė jai baigti Niujorko mados ir technologijų instituto bei įsitvirtinti mados srityje. Niujorke mados gerbėjai vieną dieną ant podiumo išvydo ir pirmąją manekenę, dėvinčią hidžabą – Halimą Aden.
Kino pramonėje ilgametė tvarka taip pat virsta aukštyn kojomis. Siekti karjeros nebetrukdo netgi tokios kliūtys kaip Dauno sindromas. Trisdešimtmetė Jamie Brewer buvo pirmoji šia liga serganti moteris, ne tik dirbusi modeliu Niujorko mados savaitės renginyje, bet ir gavusi vaidmenį seriale „Amerikietiška siaubo istorija“.
Amžius tampa nebe toks fatališkas vyresnio amžiaus aktorėms. Meryl Streep ne šiaip turi darbo – kiekvienas naujas jos vaidmuo tampa kino įvykiu, sulaukia reikšmingų nominacijų. Neseniai pranešta, kad prieš 75-erius metus filme „Vakar, šiandien, rytoj“ kultinę striptizo sceną suvaidinusi Sophia Loren vėl darbuojasi filmavimo aikštelėje. 84-erių metų kino legendą išvysime jos sūnaus Edoardo Ponti filme pagal Romaino Gary romaną „Gyvenimas dar prieš akis“.
Viename naujausių pastarojo metų filmų šia tema „Damų laimė“ šveicarės režisierės Stephanie Chuat ir Veronique Reymond nepabūgo heroje padaryti... pačios senatvės. Regis, kas norės žiūrėti filmą apie tai, ką iki šiol stengtasi ignoruoti. Tačiau Vakarų visuomenė sensta, vyresni žmonės užima vis didesnę sociumo teritoriją, tad darosi nebeįmanoma nustumti į kampą jų poreikių.
Penkių į septintą dešimtmetį įkopusių moterų portretais režisierės siekė parodyti, kaip vaduotis iš vienatvės voratinklio amžiuje, kai susirasti gyvenimo pakeleivį tampa išties sunkiu iššūkiu. Juk vidutinė vyrų gyvenimo trukmė yra trumpesnė, o ir jie patys, būdami solidaus amžiaus, po senovei linkę poros dairytis tarp gerokai už save jaunesnių moterų. Šio filmo veikėjos našlės, išsiskyrusios ir netekėjusios damos stengiasi džiaugsmo ieškoti kasdienybėje, laisvalaikio pramogose vis dar tikėdamos meile. Tiesa, ta meilė jau kitokia, siejama ne su aistra, seksualumu, bet su artumu, bendravimo šiluma – tuo, kas nepriklauso nuo amžiaus, bet iki paskutinio atodūsio yra gyvybinis kiekvieno mūsų poreikis.
Istorinės sūpynės
Panašios sekos moteriškojo grožio ir amžiaus viražų aptiktume netolimame XIX a. Jo pirmojoje pusėje gėrėtasi jaunomis, kukliomis, išbalusiomis nekaltybėmis – jos buvo geidžiamos nuotakos ir būsimosios dorovingos žmonos. Tačiau su laiku vis stiprėjo brandesnių moterų pozicijos. Vieni tai aiškino pačios karalienės Viktorijos senėjimu, kiti – moterų emancipacija, sufražisčių judėjimu.
„Nieko nauja po mūsų dangumi, – teigia psichologė-psichoterapeutė Aušra Griškonytė. – Viduramžiais grožėtasi perdžiūvusiomis, išsekusiomis mergelėmis. Barokinė moteris nestokojo apvalumų. Kažkada Madride, Prado muziejuje, negalėjau atsistebėti Rubenso tapytomis gražuolėmis rubuilėmis su šlaunis nusėjusiu celiulitu. Šių dienų jaunuolės dėl šio nagus graužtų iš nevilties, o štai Rubenso laikais nelygi kojų oda jaudino vyrus. Jei kalbėsime apie šių dienų apkūnią gražuolę, kuri didžiuojasi savo apimtimis, nesibodi putlumų išrengti ir kitiems parodyti, susidursime su savotiška laisvės samprata. Šiuolaikinė moteris jaučiasi laisva gyventi kaip tinkama, nekreipdama dėmesio nei į savo apimtis, nei į datą pase.“
Psichologei antrina drabužių dizainerė Julija Janus: „Žmonijos istorijoje kūno grožio sampratos kaitą lėmė visuomenės ekonominis išsivystymas. Tai tarsi sūpynės – kuo turtingesnė visuomenė, tuo liberalesnis požiūris į grožį, elgesį, seksualumą. Modernioji miesto mada ilgai, apie 90 metų, buvo akla žmogui, neatitinkančiam tam tikrų grožio standartų, įsitvirtinusių tarpukariu, kai ekonominė ir demografinė labiausiai išsivysčiusios žemės rutulio dalies padėtis nebuvo pati geriausia. Tada įsivyravo dėl maisto nepritekliaus itin lieknų žmonių standartas. Vėliau, ekonomikai gerėjant, modeliais tapdavo vis jaunesnės merginos, net dvylikametės, nes jos dar neturėjo subrendusiai moteriai būdingo riebalų sluoksnio.“
Anot dizainerės, madas ir toliau diktuoja komfortiškiausiai gyvenanti planetos dalis, todėl tai, kas derėjo kaip grožio, seksualumo, aukščiausios kokybės matas, nebetinka dėl pakitusių objektyvių aplinkybių: „1930 m. žmonių populiacija siekė 2 mlrd. Po mano minėtų 90-ies metų mūsų jau – 7,5 mlrd. Ekonomikai vystantis, didėja konkurencija mados industrijoje. Grožio samprata išsiskaido į nišines sritis, ieškoma įvairovės. Radus naujų klientų, ima formuotis alternatyvaus grožio standartai. Ypač įsivyraujant masto ekonomikai, kai reikia pagaminti labai pigiai ir parduoti labai daug.“
Įdomu, kad jautriausiu giluminių visuomeninės sąmonės lūžių barometru laikomas garsusis erotinis kalendorius „Pirelli“. Kalendorius rengiamas kone karinės konspiracijos sąlygomis – niekas nežino jo naujo leidimo temos ir kas stovės už ir prieš fotokamerą. Jis kaskart tampa ryškiausiu mados ir fotografijos įvykiu, o jo kūrėjai – pavydo objektu. Nekeista žinant, kad leidinio fotosesijos biudžetas siekia bene du milijonus dolerių.
Šio jau šeštą dešimtmetį skaičiuojančio fotomeno projekto vadovas Marco Tronchetti yra sakęs: „Kuriame kalendorių, kad parodytume, jog laikas nestovi vietoje.“ Kylant lygių teisių bangai, 1998 m. kalendoriuje pasirodė ne tik apsinuoginusios gražuolės, bet ir įspūdingi vyrai – Ewanas McGregoras, Krisas Kristoffersonas ir kt. Kai tapo itin madinga visuomeninė veikla, savanorystė, kalendorių papuošė labdaringa veikla pasižymėjusios aktorė Sonia Braga ir modelis Adriana Lima. Pasigirdus perdėm nuo realybės nutolusių grožio standartų kritikai, „Pirelli“ kalendoriuje išvystame išties istorinį vaizdą – pirmąkart per jo egzistavimą įamžintą vadinamojo plius dydžio modelį Candice Huffine. Prasidėjus kovai su diskriminacija dėl amžiaus, fotografė Annie Leibovitz į „Pirelli“ fotosesiją pakvietė tuomet 82-ejų metų Yoko Ono ir 68-erių roko legendą Patti Smith. Kita kalendorių rengusi fotografijos garsenybė Peteris Lindberghas pasirinko demonstruoti grožį ne tik be retušo, bet ir be makiažo. Fotografas pareiškė, kad būtina priešintis perfekcionizmo terorui, nes tobulumo pasiekti neįmanoma, nes nebūna grožio be tiesos.
Laisvė ir saikas
Šį lūžį suaktyvino ir socialiniai tinklai, – jų dėka kiekvienas mirtingasis gali pasijausti kuo nori. Internetinis autentiškumo, artumo, savumo, greito atgalinio ryšio fenomenas šiandien yra galingesnis veiksnys nei didžiajai moterų daliai vargiai pasiekiamas 90–60–90 standartas bei panašūs elitizmo kriterijai. „Manau, jeigu žmonijos neištiks ekonominis ir demografinis kataklizmas, mados standartai liberalės, – spėja J. Janus. – Labai liekno kūno idealą neišvengiamai pakeis pilnesni modeliai. Bus kreipiamas dėmesys į kitas svariomis mados vartotojomis tapsiančias socialines grupes. Aukštoji mada yra toks išskirtinis produktas, kad jis liks tiems, kas šiuolaikiniais, itin brangiais mokslo metodais bandys ir toliau palaikyti liekno, vaikiško kūno standartą. Tačiau daugelio masinės mados vartotojų tai nebedomins. Kartu didės specialistų, gydančių valgymo sutrikimus poreikis, nes išlaikyti liekną kūną atsispiriant vešinčiai maisto kultūrai darysis labai brangu.“
Ar šis liberalėjimas yra vienareikšmis, vertas tik nesąlygiškų katučių? Ar atsisakydami tobulumo kartelės nenusmuksime į antiestetiką, suprastėjusią kokybę ir netgi nesveikatą? Ar vadinamojo plius dydžio žygis per podiumus netaps antsvorio, žalingo gyvenimo būdo pateisinimu? A. Griškonytė neatmeta tokio pavojaus: „Taip, pamirštame saiko jausmą, apie kurį kalbėta dar nuo antikos laikų. Jis, beje, neretai yra skirties ženklas tarp didesnio išprusimo, aukštesnės kultūros, gilesnio dvasingumo ir prasčiokiškumo. Atkreipkime dėmesį į aristokrates – tarp jų, kurių protėvių istorija tęsiasi kokius pusę tūkstančio metų, nepamatysime iš gilių iškirpčių virstančių laukan krūtų, platformų, mini sijonėlių. Gyvename narcizų laikais, kai nereto žmogaus tikslas – dėmesys. Konsultuodama nuolat girdžiu skundžiantis, kad trūksta būtent jo. Ne pagarbos, meilės, ne supratimo, bet būtent dėmesio. Užlipti ant scenos, įsiveržti į televizijos studiją tampa siekiamybe. Nesvarbu, kaip pasirodysi, svarbu būti pamatytam. Dėmesys tapo meilės pakaitalu. Kiti – lyg tavo veidrodis, be kitų nežinai, kas esi. Dėl jų padarytum viską – išsirengtum, išsitatuiruotum, šoktum televizijos šou, net jei nesugebi to daryti.“ Specialistės nuomone, net ir revoliucingiausių virsmų laikais saikas ir geras skonis yra neatšaukiami.
Esant vyresnio amžiaus pravartu nepamiršti dažniau pažvelgti į save iš šalies. „Liūdna būtų, jei vyrautų tik graži, bet dar ne kažin ką galinti pasakyti jaunystė. Gyvenimo harmoniją kuria įvairių kartų junginys. Kartu svarbu jausti, kada metas pasitraukti iš viešo gyvenimo. Graudu žiūrėti į žodžius burnoje veliančią, sunkiai bepakrutančią aktorę ar dainininkę. Visais atvejais yra tinkamumo vartoti laikas... Nesuprasti to yra tolygu tyčiotis iš savęs“, – teigia psichologė.
Nauja karjera po 50-ies
Į 6-ą dešimtį įkopusi Renia Jaz – viena įdomiausių Didžiosios Britanijos mados tinklaraštininkių, itin vertinama už gebėjimą talentingai derinti klasikinę aprangą su ekstravagantiškais elementais. Renia yra lenkaitė, pagal išsilavinimą – socialinė darbuotoja, kartu su šeima gyvenanti netoli Niukaslo. Ji visada domėjosi mada ir savo apranga atkreipdavo aplinkinių dėmesį. Šeima ilgai įkalbinėjo Renią imtis tinklaraščio. Sėkmės moteris sulaukė vos pradėjusi jį rašyti. Šiandien „Vens Wife Style“ Reniai jau yra nebe tik hobis, bet ir nuolatinis darbas bei uždarbis.
„Su manimi norinti bendradarbiauti firma atsiunčia savo drabužių katalogą, kad išsirinkčiau daiktus, kurie man labiausiai patinka. Mano uždavinys yra parodyti juos taip, kaip norėčiau nešioti pati. Tada ieškome aksesuarų, tada – fotosesija, atrenkame nuotraukas ir jas paruošiame spaudai. Taip pat turiu parašyti tinklaraščio tekstus ir parengti instagramo medžiagą. Kartais pageidaujama, kad sukurčiau ir vaizdo įrašą“, – pasakoja Renia.
Tokį nemenką darbą moteris nuveikia padedama tik gydytojo vyro ir psichologės dukros, – ši fotografuoja fotosesijas. Tiesa, Renia prisipažįsta jau galvojanti apie tai, kad gali tekti samdyti darbuotojų, nuomotis studiją: „Kol kas susitvarkome su dukra ir vyru, nors vis sunkiau, pradeda trūkti laiko. Mus labai riboja angliškas oras. Turi padaryti kelias fotosesijas, o kai ištisai lyja, vietoj planuotos savaitės kartais dirbti lieka viena diena. Tada išties žaliuojame. Iš pradžių maniau – ai, nueisiu, nusifotografuosiu per penkiolika minučių. O paaiškėjo, kad prieš tai reikia skirti laiko rasti fotosesijos vietą. Pati ji – irgi ne keliolikos minučių reikalas, kaip įsivaizdavau iš pradžių, tai atima bent tris valandas. Štai vykstame fotografuoti, džiaugiamės tinkama šviesa, o po dešimties minučių ji ūmai pasikeičia. Tenka eiti gerti kavos ir laukti... Nuotraukų padarome daug, apie 200–300, paskui tenka atrinkti labiausiai vykusias, jas retušuoti. Laimė, kad maniškė šeima – vyras, dukra, sūnus – labai remia. Juk kartais sunku ne tik apžioti visus įsipareigojimus, bet būna ir abejonių, nusivylimo. Ypač kai pervargstu ar kai kas nors nepasiseka. Šeima man tokiomis akimirkomis primena, kiek turiu sekėjų, kurios manimi tiki, tad kaip galėčiau jas nuvilti.“
Metai – tik skaičius
Kvietimas į Paryžiaus mados savaitės renginį šiai tinklaraštininkei ir nuomonės formuotojai atvėrė naujų durų. Renginio dienomis gatvės stiliaus fotografų padarytos Renios nuotraukos pasirodė žurnaluose, tarkim, „Glamour“, o tuomet moterį užplūdo nauji užsakymai: „Mada yra verslas. Jei apie tave rašo, jei tavo nuotraukos publikuojamos, iškart daraisi įdomus užsakovams. Kiek pastebėjau, mano bendraamžės mados tinklaraštininkės dar retokos viešnios didžiosios mados savaitės renginiuose. Tai brangu, reikalauja laiko, energijos. Vis dėlto labai svarbu išvysti naujausias tendencijas, perduoti jas savo skaitytojoms.“
Renia sako besivilianti, kad brandžioms moterims atsiveriančios vis naujos veiklos galimybės nėra laikinas reiškinys. „Mano bendraamžės nebebijo keisti karjeros, pradėti studijuoti ką nors nauja, jos keliauja po pasaulį, mokosi kalbų. Man atrodo, jos imasi užkariauti pasaulį. Norėčiau, kad šios permainos būtų spartesnės, bet suprantu, kad tai greičiau – evoliucija, o ne revoliucija. Kita vertus, jei kas nors vyksta labai staigiai, paprastai rytojaus dieną jau nė pėdsako nelieka. O jeigu kaita lėta, bet nuosekli, gili, tikėtina, kad ji bus ilgalaikė“, – samprotauja tinklaraštininkė. Ji nesutinka su požiūriu, kad mada esanti tuštybė: „Man mada yra menas. Žaviuosi dizaineriais, turinčiais viziją ir gebančiais kurti daiktus, kurie tobuli nuo A ik Z. Yra drabužių, su kuriais jautiesi moteriškesnė. Yra siluetų, kurie padeda jaustis dinamiškesnei, dominuojančiai. Moterys, kurios tai išmano, puikiai išnaudoja madą savo labui, sėkmei.“
Ar yra drabužių, kurių R. Jaz neapsirengtų dėl savo metų? „Nėra! – nė nesudvejoja moteris. – Esama dalykų, kurie ne man skirti, tačiau ne dėl amžiaus, o dėl estetinio suvokimo. Pavyzdžiui, nemėgstu mini sijonų. Visada kompleksavau dėl savo kojų. O štai vienos mano brandaus amžiaus kolegės kojos nuostabios. Būtų nuodėmė jas slėpti. Manau, kiekviena moteris žino, ką jai parodyti, o ką paslėpti, ir tai nepriklauso nuo amžiaus.“
Renia pripažįsta, kad amžius, deja, yra priešas, jei kalbame apie energiją, ištvermę. Bet ji stengiasi nekreipti dėmesio į nuovargio ženklus. Kad jų būtų mažiau, laikosi sveiko gyvenimo principų – gulasi ir keliasi daugmaž tokiu pačiu laiku, rūpinasi mityba, stengiasi pasportuoti. Kitaip būtų sunku atlaikyti vis įtemptesnę dienotvarkę, kuri užpildyta jau nebe vien tik įvaizdžių fotosesijomis, tačiau ir mados renginiais, kolekcijų pristatymais, naujų produktų prezentacijomis, kelionėmis.
Į ateitį Renia žvelgia optimistiškai. Neseniai žurnale „Vogue“ ji perskaitė straipsnį apie moteris po penkiasdešimties. Ten buvusi statistika, kad tokios moterys jau ne tik turi atliekamų pinigų, bet ir pradeda juos skirti tik savo reikmėms.
„Vaikai paprastai būna užauginti, savarankiški, namai ir buitis – sutvarkyti. Kokia dvidešimtmetė gali apsipirkinėti brangiuose butikuose? Mes galime, tad pradedame egzistuoti kaip tikslinė grupė, kuriai verta skirti prekes ir produktus, – teigia tinklaraštininkė. – Bet jei prekes demonstruoja jaunas modelis, vyresnė moteris iškart pamano, kad ne jai šie dalykai skirti. Kas kita išvysti tą patį mano ar mano bendraamžės dėvimą daiktą. Juk esu paprasta neidealaus kūno moteris, kovojanti su raukšlelėmis ir kitokiais amžiaus išdavikais. Manau, drabužių gamintojai tai irgi gerai supranta, taip pat mato finansinius mano bendraamžių pajėgumus. Nesąmonė nustumti jas į paraštes vien dėl to, kad joms – daugiau kaip 50 metų. Juk tai – tik skaičius.“
