Per Afrikoje vykstantį safarį paprastai negalima išlipti iš automobilio – taip keliautojai saugomi nuo netikėto susidūrimo su gyvūnais. „Labai pasitikiu savo kolega Ugandoje, tad jei jis nutarė, kad saugu palydėti saulę liūtui gulint kiek daugiau nei už šimto metrų, nė neabejoju“, – tikina Gabrielė. Tai – tik vienas iš daugybės nuotykių, kuriuos kelionių organizatorei padovanojo pažintis su Afrika. Šiam Juodąja Afrika vadinamam žemynui, tiksliau – jo daliai žemiau Sacharos dykumos, ir skirta ką tik pasirodžiusi egzotinių kelionių organizatorės įmonės „Travel Planet“ bendraturtės ir vadovės G. Štaraitės knyga „Apie Afrikos žmones ir žvėris“.
Ir tąkart nė vienas keliautojas neatsisakė tokio aštraus potyrio ir nepasirinko likti automobilyje?
Iš mašinos išlipo visi, tačiau kai kurie greitai grįžo į saugesnę vietą. Jei situacija ir ne tokia adrenalininė, vis tiek kiekvienoje kelionėje būna momentų, kai atrodo, kad patiri tobulą akimirką – guli ant akmenų vienoje iš Titikakos ežero salų ir daug ryškiau matai žvaigždes, eini per Namibo dykumą, kai svilina 45 laipsniai karščio, kad pamatytum tobulą mėlynos, raudonos, baltos ir juodos spalvų paveikslą, esi pakviestas prie stalo Mianmaro šventykloje... Galėčiau vardyti ir vardyti. Tik vienas įspūdingas akimirkas papasakoji, o kitos tiesiog lieka širdyje.
Pavydu, kai lenkdama pirštus vardijate šių metų keliones – žiemą lydėjote turistus į Ruandą ir Ugandą, vasara prasidėjo su dukromis poilsiaujant Balyje, rudenį pirmąsyk nusileisite Prancūzijos Polinezijoje, paskui vėl vyksite į Afriką – Namibiją, Botsvaną, pirmąsyk – į Zimbabvę...
Tai dar visai nedaug, kai kuriais metais buvo ir daugiau. Tai tokia kelionių liga – kai negali nekeliauti. Pasirodo, yra net medicininis terminas, apibūdinantis nerimą, kuris vargina, jei žmogus nėra suplanavęs kitos kelionės. Tarp mūsų klientų tokių nemažai. Tiesa, kelionės – ne tik nesibaigianti euforija. Kartais socialiniuose tinkluose tyčia pasidaliju ir ne tokiais smagiais nutikimais – būna, kad ir nosis nusvyla, skaudžiai susižaloji spygliu, tenka ir labai anksti keltis, ilgai ilgai važiuoti.
Ar dar skaičiuojate šalis, kuriose teko lankytis?
Vienas žemėlapis kabo darbe, ten šalis žymime visi. Namie yra tik mano žemėlapis, kur nutrintos aplankytos šalys. Dabar jų – septyniasdešimt. Jaučiu azartą apsilankyti ten, kur dar nebuvau. Per metus norisi bent vieną ar porą šalių nutrinti.
Pirma Jūsų darbovietė ir buvo kelionių agentūra. Ar jau mokyklos suole žinojote, kokį kelią pasirinksite?
Studijavau verslo vadybą, dirbti kelionių agentūroje vietoje savęs pasiūlė buvusi klasės draugė. 1994-ųjų pradžia, pati kelionių agentūrų kūrimosi pradžia. Buvau bilietų agentė. Dabar labai smagu atsiminti, kaip aptarnaudavau bobutes, kurios rengdavosi skrydžiui į Ameriką, bilietas pagal tuomečius atlyginimus – tikras kosmosas. Labiausiai nerimaudavo, kaip joms kokiame nors Europos oro uoste reikės susirasti kitą lėktuvą. Mes, jaunos merginos, dar nelabai kur skraidžiusios, užtikrintai pasakodavome, kaip, išlipusios iš lėktuvo, jos turi eiti tiesiai, po to pasukti į dešinę, stebėti, kur link eina visas srautas, ir sekti... Nusiskundimų nebuvo, matyt, teisingai nupasakodavome.
Po trejų metų turizmą palikau, visi kiti darbai buvo susiję su rinkodara, dirbau keliose įmonėse, paskui – reklamos agentūroje, galų gale – banke.
Ir viską pakeitė motinystės atostogos?
Mano istorija – apie tai, kaip vaikų auginimas priverčia pagalvoti, ko iš tikrųjų nori. Kad ir kur dirbdavau, visada pati organizuodavau savo keliones, dar pasikviesdavau prisijungti draugų, tad, galima sakyti, – surengdavau kelionę aštuonių keliautojų kompanijai. Pakeliavome po Meksiką, Peru, aplankėme Venesuelą. Darydavau viską, ką daro kelionių agentūra: sudarydavau maršrutą, suskaičiuodavau biudžetą, viską rasdavau. Ir neėmiau jokių pinigų. Visi sakydavo, kad turiu imtis tokio verslo, bet man atrodė, kad tai – nesąmonė, juk yra internetas, kiekvienas gali lengvai susiplanuoti keliones.
Kai išėjau motinystės atostogų – beje, jos išsitempė net iki ketverių metų, nes viena po kitos gimė dvi dukros, pasidariau „Travel Plan“ puslapį ir siūliau žmonėms suplanuoti keliones. Užsakymų turėjau vieną kitą, jų man labai ir nereikėjo, bet tai buvo smagus laisvalaikio užsiėmimas. Veikla tapo kiek rimtesnė, kai gavau laišką iš Indijos, kuriame vienas kelionių organizatorius – jis susirado mano kontaktą „Linkedln“ (prie savo veiklos sričių buvau prirašiusi ir keliones) – siūlė prisidėti prie lietuvių grupių organizavimo. Pasiūlymo neatsisakiau, padariau puslapį, bendraudavau su norinčiaisiais keliauti ir gaudavau atlygį už atsiųstus keliautojus. Šiuos pinigus, kai jau galėjau, skyriau kelionei į Indiją, tik tada susipažinau, su kuo dirbu.
Kai dukros paaugo, grįžau dirbti į banką, bet po metų išėjau – nes po ketverių metų laisvės, kai darai, kas patinka, tada, kai patinka, buvo labai sunku vėl patekti į griežtą struktūrą. Taip pat atsirado dvi partnerės: viena – buvusi kolegė, kuri, grįžusi po pusantrų metų klajonių Pietų Amerikoje, norėjo užsiimti turizmu, kita – pažįstama, kuri taip pat nenorėjo grįžti į darbą po motinystės atostogų. Taip ir sulipome. Su jomis prieš septynerius metus ir įsteigėme „Travel Planet“. Viena nebūčiau išdrįsusi. Būtina su kuo nors pasidalyti visais rūpesčiais, ypač pirmaisiais metais, kai kiekvienas klientas – aukso vertės, kai skaudžiai priimi kiekvieną „ne“.
Aistra keliauti virto darbu. Ar kartais nesigailite praradusi malonų pomėgį?
Tikrai ne. Malonumas gali dingti tik tuo atveju, jei vienu metu susideda per daug kelionių, tada tiesiog pavargstu ir norisi ilgesnės pertraukos. Vis dėlto labai retai nežinau, kokia bus kita mano kelionė.
Labai norėčiau kartą per metus nuvykti kur nors su šeima, kartą – tik su antrąja puse, kartą – kur nors toliau savaitgaliui su draugėmis ir dar kartą – viena atrasti kokio nors miesto ar vietos. Visi, kuriems papasakoju, pritaria tokiai idėjai, tačiau man nebūtinai pavyksta tai padaryti. Ir nors kartais save pagaunu galvojančią, kaip smagu būtų tik gulėti prie jūros ir skaityti, žinau – po poros dienų vėl atsiras noras ką nors atrasti.
Kodėl reikėtų leistis pažinti kito krašto vienam? Dažnas niekada tam nesiryžta.
Ko gero, yra žmonių, kurie niekada nekeliaus vieni, nes baisu. Ir tikrai baisu. Ir aš jaudinuosi, iki įsėdu į lėktuvą. Ko gero, labiausiai visi bijo, kad nebus į ką atsiremti, jei kils kokių nors problemų. O man pačiai keliauti vienai sunkiau dėl to, kad nėra su kuo pasidalyti džiaugsmu. Bet tada išmoksti dalytis džiaugsmu su savimi, būtent todėl visiems ir rekomenduoju iškeliauti vieniems. Sėdi kur nors su puodeliu kavos, stebi žmones ir šypsaisi, o visa gera energija, kurią išbarstytum kalbėdamasis su bendrakeleiviu, kaupiasi.
Ar organizuoti keliones – romantiškas darbas?
Sulaukiu labai daug laiškų, kuriuose žmonės rašo, kad mėgsta keliauti ir norėtų pas mus dirbti. Kai kurie pabando ir nenusivilia, bet ar romantiška... Viena vertus, būna labai liūdna, kai viską darai nuoširdžiai, o žmonėms nepatinka, nes kažkas vis nepasiseka – tai lietus, tai... Atrodo, atsistoji ant ausų, bet jų nedžiugina. Kita vertus, reikia džiaugtis, kad taip nutinka retai, antraip negalėtum dirbti. Nerealus jausmas apima, kai atsisveikinant išgirsti: „Tai buvo geriausia mano kelionė.“ Tiesa, lietuviams nebūdinga viešai reikšti emocijas. Jie dažniau tik santūriai padėkoja, kad kelionė atitiko lūkesčius.
Kadangi parašėte knygą apie Afriką, galima spėti, jog šiuo metu dažniausia Jūsų kelionių kryptis ir yra šis žemynas. Kas taip sužavėjo?
Esu miesto vaikas, bet keliaudama po svetimus kraštus atradau gamtą. Jei prieš dešimtmetį kas nors būtų pasakęs, kad organizuosiu keliones į laukinę gamtą – ir dar Afrikoje, tikrai nebūčiau patikėjusi. Aš net neturiu namuose augintinių, nesu pamišusi dėl gyvūnų, bet laukiniai žvėrys visai kas kita. Gal todėl, kad esi jų svečias? Ir man svarbu tai, kad turistai savo pinigais prisideda prie nykstančių gyvūnų išsaugojimo.
Tie, kurie mano, kad keliauti po Afriką pigu, turėtų nustebti sužinoję, jog, tarkim, galimybė valandą stebėti gorilas Ugandos džiunglėse asmeniui kainuoja 650 dolerių...
Tai visos dienos kelionė. Kelias valandas brauniesi per džiungles iki vietos, kur galima aptikti kalnų gorilų, seki jas, jei sumano pereiti kitur, o paskui grįžti. Ir dar reikia priskaičiuoti ne tokią pigią nakvynę. Štai viename regione buvo tik dvi geros nakvynės vietos, per parą už kambarį mokėjome 400 JAV dolerių...
Ir ta valanda džiunglių tankmėje greta beždžionių atperka šias išlaidas?
Mano santykis su beždžionėmis ypatingas. Žmogbeždžionėmis susidomėjau prieš beveik septynerius metus, kai, planuodama kelionę į Indoneziją, užsinorėjau pamatyti vietas, kur garsioji lietuvė Birutė Galdikas tyrinėjo orangutanus. Vėliau pas orangutanus dar teko grįžti tris kartus, bet ėmiau skaityti ir apie kitas rūšis – gorilas ir šimpanzes, užsinorėjau jas pamatyti ten, kur gyvena.
Taigi iškeliavau į Ugandą, kur paprasčiausia pamatyti gorilas. Nuo tada apie didžiąsias žmogbeždžiones galiu kalbėti nesustodama.
Stebėti kalnų gorilas – tikrai įspūdinga patirtis. Jų niekada nepamatysite zoologijos sode, nes ten jos neišgyvena. Kodėl taip brangu? Pripratinti gorilų grupę prie žmonių užtrunka apie dvejus metus. Antraip vos spėtumėte pamatyti tankmėje tolstančius jų šiltus juodus gaurus. Galbūt mokslininkai ir norėtų apsaugoti kalnų gorilas nuo tokio nenatūralaus kontakto, tačiau dėl gorilų turizmo šios nykstančios rūšies narių kasmet vis daugėja. Turistai ne tik atneša nemažai pajamų nacionaliniams parkams, bet ir sukuria darbo vietų aplinkinėms bendruomenėms.
Manoma, kad dabar pasaulyje yra tik apie 880 kalnų gorilų. Gaila, kad kitos dvi rūšys – lygumų gorilos ir mažosios šimpanzės, arba bonobai, gyvena ten, kur turizmas itin mažai išvystytas arba kur tiesiog pavojinga keliauti, tad kol kas vis grįžtu susitikti su kalnų gorilomis.
O jei kiltų noras pasilikti greta gorilų dar vieną valandą?
Gorilų kontakto su žmonėmis laikas ribojamas. Jas stebėti gali tik viena aštuonių žmonių grupė tik valandą per parą. Tiesa, greta kalnų gorilų galima praleisti keturias valandas, jos labiau stebimos mokslininkų. Tokia galimybė asmeniui kainuoja apie 1500 dolerių. Aš vis gundausi, nes kai praleidi šalia valandą, norisi prašyti dar. Įdomu stebėti jų išraiškas, tarpusavio santykius, kaip jos juda, reaguoja į pažiūrėti atėjusius žmones. Įspūdį dar labiau sustiprina tai, kad niekas tavęs nuo jų neskiria. Juk safaryje tarp gazelių, antilopių įsiterpia mašinos langas, durelės, o čia stovi šalia.
Reikalaujama laikytis nuo beždžionių bent per kelis metrus, tačiau jos to reikalavimo nežino, tad štai vasario mėnesį šimpanzė praėjo liesdama mano kojas.
Vieni sako, kad kelionės padeda atrasti save. Kiti – kad nuo savęs nepabėgsi net ir nukeliavęs į tolimiausią pasaulio kampelį.
Nežinau, ar kelionės padeda atrasti save, bet tikrai padeda pažinti. Keliaudamas išbandai save įvairiomis situacijomis, kurių nepatiri namie: tenka toli eiti, kopti, plaukti vargana valtele, nugalėti įvairias baimes, kovoti už savo vietą, išmokti į viską žiūrėti su šypsena, nes neverta dėl to gadintis atostogų. Kažkas yra pasakęs: „Keliaujame ne pažinti pasaulio, bet atrasti savęs pasaulyje.“ Jei esi niurzga, toks liksi ir tobuliausioje vietoje tobuliausiu metu.
O gal jis niurzga, nes jau yra tiek visko matęs, kad sunku patirti atradimo džiaugsmą? Juolab kai lūkesčiai dideli, nes matė tobulas tobulos vietos nuotraukas...
Dažnai pamirštame, kad paveiksliukai socialiniuose tinkluose būna kur kas gražesni nei realybė. Aš niekada nepadarysiu tokių nuotraukų, nes reikia sulaukti tinkamo apšvietimo, momento. Nereikia nė tikėtis, kad atvykus prie nuotraukose ne kartą matytų vietų, apsuptų minių turistų, išsprūstų „vau“. Tačiau esu įsitikinusi, kad tą džiaugsmą galima pasidaryti, tik reikia pasistengti. Tarkim, atsikelti anksčiau. Dubrovniką vasarą užplūsta tokios minios, kad eidamas siauromis gatvelėmis jautiesi lyg troleibuse. Aš atsikėliau ryte pusę šešių ir išėjau į miestą. Visur buvo tuščia, vietiniai tik pradėjo šlavinėtis... Esu „Sostų karų“ gerbėja, tad apėjau visas svarbiausias filmavimo vietas, prisifotografavau viena.
Tada, kai tik aušta, galima atrasti daug, regis, tau vienam skirtų dalykų?
Tada Dubrovnike buvau su šeima, tačiau kartais ir lydimos grupės nariams pasiūlau prisijungti prie rytinio pasivaikščiojimo. Esu pratusi keltis labai anksti, prabundu su aušra ir pereinu paplūdimiu ar pasivaikštau prieš pusryčius bundančiame mieste.
Nežinau, ar tiesa, bet ne kartą teko girdėti, kad Japonijos ambasadoje Paryžiuje yra specialus skyrius miestu nusivylusiems piliečiams, kurie ilgai taupo savo gyvenimo kelionei, o atvažiavę taip nusivilia, kad jiems net prireikia pagalbos. Koją dažnai kiša socialiniai tinklai, nes susidarai tam tikrą įspūdį, o atvažiavęs pamatai ne tai. Matyt, reikia važiuoti į vietas, apie kurias nieko nežinai, aplenkti pagrindinius punktus. Nesakau, kad nereikia lankyti garsiausių traukos taškų. Jei jau atvažiavai į Indiją, tikrai nederėtų sakyti, kad Tadž Mahalas yra popsas ir neverta iki jo brautis. Man šis mauzoliejus, nors remontuojamas ir supamas minių žmonių, padarė didelį įspūdį. O ir Kinų sienos galima rinktis tokią atkarpą, kur daug turistų, bet galima nuvažiuoti ir prie dar neatstatytos sienos vietos ir pamatyti ją visai kitokią. Aišku, daugiau džiaugsmo bus antru atveju.
Yra tokių, kurie atvykę į šalį nori aplankyti visas populiariausias vietas ir susidėti visus pliusiukus, tačiau vis daugiau žmonių viliasi pamatyti ir kažką netikėta.
Nenori matyti tokių pačių kaip jie, tad kelionės vadovų prašo nuvežti ten, kur nėra turistų... Visi nori būti atradėjais?
Turi susitaikyti, kad nieko neatrasi, bet tada, matyt, nori būti išskirtinis ir parodyti, kad ne su minia vaikščiojai, o gal labiau nori nustebinti tuos, kuriems pasakosi savo įspūdžius. Labai įdomu stebėti keliautojų fotografijų madas. Štai Balio saloje vienu metu buvo labai populiarios nuotraukos su dangaus vartais ar sūpynėmis, dabar fotografuojama „lizduose“ ir prie krioklių.
Manau, beprasmiška vaikytis ypatingų ar naujų vietų, gražių paveiksliukų. Kartais daug geriau jautiesi ten, kur jau esi buvęs. O beprasmiškiausia yra lyginti.
Mano kelionės visada yra aktyvios, nuolat judu iš vietos į vietą, bet geriausių akimirkų patiri, kai... sustoji. Galbūt stabteli prie nacionalinio parko vartų ir, kol kas nors bėga į tualetą ar gidas tvarko įvažiavimo leidimą, žvalgaisi ir net aikčioji iš pasigėrėjimo. Sustoti ir pasimėgauti bet kur ir bet kada galima išmokti.
Kaip išmokti?
Galima pradėti treniruotis jau namuose. Reikia atsisėsti ant suoliuko ir stebėti, kas vyksta aplink. Juk mes dažniausiai išsitraukiame telefoną ir pasineriame į jį... Aš ir eidama Vilniaus senamiesčiu kartais įsuku į kokį nors kiemą, pagalvoju, kad seniai čia bebuvau, nes eini kasdieniu maršrutu ir nieko nepastebi. Ir fotografuoju tai, ką matau savo mieste.
Manau, kad naujas kraštas geriausiai atsiskleidžia, kai stebi, kas vyksta aplink, tiesiog vaikščiodamas gatvėmis ar kur nors atsisėdęs. Apsimesti nematomam nepavyks, bet jei pakaks kantrybės stebėti, galima pamatyti, kuo iš tikrųjų gyvena žmonės.
Turistai nori naujų vietų, bet vis daugiau miestų žada skelbti karą plūstančioms keliautojų ordoms. Šiomis jau ne pirmus metus skundžiasi Santorino, Barselonos, Venecijos, Dubrovniko gyventojai.
Turizmo augimo tempai pasaulyje tikrai milžiniški. Suprantu tuos gyventojus, kurie turistų pakęsti negali, tačiau kažkada jų labai norėjo – norėjo uždirbti...
Ar sunku suderinti keliones ir su namais, dukromis susijusius rūpesčius?
Sunki tema. Sunki, nes, kaip ir kiekviena mama, kartais imu save graužti, kad vaikams skiriu per mažai dėmesio. Meluočiau sakydama, jog mano dukroms patinka, kad vis išskrendu. Jos tiesiai šviesiai sako: „Mums patinka keliauti, bet nepatinka, kad keliauji su darbu.“ Buvau išskridusi, kai dukros sirgo, kai mažoji buvo susilaužiusi koją. Sunkiausia būna iki skrydžio – ir joms, ir man. O keliaujant viskas tiesiog teka sava vaga, kai susirašinėjame telefonu, jos tik sausai man atsako, nes tingi rašyti ilgesnius pasakojimus. Tai mokausi bendrauti kaip jos – nuotraukos, šypsenėlės ir širdutės.
Kai namų žemėlapyje aplankytų šalių skaičius siekia septyniasdešimt, ar iš svetur dar parsivežate suvenyrų?
Vis dar nuoširdžiai kolekcionuoju magnetukus, nors jie jau seniai netelpa ant šaldytuvo. Viena pažįstama kartą paprašė atvežti akmenuką, rinkdama jai, pradėjau rinkti ir sau. Iš Afrikos parsivežu avokadų, nors jų keliaudama stengiuosi atsivalgyti iki soties. Skaniausi – Ugandoje.
Svečiose šalyse stengiuosi nieko nepirkti, nebent neatsilaikiusi įsigyju kokį nors papuošalą. Tiesa, turiu jau nemažą kolekciją drabužių, aksesuarų su žemėlapiais. Viskas prasidėjo, kai viena kolegė pamatė ir nusipirko tokią suknelę. Tada sublizgo visų akys, visos bėgome į parduotuvę. Paskui oro uoste pamačiau rankinuką su žemėlapiu, neatsilaikiau, o kai jau yra du, tada kolekcija greitai ima gausėti. Jau turiu ne tik suknelių, rankinių, bet ir batų, kojinių, gertuvių, laikrodį, piniginę.
