Saule, seniai Jus bematėme ir begirdėjome. Kur ir kaip dabar gyvenate?
Gyvenu Prancūzijoje, gražioje vietovėje Alpių papėdėje, 30 kilometrų nuo Šveicarijos. Pro savo namų langus matau kalnus. Dirbti su vyru važinėjame į Šveicariją. Man iki darbovietės – 60, Julienui – 100 kilometrų. Tai nėra didelis atstumas Prancūzijoje. Dirbti Šveicarijoje naudinga finansiškai, o dėl panašaus mentaliteto patogiau gyventi Prancūzijoje. Dvejus metus gyvenau vokiškoje Šveicarijos dalyje, šis kraštas man netiko dėl daugybės taisyklių, suvaržymų, draudimų. Nusprendėme persikelti į mano vyro gimtinę Prancūziją, įsikūrėme netoli Ženevos. Iškart susiradau darbą Šveicarijoje. Kelias pirmyn ir atgal kupinas spūsčių, daug prancūzų važinėja į šią šalį dirbti, bet viską atperka grįžus buvimas namie. Gyvename rąstų name, pro langus matome fantastišką kalnų ir žalių pievų vaizdą.
Iškeliavusi meilės takais su Julienu Singer ir dvejus metus praleidusi Šveicarijoje, sakėte, kad gyvenate velniai žino kur – tarp karvių, avių, didelių žalių laukų, kalnų papėdėje, su fermeriais, ir nežinote, ką veikiate. Jums, pasaulį išmaišiusiai smuikininkei, toks atsiskyrimas buvo įmanomas tik dėl gilios meilės, tiesa?
Galima bandyti gyventi su mylimuoju atsiskyrus, bet negalima ir savęs apgaudinėti. Esu labai aktyvi: jei nedirbčiau mieste, tai nebūtų mano gyvenimas. Fantastiška namų ramybė, bet man reikia ir veiklos, ir ryšių su kitais žmonėmis, socialinio kontakto, ir normalios urbanistinės aplinkos, o ne kaimo. Esu išsilavinusi, Prancūzijoje nesijaučiu tokia atsiskyrusi, kaip jaučiausi Šveicarijoje. Tuo metu gyvenome toli nuo didžiųjų miestų, tarp karvių, o čia aplinkui – išsilavinę žmonės, puiki infrastruktūra, dirbu mieste, pakeliui – miesteliai, parduotuvės, lengvai pasiekiamos koncertų salės, netoli Ženeva.
Ar galite pasakyti, kad Jūsų gyvenimą aukštyn kojomis apvertė meilė?
Su Julienu susipažinau Lietuvoje – plaukėme viena baidare. Metus skraidėme vienas pas kitą. Aš gyvenau Lietuvoje, jis – Šveicarijoje. Paskui pas jį persikėliau, kartu gyvenome dvejus metus. Susituokėme trečiųjų mūsų draugystės metinių dieną – rugsėjo 2-ąją. Per du mėnesius įvyko sužadėtuvės, vestuvės, persikėlėme iš Šveicarijos į Prancūziją, nusipirkome namą. Taip, meilė paskatino viską pakeisti. Vilniuje turėjau darbą, draugų, namą, jį pardaviau, išvykau gyventi į kitą šalį.
Aukotis dėl meilės tikrai nereikia, bet atrasti ką nors geresnio, nei iki tol turėjai, labai smagu. Mano atveju įvyko didelis profesinis lūžis. Tai turėtų stebinti daugelį žmonių. Man nuolat pateikia klausimų: „Ar nesigaili, o gal gailiesi padėjusi smuiką į šalį?“ Man regis, protas ateina tada, kai sukanka 30 metų. Mane gyvenimas išsviedė iš komforto zonos, kai išvažiavau, – turėjau sugalvoti, ką veiksiu: ar tęsiu muzikinę karjerą, ar suksiu kita linkme. Smuikininkė – skamba gražiai, bet, norint pasiekti aukšto meistriškumo, reikia atsidėti vien muzikai ir be atvangos dirbti. Tai didelė kaina. Lietuvoje buvau susikūrusi patogų gyvenimą, o svetur būtų reikėję viską pradėti iš naujo. Pagalvojau: „O ko pati iš tikrųjų norėčiau?“ Nes muziką man parinko. Esu už tai dėkinga, bet gyvendama su muzika nemąsčiau apie kitus dalykus.
Staiga pamačiau, kad be jos egzistuoja ir kitos įdomios veiklos, kurių man dar neteko patirti. Kai sutikau savo dabartinį vyrą, kiek išmokau naujų dalykų, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojusi ir kurie nedera su muzika! Tarkim, aktyvus ekstremalus sportas, mototurizmas, jėgos aitvarai, slidinėjimas, vandenlentės, buriavimas, jodinėjimas arkliais, kelionės. Anksčiau buvo daug koncertinių kelionių, bet per jas nieko nemačiau. Dabar tolimos kelionės po egzotiškas šalis plečia akiratį, dovanoja nepaprastų patirčių. Pagaliau, aš turiu šunis. Jeigu koncertuočiau, to negalėtų būti. Nuostabios patirtys verčia svarstyti: ar tikrai muzika yra tai, kam turiu visiškai atsiduoti? Būna, pasiilgstu, bet kiekvieną kartą, kai vėl paimu smuiką į rankas, vėl pradedu griežti, vėl dėl repeticijų kokius tris mėnesius negaliu važiuoti slidinėti, galvoju: „Ar man to reikia?“ Kažkam reikia, nes jie nemato nieko daugiau gyvenime, tik muziką. Mano tėčiui pomėgis automobiliams ar kiti hobiai netrukdo būti muzikantu. Jis yra muzikas iki paskutinės ląstelės. Bet jis yra vyras. Aš esu moteris, mano vyras nelabai norėtų, kad per kiekvienas Kalėdas koncertuočiau. Muzika yra gražu, bet gyventi irgi reikia. Iš muzikos pragyvena aukščiausio lygio profesionalai, bet tada viskas būtų kitaip, mano vyras nebūtų šis vyras.
Ar iš karto supratote, kad Julienas yra Jūsų žmogus?
Supratau, kad jis yra visai kitoks. Iš karto pamačiau, kad mūsų santykiai kitokie – labai gražūs, darnūs, nekonfliktiški ir nedramatiški. Nuo pat pradžių jutau didelę pagarbą, mūsų susitikimai buvo nuoširdūs, santykiai – brandūs. Prieš tai susitikinėjau su vaikinu, tai nuolat būdavo kažkokios tragedijos, išsiskyrimai, barniai.
Ir išvažiau ne viską metusi ir nerdama stačia galva į nežinią. Tiesiog sutarėme: pabandome pagyventi Šveicarijoje. Būtume neprotingi, jei iš karto pultume tuoktis. Aš Lietuvą labai mylėjau ir myliu, bet buvo protinga pabandyti pagyventi tokioje šalyje kaip Šveicarija. Po jos pasirinkome Prancūziją. Ši šalis taip pat nėra tobula, bet čia – gera, o kai dirbi Šveicarijoje, viskas klostosi labai gerai.
Ar tiesa, kad dabar turite savo verslą, dirbate šunų veisėja?
Šunų veisimas niekada nebuvo verslas. Jau pusantrų metų dirbu šunų grožio salone. Jis nėra mano, dirbu tarptautinėje kompanijoje. Mano bosė yra britė, bosas – prancūzas, kolegė – ispanė... Mūsų santykiai labai gražūs, nuostabi šilta atmosfera. Einu į darbą su didžiausiu malonumu, kerpu šunis, dresuoju, rengiu juos ir lydžiu į parodas, lankau dresavimo kursus. Taip pat turime didžiulę šunų aksesuarų, maisto parduotuvę. Į darbą vežuosi savo šunis, to negalėčiau daryti dirbdama jokį kitą darbą.
Per Jūsų vestuves Italijoje, prie nuostabaus Komo ežero, Jus altoriaus link lydėjo du šunys...
Dabar turiu tris: ryzenšnaucerę Imprezą, tos pačios veislės juodą didelę Elektrą ir kokerspanielę Afrą.
Jums patinka tai, ką darote?
Labai. Muzika buvo rimta profesija, o šunys – didžiulis hobis, mano aistra. Ir Lietuvoje gyvendama kirpau šunis, ruošiau juos parodoms, išmanau visas veisles, veisimo paslaptis. Tačiau kai muzikuodama keliauji, negali daug laiko skirti gyvūnams. Kai atvykau į svetimą šalį, kilo pirma mintis: o ką be muzikos dar galiu veikti? Šveicarijoje ir Prancūzijoje šunys labai mylimi, jiems skiriama nemažai lėšų, laikomasi taisyklių: negalima vienų palikti ilgiau nei keturias valandas, kitaip savininkai turi juos patikėti auklėms arba vežti į prieglaudas, darželius, viešbučius.
Mano širdis yra su gyvūnais, jie visada su manimi. Taigi mano gyvenimas pasikeitė į kitą pusę: muzika tapo hobiu, o hobis – darbu. Mano vyras kartais klausia: „Ar tu nenori savo malonumui pagroti?“
Gal jis nori, kad Jūs jam pagrotumėte?
Jis suprato, koks yra profesionalaus muzikanto gyvenimas, ir gerai suprato, kodėl aš nenoriu pagroti. Jei negroju kurį laiką ir staiga paimu smuiką, man reikia vėl išmokti, sėdėti su instrumentu, griežti, atgauti formą. Man ausis skauda nuo smuiko garso. Vienam koncertui ruošiausi pusę metų – reikėjo išmokti kūrinius. Po to pusmečio Julienas atvyko į mano koncertą ir pasakė: „Ačiū Dievui, aš išgirsiu tai paskutinį kartą.“ Manote, malonu kasdien girdėti tą patį kūrinį po kelias valandas namie? Nėra didelio malonumo ir groti tą patį kūrinį po kelias valandas. Taip, esu muzikantė, mėgstu muziką, tačiau viso to, kas yra už scenos, kaina man – per didelė. Žinoma, kai pasiūlo koncertuoti, aš vis dar pasakau „taip“, tačiau manau, kad Pažaislio muzikos festivalio finalinis renginys bus vienas paskutinių mano koncertų.
Šiais žodžiais nuliūdinsite savo gerbėjus, ypač – savo muzikus tėvus – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Gintarą Rinkevičių ir Tatjaną Rinkevičienę.
Tėtis ir mama puikiai mane supranta, nes abu žino muziko duonos kainą. Jiems svarbiausia, kad būčiau laiminga. Mėgti muziką – viena, groti profesionaliai yra kita. Arba tu turi iš savo profesijos išgyventi, arba rinktis ką kita. Dabar aš vėl turiu tarp savo darbų griežti, kad atgaučiau formą, gerai pasirodyčiau, man tai labai svarbu. Prarasti formą – lengva, porą dienų nepagrieši, ir jau ne taip skambės tavo smuikas. Atgauti formą man kainuoja du, tris mėnesius didelio darbo, o pinigus, kuriuos uždirbsiu, išleisiu už automobilio stovėjimą Ženevos oro uoste. Be to, reikia rasti, kur šunis palikti. Myliu muziką, bet gyvenimas yra gyvenimas. Mano tėtis puikiai tai supranta, jis sako: „Gaila, esi gera smuikininkė.“ Po 25-erių muzikai skirtų metų buvo didelis šokas, kad ji tapo hobiu. Esu dėkinga, kad studijavau Maskvos konservatorijoje, išėjau gerą gyvenimo mokyklą, įgijau puikų išsilavinimą. Muzikanto karjera gali tęstis ilgai, tačiau rinka yra tokia: arba esi žvaigždė, arba atlieki tik koncertuką po koncertuko. Lietuvoje man viskas buvo gerai. Išvažiavau, ir viską vėl būtų reikėję pradėti iš naujo. Pagalvojau – ar aš to noriu būdama trisdešimties metų? Žinokit, ne.
Saule, koks yra Jūsų Julienas?
Užsispyręs. Meniškos sielos, bet įgijęs preciziškumo, tikslumo reikalaujančią elektronikos inžinieriaus profesiją. Perfekcionistas – jam viskas turi būti geriausios kokybės, geriausiai darbas atliktas, vidutiniškumo nepripažįsta. Mes dėl to dažnai ginčijamės. Man ir taip gerai, o jam reikia, kad būtų šiek tiek kitaip.
Geriausi Julieno draugai yra lietuviai. Jam labai patinka mūsų mentalitetas, pasaulio suvokimas, paprastumas, tai, kaip mes gebame nepaprastas situacijas spręsti paprastai, neišgyventi dėl sunkumų. Mes esame užgrūdinti. Prancūzai yra išlepinti. Vos koks sunkumas, jiems – šokas. Man Julieno sunkumas – ne sunkumas. Jis – technikas, turi puikią muzikinę klausą, groja gitara, fortepijonu ir kitais instrumentais, tik yra savamokslis. Muzika mūsų namuose skamba tik jo dėka. Jis groja gitara ir man paskambina. Aš muzikos neklausau arba klausau profesiniais tikslais.
Julienas yra inteligentiškas, be galo geros širdies, bet turi savo nuomonę. Dėl techninių dalykų aš jo niekada nepermušiu, man reikia nusileisti, bet gyvenimiškose situacijose esu daug lankstesnė, gebu improvizuoti, ir jis jau pasikliauja mano ekspromtu.
Ar jaučiate kultūrų skirtumus?
Skirtumų yra, tačiau aš sutikau žmogų, kai kultūrų skirtumai suderinami. Lietuvoje bent jau aš ir mano draugai esame įpratę padėti ir prašyti pagalbos. Neturtinga šalis, pinigų per daug neturime, bet galime nueiti pas kaimyną ir paprašyti, kad pašertų tavo katę. Prancūzijoje, nors santykiai su kaimynais puikūs, mano vyrui yra didžiausias iššūkis ko nors prašyti. Prancūzai visada buvo savarankiškesni. Jiems netrūksta pinigų, verčiau nueis nusipirkti, negu skolinsis iš kaimyno. Geriau sumokėti, negu paprašyti ko nors, kad pažiūrėtų šunis. Aš pažiūriu kitų šunis ir drąsiai paprašau, kad kiti maniškius pažiūrėtų, o Julienui tai yra naujovė. Nors jam labai patinka, kad mes tokį ryšį su žmonėmis iškart užmezgame. Prancūzai uždari – nelabai kitais pasitiki, nenori įsileisti į savo namus, aplinką ir draugai ne tokie artimi bei šilti kaip pas mus.
Buvote viskuo apsirūpinusi nuotaka, Jums nereikėjo turtingo rėmėjo ar išlaikytinio. Ar Julienas vis dar stengiasi būti vertas Jūsų?
Mūsų meilė yra didelė ir mes abu stengiamės būti vienas kito verti. Žinoma, kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau įvairių situacijų patiri, tačiau mes ribų neperžengiame, abu labai vertiname vienas kitą. Manau, apie geresnį vyrą nenorėčiau svajoti. Jis mane labai myli, didžiuojasi manimi, mes visur kartu. Ne dėl to, kad esame vienas prie kito prilipę. Turime ir savų draugų, bet mums gera būti kartu, esame draugai. Sportuojame kartu, net į darbą kartu važiuojame. Pabūname ir atskirai, kai jis ar aš kur nors išvykstame. Dėl to mūsų santykiai tik tvirtėja, mes vienas kito labai pasiilgstame.
Yra dar vienas mūsų projektas – dabar įrengiame, o ateinantį pavasarį pradėsime nuomoti apartamentų kompleksą Liepojoje. Sekame mano mamos pėdomis. Tai bus mūsų verslas. Galvoju apie ateitį, pensiją, kad jos nereikėtų laukti, iki septyniasdešimties metų dirbti, o pagaliau jos sulaukus numirti. Kada, jei ne dabar, galvoti apie ateitį, kad netrūktų nieko tada, kai jėgos bus nebe tos. Mudu daug dalykų darome, Žiuljenas dirba labai daug, norėčiau, kad dirbtų mažiau. Reikia susikurti kai ką šalia pagrindinės veiklos, kas galėtų atnešti pinigų, o mes galėtume laisviau kvėpuoti. Mano mama persikraustė į Liepoją, ten įsigijo kelis butus. Man teko įtikinti savo vyrą, nes jis tokioms avantiūroms nepasiryžęs, turi viską detaliai apgalvoti. Ką tik buvom nusipirkę namą, sakau – va, reikia investuoti. Jis paprašė palaukti. Sakau – negalima laukti, paskui bus vėlu.
Iš kur Jūsų veržlumas?
Paveldėjau mamos charakterį, ji nenustygsta vietoje. Mano vyras juokauja: „Ar galima tau iš užpakalio ylą ištraukti?“ Sakoma – asiliukui padeda prieš nosį morką ir jis eina. Mes su mama juokaujame: „Tai ką, jau morką susiradai?“ Jei morkos nėra, liūdna gyventi, nes nėra tikslo, kurį reikia pasiekti. Julienui patinka mano mama, jis sako: „Šaunu, kad ji tokia, tu panaši į ją.“ Didžiuojuosi mama, ji yra nuostabi, veržli, turi idėjų ir tikslų. Visoms moterims linkiu nesusenti. Ji ne varganos pensijos laukė, o pasirūpino, kad savo senjoriškus metus gyventų oriai, apsirūpinusi. Ir tėtis šaunus. Jis yra tikslų turintis menininkas.
Taigi mudu su Julienu Liepojoje įsigijome namą. Mėgstu šį kurortą, labai graži gamta, ir mama ten gyvena. Man šis miestas pasidarė kaip namai. Julienas Liepojoje man pasipiršo – tame pačiame paplūdimyje, kur mes kaituojame kiekvieną kartą atvažiavę. Prancūzijoje turiu kalnus, Liepojoje – jūrą. Mano svajonė gyventi tarp dviejų stichijų išsipildė.
Ar svajonėse plevena vaikučių sielos?
Kada nors bus ir vaikučių.
Kaip Jums sekėsi kurtis svečioje šalyje?
Jau po trijų mėnesių šnekėjau prancūziškai. Apie politiką dar negalėčiau laisvai diskutuoti, bet kitomis temomis čiaušku laisvai. Reiktų pradėti skaityti knygas, lavinti gramatikos žinias ir plėsti žodyną. Šveicarijoje man sunkiai ėjosi. Bandžiau kurti savo verslą, bet kažkas nelipo. Prancūzijoje darbą gavau anksčiau nei Julienas. Planavome vestuves, dairėmės namo, tuo pat metu buvau pakviesta padirbti bandomąją dieną ir iškart priimta į darbą.
Ar Jums patinka grupės „Queen“ dainos?
Oi, šios grupės fanė esu nuo mokyklos. Nėra man geresnės grupės už „Queen“ ir geresnio vokalisto už Freddie Mercury. Groti jų muziką man yra pati didžiausia šventė. Gal dėl to ir neatsisakiau griežti smuiko solo partijos atliekant labai gražų turkų kilmės britų kompozitoriaus Tolpos Kashito kūrinį „The Queen Symphony“. Jei būtų kitas koncertas, sakyčiau, kad dar pagalvosiu. Ir Pažaislio muzikos festivalyje labai smagu griežti, pasimatysiu su savo kolegomis. Muzikos pasiilgstu, esu muzikantė, mano išsilavinimas muzikinis, mano tėvai yra muzikai. Muzika – mano kraujyje, niekur nuo jos nepabėgsiu. Dabar šneku, kad nebegrosiu, bet gyvenimas yra toks įvairiapusis ir nenuspėjamas, nežinai, kaip viskas gali pasisukti. Dabar yra gražus mano periodas, džiaugiuosi gyvenimu.
Gal smuikas ir nebuvo Jūsų tikrasis pašaukimas, o tėvų įgyvendinta svajonė matyti savo dukrą grojančią?
Žinoma, ir taip, tačiau tuos 25-erius metus savo pašaukimu neabejojau. Kai atsidaro kitos durys, susimąstai, kad galimas ir kitoks gyvenimo būdas. Kas yra pašaukimas? Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė meta plaukimą, juk ir kitokio gyvenimo reikia paragauti. Manau, gyvenime būna daug kryžkelių. Mano trisdešimties metų tarpsnis buvo vienoks, dabar gyvenimas į kitą pusę eina, o vėliau gal aš būsiu verslininkė, nekilnojamojo turto specialistė?
Manau, Jūs galite būti bet kuo. Moteriai, kuri tramdo jėgos aitvarus, o į koncertą lekia „Honda“ motociklu, jokios kliūtys nėra baisios.
Dabar vyras neleidžia lakstyti motociklu. Buvau nukritusi Šveicarijoje. Jis irgi turi motociklą, šis taip pat stovi garaže. Sako – negražu būtų, jei tau neleisčiau, o pats važinėčiau.
Ar nutrūktgalvė esate nuo mažų dienų?
Vaikystėje buvau rami mergaitė. Paauglystėje prasidėjo ekstremalumai. Tiesa, ko noriu, visada žinojau, esu stipraus charakterio. Tėvai yra muzikantai, jie matė tik muzikos gyvenimą. Jie niekada neparodė, kad galima slidinėti, išmėginti kitus dalykus, tad kaip galėjau ką nors pažinti, jei neturėjau progos? Taip, šuniukus visada mylėjau, galėdavau pusę metų kiekvieną dieną zysti, kol pagaliau tėtis pasakydavo mamai: „Nupirk tu jai tą šunį.“ Nuo šešerių turėjau didelį niūfaundlendą Herą, visi keliai ir nosis buvo nubalnoti, nes ne aš jį, o jis mane vedžiodavo. Vėliau buvo mopsai, nuo dvylikos metų pradėjau juos vedžioti į tarptautines parodas.
Buvau rami mergaitė ir nežinau, kas man vėliau pasisuko. Muzikantas yra kiek vienapusis, jo vienintelė didelė aistra yra muzika. Aš jaučiu aistrą daugeliui dalykų, tai, matyt, ir lėmė, kad pasisuko kitaip. Iki trisdešimties mokiausi, o paskui pradėjau gyventi.
Mano vyras mėgsta ekstremalius užsiėmimus, skraido parasparniais, bet yra atsargus, prieš pakildamas įrangą pasitikrina kelis kartus. Aš atradau žirgus ir jodinėjimą.
Kadaise gaminote skanius koldūnus. Ar dabar sukatės virtuvėje?
Koldūnai buvo ir lieka mano mėgstamiausias patiekalas. Aš gaminu koldūnus. Mano vyras taip pat puikiai gamina, jam patinka ruošti kepsnius. Prancūzams virtuvė – svarbus dalykas. Man patinka jų maisto kultūra. Jie gamina ir valgo po kelias valandas, viskas labai skanu, maistas suderintas. Julienas vertina gerą virtuvę, bet nėra kaprizingas dėl maisto. Jo mama labai skaniai gamina. Mes taip pat skiriame dėmesio maistui. Kartu grįžtame iš darbo 20 ar 21 valandą ir gaminamės vakarienę.
Kaip Jus priėmė anyta?
Ji yra nuostabus žmogus, inteligentiška, išsilavinusi – daug kalbų mokanti biochemikė ir išradėja. Mūsų šeimos gražiai sutaria, Julienas puikiai bendrauja su mano mama ir tėčio šeima.
Kas yra meilė?
Jausmas. Bet ir darna, pagarba gyvenimo partneriui. Reikia turėti savo siekių ir planų, bet vis tiek turi būti bendra vizija, daug bendrų dalykų. Negali būti kartu ir traukti skirtingais keliais. Tai artimiausias žmogus, kuris, jeigu kas atsitiks, palaikys. Tai žmogus, su kuriuo viskuo dalijiesi, jis tave mato visokią, tai geriausias draugas, partneris ir bendražygis. Kai myli žmogų tokį, koks yra, o ne iliuzinį, įsivaizduojamą, kai priimi visus jo minusus. Žinoma, iš pradžių reikia pažinti ir suprasti, ar tu gali jo minusus priimti, o kai jau pasirenki, turi gerbti jį ir kitokią jo nuomonę. Meilė, kai žiūri į savo mylimą žmogų, ir galvoji: „Kaip gera, kad jis yra šalia.“
Ar turite ydų, kurios kartais pakiša koją?
Esu labai užsispyrusi. Tai ir padeda, nes vis tiek pasieksiu savo tikslą. Kartais turiu save tramdyti. Seniau galėdavau užsiliepsnoti, aiškinti, kad turi būti tik taip ir ne kitaip, o dabar jau truputėlį esu išmokusi, kad ir kitas žmogus gali turėti savo nuomonę. Pradedu sverti, ar kitam ši situacija yra svarbesnė, ar man. Kai abiem labai svarbi, tada būna ginčų. Su Julienu ginčijomės dėl trečio šuns. Mano vyras pasakė: „Aš žinau, kaip tai svarbu tau, aš nusileisiu“, nors jis truputį bijojo trečio šuns. Savęs išduoti nereikia, bet kaip ožiui įsikirsti savo nuomonės, kai iš tiesų tau nei šilta, nei šalta, neverta. Mano tėvai pasakytų, kad esu užsispyrusi, užsiplieskianti ir kartais dramatiška. Bet man pavyksta pasišlifuoti, o Julienas yra kategoriškesnis negu aš.
Ar romantiškais vakarais namuose pagrojate vyrui smuiku?
Man reikia iš karto įsigilinti. Negaliu su vyru sėdėti prie vyno taurės ir klausytis klasikinės muzikos. Julienas mėgsta bliuzą, džiazą. Mes romantiškų vakarų pasidarome keliaudami.
Ar vis dar abu paplaukiojate baidare?
Mes turime per mažai atostogų. Reikia taip susikurti gyvenimą, kad turėtume daugiau. Mes savaitgaliais išlekiame, kur norime. Gyvename geroje geografinėje padėtyje: Italijoje atsiduriame po valandos, penkios valandos žemyn, ir mes jau netoli Barselonos. Pas mus nėra rutinos – aš jos nepakenčiu.
