Pasak Inos Marijos Ubaitės, Niujorke gali rasti viską, ko nori, todėl kiekvienas šį miestą susikuria pagal save. Beveik prieš šešerius metus ji atvyko į Niujorką studijuoti muzikos verslo ir vis dar yra jį įsimylėjusi. „Man patinka šio miesto tempas, jis įelektrina. Išeinu į gatvę, visi skuba, tai taip įtraukia, kad pačiai nesinori stovėti vietoje“, – priduria šypsodamasi ir užsisako žaliosios arbatos.
Negi Niujorką Jums pavyko prisijaukinti vos atvykus?
Prieš tai buvome šiame mieste lankęsi su broliu kaip turistai. Jau tada man susidarė įspūdis, kad čia labai jauku. Gyvenu Manhatane, čia niekada nepasimesi, bet kur – iki darbo, pavalgyti, į šiuolaikinio meno muziejų „Whitney“ ar koncertų salę „Carnegie Hall“ – gali nueiti pėsčiomis. Manhatanas man primena Klaipėdą, joje užaugau: šalia – vanduo, miesto šurmulys, tik Niujorke viskas daug gyviau! Niekada nesiilgėjau gamtos, nenorėjau pabėgti iš miesto. To man nereikia ir Niujorke.
Prie ko priprasti buvo sunkiausia?
Niujorke yra dvi didelės problemos: patalynės žiurkės ir blakės. Šių būna net 4 žvaigždučių viešbučiuose. Man kartą irgi teko su jomis kariauti. Bet kur kas labiau pašiurpino pirmasis susidūrimas su žiurke. Tuo metu su keliais studijų draugais nuomojomės butą netoli universiteto. Sėdžiu prie kompiuterio bendrajame kambaryje ir staiga matau – tiesiai per kambarį bėga didžiulė riebi žiurkė. Sustingau iš siaubo. Ji sustojo ir pradėjo spoksoti į mane be jokios baimės, tarsi ne mes, o ji būtų šio buto šeimininkė. Nubėgau į savo kambarį ir pradėjau verkti. Iki tol niekada nebuvau mačiusi žiurkės namie ir dar taip drąsiai besielgiančios! Dabar manęs, kaip ir kitų niujorkiečių, žiurkės nestebina. Lengvai atpažįstu, kurie žmonės yra turistai, – jie vis dar klykteli pamatę prabėgantį šį gyvį.
Papasakokite, kokie keliai Jus atvedė į Niujorką?
Turiu jus nuliūdinti – tai nėra amerikietiškos svajonės istorija apie mergaitę, kuri atvyko užkariauti Niujorko su 2 doleriais kišenėje (juokiasi). Aš atvykau turėdama konkretų tikslą: studijuoti muzikos verslą Niujorko universitete. Labai daug dirbau, kad įstočiau. Tai padaryti pavyko iš antro karto. Kai pretenduoji siekti magistro laipsnio, reikalavimai kur kas aukštesni, nei siektum bakalauro. Muzikinio išsilavinimo neužtenka, turi išmanyti visas sritis – nuo to, kaip veikia įrašų kompanijos, iki viešųjų ryšių. Norėjau būti atlikėjų vadybininkė, o jų karjeros pradžioje turi rūpintis viskuo – ir įrašais, ir įvaizdžiu, ir koncertų organizavimu, ir begale kitų kasdienių reikalų. Dabar džiaugiuosi, kad iš pirmo karto neįstojau. Per tuos metus daug patirties įgijau Lietuvoje – organizavau įvairius koncertus, festivalius, dirbau muzikantų vadybininke. Tiesa, tada dirbau tik su klasikinės muzikos atlikėjais, o dabar mano kuruojamų žanrų paletė yra labai plati: nuo populiariosios muzikos iki Brodvėjaus atlikėjų.
Meilę klasikinei muzikai turbūt įskiepijo Jūsų tėvai?
Mano tėvai pagal išsilavinimą nėra susiję su muzika. Bet mūsų namuose nuolat skambėjo klasika: Ludwigo van Beethoveno, Piotro Čaikovskio ir kitų kompozitorių kūriniai. Mano tėvai ir dabar beveik kiekvieną savaitgalį lankosi klasikinės muzikos koncertuose. Vyresnis brolis skambino pianinu, tik šį hobį vėliau metė. Aš pradėjau groti nuo 7-erių metų ir visada į tai žiūrėjau labai rimtai. Apskritai buvau rimtas vaikas. Viską – mokiausi, žaidžiau tenisą, vaidinau teatre, šokau baletą – dariau 100 procentų. Vieną dieną nutariau, kad noriu išmokti skambinti pianinu kaip mano brolis. Mama, paduodama telefoną, pasiūlė pačiai paskambinti mokytojai ir susitarti. Taip ir padariau. Tėvams niekada nereikėjo manęs versti sėdėti prie pianino, nes labai mylėjau muziką. Klaipėdoje baigiau Eduardo Balsio menų gimnaziją. Baigusi mokyklą, 7-erius metus studijavau fortepijoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Per tą laiką pagal „Erasmus“ programą pusmetį pasimokiau Katalonijos aukštojoje muzikos mokykloje, jau nuo pirmo kurso savanoriavau pagal mentorių programą „Erasmus“, padėjau organizuoti įvairius renginius, įsitraukiau į studentų atstovybės veiklą. Supratau, kad muzikos verslas yra labai įdomi sritis. Taip atsidūriau Niujorke ir dabar turiu du magistro diplomus.
Turėdama tokį išsilavinimą turbūt nepritarsite tarp kai kurių muzikantų populiariai nuomonei, esą šioje srityje užtenka talento?
Man išsilavinimas davė labai daug, aš labai mėgstu studijuoti. Tai yra tarsi proto masažas. Vis dėlto negalėčiau teigti, kad, neturint specialaus išsilavinimo, neįmanoma prasimušti. Jei būčiau augusi Niujorke, gal ir nebūčiau studijavusi. Muzikos versle į diplomus niekas per daug nežiūri, svarbesnė yra patirtis, gilus domėjimasis tuo, ką darai, galiausiai – ryšiai. Svarbios patirties įgijau ne tik Lietuvoje, bet ir studijų metais Niujorke per įvairias praktikas muzikos vadybos, leidybos ir viešųjų ryšių įmonėse. Buvo, kad praktiką atlikau net keliose įmonėse vienu metu ir kartu lankiau paskaitas. Tai man padėjo užmegzti svarbių ryšių. Kai atlikėjų vadybos kompanija „Park Avenue Artists“, kurioje atlikau pirmąją praktiką, pasiūlė likti pas juos visam laikui, pažadėjau tai padaryti, kai susipažinsiu su tuo, kas vyksta kitose srityse – įrašų studijose, viešųjų ryšių agentūrose ir pan. Pažadą tesėjau. Jau treji metai dirbu „Park Avenue Artists“.
Kuo skiriasi studijų kokybė, stilius Lietuvoje ir Niujorke?
Sunku lyginti, nes Lietuvoje studijavau atlikimo meną, o Niujorke – vadybą. Muzikos akademijoje mano dėstytojai buvo nuostabūs. Labai jų pasiilgstu. Manau, esminis skirtumas tarp Amerikos ir Lietuvos yra dėstytojų santykis su studentais. Pagal senąją tradiciją mokytojai yra autoritetai, kurie perduoda studentams žinias, o šiems telieka neužmigti klausantis paskaitos, viską sugerti ir per egzaminą atkartoti. Niujorke jautiesi lygus su dėstytojais. Jie klausia tavo nuomonės, nuoširdžiai domisi, o atsakymai gimsta diskutuojant. Tokie pat santykiai yra ir darbe. Kartu su vadovais tariesi, priimi sprendimus, kuri strategijas ir prisiimi atsakomybę. Iš pradžių man tai buvo labai neįprasta. Vis tikslindavausi: „Jūs ką, tikrai norite, kad aš pasisakyčiau?“
Papasakokite, ką reiškia būti atlikėjo vadybininke?
Vadybininkas atlikėjui yra artimiausias žmogus visoje muzikos industrijoje. Mūsų kompanija šiuo metu kuruoja 10 atlikėjų. Aš dirbu su 5 ir jų komandomis, tačiau neatsiriboju ir nuo kitų. Dirbu su ritmenbliuzo dainininke YEBBA, ji neseniai įrašė dainas su E. Sheeranu, M. Ronsonu ir yra laimėjusi „Grammy“. Taip pat su Brodvėjaus solistais J. Donica ir A. Brownu, popmuzikos atlikėju M. Fosteriu, į jokio žanro ribas netelpančia grupe „Time for Three“. Mes taip pat atstovaujame garsiausiam šių dienų pasaulio smuikininkui J. Bellui. Su savo atlikėjais esam labai artimi. Jei 12-ą nakties jiems kyla kokių nors minčių ar idėjų, jie gali man paskambinti, ir mes kalbėsimės nors kelias valandas. Jie yra mano draugai, kartu leidžiame laisvalaikį. Visada nešiojuosi su savimi telefoną. Pamačiusi, kad man skambina mano atlikėjas, ne atsidūstu, o nuoširdžiai apsidžiaugiu. Tai yra kaip motinystė. Juk nuo savo vaikų negali atsiriboti, nustatyti, kada jais rūpinsiesi, o kada – ne. Tik žinodamas, koks jis yra, kas svarbu, gali padėti pasiekti sėkmingą ilgalaikę karjerą.
Ar žvaigždės kartais nebūna pernelyg kaprizingos?
Visi žmonės yra šiek tiek kaprizingi. Kartais manikiūro specialistė gali būti kaprizingesnė už muzikos žvaigždę. Aišku, atlikėjai yra jautresni. Jų darbas – pažadinti emocijas, tad natūralu, kad tai išsunkia. Laimė, aš žinau, ką tai reiškia, nes visą gyvenimą muzikavau pati, mane supo muzikantai. Aš kalbu jų kalba. Žinau, kokia svarbi kūrėjui jo kūryba. Tai – tarsi atviras nervas. Perteikdamas savo patirtį ir išgyvenimus klausytojams, tu, kad ir kokio lygio žvaigždė būtum, kaskart apsinuogini, tampi pažeidžiamas. Lady Gaga yra pasakiusi, kad kūryba yra kaip atvira širdies operacija kiekvieną kartą.
O kaip dėl žalingų įpročių? Ar dažnai tenka traukti muzikantus iš bohemos liūno?
Tokio rokenrolo ir bohemiško gyvenimo, koks buvo anksčiau, muzikos pasaulyje lieka vis mažiau, populiarėja meditacija, sveika gyvensena, sportas. Muzikanto profesija sunki: važiuoji į turus, esi toli nuo šeimos, išgyveni stiprias emocijas, tad kartais įtampą norisi numalšinti. Mes turime būti artimi su atlikėjais, kad suprastume, su kokiomis problemomis jie susiduria. Štai prieš trejus metus iš gyvenimo pasitraukė vienos atlikėjos mama. Stengiamės apgaubti ją dėmesiu ir rūpesčiu, jos psichologinė būsena mums svarbiausia. Jei ji pasako, kad blogai jaučiasi, mes atšaukiame planuotus susitikimus ir koncertus. Tai būtina, jei galvojame ne apie trumpalaikius tikslus, o apie ilgalaikę karjerą.
Ar egzistuoja tam tikri triukai, kaip vidutinybę padaryti žvaigžde?
Triukų yra, bet mes jų netaikome, nes, kaip sakiau, galvojame apie ilgalaikius tikslus. Triukai gali priversti sužibėti čia ir dabar, bet – ir staigiai užgesti. Gyvename tokiais laikais, kai laimi unikalumas – balsas, atlikėjo asmenybė, o ne aplinkinis šou. Manau, kad bloga reklama ir yra bloga reklama. Dabar tu gali pats kurti muziką ir leisti per jutubą, „Spotify“ ar kitas platformas. Yra ne vienas pavyzdys, kaip išgarsėja jauni muziką kompiuteriu savo miegamuosiuose sukūrę žmonės. Tokiems kūrėjams nereikia nei komandos, nei skandalų, tik interneto. Ir tai yra nuostabu.
Jei atlikėjas šiais laikais viską gali pats, kam jam reikalingi jūs?
Jei darys viską vienas, per daug jėgų atiduos vadybai, užuot skyręs jas kūrybai. Jis darys daugiau klaidų, ir tai atims daug brangaus laiko. Mes padedame įgyvendinti jo viziją, pasiūlome savo ryšius ir patirtį, nes žinome, kuri įrašų kompanija tinkamiausia, kaip surengti koncertų turą ar kurioje pokalbių laidoje verta dalyvauti.
Nors visą laiką sukatės muzikos pasaulyje, reikia pripažinti, kad tai, ką darote dabar, yra visai kas kita, nei muzikuoti pačiai. Esate laimėjusi pirmąją Tarptautinio pianistų konkurso Maskvoje, antrąją Nikolajaus Rubinšteino tarptautinio konkurso Paryžiuje vietas, o dabar esate pasitraukusi į užkulisius. Ar nenorėtumėte vėl užlipti ant scenos?
Prieš pradėdama studijuoti muzikos verslą, galvojau, ar nepasiilgsiu groti, bet dabar matau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Aš vis dar groju sau, bet tai nėra mano darbas. Pasiilgstu ne šlovės ir aplodismentų, o kamerinio grojimo, to pojūčio, kai atiduodi visą save scenoje ir su kitais muzikantais kuri kažką nuostabaus. Bet tai anaiptol nereiškia, kad norėčiau grįžti atgal. Aš taip džiaugiuosi tuo, ką darau, kad kas rytą atsikeliu su džiaugsmu: „Valio, į darbą!“
Matau, kad esate labai lojali savo įmonei. Ar tai nuolat besikeičiančiame mieste vis dar tebėra vertybė?
Kaita Niujorke išties didelė. Šio miesto gyventojai ambicingi. Vos pamato, kad nebegali augti, keičia darbą. Saugumas, stabilumas nėra prioritetai, tai, kas sulaikytų vienoje darbo vietoje, tačiau lojalumas yra visai kas kita. Jis čia, kaip ir visame pasaulyje, vertinamas. Jei tu gali augti ir toje pačioje darbovietėje mokytis, tobulėti, gauti vis sudėtingesnių užduočių, nėra reikalo imtis pokyčių vien dėl pokyčių.
Jei dirbate 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą, turbūt sunkiai randate laiko laisvalaikiui?
Tikrai randu. Esu muziejaus „Whitney“ narė, dažnai ten lankausi. Jie nuolat keičia ekspozicijas, turi specialių renginių, organizuoja diskusijų vakarus. Dažnai vaikštau į koncertus. Muzikos man niekada nėra per daug. Sportuoju, susitinku su draugais, labai daug skaitau. Kadangi retai skaitau tą pačią knygą du kartus, naudojuosi bibliotekos paslaugomis.
Ar lengva Niujorke susirasti draugų? Nekompleksavote, kad esate iš mažos niekam nežinomos šalies?
Nesijaučiu esanti svetimšalė ar kitokia. Niujorkas – tautų katilas. Turiu draugų iš Amerikos, Azijos, Europos. Kadangi mano buvęs draugas yra niujorkietis, susipažinau su daugybe žmonių, kurie nuo gimimo gyvena Manhatane. Nors kone pusė niujorkiečių turi lietuviškų šaknų (šiame mieste didžiulė litvakų koncentracija), daugumai esu vienintelė pažįstama lietuvė. Jie neturi jokių stereotipų apie Lietuvą, todėl turiu dvigubai labiau stengtis pateisinti savo vardą, nes esu savotiška savo šalies ambasadorė.
Man patinka bendrauti, bet pastebėjau, kad mano ir amerikiečių supratimas apie tai, kas yra draugystė, labai skiriasi. Lietuvoje mes su draugėmis buvome absoliučiai atviros, o niujorkiečiai gali laikyti tave draugu, net jei ir neatsiversi. Negali sakyti, kad jų santykiai paviršutiniški. Tiesiog jie siekia visais atvejais – ar draugaudami, ar mylėdami – išlikti nepriklausomi. Tiesa, santykius, kaip ir visa kita, čia gali susikurti tokius, kokių reikia tau, pats nubrėži draugystės ribas. Turiu nuostabių draugų, su jais galiu kalbėtis apie viską, kreiptis pagalbos. Ir pati esu skubėjusi viduryje nakties jiems padėti.
Ar tiesa, kad Niujorkas yra vienišių miestas?
Niujorke kartais neapleidžia laikinumo pojūtis. Tai – savotiška autobusų stotis. Daug kas atvažiuoja, padaro karjerą ir išvažiuoja. Bet jei norėsi rasti laiko tau svarbiems dalykams ar žmonėms, visada rasi. Man patinka, kad Niujorke nejauti jokio spaudimo kurti šeimą, o ir aš nesu iš tų moterų, kurioms svarbu kažką nuolat turėti šalia. Netikiu antrosios pusės mitu. Manau, kiekvienas mūsų esame visiškai išbaigtas, tad mums reikia ieškoti ne antrosios puselės, kuri užpildytų, o lygiaverčio partnerio. Man svarbiausia būti su žmogumi, kuris man tiktų. Vienas mano mėgstamų lektorių yra pastebėjęs, kad tavo partneris daro didelę įtaką ir tavo karjerai. Tas žmogus veikia tavo mąstyseną, vertybes, arba palaiko tavo ambicijas, arba gesina. Man būtų sudėtinga gyventi su žmogumi, kuris priekaištautų, kad pernelyg daug dirbu.
Ko labiausiai pasiilgstate?
Savaime suprantama, – tėvų, brolio ir draugų. Tiesa, su tėvais ir broliu pasikalbu per programėlę „FaceTime“ kiekvieną rytą eidama į darbą. Grįžusi į Lietuvą visada nuvažiuoju į Klaipėdą. Taip pat nusiperku lietuvių dizainerių drabužių. Nėra taip buvę, kad vilkėdama bet kurį jų nesulaukčiau kolegų ar praeivių komplimentų. Labiausiai pasiilgstu ne konkrečių dalykų, o tam tikrų momentų ar emocijų. Pavyzdžiui, paskambinti pavasarį ištuštėjusioje Muzikos akademijoje prie atviro lango...
Sakykit, kas Niujorke šiuo metu labiausiai ant bangos?
Visi vis dar tebėra pamišę dėl sveikos gyvensenos. Šviežios sultys, supermaistas, vaistažolės, sportas, mažesnis alkoholio kiekis... Visa tai – jau klasika. Šias tendencijas papildė nauja mada – lašinės. Išsekai, trūksta vitaminų, netekai skysčių dėl skrydžio – lašinės padeda išspręsti visas problemas. Štai aš neseniai peršalau, bet neturėjau laiko sirgti, tad susilašinau lašinę ir iškart atsigavau. Daug kalbama apie gero miego svarbą. Bent jau savaitgalį niujorkiečiai stengiasi atsimiegoti iki soties.
Ar tai reiškia, kad Niujorkas rizikuoja prarasti niekada nemiegančio miesto statusą?
Nemanau (juokiasi). Mat kiekvienas savo valandas išmiega skirtingu laiku, tad miestas, kaip ir anksčiau, dūzgia visą parą.
