Ieškodami su fotografu Arūno ir Oksanos sodybos, įsikūrusios kiek nuošaliau Samantonių kaimo Ukmergės rajone, pasiklystame. Kaimynystėje gyvenanti močiutė, paklausta, kur gyvena Kulikauskas, nepatikliai kraipo galvą, o po ilgesnių aiškinimų pagaliau nušvinta: „Tai jūs pas Oksaną? Taip ir sakykit. Tuoj parodysiu.“ Gal A. Kulikauskas geriau pažįstamas Niujorko ir Lietuvos meno pasauliui, tačiau vietiniams didesnė žvaigždė yra O. Judakova.
Oksana, turbūt būtų netikslu sakyti, kad iš Niujorko grįžote į savo gimtinę, nes gimėte ne Lietuvoje?
Oksana: Gimiau Altajaus krašte, ten, kur susijungia Kinijos, Mongolijos ir Kazachstano sienos. Mano mama jaunystėje į Kazachstaną vyko statyti miestų. Ten ir susipažino su mano tėvu altajiečiu. Jie susituokė. Altajaus kalnų kaimelyje mama gyveno 9-erius metus, dirbo paštininke, pagimdė tris vaikus, taigi turiu vyresnius brolį ir seserį.
Kai tėvai išsiskyrė, mama su vaikais grįžo į Lietuvą. Tada man buvo metukai, tad nieko iš gyvenimo Altajuje nepamenu. Mama labai gražiai kalbėdavo apie tą kraštą, mokėjo gaminti altajietiškus patiekalus. Mes užaugome Tytuvėnuose kartu su didele gimine – močiute, tetomis, pusbroliais, pusseserėmis. Pro mus Šiluvos link ėjo piligrimų kelias. Svečių namelyje kaip tik turime iš Šiluvos parsivežtas 2 lovas, kuriose naktį miegodavo piligrimai.
Arūnas: Tiesa, abi gana trumpos – tik 180 cm. Matyt, tais laikais aukštesnių žmonių nebuvo. Todėl dabar kaskart nustebinu keliautojus, kurie per platformą „Airbnb“ užsako pas mus nakvynę, pasiteiravęs, kokio jie ūgio.
Oksana, ar nesunku palaikyti ryšius su tėvu, kai skiria 5 000 kilometrų?
Oksana: Su tėvu pirmąsyk susitikau tik būdama 34-erių metų, paskatinta Arūno. Tąsyk kartu nuskridome iš Niujorko į Altajų. Paskui pasimatėme dar kartą. Koks jausmas? Didelio bendrumo nepajutau, tačiau ir jis, ir visa giminė be galo džiaugėsi mane išvydę. Aš irgi džiaugiuosi su jais susipažinusi. Tai padėjo man atrasti ir pripažinti kitą, ne lietuvišką, savo pusę.
Arūnas: Jei ant stalo nėra mėsos, tai altajietis nuo jo pakils alkanas, nes nėra ką valgyti. Oksana – tokia pat (juokiasi). Jei rimtai, dabar suprantu, iš kur jos pakantumas aplinkai, rami reakcija į viską. Jaučiu, kad manyje yra koks ketvirtis gruzino. Mėgstu aktyviai tvarkyti netvarką, o Oksana mane nuramina. Aš jos klausau. Altajiečiai turi itin stiprų ryšį su gamta, bendrystės jausmą. Štai vienas giminaitis pririnko kelis maišus kedrų riešutų, juos pardavė, o pinigus išdalijo giminei. Taip ten elgiasi visi. Kvietėme Oksanos tėvą atskristi pas mus į Niujorką, bet atsisakė – esą į Mėnulį jam arčiau.
Oksana: Iki tol maniau, kad mano vardas ir pavardė rusiški, bet pasirodo – ne. Judakova altajietiškai yra Čidek – sausas žmogus, toks mano tėvas ir buvo. Norėdama atiduoti duoklę savo kilmei, tekėdama pasilikau savo pavardę ir perdaviau ją vaikams Vincentui ir Uršulei. Vincentui dar suteikėme antrą altajietišką vardą Tachpaj, o Uršulė – irgi altajietiškas vardas. Nebeturiu nei tėčio, nei mamos. Mama mirusi, o tėvas dingo be žinios. Greičiausiai nuskendo kalnų upėje grįždamas namo iš draugo. Mano mama antrąsyk neištekėjo, tad augome be tėvo. Be to, patekusi į avariją tapo nedarbinga. Gyvenome gana vargingai, bet vaikystę prisimenu labai šviesiai.
O kaip augote Jūs, Arūnai?
Arūnas: Aš užaugau Kaune, Žaliakalnyje. Gyvenome bute su broliu, tėvais ir seneliais. Augau gana sudėtingomis sąlygomis, tarp dviejų chuliganų grupuočių – „Brazilkos“ ir „Žemaičių“. Nusinešti pietums nusipirkti gautas kapeikas iki meno mokyklos kaskart būdavo iššūkis. Mokydamasis 8-toje klasėje pasakiau „gana“ ir užsirašiau į dziudo treniruotes. Kai visi tai sužinojo, gyvenimas tapo ramus ne tik man, bet ir mano jaunesniam broliui. Šiaip jau sovietmetis pasižymėjo ypatingu nykumu ir beviltiška ateitimi. Kadangi mano senelis buvo istorijos mokytojas, namie turėjome A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Kad išsivaduosime, turbūt žinojau vos gimęs. Šeimoje net nebuvo abejonės, kad visa šita socialistinė nesąmonė baigsis.
Baigęs dizaino studijas Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) kartu su keturiais fotografuojančiais bendraminčiais buvote įkūrę garsiąją „Plėšriųjų sekciją“, nebijojote rodyti kitokį sovietinį pasaulį. Ar esate dėl to nukentėjęs?
Arūnas: Tuo metu Kaune, Profsąjungų rūmuose, mokiau vaikus fotografijos. Mane išmetė iš darbo, kai A. Čekuolis išspausdino „Gimtajame krašte“ mano straipsnį apie tai, kad Liškiavos vienuolyną reikėtų atiduoti vienuoliams arba pritaikyti kultūros reikmėms, užuot įrengus ten pionierių stovyklą. Tada prasidėjo Sąjūdis, važinėjau visur, net į Rygą latviams padėti, su trispalve tranzuodavau. Žmonės noriai sutikdavo mane pavežti, o trispalvė plevėsuodavo pro langą. Beje, mama verkė siūdama tą trispalvę, o broliui siūti vėliavą atsisakė. Sakė, kad bent vienas vaikas gyvas liks.
Keista, kad toks disidentas pabėgo iš Lietuvos kaip tik tada, kai pagaliau atėjo visų laukta Nepriklausomybė...
Arūnas: Man labai patinka tas žodis „pabėgo“... Iš tiesų aš nei pabėgu, nei išvykstu, nei grįžtu. Tiesiog keliauju po pasaulį ir apsistoju ten, kur norisi. Visos sienos yra tik mūsų galvose. Išvykau į Ameriką, kai tapo aišku, kad laimime. Nebuvo sudėtinga. Ten gyvena pusė mūsų giminės, tad mama parvežė iš tetos iškvietimą. Beje, kai Maskvoje prasidėjo pučas, grįžau ginti Lietuvos, o paskui, kai Islandija pripažino šalies nepriklausomybę, vėl išvažiavau. Apie Ameriką svajojau nuo 8-tos klasės.
Kas Jus ten taip traukė?
Arūnas: Buvau matęs tik socialistinę realybę. Norėjau sužinoti, kaip veikia likusi pasaulio dalis. Todėl atvykau atvira širdimi. Sąmoningai nesiveržiau į lietuvių bendruomenę. Žinau, kad dalis žmonių atvykę į svetimą kraštą pirmiausia susiranda savus ir lieka ten šiltai bei minkštai įklimpę kaip žvirbliai šūde.
Aš iš tetos išėjau po 2 savaičių. Buvau pernelyg išdidus, kad prašyčiau pagalbos ar ją priimčiau. Tas laikas – tarsi lipimas į stiklo kalną. Kol kabiniesi nagais, dar laikaisi, bet vos tik atleidi, iškart nučiuoži žemyn. Pradėjau nuo nulio, net nežinojau, kur nusipirkti adatą ištrūkusiai sagai įsiūti ir kaip angliškai vadinasi siūlas. Buvau amžinai alkanas.
Išbandžiau įvairius darbus – dėjau langus, remontavau elektros prietaisus, naktimis išvežiodavau laikraščius, bet nesijaučiau blogai. Amerika man patinka tuo, kad ten nėra neprestižinių darbų ir kad niekas žmogaus vertės su jo dirbamu darbu nesieja. Jiems svarbiau ne statusas, o laisvė. Siūlyčiau visiems, kurie važiuoja svetur, palikti namie lūkesčius ir įsilieti į gyvenimą.
Ar fotografavimo nepasiilgdavote?
Arūnas: Šiek tiek fotografavau. Tebeturiu pirmųjų metų negatyvus. Niekur pasaulyje menininkai iš meno neišgyvena. Kildamas kaip kompozitorius, Philipas Glassas dirbo santechniku. Kai atėjo montuoti indaplovės vienam Niujorko profesoriui, tas jo paslaugų atsisakė ir paprašė atsiųsti santechniką, o kompozitoriui liepė eiti kurti muzikos.
Kiek susitvarkęs buitį, pajutau, kad man reikia oro. Nuėjau pas Joną Meką, nes man patiko, kad ir jis nesišlieja prie lietuvių bendruomenės, yra tikras pasaulio pilietis. Tiesa, nežinojau, kad kuria filmus, pažinojau kaip poetą. Jonas užrašė savo telefono numerį ir pasakė, kad galiu bet kada paskambinti. Taip ir padariau. Po sunkios darbo dienos eidavau į jo įkurtą avangardinio kino archyvą (Anthology Film Archives), dirbau įvairius darbus, žiūrėjau filmus ir gėriau su Jonu vyną. Šį jis tikrai mėgo.
Kartą parodžiau savo nuotraukas ir pasakiau, kad noriu surengti parodą. Jis pasakė: „Daryk!“ Jono rodomų filmų žiūrėti atėję žmonės pamatydavo ir mano parodą. Lankytojų nebuvo itin daug, bet jie buvo būtent tie. J. Mekas sakydavo, kad į gerą filmą ateina 10 žmonių, į blogą – 300. Vėliau ėmiau ten dirbti nuolat, su J. Meku pradirbau 12 metų.
Oksana, o kas į Niujorką atvedė Jus?
Oksana: Aš išvykau daug vėliau, kai išlošiau žaliąją kortą. Nuvykau jos pasiimti ir kartu atlikti praktikos darbo, nes dar studijavau Dailės institute. Tiesą sakant, lošiau šiaip sau, dėl įdomumo, apie Ameriką nesvajojau. Pirmą vasarą valiau namus. Vos galo negavau. Vasarą Niujorke labai karšta, o chemijos jie naudoja labai daug. Paskui Manhatane prižiūrėjau vienos iš Gruzijos kilusių žydų gydytojų šeimos vaikus. Grįžusi į Lietuvą baigiau mokslus ir parvykau atgal. Nežinau, ar būčiau likusi Niujorke, jei nebūčiau sutikusi Arūno.
Papasakokit, kaip susipažinot?
Arūnas: Aš labai mėgau kalnus. Altajus man padarė neišdildomą įspūdį, iki šiol man tai yra gražiausia vieta Žemėje. Visiems tuos kalnus girdavau, kol kartą draugas pasakė: „Nori – supažindinsiu tave su lietuviškai kalbančia altajiete?“ Atsakiau: „Nenervink!“ Ir štai vieną dieną pro duris įžengė Oksana. Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Esu dėkingas už kiekvieną suklupimą ir pakilimą, kurie mane atvedė iki Oksanos.
Arūnai, kiek žinau, tai yra antroji Jūsų santuoka? Ar turite vaikų iš pirmosios?
Arūnas: Nelabai noriu kalbėti apie praeitį. Turiu dar du vaikus – 37-erių metų sūnų Kristijoną ir 27-erių dukrą Sofiją, abu gyvena Niujorke. Sofija pernai buvo atvykusi į mūsų kaimą, pragyveno visą mėnesį. Beje, labai gražiai sutaria su Uršule, tikros seserys.
Kalbama, kad Niujorkas – ne pati geriausia vieta auginti vaikus.
Oksana: Amerikos anketose yra toks žodis „pendant“. Jis reiškia nuo tavęs priklausomus asmenis. Taip pat – pakabutį. Tai štai – vaikas yra kaip pakabutis (šypsosi). Niujorke sunku auginti vaikus ir dirbti. Nėra artimųjų, kurie padėtų juos prižiūrėti, vaikų darželiai gana brangūs. Gimus Vincukui, kurį laiką dirbau pas juvelyrą Aleksą Šepkų – gaminau papuošalus. Vincukas ėjo į darželį. Kai gimė Uršulė, nutariau likti namie.
Arūnas: Netiesa, kad Niujorke vaikai patiria didesnį spaudimą. Nebent žydų šeimose... Didesnio beprotnamio nei Vilniuje niekur nemačiau. Kai paauglys sėdi prie pamokų iki išnaktų, nes bijo, kad niekur neįstos ir negaus gero darbo, man jis atrodo jau suluošintas. Kokio darbo? Mes net nežinom, kokių specialybių reikės po 10 metų. Beje, vaikų gimimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Kai gimė Vincukas, nustojau gerti, gimus Uršulei, lioviausi rūkyti.
Ir iki šiol nepasiilgstate to bohemiško gyvenimo būdo?
Arūnas: Aišku, be alkoholio gal nebūčiau prikrėtęs tiek beprotiškų dalykų, sukūręs tokių darbų. Vyrams dėl kietos, loginės struktūros labai norisi atpalaiduoti smegenis. Tačiau vieną dieną susipažinau su K. Marčiulynu – budistų vienuoliu Bo Haengu – ir pradėjau praktikuoti Zen. Ši praktika išmokė mane pastatyti pasaulį ant kojų, suprasti, kad jis nėra sudarytas iš kietų dalykų.
Dabar turiu 14-os metų patirtį, esu korėjiečių Kwan Um Zen mokyklos dharmos mokytojas. Prisimenu, kaip J. Mekas paėmęs į rankas bokalą linktelėdavo į mano pusę ir, nesuprasi – rimtai ar juokais, ištardavo: „Will Power.“ („Valios jėga.“) Bet aš gėriau nealkoholinį vyną ar paprastą vandenį ir linksmėjau kartu su visais. Atmosfera pas Joną būdavo nuostabi. Net Andy Warholas klausinėjo, kokius narkotikus Jonas vartoja, kad visada yra toks atsipalaidavęs ir linksmas. Nustoti rūkyti buvo sunkiau. Tris dienas jaučiausi kaip nuluptas. Esu labai dėkingas Oksanai, kad tuo sunkiu laiku palaikė, iškentė mano pyktį.
Ar buvo Niujorke kas nors, prie ko taip ir nepripratote?
Oksana: Aš nesu miesto mergina, labiau – gamtos vaikas, man ilgiau užtruko prie Niujorko priprasti. Štai ir dabar nuvykusi matau, kaip Arūnas po Niujorką nardo lyg žuvis, o aš – veikiau kaip varlė (juokiasi). Vis dėlto neįmanoma Niujorko neįsimylėti. Visi kiti miestai po jo nublanksta. Jis tiesiog pavergia energija, grožiu. Gal sunkiausia priprasti prie didmiesčio purvo. Atsiranda įprotis nuolat plautis rankas, o kaime to daryti visiškai nesinori.
Arūnas: Niujorkas yra puikus miestas gyventi ir dirbti, ypač – mėgstamą darbą. Buvau labai laimingas, kai įkūriau savo studiją.
Keista, kad, taip įsimylėję Niujorką, grįžote gyventi į Lietuvos kaimą...
Arūnas: Tai nebuvo grįžimas su patriotinėmis vėliavomis. Tiesiog nemačiau savęs Niujorke pasenusio, neįgalaus, pensininko – tokio, kokiu reikėtų rūpintis. Norėjau grįžti arčiau gamtos. Ir padaryti tai anksčiau, nei išeisiu į pensiją, kad dar turėčiau jėgų įsikurti. Tai nebūtinai turėjo būti Lietuva.
Oksana: Norėjosi vaikus auginti arčiau gamtos. Trūko oro, žolės. Pirmiausia pradėjome dairytis sodybos Amerikoje, Kanadoje, Meksikos pietuose. Buvome nusižiūrėję namą Altajuje, bet jį nušvilpė tiesiai iš panosės. Kartą, kai viešėjome draugo puikaus menininko Č. Lukensko sodyboje Kultuvėnuose, jo žmona Rūta prasitarė, kad parduodama esanti kaimynystėje. Nupirkome net gerai neapžiūrėję.
Įsivaizduoju, koks turėjo būti šuolis iš tokio megapolio į vienkiemį be jokių patogumų...
Arūnas: Vilniuje būčiau pasikoręs po savaitės, o Kaune – po dviejų. Todėl ir gyvenu kaime. Čia draugiški, nuoširdūs žmonės. Štai neseniai vienas nuvežė malkų girtuokliui kaimynui, kad nekūrentų savo obelų...
Oksana: Kartais nuostabu, kaip kaimo žmonės elgiasi su savo bendruomenės bedaliais – pijokais, psichikos ligoniais... Pagalvoju, kad jų atjautos – ne manifestinės, bet natūralios, reikėtų pasimokyti ir miesto „progresyviesiems“. Džiaugiamės galėdami savaip prisidėti prie bendruomenės gyvenimo.
Arūnas: Ukmergėje esame įkūrę galeriją „Vilkamirgė“, joje pristatome vietos ir pasaulio menininkų darbus, bendradarbiaujame su Vilkaviškiu, Kurtuvėnais, Siesikais. Matau didesnę prasmę šviesti vietinius, nei rodyti ką nors vilniečiams, nes jie visada viską jau žino. Vien savo buvimu praskaidriname aplinkinių gyvenimą. Jie pamato, kad nebijome gyventi kitaip. Jei daržas apėjęs žolėmis, tai – ne gėda, o gamtinė žemdirbystė. Ir iš jų mokomės. Visko stengiamės turėti tik tiek, kad apžergtume ir nepavargtume. Turime 7-is bičių avilius. Turėjome apie 20 vištų, bet kol buvome Amerikoje, beveik visas išpjovė kiaunė. Dabar nusipirkau 10 viščiukų. O štai avių banda plečiasi, šiemet jau turim 68-ias.
Oksana: Pradėjome nuo trijų. Dabar kaimynai atidavinėja žemes ganyti. Mūsų avys yra ne melžiamos, o mėsinės. Šiemet priaugo tiek daug avinų, kad turbūt jau dešras darysim ir kitiems pradėsim siūlyti, nes nebeįstengiame vieni suvalgyti.
Tai patys jas ir skerdžiat?
Arūnas: Kartais ir patys. Toks kaimo gyvenimas. Avys labai nedidelės, ypatingos aborigeninės veislės – škudės. Jų mėsa itin gera, neturi stipraus specifinio kvapo. Kai važiuoju į Vilnių, vis nuvežu draugams menininkams. Kirpti iš pradžių irgi bandėme patys, bet nugara neatlaiko, tai jau antrus metus samdome žmogų. Kol kas vilnas dedame į maišus ir metame į palėpę. Jos gerai veliasi. Galvojam – gal jurtą nusivelsim?
Kad jau ir taip jūsų sodyboje pastatų tiek daug, kad galima pasiklysti!..
Arūnas: Kad nepasiklystume, ant pastatų prikalėme gatvių pavadinimus (originaliausioji – Komjaunimo gatvė – veda tiesiai į tupyklą, – aut. past.). Pirmiausia kieme padariau ugniakurą. Kol mes namie, jame niekada neužgęsta ugnis. Įsirenginėjame po truputį. Buvusiame kluone įrengėme Oksanos studiją ir meditacijos erdvę. Savo studiją įrengiau jūriniame konteineryje, kuriame atsivežėme mantą iš Amerikos. Turime daug ūkinių pastatų, pirtelę. O lauko terasų tiek, kad kiekvienądien kavą geriame vis kitoje vietoje.
Oksana: Labiausiai mums rūpėjo, kaip vaikams seksis adaptuotis. Kai prieš 7-erius metus čia atsikraustėme, Vincukui buvo 8-eri, Uršulei – 3-eji. Ši didelio skirtumo nepajuto. Be to, yra labai komunikabili. Vincukas – intravertiškesnis. Tiesa, turi gerą humoro jausmą, tad mėgsta pajuokauti šia tema. Abu juokiamės iš internetinio lozungo: „Viso pasaulio intravertai, vienykitės! Kiekvienas savo namuose!“ Vincukas turi porą gerų draugų, ir jam to užtenka.
Arūnas: Man atrodo, kad vaikui gerai, kai šeimoje gerai. Jei namie tvyro ramybė, jam lengviau atlaikyti ir išorinio pasaulio iššūkius. Vienas jų – nuobodulys. Pastebėjau, kad šiuolaikiniai vaikai jo labai bijo, bet smegenims ši būsena itin reikalinga. Tik tada, kai neuronai pradeda ieškoti, ką jiems daryti, atsiranda jungtys, kurios šiaip neatsirastų. Taip gimsta fantazija, vaizduotė.
Viskas skamba labai idiliškai, bet gyventi juk taip pat iš kažko reikia...
Oksana: Tai kiek gi mums reikia? Mes negyvename kaip vilniečiai.
Arūnas: Gyvename geriau, nes dažniau šypsomės ir vaikų nevaikome. Iš pradžių gyvenome iš santaupų, bet jos baigėsi. Oksana turi butelį išnuomojusi, aš Niujorke tebeturiu namą. Nuomoju ir moku už jį paskolą bankui. Turėjau Niujorke fotostudiją. Kai išvykau, ji dar 4-erius metus funkcionavo, gaudavau dvigubai didesnę algą nei Seimo nario, bet sunku ją valdyti gyvenant čia. Tada ir pamąstai, ar lakstyti paskui pinigus, ar susimažinti poreikius ir gyventi ramiai. Aš paskui pinigus nebėgu, jie ateina patys. Štai neseniai daug darbų nupirko „Lewben Art Foundation“, MO muziejus. Už honorarą visa šeima mėnesį keliavome po pietvakarinę JAV dalį.
Koks jausmas grįžti?
Arūnas: Įeini pro duris, ir atrodo – apsisuktum ir vėl sėstum į lėktuvą, bet jis jau nuskridęs. Tik kokią ketvirtą ar penktą dieną pradėjome priprasti prie savo namų. Pamažu apgaubia pažįstami kvapai, kasdieniai įpročiai, dienų lėtumas.
Mėgstate ir lėtąją fotografiją. Ar tiesa, kad jūsų mėgstama „Pinhole“ technika kai kurioms nuotraukoms sukurti prireikia pusės metų?
Arūnas: Taip. Esu pagaminęs per 100 šių kamerų. Jų konstrukcija labai paprasta: dėžutė su skylute, pro kurią patenka šviesa, ir viduje įtiestas fotopopierius. Kiekvieną dieną keliaudama dangaus skliautu saulė brėžia popieriuje savo pėdsaką. Pabandykit įsivaizduoti – fotonui prireikia 100 tūkst. metų, kol jis pasiekia Saulės paviršių, paskui – dar 8,5 minučių jis skrenda, kol pasiekia Žemę, o tada įlenda pro kameros skylutę, kad paliktų ženklą popieriuje. Tai – tarsi iš kosmoso gauta telegrama.
O kodėl Jums taip patinka nespalvota fotografija?
Arūnas: Nes spalvos yra iliuzija, tik skirtingo ilgio šviesos spektro bangų atspindys. Ar žinote, kad medžiai atrodo žali, nes būtent šios spektro bangos jie nesugeria? Žiūri į žmogų, bet matai tik šviesą. Būtent ją fotografai fotografuoja, dėl to jiems svarbus tinkamas apšvietimas. Nespalvota nuotrauka yra kur kas tikresnė.
