Gabija, ilgai dirbote reklamos srityje, su savo vyru režisieriumi Ernestu Jankausku įkūrėte prodiuserių kompaniją „Dansu“, kuriate kino filmus. Prodiusuoti kiną ir reklamą – skirtingos ar panašios veiklos?
Panašios ir skirtingos. Pirmiausia įsimylėjau kiną. Reklama yra istorija, pasakojama pasitelkiant kino priemones... Dabar reklamų nebeprodiusuoju – negaliu visko apsėsti, tenka rinktis. Turiu nuostabią komandą, ji puikiai dirba.
Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijau vadybos žinių, o aktorinius gebėjimus ugdžiau Niujorko kino akademijoje (New York Film Academy), vėliau aktorinį meistriškumą studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, režisieriaus Jono Vaitkaus klasėje.
Niujorke įgytų žinių nepakako?
Esu žmogus, kuris viską daro atvirkščiai, man viskas išeina šakar makar. Su aktoriniu mano santykis sudėtingas: bandžiau tą „vyrą“ mesti kelis kartus, bet kiekvieną kartą, kai jo atsikratydavau, jausdavausi nelaiminga, gyvenimas nedžiugindavo, tad tekdavo grįžti. Scenoje esu nuo mažų dienų. Su tėvais gyvenome Bulgarijoje, Varnoje, mieste prie jūros. Ten, teatre po atviru dangumi, buvo populiarūs baleto spektakliai. Gastrolių atvykdavo ir Lietuvos baleto artistų, tėvai stengdavosi nepraleisti jų spektaklių, krepšinio rungtynių. Mama prisimena, kad aš, trejų metų pyplė, baletą stebėdavau sustingusi, tarsi matyčiau stebuklą. Kartą, vos mama nusisuko, aš spėjau nusigrūsti ant scenos. Kai ji atsisuko, aš jau šokau kartu su baleto artistais. Buvo ašarų pakalnė, kol mane nuo scenos nukėlė.
Labai norėjau būti baleto šokėja, lankiau baletą, bet mama prašė jo nesirinkti. Tada atradau teatrą, lankiau ne vieną dramos būrelį. Maniau, kad jausiuosi pati laimingiausia, jei būsiu scenoje. Ėjo 2000-ieji, visi kalbėjo, kad tapusi aktore neišgyvensiu, neturėsiu vaidmenų. Man, pirmūnei, tėvai patarė: „Pasirink bet kokią kitą profesiją, o jau paskui galėsi ieškoti kitų kelių.“ Įstojau mokytis vadybos. Dabar juokiuosi, kad vadyba ir vaidyba skiriasi tik viena raide.
Ar vadybos žinios pravertė kuriant savo verslą?
Verslą su vyru sukūrėme vėliau. Baigusi studijas dirbau Jogailos Morkūno įmonėje „Pirmoji kava“, renginių srityje. Mano vyras dirbo kine, mudu prasilenkdavome, nesimatydavome. Nusprendėme, kad man taip pat reikia ateiti dirbti į kino aikštelę, kad būtume kartu. Mums gera drauge dirbti.
Ar su Ernestu susipažinote studijuodami?
Kartu esame septyniolika metų, o susituokę – trylika. Susipažinome mokykloje. Ernestas turėjo roko grupę, 22-osios vidurinės mokyklos rūsyje šalia drabužinės buvo įkūręs savo studiją. Tuometis mano vaikinas mane nusivedė į tą drabužinę, taip susipažinau su Ernestu ir visa šaika. Draugauti mudu pradėjome gerokai vėliau. Abu turėjome savų vaikinų ir merginų, ilgainiui pradėjome kartu išeiti į miestą ir pajutome, kad mums gera dviese. Tikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, tokios laukiau. O atsitiko... Ernį pažinojau šešerius metus ir staiga jį pamačiau kitokį.
Dar stipriau susieja bendri kūrybos projektai?
Kartais manome, kad bendri kūrybos projektai mus labiau išskiria, nei susieja. Daug ginčijamės, esu jautri ir karštakošė, kartais taip lepteliu! Nelengva su žmona aktore. Ernestas yra režisierius ir muzikantas, mėgsta stebėti žmones, šešeriais metais už mane vyresnis, ir, matyt, šešiomis galvomis išmintingesnis, mane labai palaiko, remia. Jis leidžia man draskytis, o pats sugeba išlaikyti ramybę. Pasitaiko, kai ir jis subanguoja. Pagal horoskopą, jis – Liūtas: jei paglostysi prieš plauką, gausi atgal. Aš – pusiau Dvynys: tai lemia aktorinį meistriškumą, gebėjimą žongliruoti keliomis profesijomis, pusiau Vėžys, – man svarbi šeima.
Kodėl nusprendėte aktorinius gebėjimus ugdyti būtent Niujorko kino akademijoje?
Su Ernestu dirbau kine, mane pastebėjo viena prancūzų režisierė. Gavau pirmą kino vaidmenį prancūzų filme „Koletė“, sukūriau prancūzų rašytojos Sidonie-Garielle’s Colette’s draugės Anos de Piene personažą, apie mane pradėjo šnekėti. Pirmą didelį vaidmenį gavau Emilio Vėlyvio filme „Zero“. Operatorius Viktoras Radzevičius mane filmavo ir sakė: „Gabija, tave kamera myli, bet tu jos – ne.“ Neturėjau įgūdžių, kai mane filmavo, būdavau visur, tik ne objektyvo lauke. Supratau – jei noriu vaidinti kine, reikia mokytis. Lietuvoje tuo metu kino vaidybos studijų nebuvo, išvykau į Niujorką. Ten jaučiausi labai gerai – dėstytojai iš visų jėgų skatino augti.
Mūsų grupė buvo tarptautinė, viena studentė indė vaidino nenatūraliai, perdėtai, kaip įprasta indų filmuose. Kai toji mergina pirmą kartą atliko etiudą natūraliai, mūsų vaidybos dėstytoja apsiverkė iš laimės. Niujorke dėstytojai skatina mokytis visą gyvenimą, į galvą įdeda, kad aktorystės meistriškumą privalai lavinti nuolat. Dauguma aktorių turi mokytojus, kurie padeda rengtis vaidmenims, sportuoja, lanko dainavimo, šokio ir kitokius kursus. Konkurencija didelė, nepakanka tik gerai vaidinti. Turi gerai dainuoti, šokti, stovėti ant galvos, žongliruoti penkiais kamuoliais, – amerikiečiai aktoriai tai sugeba. Jie yra nepaprastai darbštūs ir visada yra pasiruošę būti pakviesti į atranką.
Dirbote režisierių asistente Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos kino projektuose. Ar galite palyginti trijų kultūrų filmo kūrimo specifiką?
Kinas vienija, bet skirtumų yra. Prancūzai – patys tingiausi, per dieną filmuoja vos kelias valandas, daug sau leidžia. Vokiečiai labai tvarkingai, dirba laikydamiesi taisyklių, numatytos struktūros. Su jais – patogu, aišku. Švedai ilgai priima sprendimus, bet tai nėra minusas. Jei lietuviams atsitinka problema, viens du, sugalvoja sprendimą ir juda toliau. Švedai atsisės, svarstys, koks sprendimas galėtų būti geriausias. Man labai patinka švedų kūrybingumas, gebėjimas improvizuoti. Aš užaugau su Astrida Lindgren, tai mano mylimiausia autorė, man ir dabar labai patinka, kad švedai labai vertina kultūrą.
Kokiuose švedų filmuose vaidinote?
Pernai švedų seriale „Kriminalinė Maskva“ („Dirigenten“) vaidinau rusę, o šiemet esu pakviesta atlikti emigrantę ligoninės valytoją filme „Pirmoji pagalba“ („Åreakuten“).
Judviejų su Ernestu duetas duoda gražių vaisių – sukūrėte du meninius filmus apie paliktus vaikus: „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014 m.) ir „Čia buvo Saša“ (2019 m.). Šešiametė Milda išsiruošia į nevaikišką kelionę vaduoti iš karalienės gniaužtų savo emigravusių tėvų. Saša – vaikų globos namuose augantis vaikas. Kodėl Jums aktuali ši tema?
Kai užaugi su Astridos Lindgren „Pepe Ilgakojine“, su mintimi, kad geriausia dovana būtų saldainis, kurį išgėrusi visą gyvenimą liksi vaiku, negali nematyti vienišų mažųjų situacijos. Apie tai mums su Ernestu ir Birute Kapustinskaite (scenarijaus autorė, – aut. past.) norisi kalbėti, išrėkti: „Pažiūrėkit, be visų ekonominių ir politinių problemų, dar yra pamiršti, į šoną nustumti vaikai!“ Tai labai neteisinga. Tuo metu, kai kilo idėja kurti filmą apie Anglijos karalienę, buvo daug straipsnių apie gimtinėje paliktus lietuvių emigrantų vaikus, tarkim, kad į Angliją išvažiavusi dirbti mama yra palikusi tris vaikus vienus bute, kad jie mėnesį gyveno be maisto ir be pinigų, arba kad kitas paliktas vaikas gyveno su nerege ir kurčia močiute ir t. t.
Kai pradėjome pasakoti apie savo projektą emigrantams, sulaukėme neigiamos jų nuomonės – esą negi jie yra blogiečiai, jei išvažiavo užsidirbti. Aiškinome, kad kuriame filmą ne norėdami ką nors nuteisti, o norėdami perteikti, kaip jaučiasi paliktas vaikas. Radau vaikų laiškus savo emigravusiems tėvams. Skaičiau ir verkiau. Viename jų rašoma: „Mama, kada tu grįši, aš tavęs labai pasiilgau, nemačiau tavęs pusę metų. Žinai, man nereikia nei penalo, nei naujos knygos. Man tikrai nereikia ir naujų drabužėlių, aš tikrai dar telpu į senus, bet gal tu galėtum geriau grįžti ir bent savaitę su manimi pabūti. Man tikrai nieko nereikia.“ Filmui sukurti žmonės aukojo pinigų per sutelktinio finansavimo platformą „Kickstarter“. Užsieniečiai nesuprato, kaip gali būti, kad tėvai išvažiuoja, o vaikas nežino, kur jie yra, kada grįš, kaip su jais susisiekti. Vienas šeichas iš Saudo Arabijos nemaža suma parėmė mūsų filmą, – jam ši tema atrodė labai svarbi. O dabar kalbame apie įvaikinimą. Nebeįmanoma šios problemos nematyti. Baisu, kai politiniai įvaikinimo ir globos klausimai yra aukščiau už vaikų gerovę.
Mildos vaidmenį filme „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ atliko Mija di Marko, aktorės Viktorijos Kuodytės dukra, tuo metu jai buvo šešeri, Sašos – dvylikametis Markas Eimontas. Kaip ieškote jaunųjų aktorių, kaip su jais randate bendrą kalbą?
Abu vaikus rado mūsų aktorių atrankos režisierius Donatas Šimukauskas. Iš daugybės jo atrinktųjų dar ilgai rinkosi Ernestas – žiūrėjo, ar vaikas tikrai nori vaidinti, ar tai – tik tėvų noras. Mildos ieškojome devynis mėnesius. Vaikas turėjo būti penkerių, šešerių metų. Radom Miją, – ji dabar viena geriausių mano draugių. Kaip ir mano krikšto dukra Kotryna Kumžaitė, jos abi mane įkvepia ir skatina toliau stebėti vaikus, paauglius, juos suprasti. Kai man būna labai sunku, kai atrodo – viskas, daugiau nebegaliu, pagalvoju apie jas ir pasidaro labai gera. Vaikai – keisti tvariniai: jie tave myli besąlygiškai. Jeigu esi jų supamas, esi labai laimingas. Mes, suaugusieji, kartais pamirštame, kokia brangi yra toji besąlygiška meilė.
Filmas „Čia buvo Saša“ pradedamas rodyti rugpjūtį. Jame pasakojama apie tai, kaip negimusį kūdikį praradusi šeima nusprendžia įsivaikinti mergaitę. Tačiau jų laukia... dvylikametis Saša. Ar tiesa, kad įvaikinimu domėjotės kaip šeima ir tada kilo filmo idėja?
Sunku atsakyti į šį klausimą. Tuos dalykus sprendėme kartu su Erniu, tai ir jis čia turėtų kartu sėdėti, kad daugiau apie tai kalbėtume.
Ar Judu turite vaikų?
Mes neturime vaikų, tiesiog taip susiklostė, ir juokėmės, kad „Dansu“ yra mūsų vaikas. Toks šmaikštus atsakymas į klausimą, kurį pastaruosius dešimt metų gaunu kartą per tris mėnesius.
Judu ėjote tuo keliu, kurį įveikia įsivaikinti norinčios poros: lankėte kursus, bendravote su įtėviais...
Mes daug kalbėjomės su įsivaikinusiomis arba vaikus globojančiomis šeimomis, supratome, kad šioje žemėje yra
superdidvyrių ir superherojų. Jie įkvėpė mūsų filmą. Įvaikinimo procesas labai sudėtingas, dėl to nusprendėme, kad vienas euras nuo kiekvieno parduoto bilieto į filmą „Čia buvo Saša“ bus skirtas Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacijai. Sužinojome, kad visuomenė apsimeta, jog palaiko įvaikinimą. Mokyklose ar darželiuose tokie vaikučiai yra stebimi akyliau už kitus. Vos pradeda triukšmauti, yra aktyvesni, iš karto nurašoma: „Tai dėl to, kad jie yra įvaikinti.“ Juk ir savi vaikai prikrečia eibių. Mums reikia palaikyti įsivaikinančias ir globojančias šeimas, keisti visuomenės mąstymą, suvokti, kad įvaikintas vaikas triukšmauja ar rėkauja ne todėl, jog neturi ką veikti, o dėl to, kad jam skauda. Jam reikia visų mūsų paramos, pagalbos, meilės, kad galėtų tarpti kaip gražiai puoselėjamas augalas.
Jei pora nusprendžia įsivaikinti, reikia šią žinią pranešti artimiesiems ir draugams, nes pagalbos reikės. Mes norime kalbėti apie tuos superdidvyrius ir kokį kelią jie pereina. Norisi truputėlį praskleisti įvaikinimo temos užuolaidą ir labai norisi, kad po filmo žiūrovai pajaustų šilumą ir viltį. Juk, kaip sakė viena lietuvių rašytoja, viskas bus gerai, nes pasakos dar egzistuoja šioje žemėje. Ir mes su Erniu jomis tikime.
Su kokiais sunkumais susiduria šeimos, kurios įsivaikina arba imasi globoti jau paaugusius vaikus? Per televiziją rodoma socialinė reklama: berniukas skambina į duris, šeima susigūžia, net šviesą išjungia ir durų neatidaro. Teigiama, kad Lietuvoje nėra nė vienos šeimos, kuri norėtų įsivaikinti dešimtmetį.
Nesvarbu, kūdikis ar paauglys, tai – naujas šeimos narys. Sakoma, kai moteris laukiasi, ji turi devynis mėnesius apsiprasti, kad pagimdys vaikutį. Kai tu priimi naują narį į šeimą, tų devynių mėnesių neturi. Žinoma, lankai kursus, lauki atsakymo, bet negali visiškai pasiruošti. Adaptacijos procesas užtrunka. Vienas iš darbuotojų sakė: „Kai susilauki mažylio, pirma gimsta meilė, o tada atsiranda pareiga prižiūrėti, rūpintis. Kai įsivaikini, pirma yra pareiga rūpintis, iš tos pareigos ir rūpinimosi gimsta meilė.“ Man labai patiko mintis, kad turėti vaiką – savo, įvaikintą ar globojamą – yra didelė dovana, o kartu yra didelė pamoka. Mokai ne tu, moko tave.
Kaip rengėtės Jurgos vaidmeniui? Ar organiškai pavyko suvaidinti negimusio kūdikio netekusią sukrėstą ir pamažu atšylančią moterį?
Ne, nebuvo natūralu. Ruoštis Jurgos vaidmeniui buvo sudėtinga, daug repetavome. Ernis mėgsta repeticijas, leidžia aktoriams improvizuoti, o tada pertvarko vaidmenis pagal tai, kaip kas realistiškiau skamba. Turėjau nuostabų partnerį Valentiną Novopolskį (personažas Tomas), su juo gera dirbti. Ieškojau, kaip perteikti ir uždarumą, ir skausmą, kurio Jurga neišleidžia, ir pyktį dėl neteisingo pasaulio. Sunkiai palaidojau šį vaidmenį. Jeigu ką darau, tai šimtu penkiolika procentų. Dėkinga, kad turiu išmintingą vyrą, jis šį procesą stebėjo ir padėjo man iš Jurgos grįžti į Gabiją.
Sakoma, laimingos atlikėjos, kurių vyrai – kompozitoriai, aktorės, kurių sutuoktiniai – režisieriai...
Nežinau, ar gerai režisieriams, kurių žmonos yra aktorės.
Jūsų vyras turbūt nemažai režisuoja ir Jūsų asmeninį gyvenimą, buitį?
Buities darbus esame gražiai pasiskirstę. Aš nemoku gaminti ir valgyti nelabai mėgstu. Tiesa, dabar pradėjau jausti skirtingus skonius. Anksčiau valgis man buvo tik išgyvenimo šaltinis. O Ernis gamina nuostabiai, matyt, kitaip būtų miręs badu. Aš prisiimu nuobodžius darbus, tarkim, skalbimas, mokėjimas už butą... Man pasisekė, kad Ernis yra kartu. Aš turiu daug bėdų, problemų, – jos man, matyt, padeda vaidinti, ir demonų, – su jais kiekvieną dieną man reikia rasti bendrą kalbą. Ir gyvenime man kažkas atsiuntė tą vyrą numeris vienas.
Mane gyvenime formuoja vyrai, o moterys įkvepia. Tėtis ugdė, reikalavo, stiprino ir savaip parengė vadovės bei prodiuserės pareigoms, J. Morkūnas mokė formuoti komandą, kurti atmosferą, E. Vėlyvis suteikė pirmą didelį vaidmenį, Ernestas daugiausia apie mane žino ir daugiausia iš manęs, kaip aktorės, išreikalauja. Šalia jo augu kaip menininkė ir kaip asmenybė. Santykius kurti yra didelis darbas, reikia kantrybės, gebėjimo nenuleisti rankų. Būna periodų, kai atrodo, kad vienas kitam gerklę perkąsime. Menininkai... Ir su moterimis man labai pasisekė. Turiu trejais jaunesnę sesę Veroniką, jai vaikystėje pasakodavau pasakas. Manau, tada atsirado noras ne tik vaidinti, bet ir kurti istorijas. Veronika – man artimiausias žmogus, jos gyvenimo istorija dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu. Kartu ji yra ir didžiausia mano kritikė. Mano mama – jautrios ir meniškos sielos, dabar savo malonumui atrado tapybą. Tėtis daug reikalavimų kėlė, o mama, architektė, skatino pasaulį matyti per meno, kūrybos prizmę.
Kaip sekasi filmą „Čia buvo Saša“ pristatyti pasaulio kino festivaliuose?
Pasaulinė premjera įvyko gruodžio mėnesį Taline, A klasės filmų festivalyje. Filmas aplankė Afriką, Tanzanijoje laimėjo geriausio montažo apdovanojimą; Obanės filmų festivalyje laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą; taip pat buvo rodomas Peru, Limos festivalyje, Šanchajaus festivalyje, Odesos filmų festivalyje, Singapūre ir Kazachstane. Taip pat aplankėme du kino festivalius Amerikoje.
Vienas kūrėjas tikino, kad tikras menininkas klauso širdies, jis nėra merkantilus, buitiškas, nelinksta į daiktų ir pinigų aruodus, o žvelgia į žvaigždes...
Man patinka suknelės, negaliu ginčytis, matyt, turiu šiek tiek šarkiškumo. Bet man dar labiau patinka kurti filmus. Kai trejų metų ant scenos atsistojau, taip ir likau čia. Kai kelis kartus bandžiau nutraukti santykius su vaidyba, buvau pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje, išlindo visos psichologinės ligos, kurios tik galėjo. Man sunku vaidinti, laukti vaidmenų, stebėti, atrinko ar ne, žaisti pasitikėjimo ir nepasitikėjimo žaidimą, bet sunku ir nevaidinti. Kažkokia liga, ir ką dabar padarysi. Ir artimiausi, ir tolimesni žmonės milijonus kartų sakė, kad turėčiau atsisakyti vaidinti. Man milijonus kartų teigė, kad nevaidinsiu, kad esą negaliu vaidinti, esu netalentinga, milijonus kartų išgirdau „ne“, nes esą man tas vaidmuo nepavyks. Tai nėra faina, ir jei galėčiau nevaidinti, nevaidinčiau.
Kaip manote, kodėl žmonės taip sako?
Vieni nori apsaugoti, kiti netiki, kad galiu vaidinti, treti turi kitą nuomonę. Sunku save vertinti, kai kiti nuolat tave vertina. Bandžiau atsisakyti vaidybos – baigusi mokyklą nestojau į aktorinį, tuo metu buvo renkamas paskutinis Dalios Tamulevičiūtės kursas, rinko rusakalbių grupę. Tuo metu rusiškai beveik nešnekėjau. Kai antrą sykį sugalvojau mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėl rinko rusų kursą, šiam vadovavo Jonas Vaitkus. Įstojau. Vaidinau Rusų dramos teatre. J. Vaitkus mūsų dėstytojos Laimos Adomaitienės spektaklius įtraukė į Rusų dramos teatro repertuarą. (Nepamirštama G. Siurbytės pagrindinė herojė Aja spektaklyje „Pamišėlė“, – aut. past.)
Vaidinu daugeliu kalbų, o lietuviškai – ne tiek daug. Man graži rusų kalba, myliu šio teatro žmones. Ir teatro pasiilgstu. Kada nors ieškosiu naujų namų, taip vadinu teatrą. Kai mūsų kursui ir man pasiūlė likti Rusų dramos teatre, dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl didelio nepasitikėjimo savimi, iššokusio ketvirto kurso pabaigoje, nusprendžiau pabandyti pagyventi be aktorystės. Buvo dar blogiau. Supratau, kad turiu išmokti per daug nekreipti dėmesio į aplinką, o girdėti tai, ką sako mano širdis. Na, gerai, negausiu aš to Oskaro, tų šešių Sidabrinių gervių, nebūsiu aš geriausia, – na, ir kas?
Gabija, gal kalbant apie save vertėtų atsisakyti žodžių su priešdėliu „ne“?
Matyt. Po filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ premjeros prie manęs priėjo moteris, sako: „Pažiūrėjau filmą, aš tau už jį padėkosiu, bet iš tikrųjų einu, išsitrauksiu telefoną ir paskambinsiu savo sūnui.“ Per visą karjerą man kol kas tai – pats geriausias komentaras ir didžiausias įvertinimas. Jeigu filmas turi jėgos pastumti žmogų prie žmogaus, skatina juos būti kartu, man yra gera. Tačiau jei galėčiau, tikrai nevaidinčiau ir niekam nerekomenduočiau šios profesijos rinktis, nes aktorystė išgręžia psichologiškai. Nesugebėjimas būti laimingai žudo. Studijuodama gaudavau didelius, pagrindinius vaidmenis, turėjau suvokti, kad viskas man yra gerai, jei tokius patiki. Ir vis tiek man atrodė, kad esu netalentinga.
Nepasitikėjimo savimi jausmas – jautrios, giliai mąstančios, perdėm savikritiškos menininkės kryžius?
Privalai pats su tuo dirbti, su savimi susitarti. Turiu perfekcionizmo demoną. Atrodo, jei nepadarysiu visko tobulai, nebūsiu pakankama. Mano demonai man padeda būti aktorei, bet kartais trukdo būti laimingu žmogumi. Mes su jais susėdame prie stalo ir pasitariame (juokiasi). Sakau: „Žiūrėkit, jau praėjo daug metų, turiu tam tikrų įgūdžių, aš jus išleisiu pasivaikščioti, bet paskui jūs vėl sėdėsite uždaryti.“ Jeigu jauti, kad tavo gyvenime yra trukdžių, nereikia bijoti vaikščioti pas psichologą. Esu labai dėkinga savo psichologei, ji man daug padeda, ir mano gyvenimo kokybė gerėja. Psichologas yra kaip tavo geriausias draugas, jis turi tau tikti. Džiaugiuosi, kad mūsų visuomenė pradeda apie tai kalbėti ir suprasti: kaip yra normalu sportuoti, taip ir lankytis pas psichologą, prasivalyti savo sielą yra normalu.
Makiažas, šukuosena – Katažynos Kondratovič
