Filmo „Nijolė“ premjera Lietuvoje įvyko neseniai – 16-ajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Kelionę per pasaulį Lietuvos ir Italijos bendros kūrybos dokumentinė kino juosta pradėjo 2018-ųjų spalį – Vokietijoje vykusio 61-ojo Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio konkursinėje programoje „Next Masters” (liet. „Būsimi meistrai“).
Kartu tai buvo ir pirmoji sėkmė, mat festivalis sulaukė daugiau nei trijų tūkstančių paraiškų, iš jų dalyvauti konkurse pakviesti tik 12 debiutuojančių dokumentinio kino kūrėjų filmų. Šių metų kovą filmas „Nijolė“ dalyvavo viename svarbiausių Iberijos pusiasalio ir Lotynų Amerikos šalių regiono kino kūrėjų renginyje – buvo įtrauktas į Kolumbijoje vykusio 59-ojo tarptautinio Kartachenos filmų festivalio FICC nekonkursinę programą.
Birželį filmo kūrėjai atvyko į Italiją – režisieriaus Sandro Bozzolo gimtinę – dalyvauti viename garsiausių dokumentinių filmų festivalių „Biografilm Festival – International Celebration of Lives“, jis vyko Bolonijoje. Čia ant scenos kopė ir pats A. Mockus – atsiimti apdovanojimo už gyvenimo nuopelnus.
Filmo režisieriaus 33-ejų italo S. Bozzolo pažintis su Lietuva prasidėjo 2006-aisiais, kai lankėsi čia pagal programą „Erasmus“. Paskui vaikinas dar ketverius metus studijavo, keliavo ir dirbo Kolumbijoje, vėliau nusprendė patyrinėti gyvenimą Argentinoje, Ekvadore, Rumunijoje, pabuvojo keturiuose Afrikos regionuose, Bavarijoje. Pats S. Bozzolo sako, kad yra etnografinis aktyvistas, savo kūryba – dokumentika, reportažais ir kino pasakojimais – siekiantis parodyti pasaulį per sociologinę, tarpkultūrinę ir migracijos prizmę.
Kartu su S. Bozzolo filmą „Nijolė“ kūrė scenarijaus bendraautorė kolumbietė María Cecilia Reyes ir gausi lietuvių profesionalų komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.
Nuo Lietuvos iki Bogotos
Lietuvoje vieną įdomiausių savo tautos menininkių Nijolę Šivickas daugelis labiau pažino tik 2016-aisiais, kai ji kartu su Antanu ir režisieriais S. Bozzolo ir M. C. Reyes buvo atvykusi į Vilnių kurti filmo „Nijolė“. Tada žiūrovai turėjo galimybę pamatyti audiovizualinį N. Šivickas kūrinį „Darbai ir refleksijos 1972–1980 m.“.
Kolumbijoje Nijolė atsidūrė 1950-aisiais, nors veikiausiai nebuvo to planavusi. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, į Vokietiją nusprendė pasitraukti jos vyresnioji sesuo ir brolis, o Nijolė tikėjosi grįžti į Lietuvą prižiūrėti mamos, bet, rusams užėmus Lietuvos teritoriją, kelio atgal nebebuvo.
1944–1950 m. jauna moteris studijavo Štutgarto valstybinėje meno akademijoje. Vokietijoje ją aplankė ir meilė Alfonsui Mockui. Nelaimei, vyras sirgo tuberkulioze. Kaip filme pasakoja Antanas, jausmai pastatė tėvą ant kojų, bet gydymo vis tiek reikėjo. Kolumbijos sienos tuberkulioze sergantiems žmonėms buvo atviros, Bogotoje jie galėjo gauti ir reikiamą gydymą, tad pora 1950-aisiais įsikūrė Kolumbijos sostinės viduriniosios klasės rajone. Nijolė tapo žurnalų iliustruotoja, paskui ėmė kurti aliejinės tapybos, grafikos, pastelės darbus ir monumentalias skulptūrines keramikos instaliacijas. Dailininkė buvo surengusi daugiau nei 20 personalinių parodų, jos kūryba žinoma JAV, Prancūzijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Nors ir nesitikėjo grįžti į gimtinę, Nijolė pasistengė, kad jos vaikai kalbėtų lietuviškai.
Alfonsui likimas nebuvo toks dosnus – mirtis jį pasiglemžė gana anksti. Antanui tuo metu buvo vos keturiolika, visgi tėvas inžinierius spėjo įskiepyti sūnui meilę matematikai – mokydavo šios disciplinos per atostogas. Ne veltui Aantanas pirmiausia panoro tapti matematiku. Jos studijuoti buvo išvykęs į Prancūziją, o grįžęs į Bogotą nutarė studijuoti filosofiją.
Gana greit profesorius, Bogotos universiteto rektorius pradėjo politiko kelią – pirmiausia prisidėjo kurdamas Kolumbijos Konstituciją, o 1995-aisiais buvo išrinktas Bogotos meru. Politika – A. Mockaus pašaukimas, bet dalį sėkmės jis pats linkęs priskirti tam, kad atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Išties, A. Mockui pirmą kartą kandidatuojant į Bogotos merus, padėtis mieste buvo tokia bloga, kad žmonės nebeturėjo vilties. Tai padėjo laimėti rinkimus, bet sandoris su visuomene buvo visiškai skaidrus – surašęs 180 darbų, A. Mockus buvo pasirengęs leisti gyventojams įvertinti, ar tikrai padaryta tai, kas žadėta. Megapolio gyventojai pasitikėjimą A. Mockumi parodė ir antrąkart, 2001-aisiais. Pasibaigus kadencijai, žymusis politikas tris kartus kandidatavo į Kolumbijos prezidentus, dideliems pokyčiams įkvėpė ne vieną Kolumbijos visuomenės kartą ir visame pasaulyje tapo nekorumpuoto politiko pavyzdžiu.
Laisva dvasia
„Kiekvienam palinkėčiau turėti laisvos dvasios mamą“, – sako filme A. Mockus.
Mamos laisva dvasia ir kritinis mąstymas buvo jo nuolatinis įkvėpimo šaltinis. Pats A. Mockus yra sakęs, kad mama visada buvo pati negailestingiausia jo kritikė, visada pakylanti aukščiau gėrio ir blogio. Gruboka, nemėgo naivių ir pigių iliuzijų bei tuštybės.
Veikiausiai todėl ir jis pats toks – nesuvaržytas statuso, galintis pakalbėti su gatvėje pasisveikinti priėjusiais žmonėmis. Būdamas jaunas, Antanas labai mėgo juodą humorą, o vėliau išgarsėjo savo nestandartiniu požiūriu į daugelį situacijų. Studentams parodytas nuogas užpakalis, mimai, raginantys vairuotojus elgtis drausmingiau, superherojaus kostiumas – visos šios ekscentriškos A. Mockaus akcijos po truputį keitė Kolumbijos politinę istoriją, nes darytos ne dėl populiarumo.
Tai buvo nauja, atvira komunikacijos forma, kokios kolumbiečiai dar nebuvo regėję. Iš A. Mockaus jie mokėsi duše užsukti vandenį, kol trinasi muilu, kad nebūtų švaistomas šis brangus gamtos resursas. Net jo vestuvės su Adriana Córdoba 1996-aisiais, kai juodu raiti jojo ant dramblio, buvo skirtos ne šokiruoti, o surinkti pinigų Kolumbijos mažumoms ginti. Politikui pavyko sumažinti nusikalstamumą ir bent kažkiek išsklaidyti šalies gatvėse tvyrančią baimę būti užpultam. A. Mockus yra sakęs, kad labiausiai didžiuojasi idėjomis, kurios padėjo sumažinti žmogžudysčių.
Politikoje padaręs šiokią tokią pertrauką, į priekines gretas A. Mockus grįžo 2018-aisiais. Mama dar spėjo palaikyti sūnų. Paskutinį kartą viešumoje kartu juodu pasirodė 2018-ųjų kovo mėnesį per rinkimus į Kolumbijos Senatą, o rugsėjo 13 d. Nijolė atsisveikino su šiuo pasauliu taip ir neišvydusi sūnaus senatoriaus kėdėje. Nuo senatoriaus pareigų jis buvo nušalintas per nesusipratimą, bet ir vėl grąžintas.
Grįžti prie savo šaknų
Pagal pirminį S. Bozzolo sumanymą, filmas turėjo nupiešti N. Šivickas portretą, papasakoti biografinę istoriją, bet galiausiai buvo sukurta šilta dokumentinio kino juosta apie meilę, laisvę, kūrybą, šeimą ir atmintį. Retokai Lietuvoje viešintis A. Mockus čia buvo atskridęs kartu su žmona Adriana Córdoba 2015-aisiais dalyvauti režisieriaus Andreaso Dalsgaardo dokumentinės dramos „Gyvenimas yra šventas“ premjeroje. Ši juosta – apie jį patį, buvusį Bogotos merą, ir jo unikalią rinkimų kampaniją bandant tapti Kolumbijos prezidentu.
S. Bozzolo valia po metų A. Mockus ir vėl buvo čia, o kartu su juo – į ranką lyg maža mergaitė įsikibusi mama. Nijolei buvo likę gyventi dveji metai, o Antanas – jau gerokai kaustomas Parkinsono ligos, – šią juokais vadina jį šokdinančiu džentelmenu. Iš savo ligos politikas sako sužinojęs, koks subtilus prietaisas yra žmogaus smegenys. Kad mažiau užsikirstų ir nemikčiotų, nors dėl to pernelyg nesivaržo, vyras net mokosi dainavimo. Blogiau už Parkinsono ligą, anot A. Mockaus, būtų tik žmonių nepasitikėjimas, bet šis jam negresia.
