Anksti rytais metro L traukinys, jungiantis Brukliną ir Manhataną, prigrūstas spalvingos publikos. Kai šis lekia žaibu iš Bedfordo stotelės į 1-osios aveniu tuneliu po Rytų upe (East River), man visada užsikemša ausys. Ir ne tik man. Matau, kaip visi ima žiopčioti, žiovauti arba krapštyti ausis. 2 minutės ir 45 sekundės tunelyje atrodo it amžinybė. Kartais apima baimė, kad traukinys sustos ir liksiu įkalinta po upe. Anksčiau niekada nesusimąstydavau, kad 2 minutės ir 45 sekundės yra gana ilgas laiko tarpas. Vakarais į L traukinį įšokantys metro šokėjai-akrobatai per šias kelias minutes sugeba surengti įspūdingą pasirodymą ir dar susirinkti iš publikos pinigų. Skraido savo pusnuogiais treniruotais kūnais tau prieš akis, sliuogia turėklais, sukasi vilkeliu ant grindų. Tik spėk patraukti kojas, kad netyčia ir tavęs nenusitemptų.
Pagal metro traukinių publiką gali pasakyti, koks gyvenimas verda viršuje – gatvėje. Manojo publika labai spalvinga, jauna. Rytais dauguma stovi su puodeliais kavos, vakarop, žiūrėk, kažkas valgo vakarienę, kažkas mezga ar net siuvinėja, žiūri filmus, rašo elektroninius laiškus ar miega po įtemptos darbo dienos, kol traukinys juos gabena link namų. Iš pradžių, atsikrausčiusi į Niujorką, važiuodama metro tik stebėdavau žmones, o po kelių mėnesių ir aš ėmiau gyventi traukinyje gyvenimą – it silkė bačkoje suspausta vienoje rankoje laikau knygą ir skaitau, kartais rašau elektroninius laiškus.
Dabar, kaip ir kiti, 40 minučių savo kelionės ką nors veikiu. Išmokau kaip niujorkietės su savimi tampytis kone pusę gyvenimo: lietsargis (liūtys čia užklumpa netikėtai, ir jausmas toks, kad tau kibirą vandens ant galvos išpylė), šalikas, kartais net guminiai batai ar bateliai, butelis vandens, knyga, žurnalas, rankų dezinfekavimo skystis ir t. t. Ryte niujorkietės gatvėmis lekia kaip pašėlusios, dideliais žingsniais, vienoje rankoje – milžiniškas puodas kavos, po pažastimi pakištas jogos kilimėlis, ant peties – tokia didelė rankinė, kad moteris net perkrypusi.
Jokiame kitame pasaulio mieste, matyt, nepamatysi tiek daug žmonių, kurie geria ir valgo eidami gatve. Vienkartiniai arba dabar madingi asmeniniai daugkartiniai puodeliai yra niujorkiečių gyvenimo dalis. Aš tik retkarčiais pasiduodu šiam virusui, man vis dar patinka atsisėsti ir ramiai išgerti kavos iš tikro puodelio. Niujorkas – greitas miestas, čia žioplinėja tik turistai. Per pusantrų metų ir aš pramokau laviruoti tarp žmonių jūros Manhatano gatvėse. „Atsiprašau, atleiskite“, – tik ir girdi, ir pats sakai, kai nori greičiau prasiirti per srautą, gana ritmingai judantį 5-ąja aveniu. Centrinė Manhatano aveniu, dalijanti šią salą į dvi dalis – rytinę ir vakarinę, visada pilna. Judi su banguojančia žmonių mase, tarsi ką tik būtum išėjęs iš kokio didžiulio koncerto.
Peršoku į kitą traukinį 14-osios gatvės ir Junjon aikštės (Union Square) stotelėje. Laiptai laiptai, tų laiptų Niujorke kasdien reikia įveikti tiek daug; kitas peronas, ir spėju įšokti į greitąjį Q arba N traukinį. Šis lekia greitai iki 34-osios ir Heraldo aikštės (Herald Square) stotelės. Būtent šioje, kas rytą keliaudamas į darbą viešbutyje, išlipdavo Antano Škėmos „Baltos drobulės“ herojus Antanas Garšva. Ir jis negalėjo pakęsti tų begalinių laiptų, stotelių koridorių, nes nuo jų vakare vos pavelki įskaudusias kojas.
Čia prasidėjo ir mano asmeninė Niujorko trajektorija vieną vėsų kovo vidurio rytą prieš pusantrų metų. Vasarą šioje vienoje judriausių Manhatano metro stotelių tvyro neapsakomas karštis. Kaskart leisdamasi į ją susikaupiu, kad ištverčiau tą požeminę sauną ir smarvę. Dvokas būna toks stiprus, kad jei galėtum – nekvėpuotum. Po kiek laiko išmokau, kaip ir vietiniai, įsėsti į tą vagoną, kuris sustoja arčiausiai man reikalingų laiptų, kad kuo greičiau išnerčiau iš požemio į gatvę.
Vakarais grįždama namo retsykiais sustoju paklausyti čia grojančių muzikantų. Kai kuriems tai – darbo vieta. Tie žmonės turi savo pasirodymų grafiką ir mažai kintančią programą. Šioje stotelėje yra ir nuolatinis benamis. Rytais, kai išlendu iš požemio ties 34-osios gatvės ir 6-osios aveniu kampu, juodaodis senukas ramiai ruošiasi savo darbo dienai – ant stulpo kabina veidrodį auksiniais rėmais, po juo pritvirtina plastmasinę aukų dėžutę (gal pažvelgęs į veidrodį ir pamatęs savo atvaizdą praeivis pasigailės ir įmes kokį pinigą), prie metalinių išėjimo iš metro turėklų pasistato kėdę, o kampe ant šaligatvio įsirengia pogulio vietą. Kai pavargs sėdėti, eis prigulti. Kokių septyniasdešimties metų vyras visada sėdi tyliai, nieko neprašo, tiesiog stebi judrios sankryžos gyvenimą, praeivius ir visą kvartalą užimantį prekybos centrą „Macy’s“, iš tolo šviečiantį savo logotipu su raudona žvaigžde. Tokią ant savo rankos, kaip prisiminimą apie banginių medžiotojo darbą, buvo išsitatuiravęs parduotuvės įkūrėjas Rowlandas Macy‘is.
Prasidėjus dukters mokslo metams, mano trajektorija šiek tiek pakinta – pasistūmėja aštuoniomis gatvėmis į viršų iki 42-osios gatvės ir Taimso aikštės (Times Square) stotelės. Net sapne nesapnavau, kad kiekvieną rytą teks pradėti daugiausia pasaulyje fotografuojamoje žmonių jūroje skęstančioje Taimso aikštėje. Tačiau aštuntą ryto ji net iš tolo neprimena tos beprotiškos, reklamų ir triukšmo sūkuryje išnykstančios, siurrealistinį filmą primenančios aikštės.
Žygiuojame su dukra į jos mokyklą pro gatvėje miegančius benamius (žvarbiomis dienomis net susigūžtu pamačiusi, kaip jie, pasitiesę kartonines dėžes ant šaligatvio grotelių, pro kurias iš metro požemio atsklinda šiluma, susisukę į purvinas antklodes miega taip kietai, kad net patrankos neprižadintų), pro tykiai šaligatvius valančius šlavėjus...
Reklamos blyškiai tvinkčioja, žmonės ramiai žingsniuoja į darbus, ir tik jauna policininkė, it dirigentė reguliuojanti eismą sankryžoje, šiek tiek sujudina dar snūduriuojančio miesto rytą. Sustoju atsisveikinti su dukra ties 42-osios gatvės ir Taimso aikštės kampu, o tada suku į dešinę. Dar kartą atsigręžiu pamojuoti jai ir užverčiu galvą į viršų pasižiūrėti į tarsi kaleidoskope besikeičiančias ryškias reklamas, pritvirtintas ant kiekvieno dangoraižio. Po kelių valandų į Taimso aikštę pradės plūsti turistai ir šiaip visokie žiopliai, o vakare jų čia bus tiek daug, kad negalėsi prasiirti.
Ši Niujorko aikštė visada buvo centrinė miesto vieta. Kadaise ji vadinosi Ilgojo akro aikšte (Longacre Square), čia buvo įrengtos karietų dirbtuvės. 1904 m. dienraščio „The New York Times“ leidėjas Adolphas S. Ochsas visą leidyklą perkėlė į čia pastatytą Taimso bokštą (Times Tower), mat šioje miesto vietoje buvo įrengta pirmoji Niujorko metro linija. Bokštas turėjo ir metro stotelę, tad Adolphas anksčiau už savo konkurentus galėdavo išvežioti laikraštį po Niujorką. 1904 m. balandį buvusi Ilgojo akro aikštė tapo Taimso aikšte, o po trijų savaičių ant vieno joje esančio banko pastato įsižiebė pirmoji reklama.
Keliauju 42-ąja gatve į rytus link 5-osios aveniu ir kas kartą kertu nuostabųjį Bryanto parką (Bryant Park). Jis tapo mano mėgstamiausia ir pagrindine asmeninės trajektorijos vieta. Šis parkas yra magiškas ir nuostabus bet kuriuo metų laiku, turi savo ritmą ir gyvenimą. Aštuntą valandą ryto pražingsniuoju pro besimankštinančius niujorkiečius. Viename parko kampe, kur pro Niujorko viešosios bibliotekos kampą pradeda lįsti kylanti saulė, kinai lėtai ir plastiškai daro rytietišką mankštą atsukę į ją veidus. Eidama pro šalį prigriebiu lankstinuką apie šią mankštą ir vis žadu vieną rytą prie jų prisijungti.
Prie fontano kita grupė žmonių daro taiči pratimus (pagalvoju, kad gal ir prie jų reikėtų kada prisijungti). Langus jau seniai atvėrę kai kurie kavos kioskai, kad į darbą lekiantys miestiečiai galėtų pasigriebti puodelį kavos ir kokią bandelę. Visada sustoju tolėliau nuo fontano ir keletą minučių tiesiog gėriuosi rytine šviesa. Žalios metalinės kėdės ir staliukai dar tušti, laukia dienos bruzdesio. Pavasarį rytais, kai oras jau būna įšilęs, žiūrėk, tai vienoje, tai kitoje vietoje ištiesę kojas, atsipalaidavę it katinai pirmuose saulės spinduliuose šildosi miestiečiai. Ryte čia ypač gera. Ir tos kelios minutės ramybės prieš dienos audrą vertos milijono. Aš irgi retkarčiais nutūpiu ant žalios kėdės, užsimerkiu ir paleidžiu nesugaunamas mintis ganytis po aukštą Niujorko dangų (mano nuostabai, šiame dangoraižių mieste daug saulėtų dienų. Manhatanas – siaura ištįsusi sala, vėjai čia greitai ir atneša, ir išvaiko debesis). Kas valandą parko gyvenimas kinta, ir šurmulys vis intensyvėja. Per pietus vargiai rasi laisvą vietą prisėsti – čia priguža daugybė žmonių su pietų dėžutėmis, o kai kurie sugeba net ir savo darbo vietą persikelti.
Parko gyvenimas kiekvienu metų laiku vis kitoks. Vasarą čia atsirado kino teatras po atviru dangumi – kiekvieną pirmadienio vakarą rodomi filmai, visą veją nugula kino mėgėjai su savo užkandžiais ir gėrimais, dieną ant vejos vyksta jogos ar pilateso pratybos, per pietų pertrauką gali pasiklausyti klasikinės muzikos atlikėjų, pavakare viename kampe įsikuria literatūros salonas, jame vyksta naujų knygų pristatymai, poezijos skaitymas. Jei nori, gali net italų kalbos pamokas čia pat lankyti. Spalio pabaigoje prasideda didysis bruzdesys – darbininkai ima „perrenginėti“ parką. Vos po mėnesio vietoj vejos čia atsiras viena gražiausių miesto čiuožyklų, o aplink ją įsikurs Kalėdų miestelis. Tad po Padėkos dienos, kas rytą eidama į darbą, sau vis žadėsiu dieną pradėti nuo čiuožimo. Tačiau rytais tik sustoju pažiūrėti į kelis ankstyvus čiuožėjus, grakščiai pagal muziką skriejančius ledu.
Bryanto parkas dar visai neseniai turėjo labai blogą reputaciją. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jį buvo okupavusios prostitutės ir narkotikų prekeiviai. Dešimtmetį šį parką niujorkiečiai apeidavo ratais. Pats miesto centras, o kojos ten nebuvo galima įkelti. 1980 m. įsikūrusi Bryanto parko atstatymo korporacija ėmėsi iniciatyvos išvalyti jį ir grąžinti miestui. Dabar šis parkas – viena mėgstamiausių niujorkiečių vietų – valdomas privačiai. O pavadintas laikraščio „New York Evening Post“ redaktoriaus, filantropo Williamo Culleno Bryanto garbei, – jo bronzinė statula beveik remiasi į Niujorko viešąją biblioteką ir tarsi sargas saugo prieš akis atsiveriančią žalią veją, po kuria – mažai kas ir žino – įrengtos bibliotekos milžiniškos knygų saugyklos.
Nuo Bryanto parko vos kelios gatvės, ir ties 38-osios bei 5-osios aveniu kampu pasuku Lietuvos generalinio konsulato link. Dar stabteliu prie „Kavos namų“ ant ratų šalia dangoraižio, kur įsikūrusi Lietuvos diplomatinė atstovybė, ir už dolerį keturiasdešimt centų iš Achmedo gaunu puodelį karštos kavos su pienu. „Žinau, žinau, tik truputis cukraus jums į kavą. Mieliems žmonėms nereikia daug cukraus“, – kone kas rytą pasako man kavos pardavėjas. Po kokios valandos jo namelis išvažiuos, o toje vietoje atsiras skrybėlių ir skėčių pardavėjas. Žiemą jis pardavinės šiltas kepures ir pirštines, nes juk visi kur nors metro ar šiaip gatvėje nuolat pameta tuos paprastus reikalingus daiktus.
Vakare mano asmeninė trajektorija suka iš Manhatano atgal į Brukliną. Tiksliau – į Bruklino Viljamsburgo (Williamsburg) mikrorajoną. „Mes gyvename Rytų Viljamsburgo kaime“, – atsako dukra, kai jos paklausia, kur mes Niujorke apsistojusios. Viljamsburgas tikrai atrodo kaip kaimas – čia ramu, viskas vyksta kur kas lėčiau, niekada nėra žmonių kamšalynės ir nekaukia sirenos kaip betoninėse Manhatano dangoraižių džiunglėse. Dauguma pastatų žemi, tik per pastarąjį dešimtmetį Rytų upės pakrantėje pridygo prašmatnių dangoraižių su vaizdu į Manhataną. Čia susikraustė gerai uždirbantis arba, anot vietinių, „iš senų pinigų“ gyvenantis jaunimas, todėl šią Viljamsburgo dalį niujorkiečiai praminė hipsterynu. Juk ne kiekvienas dvidešimtmetis gali sau leisti už buto su vienu miegamuoju su įspūdingu vaizdu nuomą pakloti po keturis, o kartais ir daugiau tūkstančių dolerių per mėnesį.
Rytinė mikrorajono pusė vis dar nepaliesta, tačiau ir čia gyventojai gerokai pasikeitę. Tada, visai atsitiktinai apsigyvenusi šioje miesto dalyje, net nežinojau, kad netoli nuo mano dabartinių namų savo gyvenimą Niujorke pradėjo Jonas ir Adolfas Mekai. Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje lietuvių gausiai apgyvendintas Viljamsburgas buvo labai skurdus, tad vargiai gali tai įsivaizduoti.
Savaitgaliai labai dažnai prabėga „mūsų kaime“. Ilgi šeštadienio rytai prasideda nedideliame balkone (turėti jį šiame sausakimšame mieste yra didžiausia prabanga), kuriame dukra, apimta nostalgijos Lietuvai, užveisė tikrą daržą. „Mamyte, žinau, kad pyksi, bet pirma pažiūrėk, – tokiais žodžiais vieną vakarą ji pasitiko mane grįžusią po darbų. – Čia – agurkai, čia – aitriosios paprikos, va – pomidorai, prieskoninės žolės tau, braškė ir net kopūstai.“ Ir ką... Daržininkė išvyko vasaroti ir tikrais daržais džiaugtis į Lietuvą, o aš likau su visu ūkiu „mūsų kaime“. Ryte nusiskinu savo augintą pomidorą ir sukertu jį su sūriu. Derlius nedidelis (išskyrus aitriųjų paprikų, kurios och kaip stipriai degina burną), tačiau malonumas kas rytą matyti, kaip auga augalai, – milžiniškas.
Po lėtų pusryčių išsiruošiame paslampinėti po Viljamsburgą. Aplankome vietinę ūkininkų parduotuvę, kartais užsukame nusikirpti pas japonų kirpėjus arba šiaip pasilabinti su jais, pašmirinėjame po nedidelius butikus ir būtinai einame į seną vietinį knygyną „Spoonbill & Sugartown Books“ Bedfordo (Bedford) aveniu. Čia gali rasti visokių retų meno, dizaino ir architektūros knygų, kurių nerasi niekur kitur. Kartą aptikau Jono Meko redaguoto kino žurnalo „Film Culture“ 1964 m. pavasario numerį. Paslampinėjusios pasiekiame Rytų upės šiaurinę prieplauką ir sėdame į miesto keltą. Plaukti upe į Manhatano pietus yra vienas didžiausių malonumų. Mums tai niekada nepabosta, ir nesvarbu – lyja ar šviečia saulė. Kaip ir iškyla prie vandenyno. Tada – jau kitu, didesniu, keltu iš Manhatano. Vėjas plaiksto plaukus, išpučia visas nereikalingas mintis. Po valandos atsiduri paplūdimyje ir neri į didžiulę vandenyno bangą. Niekada nemiegantis miestas su visu vasaros karščiu ir triukšmu lieka toli toli.
Niujorkas išlaisvina, jei jį pamilsti. „Niujorke gyvenčiau tik teismo sprendimu, kitu atveju tu ten manęs nepriviliosi – net dideliais pinigais, tai yra net jei galėčiau apsigyventi gerame rajone. Pamažu aš kažkaip susigyvenau, susitaikiau su Niujorku. Kartais nuvykti ten net įdomu – geri muziejai. Tačiau gyventi – nė už ką.“ Tomas Venclova sako iki šiol negalintis pakęsti šio miesto smarvės ir purvo. Jam tai – svetima erdvė. O Josifui Brodskiui ir Jonui Mekui Niujorkas tapo artimas. Brodskis šį miestą vadino savu, sakydavo: „Galiu išeiti į jį su šlepetėmis ir chalatu.“ Kai kartą dukra Jono Meko paklausė apie Niujorką, jis atsakė: „Niujorkas yra stebuklas, geriausia, kas man galėjo nutikti.“ Ko gero, meilė šiam pašėlusios energijos ir vibracijos miestui ir Brodskį, ir Meką ištiko todėl, kad čia jie buvo susikūrę savo asmeninę trajektoriją. Ir net jei kartais atsirasdavo naujų atšakų, jos vis tiek susiliedavo į tą vieną privatų žemėlapį.
Plaukiame keltu atgal į Manhataną. Vasara jau greitai baigsis, bet dar šiltais rugsėjo ir spalio savaitgaliais vis tiek bus galima įvirsti į vandenyno bangas. Aš jų prisibijau, o dukra neria į tą kelių metrų aukščio vandens laviną be baimės. Kaip ir į šio nelabai gailestingo miesto nasrus. Arba išgyvensi ir viskas susiklostys, arba tave sukramtys ir išspjaus. Čia turi išmokti išgyventi vienas ir susikurti savo trajektoriją.
