Jo autorė lituanistė ir etnomuzikologė Rūta Kotryna Vyšniauskienė, savo skaitytojams prisistatanti kaip Rūta Vyšnia, džiaugiasi, jog yra alternatyvaus meno atstovė, o su skaitytojais dialogą atranda sutartinių principu.
Kur slypi riba tarp kūrėjo meninės logikos ir kasdienio gyvenimo sferos? Kokiomis filosofinėmis idėjomis grįsta ši naujo formato knyga ir kokias reakcijas lietuvių mitologijos motyvai iššaukia užsienio skaitytojams? Kada literatūra ir muzika tampa viena neatskiriama meno rūšimi? Kaip jaunam rašytojui išleisti knygą?
Kur yra riba tarp Jūsų knygos meninės logikos ir kasdienio gyvenimo sferos? Ar tuo metu, kai rašymo procesas nevyksta, Jūs tampate visiškai kitu žmogumi?
Yra du atsakymai. Iš vienos pusės, manęs mano kūryboje yra labai daug... Ten patenka visos mano patirtys: muzikinės, folklorinės, visi skaityti kūriniai, matyti, regėti, pažinti motyvai, dainuotos dainos, sutartinės, regėti vaizdai ir provaizdžiai. Tai integruojama į mano kūrybą, tačiau, žinoma, prasiveria ir kitas klodas. „Vandenynas ir Žaliamėlė“ atplaukia iš kitos kūrybinės versmės – tai nesu aš, bet kuriu aš. Anksčiau sakydavau, kad man rašant pro debesis prasiskyrė šviesos ruožas, per kurį ėmė tekėti kūryba. Iš pradžių save nuo knygos atsiedavau – sakydavau, kad visa tai atėjo iš tam tikrų kūrybinių versmių. Tačiau dabar savęs nebeanuliuoju. Jei nebūčiau gyvenusi gyvenimo, susijusio su tradiciniu pasaulėvaizdžiu, pasaulėjauta, folkloro muzika, ši knyga nebūtų gimusi.
Kiek Jums svarbi žmonių reakcija knygos pristatymų metu ir kokios būna reakcijos? Ar galėtumėte pasidalinti pavyzdžiais, kaip žmonės priima Jūsų kūrybą?
Būna labai įvairiai – kiekvieno pristatymo metu kuriama nauja aplinka, nauja patirtis. Bet žmonės, kurie ateina, dažniausiai būna labai atviri ir drąsiai užduoda klausimų, diskutuoja, džiaugiasi. Žmonės anaiptol nebijo dalintis pastebėjimais tiesiogiai – ne tiek per pristatymus, kiek ją perskaitę. Kartais skaitytojai parašo man asmeniškai, dalinasi patirtimis. Pavyzdžiui, dažnai žmonės įvardija, kad ši knyga jiems yra kaip terapija. Viena moteris neseniai sakė, kad tai – puikus vaistas nuo depresijos. Toks reiškinys vadinamas biblioterapija (gydymas knygų skaitymu, įvairiais žanrais). Labai džiaugiuosi, kad knyga paliečia žmonių vidinį būvį, sielos kerteles, kad jie geriau jaučiasi, ir kad knyga atlieka terapinę funkciją.
Ar pati rašydama turėjote tokį tikslą – kad knyga atliktų gydomąją misiją?
Tokio tikslo neturėjau, man visa tai gimė natūraliai, bet man pačiai labai svarbu geras emocinis būvis, teigiamas mikroklimatas, vidinė žmogaus darna, ramybė, harmonija, todėl tai natūraliai atsispindi ir knygoje, o žmonės įvardija tai kaip terapiją.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima mitologijos įvaizdžiai, mitinės būtybės? Gal turite artimiausią savo asmenybės augimo vyksmams?
Ne veltui knygutė vadinasi „Vandenynas ir Žaliamėlė“. Jos siužetas išplaukia iš vandenyno mitologemos. Vandenynas – tai ne tiek mitinė būtybė, kiek mitologinė stichija, fundamentali ir dažnai randama indoeuropiečių mitologijoje. Mane ypač įkvepia vandens simbolika, siejama su atsinaujinimu. Žmogaus gyvenimo ratas, besisukantis kartu su gamta, gali būti sugretintas su nuolat atsinaujinančiu, regeneruojančiu vandens įvaizdžiu.
Studijų metu rašydama mokslinius darbus išsamiai nagrinėjau mitologinę medžiagą, skaičiau M. Gimbutienės knygą apie senąją Europą – ten daug paukštės Deivės įvaizdžių, egzistavusių senuosiuose Europos tikėjimuose. Tad viskas labai organiškai susipynė, peraugo į Vandenyno ir paukštės Žaliamėlės veikėjus, kaip tai atsispindi ir šioje knygoje. Svarbu paminėti ir Didžiojo pasaulio medžio simbolį. Tai – kosmogoninis pasaulio, visatos centras, pasaulio ašis, mitologinė pasaulio struktūra. Jis ir šioje knygoje užima reikšmingą vietą.
Pakalbėkime apie knygos žanrą. Ar jo pasirinkimas buvo tikslingas, ar knyga pati įsiliejo į šio netradicinio žanro rėmus?
„Vandenynas ir Žaliamėlė“ – tai filosofinė pasaka, sakmė, giesmė. Lietuvių literatūroje šis žanras gan retas, bet yra jam priklausančių L. Gutausko, J. Degutytės pavyzdžių. Užsienio literatūroje šiam žanrui priskiriama A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ ir R. Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Knyga į šio žanro kategoriją pateko natūraliai, neturėjau tikslo jam priskirti šios knygos. Tokiam žanrui ją priskyrė mano dėstytoja profesorė Vilija Janušauskienė. Juk kiekvienam rašytojui norisi apibrėžti, įvardyti savo kūrinį. Smagu žinoti ir atsakyti kitiems, kas tai yra ir kam priklauso.
Ar turite vieną mėgstamą filosofą ar filosofinę kryptį, kurios fone rašote, ir stengiatės ja vadovautis?
A. Šliogeris yra pasakęs, kad jis jau tiek filosofinių koncepcijų ištyrinėjo, jog daugiau tarsi nebeverta, nes vis tiek viską apima gamta. Iš čia išteka visos upės. Man artimiausia yra ciklinė, nelinijinė laiko samprata, kuri yra būdinga visoms senosioms kultūroms, įskaitant ir mūsų senąją baltų mitologinę tradiciją. Amžinas sukimasis ratu – man svarbiausia filosofinė idėja.
Kokia šios knygos tikslinė auditorija?
Kaip sakė mano profesorė, knyga skirta suaugusiesiems, bet ne tik jiems. Norisi, kad ir įvairaus amžiaus vaikai nardytų po mitologinius, filosofinius vandenis. Praktika rodo, kad knygą skaitantys suaugusieji nusprendžia, jog norėtų ją padovanoti ir savo artimiems vaikams. Tiesiog kiekvienas pagal savo raidos etapą atras knygoje savas prasmes, potekstes, vaizdinius ir perskaitys ją skirtingai.
Kaip pasirinkote iliustracijų pobūdį ir autorę?
Norėjau, kad įvyktų vidinis kūrybinis pokalbis, susikalbėjimas su iliustracijų autoriumi, kad jis suprastų mano kūrybą. Su nuostabia dailininke Sigita Mockute toks susikalbėjimas įvyko, mūsų kūrybinė draugystė buvo itin džiugi. Jautėsi erdvinis, atmosferinis motyvas – nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad susikalbėsime. Jos kūryba kaip vandenynas susiliejo su mano knygute... Labai ačiū draugui, kuris supažindino su šia dailininke.
Kokį literatūrinį kontekstą, labiausiai formavusį Jūsų pažiūras, minėtumėte?
Tai – visų pirma mano mylimas poetas Sigitas Geda. Jo kūryboje daug mitologinių motyvų, intertekstų.
Jus, kaip rašytoją, tikriausiai neretai aplanko suvokimas, kad ir pati prisidedate prie lietuvių literatūros istorijos formavimo. Kaip minėjome, tiek tematika, tiek žanras nėra dažnai sutinkami. Turbūt nebūtų per drąsu teigti, kad ši literatūros kryptis yra alternatyvi vyraujančioms tendencijoms?
Tikrai manau, kad kūrinys yra alternatyvus, nišinis. Nedrįsčiau teigti, kad alternatyvus menas pranašesnis už kitus – visi menai turi savo klausytoją, skaitytoją žiūrovą, yra lygiaverčiai. Bet aš tikrai jaučiuosi esanti alternatyvioje plotmėje. Manau, kad mano skaitytojai priklauso neabejotinai specifinei auditorijai. Galbūt tai – į mane kažkuo panašūs žmonės...
Ar sunku būti alternatyvaus meno atstove, ar ir čia yra privilegijų?
Esama privalumų, nėra griežtų, įpareigojančių rėmų. Aš, kaip žmogus, galiu išsaugoti savastį, o kūrinys irgi gali turėti savitumo. Tada tiek savimi, savo kūriniu tiek muzikiniais pristatymais pritrauki panašius žmones. Nesijaučiu atstumtojo menininko statusą turinti rašytoja vien dėl to, kad neplaukiu pasroviui. Aš atsiriekiu savo kūrybinės duonos riekę. Žmonės skaito, klausosi ir vyksta susikabėjimas sutartinių principu: aš giedu, jie man atsiliepia, atitaria. Mes giedame kartu.
Kokie Jūsų literatūriniai tikslai? Ar neturite ambicingų literatūrinės karjeros siekių surinkti kuo pilnesnių salių, parduoti kuo didesnių tiražų?
Visų pirma kūryba man – didelis džiaugsmas. Man labai gera, kai galiu kurti grožį ir juo dalintis tiek muzikiniu, tiek literatūriniu požiūriu. Minios žmonių nėra būtinos. Kartais renginiuose jų būna daugiau, kartais – mažiau, tačiau mane įkvepia kiekvienas žmogus, jo atgarsis, refleksija. Tokių atgarsių gaunu nemažai.
Knygelės keliauja tiek po Lietuvą, tiek už jos ribų – tai labiausiai ir įkvepia: žinoti, jog pasiekei žmonių širdį. Jie sako, kad naudoja mano knygą kaip terapiją, kad nardo po ją kaip po vandenyną. Taip pat teigia, kad buvo įdomu skaityti kūrinį, pripildytą tradicinių motyvų, ir tai juos įkvepia gilesnei pažinčiai su tradicine kultūra. Taigi, aš pajutau kūrybinį džiaugsmą ir dabar šis džiaugsmas kaip ratilai plečiasi. Toks ir yra mano tikslas. Esu dėkinga visiems manimi tikėjusiems žmonėms, kurie prisidėjo prie mano knygos atėjimo, rėmėjams, kurie padėjo įgyvendinti praktinius leidybos aspektus.
Girdėjau apie neeilinę knygos gimimo istoriją. Ar tiesa, kad knygą leidote pati su būsimų skaitytojų pagalba?
Tai – ganėtinai ilga istorija, bet pasistengsiu perteikti ją glaustai. Iš pradžių turėjau įtikinti save, ar knyga verta būti išleista į šį pasaulį, tad po metų pertraukos, kai parašiau ją, pradėjau po truputį rodyti draugams, literatūros dėstytojams... Po padrąsinamųjų žodžių ėmiau kreiptis į leidyklas, tačiau dėl netipinio knygos žanro ir (arba) neužtikrintos komercinės sėkmės daugelis jų palinkėjo kreiptis kitur, dalis leidyklų išvis neatsakė. Mažos leidyklos patarė kreiptis į kitas mažas leidyklas, išėjo toks uždaras ratas. Tačiau ir čia susilaukiau paskatinamųjų žodžių, kad šią knygą reikia leisti. Sukūrėme internetinę platformą, surinkome išankstinių užsakymų iš būsimų skaitytojų, šių lėšų užteko būtiniausiems darbams, vertimui, iliustracijoms, patys atlikome maketavimo darbus, susiradome puikią spaustuvę, teko investuoti ir savų lėšų. Tačiau labai džiaugiuosi, jog knyga išvydo šį pasaulį.
Ar galima sakyti, kad meno estetinė funkcija svarbesnė už visas kitas?
Man estetinė meno funkcija itin svarbi. Menas turėtų būti gražus, bet nebūti tuščias. Šiuolaikinis menas nėra mano prioritetas, nors stengiuosi suprasti jo svarbą ir prasmę. Visgi grožis mene man itin svarbus, o jį aš randu tradicinėje lietuvių ir kitų tautų muzikoje, tautodailėje, tautosakoje, dainuojamojoje poezijoje. Taip pat žaviuosi simbolizmu, impresionizmu.
Jūsų asmenybę nusako literatūros ir muzikos sąveika. Ar šios dvi meno rūšys viena kitai padeda, ar netrukdo, ar gražiai susikalba?
Šios meno rūšys viena kitą darniai papildo. Knygelės melodingumą pastebi daugelis. Tai, kad daug dainuoju, įsipina ir į literatūrą. Manyje gyvenanti rašytoja ir muzikantė viena kitai netrukdo, palaiko viena kitą.
Ar Lietuvos kultūros įstaigos noriai įsileidžia jaunus rašytojus ir ar šalies kultūrinė erdvė jiems atvira?
Iš esmės kultūros institucijos labai atviros, nepaisant amžiaus nei žinomumo. Organizuojant knygos pristatymus visoje Lietuvoje, bibliotekos įsileidžia į savo erdves noriai, geranoriškai bendradarbiauja.
Kokią žinią ši knyga siunčia užsienio auditorijoms?
Keliaudama po JAV muzikiniais tikslais, susipažinau su vietos gyventojais ir supratau, kad jie stokoja aiškiai apibrėžto identiteto, savų šaknų bei tautinio „veido“, todėl nori pasisemti įkvėpimo iš kitų tautų tradicijų. Jie labai domisi senosiomis kitų tautų kultūromis, tradicine muzika, istorija. Vienas amerikietis muzikantas bei skaitytojas rašė, kad knyga sužadino sutartinių patirtį, jis pajuto itin gilų knygos poveikį.
Štai vienas amerikiečių poetas labai gyrė knygos turinį ir vertimą, net rado pavyzdžių amerikiečių literatūroje, kieno filosofinės idėjos artimos šios knygos idėjoms. Jis įvardijo kelis filosofus ir rašytojus. Tai – Henry David Thoreau bei Ralph Waldo Emerson, kurie skaitytojus įkvepia būti laisvais, kūrybiškais ir pasitikinčias savimi bei savo vaizduote. Taigi, vertimas į anglų kalbą padeda reikšmingai praplėsti auditoriją. Knygelė gali tekėti į visas pasaulio puses kaip fundamentalus vandenynas.
Parengė Eglė Kirilauskaitė
