„Negalią turintiems žmonėms šioje šalyje susirasti darbą sunku dėl pačių įvairiausių darbdavių prietarų: menkas darbo našumas, nelankstumas, motyvacijos dirbti, bendradarbiavimo, kompetencijų stoka, ilgalaikė bedarbystė... Ko gero, tai sovietmečio „palikimas“ ir tokį visuomenės požiūrį į socialiai pažeidžiamas grupes gali pakeisti tik realūs pavyzdžiai. Būtent dėl šios priežasties ir įkūriau socialinį verslą – kad kartu su darbuotojais įrodytume visuomenei, jog žmonės su negalia gali ne tik dirbti, bet dirbti labai gerai. Galbūt pas mus užėję kitų įmonių vadovai susimąstys ir apsvarstys galimybę įdarbinti žmogų, turintį negalią?“, – svarsto 29-erių Timas.
Darbuotojai „kepa pirmuosius blynus“
Timą iš Olandijos į Lietuvą prieš trejus metus atvedė meilė lietuvei. Šalyje pamatęs neįgaliųjų padėtį Hagos universiteto socialinių mokslų absolventas nusprendė imti ir pradėti ją gerinti. Timui ši sritis puikiai pažįstama, nes prieš tai jis Olandijoje ketverius metus dirbo vienoje socialiniame versle žmonių su negalia darbuotojų koordinatoriumi, kur aiškinosi, ko trūksta neįgaliųjų tobulėjimui, savarankiškumui, taip pat dirbo dienos centruose, o su socialiai pažeidžiamų grupių integracija Olandijoje dirba ir jo artimieji.
Atvykus į Lietuvą, nesėkmingos darbo paieškos vyrui pakišo idėją įkurti socialinį verslą, kur galėtų pritaikyti turimą socialinio darbo patirtį bei buvusios darbovietės koncepciją. Pavadinimas „Pirmas blynas“ pasirinktas neatsitiktinai – dauguma darbuotojų čia „kepa savo pirmuosius blynus“ – jiems tai pirmoji darbo vieta. Dalį darbuotojų įmonė priima atlikti praktiką ir taip, kaip pats sako, stengiasi kurti reikšmingą pokytį neįgaliųjų įsidarbinimo sistemoje.
Padavėjais ar pagalbiniais darbuotojais virtuvėje šiuo metu dirba penki 23–36 amžiaus negalią turintys žmonės. T. Wijkas sako nežinantis, kokias tiksliai negalias darbuotojai turi, nes stengiasi akcentuoti ne trūkumus, o sugebėjimus.
„Kitaip nei daugelyje darboviečių, į darbą priimame ne pagal turimas kompetencijas, o prisitaikome prie jų turimų įgūdžių. Pirmieji darbuotojai net neįsivaizdavo, kokią poziciją galėtų užimti, ką konkrečiai dirbti. Paklausus, kokį darbą jie norėtų dirbti, dauguma rinkosi valymą, nes kaip valyti žino kiekvienas. Tačiau po trumpos praktikos savaitės įgiję naujų kompetencijų, jie staiga atrado savo vietą kitose srityse. Dauguma pranoko savo pačių lūkesčius. Jų spindinčios akys ir džiaugsmas, kad gali realizuoti save, man yra pati didžiausia sėkmė“, – pažymi jis.
Konsultuoja norinčius kurti socialinį verslą
Norint pakeisti darbdavių požiūrį į žmones su negalia, didžiulę reikšmę turi ne tik realūs pavyzdžiai, bet ir švietimas, suvokimas, kad žmogaus istorija nėra lygu jo kompetencijoms. Anot jo, visuomenėje kiekvienas turi savo vaidmenį, tačiau kai kuriems tiesiog trūksta šiek tiek didesnio postūmio, kad atrastų savąją vietą.
„Blyninėje dirbantys vaikinai išties yra puikūs darbuotojai. Jie geraširdžiai, nuolat geros nuotaikos, komunikabilūs. O kas, jeigu jie taip ir nebūtų gavę šanso dirbti? Išeiti iš namų? Socializuotis? Kaip jaustis, kai matai, jog ne dėl tavo kompetencijų, bet dėl tavo negalios, niekas nenori priimti dirbti? Tokia būsena skatina socialinę atskirtį, intravertiškumą bei gali iššaukti ir kitką – benamystę, sveikatos ir kitas problemas“, – svarsto pašnekovas.
Timas dalijasi, kad Olandijoje sėkmingai veikia nemažai socialinių, daugiausiai – maitinimo paslaugų sektoriaus įmonių, pavyzdžiui, kavinių ar restoranų, sulaukiančių valstybės paramos. Dažniausiai čia socialinę atskirtį patiriantys žmonės dirba be atlyginimo, tačiau atlieka praktiką ir įgauna patirties bei darbinių įgūdžių.
Šiais metais socialinė įmonė už atskirties mažinimą sulaukė įvertinimo ir Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose pelnė įveiktos kliūties apdovanojimą.
„Susilaukiame labai daug prašymų pasidalinti savo patirtimi, kaip įkurti ir valdyti socialinį verslą, konsultacijoms priimame žmones, kurie į sostinę atvažiuoja net ir iš kitų miestų vien dėl to, kad pamatytų, kaip įmonė veikia realiai. Dalijamės patarimais, kaip atidaryti panašią įmonę savo mieste“, – sako Timas.
Požiūris į „kitokius“ formuojasi nuo mažumės
Socialinio verslo įkūrėjas sako vis dar girdintis nemažai absurdiškų teiginių apie „kitokius“ žmones. Anot jo, taip dažniausiai galvoja arba nepažįstantys nė vieno neįgalaus žmogaus, arba ką nors neigiamo apie neįgalius žmones nugirdę iš kaimyno žmonės.
„Polinkį klijuoti etiketes, skirstyti į grupes, kategorizuoti žmonija turi nuo neatmenamų laikų. Tai į mūsų gyvenimus tarsi įveda tam tikrą struktūrą ir discipliną. Apkalbinėjame visus: už save žemesnius, apkūnius, blondinus, turčius, užsieniečius, juodaodžius, protingus, keistuolius, žmones su negalia, „kitokius“.
Esu girdėjęs, kad kai kuriems žmonėms neįgalieji kelia baimę. Neseniai blyninėje vienerių metų kūdikis žaidė su 16-mečiu, turinčiu autizmą. Kūdikis buvo per mažas, kad suprastų, jog berniukas yra „kitoks“, jis tiesiog džiaugėsi žaidimo partneriu. Tam neprieštaravo ir kūdikio mama ir tai yra pirmasis žingsnis, rodantis, kad visuomenė baigia išsilaisvinti iš stereotipų. Taip auklėjamas vaikas užaugs priimdamas „kitokius“ žmones. Liūdna matyti, kai tėvai neleidžia žaisti su vaikais, turinčiais kažkokias negalias, sakydami: „nežaisk su tuo berniuku, nes jis keistas“. Tokie vaikai kur kas rečiau ateityje priima „kitokius“, – dalijasi Timas.
Tekstas – socialinės komunikacijos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ dalis. Kampanija siekia atkreipti visuomenės bei darbdavių dėmesį į socialinę atskirtį patiriančius asmenis, į tai, kad žmogaus gabumų reikėtų vertinti ne pagal asmeninę praeitį, o pagal turimus darbinius įgūdžius ir profesines kompetencijas.
