Šarūnai, sakykite, kuris Jūsų vardas yra tikrasis – Šarūnas ar Šarukas, kaip rašoma grupės pristatyme?
Šarūnas: Oficialiai esu Šarūnas, bet tai man pernelyg rimtai skamba. Mūsų tėtis labai mėgsta vartoti mažybines formas, tad vadino mane Šaruku, o Mantą – Mantuliu. Aš pats, būdamas mažas, vadindavau save Šanuja. Prisimenu, risdavomės su Mantu – tokie pipirai, apvilkti kailinukais – rogutėmis per pusnis, žmonės manydavo, gal pasimetėm, klausdavo: „Vaikai, iš kur jūs?“ Aš oriai atsakydavau: „Aš Šanuja iš statybų.“ Mūsų tėtis turėjo statybų verslą.
Mantas: Iš pradžių augome mažame butuke Justiniškėse, o paskui persikraustėme į namą už miesto, važiuojant link Dvarčionių. Man tada buvo 5-eri metai, Šarukui – treji. Tik neseniai susimąsčiau, kad aš – vienas iš nedaugelio vaikų, niekada nesvajojusių kuo greičiau užaugti. Galėjom daryti viską, ką norėjom. Aplink buvo daug laukinės gamtos, pievų...
Šarūnas: Ir daug draugų, žaidimų, šokių, muzikos, meno. Grojom gitaromis, slidinėjom. Labai daug lipdydavom plastilinu – žmogeliukus, namus, miestus. Jis mums atstojo kompiuterinius žaidimus.
Mantas: Buvome įkūrę Žemuoginskio menų klubą – brolio lankomos Vienožinskio dailės mokyklos alternatyvą. Iš pradžių piešėm namuose, bet paskui veiklą išplėtėm iki akcijų mieste. Prisimenu, buvom išpaišę kreidelėmis Neries krantinę. Kitąsyk iš miške surinktų šiukšlių prigaminom žvėrelių ir sustatėm kiemelyje prie daktaro Aiskaudos paminklo. Neva žvėrys atėjo jam padėkoti. Tai tapo savotiška projekto „Menas netikėtose erdvėse“ dalimi, nors mes niekur jo neregistravom.
O kaip į Jūsų gyvenimą atėjo muzika?
Šarūnas: Aš nuo mažų dienų lankiau „Ąžuoliuką“, grojau pianinu. Mūsų namuose nuolat skambėjo muzika, buvome skatinami kurti. Nors abu tėvai yra baigę statybos inžineriją, širdyje jie – tikri menininkai: mama šiek tiek grojo gitara, tėtis buvo vitražistas, prisidėjo prie Bernardinų bažnyčios renovacijos darbų. Kai buvome maži, jis turėjo savo statybų verslą, o mama augino mus, tad darželio lankyti neteko. Namie rengėme tapybos parodas. Mama skatino keisti ekspoziciją kas porą savaičių. Mano tėvai studijas pasirinko, kad „būtų iš ko duoną valgyti“. Šiaip tėtis svajojo būti dailininku, mama norėjo studijuoti literatūrą.
Mantas: Nutiko taip, kad tėvų svajones įgyvendinome mes – aš Vilniaus universitete įgijau klasikinės filologijos bakalaurą, dabar studijuoju magistrantūroje, o Šaras – Vilniaus dailės akademijoje baigė grafiką. Iš pradžių norėjau studijuoti biochemiją, bet, likus 3 mėnesiams iki mokyklos baigimo, susimąsčiau, ar tikrai to noriu, ar renkuosi tik todėl, kad tai perspektyvu. Galiausiai pasirinkau sunkiai pritaikomą dalyką – lotynų ir graikų kalbas, bet niekada dėl to nesigailėjau.
Šarūnas: Aš mokydamasis Užupio gimnazijoje labai mėgau vaidinti, direktorė buvo įsitikinusi, kad stosiu į aktorinį, bet pasukau į dailę. Dėl to irgi nesigailiu.
Negi nė vienas neturėjote minčių studijuoti muziką?
Šarūnas: Jei nori tai studijuoti, turi ruoštis nuo vaikystės, lankyti muzikos mokyklą, paskui konservatoriją. Bet iš tikrųjų muzikos yra visur, nesvarbu, ką studijuosi – kalbą ar dailę. Visa tai susiję.
Mantas: Renkantis studijas, suveikia ir maišto principas. Galvoji, kodėl turėčiau mokytis džiazo ar klasikos, jei man patinka visai kitokia muzika? Be to, dauguma mūsų dievinamų muzikantų neturi muzikinio išsilavinimo. Manau, kad išsilavinimas labai svarbus, bet nebūtina tarp jo ir profesijos dėti lygybės ženklo. Prisimenu, dar gyvendami Justiniškėse turėjome patefoną, plokštelių, tėvų draugai melomanai parūpindavo mums gerų įrašų.
Šarūnas: Tik daugumą tų plokštelių subraižėme didžėjaudami.
Augote dviese?
Mantas: Turim dvi jaunesnes seseris iš tėvo pusės. Kadangi mus skiria apie 10 metų, bendravome nedaug. Jos mūsų gyvenime atsirado gana sudėtingu etapu. Tada tėtis buvo priklausomas nuo alkoholio, išgyveno krizę. Kai nustojo gerti, man buvo apie 12 metų, bet kad turiu dar dvi seseris, sužinojau tik 16-os. Tuo metu labai žavėjausi hipių kultūra, todėl ši naujiena manęs nė kiek neišgąsdino, veikiau – priešingai.
Šarūnas: Esam netradicinė šeima. Tapęs blaivus, tėtis stengdavosi padėti kitiems. Mūsų namuose visada būdavo pilna žmonių. Besivaduojantieji iš įvairių priklausomybių ar šiaip gyvenime pasimetę žmonės atvykdavo čia pabūti, susiprasti. Vieni pagyvendavo mėnesį, kiti – ir metus. Mėgome tą šurmulį, visi tie žmonės mums daug davė – literatūros, muzikos, kovos menų, gyvenimo pamokų.
Mantas: Per tokią patirtį supranti, kokia neryški takoskyra tarp to, kas yra blogai ir gerai. Kartais dalykai, kurie atrodo blogi, atneša daug gero, o kartais – atvirkščiai. Tai ir dabar mums padeda susilaikyti nuo griežto vertinimo ir aiškinimo, kaip reikia gyventi. Niekada nežinai, kur koks kelias veda.
Jums turbūt taip pat tenka balansuoti ant plonytės ribos? Viena vertus, traukia menininkų pasaulio bohema, kita vertus, sulaiko rizika tapti priklausomiems?
Šarūnas: Močiutė mums nuolat kartodavo, kad turime genetinį polinkį į alkoholizmą, todėl protingiausia būtų apskritai nepradėti gerti. Tačiau tai būtų pernelyg radikalu. Ir svetima tokiems žmonėms kaip mes – kurie neskirsto pasaulio į gerą ir blogą.
Mantas: Radikalumas dažniausiai slepia baimę, o tai, ko bijai, paprastai ir įvyksta. Manyčiau, svarbu suprasti riziką, bet nereikia gyventi apimtam baimės. Dabar studijuoju antikinę kultūrą. Vynas buvo neatsiejama jos dalis. Daug dalykų nebūtų sukurta be tam tikrų sąmonės būsenų. Aišku, yra ir daugiau būdų, kurie padeda patirti panašias būsenas. Vienas jų – religija.
Jūsų santykis su religija nebuvo formalus – ne vienus metus grojote krikščioniškos muzikos grupėje „Apaštalai“, dalyvavote pranciškonų veikloje. Kaip ten patekote?
Šarūnas: Tikėjimas padėjo tėčiui išbristi iš priklausomybės. Atradę bažnyčią, tėvai įtraukė ir mus. Tiesa, kai pirmą kartą pakvietė į krikščionišką stovyklą, žiauriai nenorėjom ten važiuoti, bet nuvažiavom ir atradom naują pasaulį su puikiais žmonėmis, draugais, naktiniais žygiais, muzika. Kai stovykla baigėsi, verkėm, kad reikia skirtis. Tada neklausiau savęs, ar esu krikščionis, ar tikiu. Man tiesiog patiko smagiai leisti laiką.
Mantas: Tuo metu jauni broliai pranciškonai siūlė daug įdomios veiklos paaugliams ir jaunimui. Brolis Algis grojo gitara, kelis kartus buvo atvažiavęs pas mus į namus. Pasiūlė ir mums pagroti bažnyčioje. Taip ir grojom 7-erius metus. Sukūrėm grupę „Apaštalai“, tiesa, 12-os narių surinkę nebuvom. Atlikome Viešpaties šlovinimo muziką. Šis laikotarpis padėjo mums daug ką apmąstyti – grupės narių santykius, savo veiklos prasmę. Savęs nuolat klausi, kodėl groji, ką tai duoda kitiems. Ta mintis padeda nesusireikšminti, ją išsinešėme ir į kitą muziką. Šlovinti Dievą yra visai kas kita, nei eiti į sceną, kad pats pasimaudytum šlovės spinduliuose.
Šarūnas: Tapę paaugliais, su grupele kitų muzikantų šiek tiek atsiskyrėm nuo krikščioniško jaunimo grupės, pradėjom kurti ir kitokią muziką. Galima sakyti, kad „Garbanotas bosistas“ gimė iš „Apaštalų“ – Bernardinų parapijos namuose.
Kodėl pasivadinote taip keistai – „Garbanotas bosistas“?
Šarūnas: Tuo metu dar nebuvom grupė ir nemanėm, kad būsim. Draugai mus pakvietė pagroti Kėdainiuose, reikėjo sugalvoti pavadinimą, tai ir leptelėjom „Garbanotas bosistas“, nes mūsų bosistas tikrai buvo garbanotas. Negalvojom, kad liks visam laikui. Paskui tingi galvoti ką nors nauja, o galiausiai, kai tampi žinomas, net ir rizikinga kažką keisti. Dabar sutrumpinom iki „Garbanotas“. Užsienio festivalių rengėjai dėl to, regis, lengviau atsikvėpė, nes mūsų pavadinimą buvo tikrai sunku ir ištarti, ir užrašyti.
Kaip pavyksta pasidalyti lyderystę grupėje?
Mantas: Šaras yra grupės balsas, tai stipriausiai veikia žmones, tad visi žvilgsniai savaime krypsta į jį. Tik nereikia manyti, kad kiti grupės nariai to dėmesio pavydi. Aš dažniausiai labai džiaugiuosi, kad galiu būti antrame plane ir ramiai sau groti nevarstomas žvilgsnių.
Šarūnas: Tikrai pailsi, kai pasitrauki iš to centro. Man patinka dėmesys, bet tik tada, kai jaučiuosi jo nusipelnęs. Deja, būna ir tokių dienų, kai sau nepatinki, viskas atrodo kažkaip ne taip, norėtum užsidaryti ir nuo visų pasislėpti, bet vis tiek tenka lipti ant scenos.
Mantas: Būna, kad Šaras užkulisiuose visas dreba, nenori eiti, bet galiausiai susikaupia, išeina ir... tampa tarsi visai kitu žmogumi.
Ar tokios kūrybinės ir emocinės krizės ištinka dažnai? Kaip ilgai jos trunka?
Mantas: Mes, kaip ir visi žmonės, išgyvename ir pakilimų, ir atoslūgių. Vieną giliausių duobių esu patyręs prieš 10 metų – tada mane ištiko vegetodistonija. Susidėjo daug dalykų – pervargimas, dideli reikalavimai sau... Mokiausi universitete, o laisvu laiku klausiausi labai daug muzikos, nes norėjau atrasti savo vietą tame pasaulyje, svarsčiau, ar apskritai moku groti. Kartais miegodavau vos po 3 valandas per parą. Prisidėjo dar ir meilės istorijos. Kokią savaitę jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau kitoje realybėje. Išsigandau, kad išprotėjau, svarsčiau – gal man jau reikia kreiptis į kokią nors kliniką? Nuramino anksčiau depresija sirgusi teta. Ji pasakė, kad jei būčiau išprotėjęs, tokių minčių nekiltų. Atsimenu tris dalykus, kurie tada padėjo grįžti į realybę. Pirmas – susidūrimas su fantastais. Tai – žmonės, kurie žaidžia visokiomis figūrėlėmis, kortomis, yra panirę į elfų pasaulį. Antras dalykas buvo Stepono Januškos daina „Radijas“, o trečias – Janinos Lapinskaitės filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ apie žmogų, kuris turėjo papjauti artimiausiu draugu tapusį paršiuką. Visa tai man padėjo suprasti, kad pasaulis yra labai įvairus, jame gausu absurdo, keistų situacijų ir kad nėra vieno teisingo scenarijaus. Išmokau tarsi stebėti savo gyvenimą iš šalies, nevertinti jo pernelyg rimtai.
Šarūnai, ar Jums teko patirti ką nors panašaus?
Šarūnas: Būdamas 14-os metų, aš išgyvenau kiek kitokį sukrėtimą. Vaikystėje betonavome krepšinio aikštelę, sugriebiau atvirą laidą norėdamas jį patraukti ir patyriau elektros smūgį. Mačiau, kaip pamažu išsijungia vaizdas, lieka tik kontūrai. Sustingo liežuvis, bandžiau kažką sakyti, bet girdėjosi tik švokštimas. Patyriau didelį šoką. Poliklinikoje sakė, kad trūko tik kelių sekundžių iki mirties.
Mantas: Vaizdas buvo baisus. Šarūnas stovėjo pasviręs 45 laipsnių kampu, įtemptais raumenimis, virtęs gyvu laidininku. Buvau kitame aikštelės gale, riktelėjau, kad kas nors ištrauktų laidą. Vienas drąsesnis vaikas priėjo ir tai padarė. Girdėjau kitus vaikus šaukiant: „Jis matė Dievą!“ Buvo ir siaubinga, ir kartu juokinga.
Šarūnas: Mintis, kad per kelias sekundes gali dingti iš gyvenimo, mane sukrėtė. Kurį laiką po šio įvykio buvau apimtas baimės ir liūdesio, vos pabudęs skambindavau mamai, kad pasitvirtinčiau, jog dar esu, kartais imdavau nei iš šio, nei iš to verkti.
Jūsų naujausiame albume „Paskutinė saulė“ taip pat netrūksta liūdesio. Jei teisingai supratau, viena pagrindinių albumo dainų „Liūdnos akys“ ir puikus pagal ją Tito Sūdžiaus sukurtas vaizdo klipas – jis Lietuvos muzikos renginyje „M.A.M.A. 2018“ nominuotas tarp geriausiųjų – šiek tiek ironizuoja „pozityvėjančios“ visuomenės norą išsioperuoti neigiamas emocijas.
Šarūnas: Na, štai – dar viena įdomi šios dainos interpretacija. Į klipo kūrėjų darbą mes nesikišome, manau, jiems pavyko puikiai, bet tai, kaip jie pamatė dainą, ir mums patiems buvo nauja.
Mantas: Albume išties netrūksta liūdesio, bet jis galiausiai atveda į šviesą.
Ar Jums svarbu būti teisingai suprastiems ir įvertintiems?
Šarūnas: Kai kūrinys ima gyventi savo gyvenimą ir kiekvienas jame kažko sau randa, tai nuostabu. Neįmanoma vienodai teisingai suprasti, bet norisi žinoti, kad tai, ką kuri, yra prasminga. Kartais, kai užsizulini toje virtuvėje, imi nepastebėti, ką duodi kitiems ir ką pats gauni. Bet tada prieina žmogus, pasako, kad tavo muzika jį įkvepia, ir viskas vėl atgauna prasmę.
Mantas: Mes pernelyg šykštime vieni kitiems palaikančių žodžių. Gal esame pernelyg santūrūs, nedrąsūs, gal manome, kad tai nesvarbu... Kalbu ne apie panegiriką. Mes nebijom ir kritikos. Daugiausia tiesos sulaukiam iš draugų, ir tai yra brangu, nes tikim jų skoniu. Tam ir yra draugai.
Šarūnas: Anksčiau mums daugiausia priekaištaudavo dėl angliškų tekstų, dabar išleidome lietuvišką albumą.
Su anglų kalba turbūt lengviau prasimušti į užsienio rinką. Ten jau esate prasiskynę kelius – koncertuojate Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Slovėnijos, Estijos muzikos festivaliuose, prieš porą metų „Europavox“ rengėjai jus įvardijo kaip vieną iš 7 perspektyviausių mainų programos grupių.
Mantas: Už tarptautinę sėkmę pirmiausia reikia padėkoti mūsų vadybininkams, o dėl kalbos?.. Sunku pasakyti, kas geriau. Dabar festivaliuose vis dažniau išgirstame prašymų ką nors padainuoti savo gimtąja kalba. Lietuvių kalba labai tinkama muzikai. Be to, Šaras moka gražiai sudėlioti žodžius ne tik pagal prasmę, bet ir pagal skambesį. Žmonės nori suvokti tekstą, ir aš juos suprantu. Man žodžiai labai svarbūs, skaitau daug poezijos. Vis dėlto dainų tekstus kūriau anglų kalba. Kadangi muzikos klausiausi daugiausia angliškai, literatūra apie šį stilių irgi buvo anglų kalba, šia kalba man buvo lengviau kurti. Lietuviškus tekstus kuria Šaras.
Šarūnas: Man anksčiau nerūpėjo išsiaiškinti, apie ką daina, aš visada turėjau savo versiją.
Mantas: Prisimenu, kaip Šaras sėdėdamas bažnyčioje dainavo „Nirvanos“ dainą: „Rape me, rape me, my friend.“ („Išprievartauk mane, mano drauge.“). Neiškentęs paklausiau, ar jis supranta, apie ką dainuoja.
Šarūnas: Dabar pradedu domėtis žodžiais, bet žmonės jų dažnai negirdi. Tai priklauso nuo akustikos, kitų dalykų. Kartą Lietuvoje dainuodamas lietuviškai išgirdau, kaip žmonės vienas kito paklausė: „O kokia čia kalba dainuoja?“
Prieš trejus metus esate pelnę asociacijos „M.A.M.A“ apdovanojimą kaip geriausia alternatyvi muzikos grupė, pernai buvote nominuoti net keturiose kategorijose. Ar malonu būti pastebėtiems?
Šarūnas: Tai, kad laimėjai, nebūtinai reiškia, kad esi geresnis už kitus. Kai pabūni toje virtuvėje ir pamatai, kaip viskas vyksta, supranti, kad pats tikriausias apdovanojimas yra žmonės, kurie ateina į koncertus. Kita vertus, tokiuose renginiuose apie tave sužino tie, kurie iki tol nežinojo. Tapti žinomam padeda ir įvairūs televizijos projektai. Kol tai leidžia būti savimi, viskas gerai, bet jei dėl žinomumo pradedi aukoti tai, kas tau svarbu, ir groti tai, kas nelabai patinka, jau liūdna. Kai kurie atlikėjai aukoja laisvę būti savimi dėl galimybės daugiau uždirbti, bet mums užteka to, ką gaunam, nors tai nėra labai daug.
Mantas: Mes uždirbam daugiau negu mokytojai, tai ar galim skųstis? Esu dirbęs mokytoju, man tas darbas labai patiko, bet jis tikrai nepaprastai sunkus ir atsakingas. Palyginti su tuo, dabar mes tiesiog linksmai leidžiam laiką.
Šarūnas: Turim dar visokių papildomų veiklų: aš užsiimu grafiniu dizainu, Mantas verčia. Esam net ir senovines duris restauravę laisvu nuo koncertų laiku. Norėčiau pradėti tapyti. Kartais pagalvoju apie ateitį, kad gal reikėtų pasitaupyti, bet paskui numoju ranka. Ką gali žinoti, gal to rytojaus nebebus, pačiupsi kokį laidą, ir viskas baigsis.
Mantas: Mums teko pažinti visokį gyvenimą. Gyvenom su verslininku tėčiu, kuris turėjo daug pinigų, malšino įtampą alkoholiu, o mes jo beveik nematėm. Paskui gyvenom labai kukliai, bet turėjome šalia tėtį. Ir šis tėtis mums kur kas labiau patiko. Gali būti, kad ši patirtis padėjo įgyti imunitetą turto troškimui. Tėtis manė, kad laimė – tai pilnas šaldytuvas. Tokią nuostatą jam įdiegė jo tėvai – mat buvo ištremti į Sibirą ir turėjo kovoti dėl išgyvenimo. Mūsų karta nesureikšmina materialinių vertybių, nes dauguma nežino, kas yra nepriteklius, skurdas. Už tai turime dėkoti savo tėvams ir seneliams, ir gėda būtų skųstis.
Galbūt, jei turėtumėte šeimą ir vaikų, kuriuos reikia išlaikyti, kalbėtumėte kitaip. Ar vis dar norite pasimėgauti viengungišku gyvenimu?
Mantas: Nemanau, kad tai ką nors pakeistų. Juk mokytojai, gydytojai, kiti sunkiai dirbantys, bet nedaug uždirbantys žmonės savo šeimas kažkaip išlaiko? Šiuo metu esu vienas, bet ne todėl, kad bijočiau įsipareigoti. Su Gabriele – ji ilgą laiką buvo mūsų grupės vokalistė, paskui vadybininkė – draugavome 10 metų, nuo 18-os. Kartu grojome ir „Apaštaluose“, bet prieš porą metų išsiskyrėme. Galbūt per anksti tapom pora – dar nebuvom susiformavę kaip asmenybės, neturėjom laiko savęs pažinti? Tie santykiai mums padėjo užaugti. Dabar esame draugai, viskas abiem gerai klojasi.
Šarūnas: Mudu su Greta taip pat draugaujame gana ilgai – jau šeštus metus. Susižadėję esame daugybę kartų. Sau tariau, kad 9-tas kartas jau bus paskutinis. Kol jauti, kad dar gerai žmogaus nepažįsti, įdomiau gyventi. Dabar jau judam į galutinį sprendimą, po truputį aiškėja, kad viskas gerai. Greta yra baigusi tekstilę Dailės akademijoje, siuva labai kokybiškas ir stilingas kuprines, yra sukūrusi savo prekių ženklą „Gretism“. Pirmąsyk ją pamačiau akademijoje ir iškart pajutau norą labiau pažinti.
Ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu?
Mantas: Mums patinka susitikti su draugais, jų turime labai daug, gerti kavą, filosofuoti.
Šarūnas: Anksčiau labai daug keliaudavom, mėgdavom tranzuoti. Išlėkdavome mėnesiui. Keliaudavom ir po vieną, ir dviese, ir su draugėmis ar didesnėmis kompanijomis.
Mantas: Apkeliavom Balkanus, Graikiją, Prancūziją, Šveicariją, Ispaniją. Italijoje buvau gal 15 kartų. Sykį 16 žmonių susitikome Romoje, nakvojome Borghese’ų vilos (Villa Borghese) parke. Tranzuoti mums pasiūlė tėtis. Tai nuostabus būdas pažinti šalį, žmones.
Šarūnas: Tėtis sakydavo, kad reikia imti kuo mažiau daiktų ir pinigų, nes tai padeda patirti daugiau nuotykių. O jų buvo įvairių. Per tą mėnesį patiri tiek visko, kad atrodo – metus buvai išvažiavęs.
Kartą Prancūzijoje pavėžėti mus sustojo močiutė. Visą kelią atrodė, kad mūsų labai bijo. Visaip ją drąsinom, bet kai, užuot važiavusi į Paryžių, ji nusuko į nuošalų keliuką, bijoti pradėjom mes. Galvojom, gal kokia psichopatė. Atvežė į savo sodybą, prikrovė visokio maisto. Turbūt palaikė mus pabėgėliais. Galiausiai paskambinom prancūziškai kalbančiai draugei, kad močiutei paaiškintų, kas esam. Pakalbėjusi prancūziškai, ši atsigavo, nuvežė mus pamaitinti į „McDonald’s“, paskui – į stotį. Išsiskirdami verkėm kaip didžiausi giminės.
Mantas: Kelyje, kaip ir gyvenime, būna visko. Vienas atsiveža į namus, pamaitina, pagirdo, apnakvindina. Kitas visą kelią tyli, net muziką pagarsina, kad nereikėtų kalbėti. Vien smagumai būtų neįdomu.
