Gintarė į Kauną grįžo ilgesniam laikui. Pasak jos, meno srityje nusipelnę tėveliai sulaukė garbaus amžiaus, ir laikas su jais tampa vis neįkainojamesnis. Be to, vokalistė buvo pakviesta dainuoti Lietuvos Respublikos Prezidento inauguracijos šventėje.
Kai Gintarę aplankėme tėvelių namuose, ji stovėjo prie molberto, – purslotos jūros paveikslas buvo beveik baigtas. Regis, menininkei Dievulis davė ir drėbtelėjo. Ji ne tik rašo poeziją, dainas, programuoja ir aranžuoja savo kūrinius, filmų muziką, bet ir kuria keramiką, grafiką, drabužius, yra diplomuota integralinės mitybos specialistė, sodininkė, landšafto dizainerė, gilinasi į kvantinę fiziką. Dabar randa laiko ir tapybai. Jai, nuo vaikystės vertinančiai visa, kas laisva, artimiausia yra marinistinė tema. Bet...
„Žvelgdama į savo gyvenimą galvoju, kad Dievas mane įkalindavo ir paleisdavo, įkalindavo ir paleisdavo“, – sako G. Jautakaitė.
Talentas – iš tėvelių
„Pirmą dainą „Vieversėlis“ sukūriau būdama 6-erių. Ir laimėjau radijo dainų konkursą. Tėveliai dirbo muzikos mokykloje, dainą atliko mamytės vadovaujamas choras. Aš dainavau solo, ir tada pirmą kartą dingtelėjo mintis – kaip smagu būti pripažintai. Kai per radiją paskelbė apie šį laimėjimą, vos nenumiriau iš laimės. Būdama 13-os, sukūriau dainas „Mediniai žirgeliai“, „Dobilo širdy“.
Iš kur talentas? Kompozicija – iš tėvelio, poezija – iš mamytės, balsas – iš abiejų. Mano tėvelis ir dabar kuria muziką, jie abu buvo muzikos mokyklos mokytojai, vadovavo chorams, mamytė įkūrė Sakralinės muzikos mokyklą. Sesutė Salvinija – dirigentė, vadovavo chorui „Giesmė“. Chorinę muziką girdėjau ir gėriau į save nuo gimimo. Atsimenu, maža sėdžiu aukštoje žolėje, skinu pienes ir klausausi gražiausios pasaulyje dainos „Kur giria žaliuoja“, – ją repetavo miesto dainų šventei. Man krūtinę gniaužė, virkdė – kaip gražu buvo!
Kartais Amerikoje lietuvių kalba šią dainą dainuoju. Eiles rašau dažniausiai angliškai. Visų albumo „Earthless“ dainų žodžius sukūriau pati. Man labai svarbu ne vien muzika, bet ir žodžiais užduoti dūšią. „Viešpaties leliją“ sukūriau lėktuve, skrisdama į Nepriklausomybę beatkuriančią Lietuvą.“
Persekiojama
„Dainą „Dobilo širdy“ sovietų valdžia suprato kaip politinę, uždraudė, ji neskambėjo ketverius metus. Vėliau Giedrius Kuprevičius iškovojo, kad pasiektų klausytojus. Taip, „įsodinau“ į ją stiprų politinį užtaisą. Tuo metu mes su Kęstučiu Lušu (džiazo kompozitorius, pianistas, – aut. past.) telefono būdelėse kabindavome atsišaukimus, milicininkai mus varinėdavo, KGB įrašė į sąrašus.
Per Kęstutį susipažinau su Mindaugu Urbaičiu, jis mane pristatė G. Kuprevičiui, dainavau jo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“... Mano istorija Lietuvoje buvo labai graži, bet kai sulaukiau devyniolikos, manimi pradėjo aistringai domėtis KGB. Kartą paskambino į namus ir prigrasė atvykti į Vilnių – esą tai labai rimta instancija, tad jei neatvažiuosiu, bus blogai. Tėvams liepė nieko nesakyti.
Pasijutau it žaibo trenkta, nes buvau giliai įsisukusi į pogrindinę antitarybinę veiklą. Pamaniau, kad nori susidoroti. Apsirengiau baltai. Prie Vilniaus katedros laikrodžio bokšto manęs laukė aukštas vyras ilgu lietpalčiu, nusivedė į Valstybės saugumo komitetą, pasakė, su kuo susirašinėju, ko esu prisidirbusi, kad mano byla labai stora, kad supūsiu Sibire arba turiu su jais bendradarbiauti – tada gyvensiu gerai. Kirtau: „Žinot ką, man mano gyvenimas nėra brangus, aš mirti nebijau, už savo šalį niekada neatiduosiu net nukirpto nago, ir jūs galite nevargti.“ Tirtėjau kaip epušės lapas, bet jie nematė, kad bijau.
Tuo viskas nesibaigė. Dar du kartus buvau iškviesta, o trečią – nusivežė į mišką. Jų didelėse kišenėse, kaip man nedviprasmiškai buvo demonstruojama, tūnojo ne sumuštiniai... Priėjome smėlio karjerą, pastovėjome... Daug ko neatsimenu, turbūt buvo ištikusi trauminė amnezija. Metus negalėjau miegoti, valgyti. Supratau, kad reikia dingti.
Pradėjau ieškoti pogrindinio vienuolyno, nors turėjau filmuotis televizijoje, koncertuoti. Suvokiau, kad saugumiečiai ramybėje nepaliks. Buvau priversta dainuoti per L. Brežnevo gimtadienį. Pasakė: „Jei nedainuosi, tau – ragai.“ Į sceną mane lydėjo aukšti vyrai – kaip kalinę, bet nė karto nesutikau bendradarbiauti. Tada mane apkabinę laikė nuostabūs žmonės – E. Artemjevas, A. Michalkovas, M. Pliseckaja, A. Mironovas... Buvau jų mylimas vaikas, nekaltas ir angeliškas. Taip pat labai gynė Kultūros ministerijos ir Filharmonijos vadovai, įtariu, kad tai jie neleido su manimi susidoroti. Būdavau kviečiama į festivalius Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, bet manęs neišleisdavo. O į Maskvą koncertuoti turėdavau važiuoti. Ten ir susipažinau su savo būsimu vyru, baisiausiai įsimylėjome, susituokėme.“
Išgelbėta
„Mano vyras – niujorkietis, baigęs filosofiją ir teologiją, buvo vienos didelės amerikiečių kompanijos vadovas. Jis atėjo į mano koncertą su mano draugais. Šis žmogus buvo Dievo dovana – mane išgelbėjo. Susituokėme po trijų mėnesių.
Kurį laiką gyvenome Maskvoje, dieną naktį mus sekė šeši saugumiečiai. Matydavome juos, juokdavomės, kalbėdavomės sutartais L. van Beethoveno sonatų, W. A. Mozarto simfonijų pavadinimais. „Beethoveno Devintoji“ reiškė – matome juos, „Beethoveno Trečioji simfonija, antra dalis“ – kad reikia mauti iš tos vietos arba kalbėti tyliai. Mūsų namuose buvo prisagstyta „blakių“. Leisdavome garsiai muziką, kad galėtume kalbėtis. Su pirmuoju vyru susituokę išgyvenome keturiolika metų, susilaukėme dviejų sūnų. Kodėl išsiskyrėme? Mūsų skyrybų priežastys – globalios, filosofinės, religinės. Šia tema interviu turiu nutraukti.“
Nesuvystoma
„Išsituokusi dešimt metų buvau viena, savo gyvenimą skyriau vaikams. Tuo metu Anglijoje pasirašiau kūrybinę sutartį su EMI, taip pat leidybos sutartį su muzikos įrašų kompanija „Sony“. Esu pirmoji ir, kiek žinau, vienintelė lietuvė, kurios muzikos albumą išleido šios kompanijos.
Įsimintina ir „Earthless“ viršelio fotosesija, – sėdžiu Budos poza panirusi po vandeniu. Fotosesija vyko paviljone, specialiai pastatytame filmams apie Džeimsą Bondą filmuoti. Tris dienas mane nardino – su šilkine suknele, makiažu. Būdavo, vanduo žliaugia, šalta, tada lendi po karštu dušu. Dvi merginos šlapdavo po tuo pačiu dušu, kol nulupdavo tą šilkinę suknelę. Apsirengi naujais drabužiais ir vėl lendi į vandenį...
Albumo pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „benamis“, „bežemis“, „virš žemės“. Mano kūryba nuo pat dainos „Dobilo širdy“ susijusi su tuo, kas skraido arba kas yra laisvas. Man svarbu gyventi laisvai, mane sunku suvystyti, niekas – nei pionieriai, nei komjaunuoliai, nei santuokos – neatėmė sparnų. Esu pavaldi tik grožiui ir laisvei.“
Dievinama
„Didžiausius kūrybinius darbus atlikau Anglijoje būdama vieniša mama su dviem mažais vaikais. 2000 m. Europoje ir Amerikoje pasirodžiusi kompanijų EMI ir „Sony“ išleista mano plokštelė „Earthless“ iškopė net į 13-ą populiariausių hitų vietą. Vėliau, bendradarbiaujant su žinomu garso įrašų meistru Lincolnu Clappu, išleistas mano albumas „Featheremark“. Kompanija „Sony“ man skyrė vairuotoją ir iš karto nupirko sportinį raudoną automobilį „Jaguar“ – asmeninėms reikmėms.
Anglijoje turėjome nuostabius namus, mano gyvenimas buvo lengvas. Net po skyrybų buvau viskuo aprūpinta ir mylima. Išsiskyrėme gražiai ir niekada nesipykome, gražiai dalijomės vaikais. Pradėjau savo karjerą – supratau, kad turiu pasiekti tai, kam gimiau. Man reikėjo grįžti į savo gyvenimą. Visa, kas vyko, kai bendradarbiavau su EMI ir „Sony“, buvo neįtikėtina, išprotėjimo viršūnė. Stoviu, o mano petys liečiasi su baltai vilkinčiu grupės „Queen“ būgnininku R. Tayloru, jis eina groti mano „Transnavigacijos“. Maniau, mirsiu, net vimdė iš nesupratimo, kas vyksta.
Mano prodiuseris G. Dudgeonas mylėjo mane metų metus, laikė apkabinęs, kai sirgdavau, kai verkdavau, kai turėdavau nutraukti įrašus ir važiuoti į mokyklą kautis su direktoriumi dėl jaunesniojo sūnaus, nes jis patirdavo patyčias, jį pravardžiuodavo amerikonu. Tuo metu gyvenau viena, jokio draugo neieškojau, nors progų turėjau. Norėjau sūnums parodyti, kaip žmogus turi būti ištikimas savo pasirinkimui ir motinystei. Romanai būtų buvę tik blankūs, nuobodūs įvykiai, palyginti su tuo, ką patyriau muzikos pasaulyje.
Nors dėl sutarties sąlygų negalėjau koncertuoti Lietuvoje, duoti interviu, bet tai buvo nesvarbu. Keldavausi ketvirtą ryto, atsibusdavau neišsimiegojusi, nes dėl stiprių įspūdžių negalėdavau užmigti. Pusė mano muzikantų buvo iš garsių grupių, muzikos vadovas ir scenos ramstis buvo pianistų karaliumi tituluojamo grupės YES nario R. Wakemano sūnus Adamas, tris paskutinius savo diskus įrašiau su minėtu amerikiečiu L. Clappu, su juo bendradarbiavo W. Huston, E. Claptonas, B. Streisand ir kt. Mane grimavo prancūzų aktorės J. Binoche vizažistė, šukuosenas darė Madonnos stilistas. Sėdėdavau prie veidrodžio, žiūrėdavau į save ir galvodavau: „Ar čia tu, mergaite, iš Tauragės?“ (Gintarė gimė Tauragėje, – aut. past.)... Tiesa, primadonos niekada nevaidinau. Kiekvienas, kuris su manimi dirbo, buvo svarbus.“
Paskui vaikus – į Ameriką
„Menininko darbas – eiti į priekį ir nuolat spirti sau į užpakalį. Esu perfekcionistė, vis galvodavau, kaip dainuoti geriau... Dešimt metų Didžiojoje Britanijoje gyvenau ir spaudimo, ir džiaugsmo, laimės sąlygomis. Kaip viskas baigėsi? Labai paprastai. Jeigu kartą tampi mama, ja esi visą gyvenimą. Kai sūnūs paaugo, mano buvęs vyras pasakė, kad dabar – jo eilė, ir jis išveža berniukus į Ameriką. Metus kovojau, bet pagaliau turėjau pripažinti, kad tai teisinga. Taip po metų ir baigiau savo muzikos karjerą – praradau norą bei jėgas daryti ką nors gera sau. Nebemačiau prasmės. Be sūnų šalia viskas atrodė pilka. Sutartis su EMI ir „Sony“ nutraukiau.
Ir iki tol buvo silpnumo akimirkų – dukart buvau svarsčiusi apie tai. Kai reikėdavo keltis ketvirtą ar penktą, kai pamačiau, kad liko tik koncertai ir įrašai, o muzikos – nedaug, kai nebeturėjau jėgų mylėti, net negalėjau nuspręsti, ką valgysiu, kai supratau, kad negaliu būti normali mama vaikams, sėdėjau virtuvėje ir galvojau: visa, apie ką galima svajoti, gavau, bet sau nebepriklausau. Man yra tiek metų, gulėčiau kur nors paplūdimyje, o turiu šokti ant lyno, lyg būtų septyniolika! Mane kelioms valandoms nuskraidina į Niujorką, specialiai iš Olandijos pakviestas garsus fotografas ant dangoraižio stogo daro fotosesiją. Taip, tai patiria nedaugelis žmonių, bet mano vaikai – kitame žemyne, turėjau skristi paskui juos.
Ačiū Dievui, kad manęs nenuteisė, kad nutraukiau sutartį. Galėjo sumalti finansiškai, bet jie mane mylėjo, tad nenugesino, nesuvalgė, neišspjovė. Leidėjai gerbė mano prigimtį, vardą, darbus, muziką, mano šalį, juk niekas niekada netaisė mano muzikos. Už savo laimę ir sėkmę dėkoju Visatai ir aukščiausioms jėgoms.“
Sodininkavimas
„Iš pradžių gyvenau Niujorke, paskui – Meino valstijoje. Tobulinausi, rūpinausi vaikais. Netrukus ištekėjau dar kartą, susilaukėme Elžbietos. Palaimos metai. Dukrytės gimimas inspiravo užsiimti vaikų drabužėlių dizainu. Mano modeliuotų rūbelių turi princo Williamo ir jo žmonos Catherine vaikai George’as ir Charlotte, jie klausėsi ir Amerikoje mano sukurto lopšinių albumo „Kur nakties lelijos žydi“, – šis dukrytei Elžbietėlei skirtas albumas išleistas japonų, norvegų, lietuvių, anglų ir estų kalbomis. O su karališkąja šeima mano kelias susijęs iš muzikinės karjeros Anglijoje laikų.
Tada taip pat aistringai nėriau ir į keramiką, grafiką, rengiau parodas... Galėjau leisti sau būti viskuo, kuo noriu, ir kada noriu. Galėjau dainuoti, skaityti apie kvantinę fiziką, rašyti muziką, kepti duoną, sodinti augalus... Kai Dievas dar kartą mane paleido, pasileidau į visas puses. Pamėgau sodininkauti. Draugai žinojo, kad viena geriausių dovanų man – augalų daigai. Mano didžiulis sodas Anglijoje – iš jų. Kad nesužvaigždėčiau, kišau rankas į dirvą, buvau pasodinusi 300 bijūnų, veisiau gėlynus, žemuogynus, sodinau vaismedžius... Kai tėvelis pasodino obelų, pasakiau: „Čia – šventovėje, kurią sukūriau, bus mano kapas.“ Siaubinga buvo šį rojaus grožį palikti. Mama sakė: „Man negaila, kad tu palieki Angliją, aš suprantu, kad palieki muziką. Tik neįsivaizduoju, kaip tu paliksi savo sodą.“
Ji matydavo, kaip grįžtu limuzinu, nusispiriu dešimt tūkstančių dolerių kainuojančius batelius ir bėgu į savo sodą... Ir Amerikoje griebiau gamtą už ragų, pasinėriau į ekologišką gyvenseną, Niujorko integracinės medicinos ir mitybos institute baigiau holistinės medicinos ir integracinės mitybos studijas. Ir nuo muzikos nenutolau – įrašiau muzikinio filmo muziką, minėtą lopšinių rinkinį, albumą „Kol prašvis“, išleidau Tėvams dedikuotą poezijos ir grafikos knygą „Dobilo širdy...“ Beje, tėveliams apie tai, kad buvau persekiojama KGB, papasakojau tik po 20-ies metų.“
Į tave einu
„Lietuvos Respublikos Prezidento inauguracijos šventei pasirinkta mano daina „Į tave einu“. Jos nedainavau penkiolika metų, nes kai pradėdavau, iškart užgniauždavo balsą, imdavau verkti. Tad dabar repetavau, iki dantys pažaliuodavo. Ir praktikavausi neverkti. Šis kūrinys turi užtaisą. Mano mylimoji – Lietuva.
„Mano mylimoji, / per pasaulio naktį, / per aukščiausius kalnus, / į tave einu.“ Kaip kad žmonės iš Sibiro ėjo, kaip kad kas vakarą grįžtame namo. Prieš kelias dienas pabandžiau padainuoti Kaune, kiemelyje prie bažnytėlės, kuri sovietmečiu buvo paversta šlamšto prigrūstu sandėliu, – ekspromtu į savo koncertą įtraukė draugai E. Bavikinas ir L. Mikalauskas. Publika, išgirdusi mano pavardę, pradėjo audringai ploti. Suspaudė širdį, negalėjau atsistebėti, kad esu ne tik reikalinga, bet ir mylima. Kad Lietuva manęs nenubaudė. Ruošiuosi surengti turą.
Motinystė atsitraukia į antrą planą, nes noriu ilgiau pabūti su tėveliais. Anksčiau muziką nukonkuravo vaikai, motinystė, o dabar mano jaunimas nelabai gali konkuruoti su mano senais tėvais. Noriu juos matyti ir padėti ne kartą per metus. Jau turiu grįžti į Europą. Supratau, kad nesu nubausta Lietuvos publikos už savo klajojimą šitiek metų, siekimą pripažinimo pasaulyje, – pripažinimo norėjau ne vien dėl savęs, pirmiausia – dėl Lietuvos.“
Išlikti savimi
„Kad išliktum savimi, reikia labai daug dvasinių jėgų. Reikia daug kam atsispirti, pakovoti už teisybę, nederinti su dvasine morale ir principais nesuderinamų dalykų. Nesu žmogus, kuris laikosi vidurio. Nemėgstu žodžio „neutralus“. Gamtoje nėra neutralumo. Įsivaizduokime vilką, stovintį prie kiškio ir svarstantį: „Ėsti tave ar ne?“ Tavo pasirinkimai rodo, kas esi. Kova – neretai su savimi – kartais būna milžiniška, kartais – menka, bet ji visada yra žūtbūtinė.
Menininkai mąsto visaip, daugelis dirbo KGB, ne vienas ir dabar gerai iš to gyvena. Manau, toks gyvenimas neturi vertės nei jiems, nei pasauliui. Jei esi žmogus, kuris atėjo iš Visatos ir Dievo ir nori ten grįžti pagerintas, kito kelio nėra, tik būti savimi, o tai yra darbas. Na, o kartais man atrodo, kad būti vienumoje su menais, vaikais, dirbti gamtai ir ją valyti, sodinti, nereikia jokio darbo su savimi. Tada nereikia kovoti dėl išlikimo. Žemės darbai yra dvasios atgaiva – esi vienas su visos tos realybės Kūrėju ir dalijiesi informacija, kuri tave veda į tai, kas aukščiau, geriau. Sodininkystė yra poilsis nuo visko, net – nuo savęs.
Ar patinku pati sau? Kuri? Kokiais etapais? Negali savaime būti tauri, puiki, patikima, gera, išmintinga. Tai Visatos, aplinkos ir artimųjų darbas tavo labui. Kai kurie momentai man patinka, o mano visuma sudėtinga. Nesu lengvas akmenėlis. Nesu įnoringa ar nepatogi. Tiesiog manęs yra labai daug. Kartais – net pačiai sau. O jau kitiems... net bijau pagalvoti.“
Aiškiaregystė
„Mamytė turbūt gailisi, kad netapau operos dainininke. Kai man, ketverių metų pyplei, pjovė anginą, ji chirurgo paprašė: „Padarykit aukštus lankus – ji bus operos solistė.“ Būdama 7-erių, vaikams sakydavau: „Aš – ne lietuvė, aš atvažiavau iš Amerikos ir poryt išvažiuoju namo.“ Argi tai nėra aiškiaregystė? Ši šalis tūnojo kažkur pasąmonėje. Mano vaikai – amerikiečiai. Gal reikia, kad jie būtų toje šalyje, aš nežinau. 33-ejų metų Jasonas – chirurgas, kaip ir jo žmona chirurgė, gelbsti žmones. Metais jaunesnis Martynas dirba Harvardo universitete, nanotechnologijų taikymo medicinoje srityje. 14-metė Elžbieta yra laimėjusi ne vienas plaukimo varžybas, puikiai groja fortepijonu, kalba apie mediciną, veterinariją, linksta prie gyvuliukų, gelbėjimo, ekologijos, klimato kaitos.
Man Lietuva nežmoniškai brangi, bet myliu visą pasaulį. Man patinka Indijos, Japonijos muzika, šokiai, jaudinuosi matydama, kaip už maistą, vandenį, gyvenimą kovoja Afrikos žmonės. Nors jie labai neturtingi, ten žemė dar yra sveika. Mes įsivaizduojame esantys švarūs, su muilais nusimazgoję. Dievui esame vienodai svarbūs ir vienodai purvini, tik kitaip. Gal sąžine, išdavystėmis. Ir biedni kitaip: vieni – skurdumu, kiti – kad parsidavė, gyvena nesąžiningai, dar kiti – kad šiukšlina, teršia vandenis, laukus.
Man brangus pasaulis. Brangus laikas. Brangiausia, žinoma, Lietuva. Brangi ir Anglija. Anglai iškėlė mane ant rankų ir išnešė į pasaulį. Amerika padėjo sustiprėti, nevėluoti, gerbti žmogaus laiką, gyvenimą, laisvę. Lietuva man yra kaip įsčios, kurios mane sukūrė, lopšys, kuris lingavo, o Anglija, JAV – kaip laikas ir vanduo – nugludino tą akmenėlį, kuris yra aš.“
