Prie6 kelias dienas Vilniaus Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje pristatyta išskirtinė R. Bartkaus meninė instaliacija. Menininkas sukūrė šviečiančią „dvylikos apaštalų“ instaliaciją, kuri taps nuolatine meno ekspozicija.
Kasmet ir savo pieštinį, ir apskritai ryškų kultūrinį pėdsaką R. Bartkus palieka ir Marijampolėje – kaip tarptautinio meno simpoziumo „Malonny – Marijampolė, Niujorkas, Londonas: idėjų migracija“ organizatorius. Pasaulis pas menininką pats atkeliauja Niujorko pavidalu. Šiame pasaulio koncentrate gyvenantis R. Bartkus, vienas iš Niujorkui skirto „Moters“ žurnalo rugsėjo mėnesio herojų, dalijasi savo įkvėpimo šaltiniais.
Kas Jums yra Niujorkas?
Įsivaizduokite didinamąjį stiklą, kuris saulės šviesą sukoncentruoja į spindulį. Tas didinamasis stiklas ir yra Niujorkas, saulės šviesa yra įvairiapusis pasaulis: su gėriu, blogiu, su visa savo įvairove, beprotybe ir smagumais. Gyvenimas Niujorke yra spindulys.
Niujorkas – tai viso pasaulio koncentratas, išsitenkantis 600 km² plote ir talpinantis 10 milijonų iš visur suvažiavusių labai skirtingos pasaulėžiūros, gyvenimo būdo žmonių. Ir visą šią pasaulio kunkuliuojančią energiją bei patirtis tenka išgyventi be pertraukos kiekvieną dieną ir naktį.
Kokią žinutę pastaruoju metu labiausiai stengiatės perteikti savo kūryba ir kokia forma?
Nesu tikras, kad menininko tikslas yra perteikti žinutes. Tai man skambėtų kaip kūrybos nuskurdinimas ir nereikalingas supaprastinimas. Kokią žinutę perteikia Leonardo Da Vinci Mona Lisa ar Henry Moore'o palinkusios figūros? Deja, šių dienų kultūrinė biurokratija ir jų kuriami standartizuoti procesai, manau, būtent ir verčia menininkus mąstyti apie kūrybą žinutėmis, ir tai yra tragiška. Žinutėmis yra reikalaujama aprašyti būsimus darbus pristatant paraiškas finansavimui gauti, taip pat reikalaujama manifestų ar spaudos pranešimų parodos atidarymo proga. Aš dažnai nežinau, ką darau ir kam! Kuriu, tai yra aiškinuosi, svarstau, klystu, bandau, pasimetu, ir vėl ieškau kažko ir nieko. Jeigu prieš pradedant piešti, kurti muziką ar rašyti romaną autoriui viskas aišku ir ta žinia telpa į nedidelį paragrafą, kokia prasmė ar įdomumas būtų iš viso pradėti kurti?
Labiausiai Jus įkvėpęs pastarojo meto, galbūt – kūrybinių minčių sukėlęs, vaizdas. Kuo?
Medžių, lango rėmų, žmonių ir buities rakandų šešėliai, slenkantys ant mano buto sienos. Arba saulės apšviestų langų stiklo virpantys atspindžiai ant priešingoje gatvės pusėje šešėlyje skendinčios namo sienos. Fantastiniai, pastoviai kintantys grožiai ir esmės.
Ne per seniausiai skaičiau apie mokslininkų eksperimentus, kurių metu tiesiogiai nematomą vaizdą (esantį kitame kambaryje ar už sienos) jie sugebėjo tiksliai atkurti tyrinėdami iš tų nematomų jiems vietų sklindančią šviesą ir šešėlius ir subtilias oro vibracijas, kurias skleidžia šviesos spindulių paliesta aplinka. Pasirodo kiekvienas sienos kampas gali tapti ‚Pinhole‘ kamera, projektuojančia vaizdus ant sienų priešais. O analizuojant mikroniškus plastikinio maišelio virpesius buvo atkurtas tame pačiame kambaryje esančių žmonių dialogas, kurio sukeltos audiobangos ir virpino tą maišelį. Visur erdvėje aplink mus yra tiek daug informacijos, kurios mes dar neišmokę matyti, jausti ir interpretuoti, bet kuria, žinoma, operuosime ateityje. Atrodo, kad iki palyginti nesenai žmonės nematė mėlynos spalvos, ji neminima nei senovės kinų, nei graikų, nei arabų kalbose.
Gal todėl, pavyzdžiui, tapyba išlieka tokia populiari ir aktuali, nes ji ir praeityje ir dabartyje kuria vaizdus, kurie taps universaliu matymo standartu ateityje. Daugelyje tapybos darbų vaizduojamos erdvės, plotai, bet tai nera tuštumos, šios erdvės yra sukurtos potėpių, dažų pagalba ir yra pripildytos milžiniškos informacijos krūviu.
Kurios knygos ar autoriai išklibino Jūsų pasaulio suvokimą ar padėjo suprasti, kad galima rašyti, konstruoti tekstą ir kitaip. Ar šiaip stipriai sujaudino? Kodėl?
Kai žmogui yra, sakykim, 20 metų ir jis ar ji neturi svaresnės gyvenimo patirties, tada meno kuriniai, knygos ar filmai ar paveikslai užpildo šią tuštumą ir geba padaryti didelius pasaulio suvokimo lūžius arba bent praplėsti patirtį. Man tai buvo T. Manno romanas „Užburtas kalnas“, I. Bergmano filmas „Šnabždesiai ir riksmas“, V. Ganelino, V. Čekasino ir V. Tarasovo koncertai.
Metams bėgant kiekvienas mūsų sukaupia unikalią gyvenimo patirtį (tai padaryti padeda ir meno kūriniai), ir mumyse susiformuoja vienokia ar kitokia šerdis, branduolys, kurį yra sunkiau išklibinti. Visa nauja informacija yra košiama per sukauptos patirties rėtį. Kai tau – 50 metų, tik labai kataklizmiškos realybės traumos turi jėgos keisti pasaulio suvokimą. Mano supratimu, menas neturi tokios jėgos. Gyvenimas visada yra įdomesnis ir stipresnis stimulas negu meno kūriniai.
Kokius tris filmus rekomenduotumėte visiems pažiūrėti? Kodėl?
Žinau, kad Lietuvos publika yra labai išprususi! Dažnai aš klausiu Lietuvoje, ką žiūrėti ar skaityti, ir dažnai sulaukiu vertingos informacijos. Vilniuje koks nors alternatyvus pogrindinis kinų filmas sutraukia tūkstantinę auditoriją. Niujorke į tokio filmo peržiūrą susirinktų geriausiu atveju trys žmonės.
Įdomu, kad Lietuvoje publika vis dar jaučia meno, ypač – nekorporatyvaus, alkį. Puikiai prisimenu, kaip sunkiai, sudėtingai ir dažnai rizikuojant Sovietų Sąjungoje tekdavo rinkti dominančią informaciją apie įdomesnį meną. Amerikoje visa tai buvo kur kas lengviau pasiekiama, gal dėl to neišsivystė visuomenėje tas poreikis ieškoti. Be to, Amerikoje ir kūryba yra labiau sukomercinta, ir tiems menininkams, kurie yra komercinės meno rinkos paribėse, turbūt dar sunkiau būti pastebėtiems, negu menininkams Lietuvoje, kur meno rinka tik bręsta. Nes pinigai yra jėga, o dideli pinigai yra didelė jėga. Nors daug informacijos Amerikoje tarsi ant lėkštutės padėta, ypač dabar, kai yra internetas, aš iš įpročio vis knisuosi po visokius užkaborius ieškodamas „kažko tokio“!
Galiu pasidalyti šiais savo radiniais, gal jie ne tokie įdomūs kinematografiniu požiūriu, bet charakteriai ir istorijos tikrai verti dėmesio: Michaelio Oberto „Song from the Forest“, Samas Culmannas ir Jennifer Grausman „Art and Craft“, Terry Zwigoffas „Crumb“, Jamesas Marshas „Man on Wire“, Nathanielis Kahnas „My Architect“, Mike'as Bendjelloulas „Searching for Sugar Man“.
Ar Jūs teikiate reikšmės kvapams? Kurie veikia stipriai ir kaip?
Kaip esu labai jautrus aplinkai, skoniui, lytėjimui, taip esu labai jautrus kvapams. Šiandien važiuojant su Ina (žmona, – red. past.) mašina nulenkiamu stogu industriniame Staten Ailando rajone staiga pakvipo manų koše. Jos nei valgiau, nei uosčiau kokius 40 metų. Klausiu Inos: „Ar jauti manų košės kvapą?“ Sako: „Taip.“ Iš karto vaikystės vaizdai užgožė metalinius tiltus ir gamyklų kaminus pakelėse.
Kokios muzikos klausotės tam tikromis aplinkybėmis?
Bet kokiomis aplinkybemis galiu klausytis roots reggae. Šis ritmas užpildo visas mano harmonijos su aplinka ir su pačiu savimi šydo spragas.
Vieni žmonės negali ryto pradėti be kavos. Ar turite kokių nors su maistu ar gėrimu susijusių ritualų?
Turiu tik viena ritualą, ir jis nesusijęs su maistu, – tai rytinis plaukiojimas. 7 valanda ryto aš jau baseine ir valandą intensyviai plaukiu. Labai gerai surikiuoja mintis ir kūną. Tai būtina sąlyga, kad visą dieną jausčiausi gerai.
Labai mėgstu gerą kavą, esu susiradęs man patinkančių kavos pupelių augintojų iš Balio, Brazilijos ir Jamaikos, pats kas rytą malu kavos pupeles rankiniu malūnėliu, bet nuo kavos nesu toks priklausomas kaip nuo baseino. Jeigu dienotvarkė tokia, kad kavai nėra laiko ar aplink nėra kur gauti geros, puikiai galiu funkcionuoti ir be jos.
Ar maistas Jums yra vienas malonumo šaltinių? Jei taip, kurie patiekalai yra Jūsų favortitai?
Visas gyvenimas yra malonumas, ir maistas yra labai svarbus gyvenimo aspektas, netgi – būtinybė! Manau, kad labai svarbu, ką valgai, ką matai aplink save, ką lieti, kas tave liečia, su kuo bendrauji. Mes esame visų šių veiksnių ir materijų padariniai.
Racionaliai ar intuityviai mes turime rinktis tai, kas mus tobulina. Vienintelė gyvenimo prasmė, kurios nenoręčiau kvestionuoti, yra kas dieną stengtis tapti bent truputį geresniam, nei buvau vakar.
Kadangi aukščiausią maisto kokybę garantuoja aukščiausios kokybės produktai ir meilė gamybos procesui, restoranuose lankausi retai ir daug gaminu namie: žinau, iš kur yra produktai, kas juos užaugino ir kur. Beje, kai produktai geri, ir gaminti daug nereikia, reikia tik suprasti ir atskleisti kiekvieno stipriąsias savybes, o jeigu komponuoji kelis produktus, reikia rasti, kuo jie vienas kitą gali papildyti ir kaip sukurti kokybiškai tobulesnį jų derinį.
Mūsų šeimos mityba sezoninė. Vasarą valgom daug daržovių ir vaisių. Gaminu labai skanų baba ganušą, bazilikų pestą, iš kininių moliūgų ir kumpio verdu vasarinę sriubą, daug gaminu ir tailandietiško kario. Ina yra aukščiausio lygio cepelinų meistrė, tokių tikrai labai retai ir Lietuvoje rasite. Kristijonas gamina daug kinų virtuvės patiekalų, jo vištiena su anakardžių riešutais yra superinė. O mano uošvienė tokius avienos koldūnus padaro, kad vieną prakandęs galėčiau ramiai mirti. Tobulybės inkarnacija!
Stiprausias Jūsų noras pastaruoju metu...
Turiu nuostabų mylimą žmogų, turiu protingą ir labai talentingą sūnų, turiu dešimtis naujų projektų idėjų, turiu butą viename istorinių Niujorko dangoraižių, iš kurio atsiveria nuostabūs viso didmiesčio vaizdai, turiu puikių draugų daugelyje pasaulio šalių. Net kitų dailininkų kūrinius pradėjau kolekcionuoti! Kartkartėmis mane pakalbina „Moteris“! Ar galima norėti daugiau?
