Pirmojoje savo knygoje I. Jusionytė pasakojo apie žurnalistų darbą prie Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus sienos – vieno Pietų Amerikos vadinamųjų karštųjų taškų, siejamų su narkotikų vežimu ir terorizmu. It akyla metraštininkė Ieva tiria, kaip patekusieji į sudėtingas situacijas padeda vieni kitiems ir išlaiko žmogiškumą. Lietuvoje, kur Pietų Amerikai neskiriama daug dėmesio, mokslininkės darbai ir žinios yra išskirtiniai. Ir iki šiol beveik nežinomi.
Viskas galėjo pasisukti kitaip. I. Jusionytė užaugo menininkų šeimoje. „Mano tėtis, senelis, dėdė ir brolis yra dailininkai, o močiutė – skulptorė“, – lenkia pirštus pašnekovė, kai susitinkame jos gimtajame Vilniuje. Ievos prosenelė Domicelė Tarabildienė buvo garsi grafikė, knygų iliustratorė ir skulptorė, jai atminti Lietuvos paštas yra išleidęs pašto ženklą. I. Jusionytė irgi bandė piešti, bet šeimos istorija jai tik pakenkė: „Mokytojos žinojo, kad esu iš dailininkų šeimos, ir manęs nekritikuodavo. Nėjau į meno mokyklą – ėjau į Žirmūnuose esančią paprastą vidurinę. Viskas, ką nupiešdavau, būdavo gerai. Taip ir dingo noras tai daryti.“ Mokslininkės kelias yra artimesnis jos mamos – ši, Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės, dirbo Aukščiausiojoje Taryboje, šifravo KGB siunčiamus signalus, už tai yra gavusi Sausio 13-osios atminimo medalį – krypčiai.
Mūsų sutarto interviu rytą atėjo žinia, kad JAV įvyko dar viena ginkluota ataka – Virdžinijos valstijoje vyras nušovė 12 žmonių ir keturis sužeidė. Ginklai yra naujo I. Jusionytės mokslinio tyrimo tema. Su mokslininke galima kalbėtis daugybe temų, bet labiausiai koncentravausi į jos tyrimus ir pačios istoriją – migraciją.
Savo mokslinį kelią pradėjote studijomis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Kaip iš ten patekote į Harvardą?
Vilniaus universitete lankiau politinės antropologijos kursą, kurį vedė Gintautas Mažeikis. Tuo metu antropologija Lietuvoje dar buvo menkai žinoma. Ir pati ne iki galo supratau, koks tai mokslas, bet jis mane viliojo. Galbūt tuo, kad nebuvo kalbama apie modelius ir teorijas, o buvo ieškoma žmogiško tyrinėtojo ir tiriamojo santykio. Taip pat mokiausi Atviros visuomenės kolegijoje, įkurtoje Atviros Lietuvos fondo. Joje būdavo suteikiama galimybė studentui vienus metus dirbti su dėstytoju ir tyrinėti vieną temą, rašyti ilgą rašto darbą. Toliau gilinausi į antropologijos teorijas, rašiau apie naujųjų žiemgalių (baltų gentis, – aut. past.) judėjimą Šiaulių krašte.
Ketvirtame kurse supratau, kad noriu pažinti antropologiją labiau, rinktis magistrantūros studijas užsienyje. Buvo du variantai – važiuoti arba į JAV, arba į Olandiją, nes gavau stipendiją ir ten, ir ten. Galiausiai pasirinkau Bostoną, ten dabar ir gyvenu. Šiame mieste mokiausi penkerius metus, studijuodama ir atlikau tyrimą Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus pasienyje. Vėliau gavau darbą Floridos universitete. Po trejų metų atsirado vieta Harvardo universitete – jie ieškojo Lotynų Amerikos regiono antropologijos tyrimų specialisto. Pateikiau paraišką ir patekau. Niekada nemaniau, kad ši svajonė gali išsipildyti.
Harvardas kasmet patenka į geriausių pasaulio universitetų trejetuką. Kas nustebino į jį patekus? Kas buvo kitaip, nei studijuojant Vilniuje?
Labiausiai nustebino, kad abiejų universitetų studentai itin gabūs, viskuo domisi, tačiau Harvardo universitetas turi gerokai daugiau išteklių. Čia tiek studentai, tiek dėstytojai, kad ir kokią temą pasirinktų, gali gauti stipendiją vykti į bet kurį pasaulio kraštą. Ir labiausiai yra vertinama mokslo kokybė, o ne kiek straipsnių parašei.
Man patinka JAV sistema, nes įstojęs į universitetą dar neprivalai žinoti, kuo nori būti, ką nori dirbti. Lietuvoje jau 12-oje klasėje turi tai žinoti, o JAV universitetuose lankai įvairių sričių kursus ir tik vėliau pasirenki specialybę. Kursų Harvarde yra įvairių – nuo tyrinėjančių serialą „Sostų karai“ iki astrofizikos. Gali išbandyti viską ir nuspręsti, kas tave domina. Studijavimas čia universalesnis.
Antropologijos mokslas kaip joks kitas leidžia pažinti pasaulį, bet pats yra menkai pažįstamas. Kaip apibūdintumėte antropologiją?
Žymus amerikiečių antropologas Cliffordas Geertzas sakė, kad žmogus yra gyvūnas, pakibęs savo paties susikurtuose prasmės tinkluose. Tai reiškia, kad žmogus tampa žmogumi per savo kultūrą. Nėra abstraktaus žmogaus – juo tampi būdamas italu, lietuviu ar Brazilijos indėnų genties nariu. Antropologija bando suprasti, kas šiems žmonėms yra reikšminga, kas daro jų gyvenimą prasmingą. Tyrimo objektas gali būti tai, ką mes valgome, kuo rengiamės, su kuo norime tuoktis, kas mums yra teisingumas, kokia mūsų religija. Antropologas bando tai suprasti tos kultūros kontekste – ne pritaikydamas bendrus principus iš išorės, bet ieškodamas paaiškinimo tiriamosios kultūros viduje. Be to, antropologui neegzistuoja kultūrų hierarchija. Tai nereiškia, kad negalima kurios nors kultūros kritikuoti, visgi visos kultūros, visi gyvenimo būdai yra vertingi.
Tyrimui pasirinkote žmones, gyvenančius prie Meksikos ir JAV sienos. Per pastaruosius du dešimtmečius apie 7000 žmonių žuvo bandydami ją kirsti. Dabartinis prezidentas per rinkimų kampaniją teigė, kad meksikiečiai į JAV „neša narkotikus, nusikaltimus ir prievartauja moteris“, galiausiai jis laimėjo rinkimus. O kokį gyvenimą prie sienos pamatėte Jūs?
Kai Donaldas Trumpas pasakė šiuos žodžius, buvau gaisrinėje su grupe Meksikos ir JAV ugniagesių. Stojo didelė tyla. Gaisrininkai nieko nekomentavo, jie tiesiog išėjo iš kambario.
Siena yra tapusi politiniu įrankiu. Labiausiai jos reikalauja tie, kurie niekada nėra čia buvę. Tai žmonės, kurie nemato, kokie glaudūs amerikiečių ir meksikiečių ryšiai. Meksikos gyventojai kasdien siunčia savo vaikus į JAV mokyklas, o amerikiečiai kiekvieną dieną važiuoja dirbti į Meksikos fabrikus. O dėl nusikalstamumo, tai skirtingi tyrimai parodė, kad imigrantai daug mažiau linkę daryti nusikaltimus.
JAV ir Meksikos siena tęsiasi apie 1000 km, maždaug trečdalį viso pasienio ruožo. Anksčiau galėjai lengvai pereiti iš vienos šalies į kitą, dabar nebe. Pusė ugniagesių ir paramedikų, su kuriais dirbau, šeimos narių gyvena Meksikoje, kita pusė – JAV. Ar į JAV gelbėti žmonių važiuojantis meksikietis gaisrininkas yra imigrantas? Ar aš pati, 13 metų gyvenanti JAV, esu imigrantė?
Iš tikrųjų visi mes esame migrantai. Nesutikau amerikiečių, kurie būtų pasakę, kad visi jų protėviai yra vietinių gyventojų palikuonys. Visi prieš šimtą ar kelis šimtus metų atvyko čia iš Europos.
Esate ne tik mokslininkė, bet ir profesionali gaisrininkė, pirmosios pagalbos gydytoja. Kaip savanorė pasienyje dirbote su kitais gaisrininkais ir medikais. Koks buvo Jūsų darbas?
Pats pirmasis iškvietimas buvo trisdešimt kelerių metų moters iš Meksikos. Ji užlipo ant sienos, neišsilaikė ir nukritusi susilaužė abi kojas. Lūžiai buvo atviri, kraujo daug, teko sraigtasparniu gabenti į artimiausią ligoninę. Automobiliu kelionė užtruktų valandą, o sraigtasparnis nuskrenda per 15 minučių.
Esu radusi dykumoje pasiklydusį meksikietį. Jis atsiskyrė nuo gido ir pasimetė. Iki artimiausio miesto buvo 3 ar 5 dienos ėjimo, tačiau sutrikę žmonės dažnai eina ratu. Jis jau buvo praradęs viltį, manė, kad niekada nebepamatys savo vaikų. Pasakojo, jog kažkada dirbo Niujorke, grįžo į Meksiką, o tada vėl vyko į JAV užsidirbti papildomų pinigų.
Dykumoje paklydėlis rado rožinį, ir tai jam buvo vilties ženklas. Netrukus vyrą pamatė pasienio tarnyba. Vykome pas jį su greitąja pagalba. Atstumai dykumoje didžiuliai, jei žmogus yra kanjono viduryje, iki jo gali reikėti važiuoti porą ar daugiau valandų. Vyriškis mums papasakojo, kaip turėjo mokėti kyšius Meksikoje, kaip buvo apgautas gido, žadėjusio pervesti jo grupę per sieną. Buvo labai laimingas, kad yra gyvas, ir norėjo kuo greičiau susisiekti su Meksikoje likusia šeima. Esu sutikusi žmonių, kurie dykumoje vaikščiojo tris, keturias, penkias dienas.
Šiems žmonėms neleidžiama padėti. S. Warrenas, geografijos mokslų daktaras, Arizonos universiteto dėstytojas, buvo vienos humanitarinės grupės savanoris. Jis davė maisto ir trumpam priglaudė porą nelegaliai sieną kirtusių žmonių. Dabar gali būti nuteistas iki 20-ies metų kalėjimo, nes, pagal įstatymą, prisidėjo prie nelegalios veiklos.
Kritikuojate dabartinę JAV politiką migrantų atžvilgiu. Tai reikalauja daug drąsos. Prisiminiau Somalyje užaugusią JAV politikę Ilhan Omar. Už JAV politikos kritiką kai kurie žmonės tviteryje jai kerta: „Jeigu nepatinka, grįžk į savo šalį.“ Kaip vertinate šią situaciją? Kas turi teisę kritikuoti, o kas ne?
Gyvenu JAV, nes man čia patinka. Vertinu šios valstybės santvarką, galimybes. Man ši valstybė rūpi. Visgi kai tai supranti, turi atrasti drąsos kritikuoti tai, kas tau atrodo kaip netinkama politika. Jeigu nekritikuočiau, būčiau dviveidė.
Pati nesusidūriau su požiūriu, kad negalėčiau išsakyti savo nuomonės. Kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, visada sulaukiu teigiamų atsiliepimų. Amerikoje, ypač Bostone, Lietuvos įvaizdis labai geras. Jie prisimena mūsų istoriją. Daug žmonių turi bent vieną pažįstamą lietuvį. Visgi kalbos akcento turbūt niekada neprarasiu. Visiems įdomu, iš kur jis.
Kaip artimieji reagavo į pasirinkimą tirti pavojingomis laikomas zonas?
Tėvai nebūtų tėvai, jei jiems nebūtų baugu. Pradėjau gaisrininkauti, tapau paramedike, o juk šių profesijų esmė yra lėkti ten, kur pavojinga. Dabar Meksikoje pradėjau tyrimą dėl ginklų, tad turėjau šeimai paaiškinti, ką jie turėtų daryti, jei mane pagrobtų. Sakiau, kad to reikalauja universitetas, kad man iš tikrųjų nieko neatsitiks, bet jiems nesmagu.
Kita vertus, kai susipažįsti su situacija ir žinai, kuriais žmonėmis gali pasitikėti, neatrodo taip pavojinga. Man baisiau eiti į mažiau pažįstamą Vilniaus rajoną naktį, nei dirbti Meksikos, Argentinos ar Paragvajaus pasienyje. Ten jau žinau, ko saugotis. Bet jei nežinai, tai tikrai atrodo baugiai.
Grįžusi į Vilnių daug laiko praleidžiate Valakampiuose, gamtos kupiname rajone, kur ir užaugote. Kokią vaikystę prisimenate?
Mano vaikystė prabėgo miškuose. Su broliu nusikirsdavome lankstesnių šakų ir pasigamindavome lankų bei strėlių. Kaimynų vaikas yra strėle pataikęs man į kaktą. Valgydavome rūgštynes, kiškių kopūstus, liepų lapus, žemuoges. Net namo nereikėdavo grįžti pavalgyti. Ir viskas vyko Valakampiuose. Tada ten dar buvo miškas.
Mano šešerių su puse metų sūnėnas prasitarė, kad nori lipti į medžius, bet neturi sesės ar brolio, su kuriuo galėtų tai daryti. Ėjau aš. Lipome į du – į liepą ir į pušį. Nebuvau to dariusi kelis dešimtmečius! Vis dar pavyko. Vis dėlto dabar daug mažiau laipioti tinkamų medžių. Visi kaimynai susitvarkę, turi gražias vejas, augina rožes. Nebėra tiek tos laukinės gamtos, kiek buvo anksčiau. Aš pritariu Vinco Krėvės novelės veikėjui Lapinui, kad be miško žmogus suskursta. Aš irgi skurstu.
Ar atrandate mišką Bostone?
Yra daug gražių vietų, į kurias galima nuvažiuoti, pavyzdžiui, Naujasis Hampšyras ar Vermontas. Ten driekiasi dideli, gražūs miškai, o prie Bostono – daugiau draustiniai, įvairios pelkės. Važiuoji automobiliu apie valandą, kad tiek laiko praleistum miške, o paskui vėl valandą stovi kamščiuose, kol grįžti į miestą. Vilniuje miškas pasiekiamas per kelias minutes.
Vis dar turite Lietuvos pilietės pasą, bet jei gautumėte JAV pilietybę, turėtumėte jo atsisakyti. Neįvykęs referendumas dėl dvigubos pilietybės parodė, kad lietuviai nėra linkę išvykusiems tautiečiams leisti išsaugoti Lietuvos pasą. Koks Jūsų požiūris į tai?
Labai anksti buvau paveikta mąstytojų, kurie neapsiribojo nacionaline laisvės samprata. Prisimenu, kai pradėjau studijuoti politikos mokslus, rašėme skirtingų mąstytojų biografijas, kūrėme tarsi jų enciklopediją. Aš verčiau žymiąją Marthino Lutherio Kingo (JAV pilietinių teisių aktyvistas, dvasininkas, kovojęs už lygias juodaodžių teises, – aut. past.) kalbą „Aš turiu svajonę“ į lietuvių kalbą.
Taip, esu lietuvė, ir Lietuvos laisvė, Lietuvos valstybės kūrimas man yra ypač svarbu. Bet tai nėra vienintelis tikslas. Taip pat galiu prisidėti ir prie kitų tautų noro būti laisvoms. Šiuo metu mane domina Meksikos problemos. Nemanau, kad viena tauta yra geresnė už kitą. Mano tėvynė ir mano gimtinė yra Lietuva, jos neiškeisčiau į nieką, bet tai nereiškia, kad savo gyvenimą noriu paaukoti vien Lietuvos ateičiai, Lietuvos gėriui kurti, lietuvių idėjoms ir projektams. Kiti žmonės man tokie pat svarbūs.
Jeigu Lietuvoje dabar kas nors atsitiktų, nė kiek neabejoju – eičiau į miškus ir kovočiau, jei reikėtų. Jei būtų galima kovoti kitaip, kovočiau kitaip, bet šiuo metu Lietuvoje viskas gana ramu, ir tai yra nuostabu.
Man atrodo, kad labai svarbu domėtis tuo, kas vyksta kituose kraštuose. Nemanau, kad yra gerai užsidaryti ir domėtis tik tuo, kas vyksta čia.
Šis pokalbis transliuotas tinklalaidėje NYLA.
