Dirbdamas žurnalistu, Vidas nuėjo ilgą kelią – nuo redakcijos kurjerio iki redaktoriaus, dirbo dienraščiuose, žurnaluose, televizijoje, leido žurnalą „Versus“, deja, šį teko uždaryti, nes 2008–2009 m. finansų krizė daugeliui Lietuvos žiniasklaidos priemonių smogė iš peties, o Vidas neužsiėmė šešėliniais reikalais ir papildomu verslu, kad tai leistų išgyventi.

Tada, nors aiškiai suprato, ką norėtų ir sugebėtų dar padaryti šioje srityje, apsisprendė, kad žurnalisto karjera baigėsi. Svarstydamas, ką veikti, nusprendė pasikliauti sena tiesa, kad geriausia savo hobį paversti nauja profesija. Vido aistra – horologija, arba laikrodžiai, ypač – aukštos klasės.

Kaip hobiu tapo laikrodžių tyrinėjimas? Kuo jie svarbūs, įdomūs? Ar tokį pasirinkimą lėmė kiti dalykai?

Atsakydamas į šį klausimą, norėčiau užduoti kitą klausimą: „Kas yra brangiausias visų žmonių turtas“? Kai jį užduodu per savo paskaitas apie laikrodžius, retas atsako, kad didžiausias mūsų turtas – laikas. Tai – vienintelis dalykas arba, kalbant investuotojų terminais, turto klasė, kuriai neįmanoma daryti jokios įtakos. Nė vienas mūsų negali jo sugrąžinti, sustabdyti ar kaip nors papildomai užsidirbti. Ir apie tą brangiausią turtą mums turi pranešti išskirtinis dalykas, ir tas turtas turi slypėti pagarbioje vietoje – laikrodyje. Ir ne bet kokiame, o mechaniniame.

Kodėl – mechaniniame? Juk yra daug įvairių jo alternatyvų.

Mus supa daugybė daiktų, ir net nesusimąstome, kur, kaip jie pagaminti, kas tai padarė. Jei sugenda, bandome remontuoti arba išmetame ir perkame naują. Žinoma, vietoj mechaninio laikrodžio galima įsigyti gerokai pigesnį su kvarciniu mechanizmu ir nesukti sau galvos. Pagaliau laiką rodo ir mobilusis telefonas, kompiuteris, viryklė, kiti buitiniai įrenginiai.

Vis dėlto mechaninio laikrodžio, mano galva, niekas negali pakeisti, nes tai – rankų darbo daiktas, o jų šiais laikais labai mažai. Tai – net ne laiką rodantis įrenginys, o visa gyvenimo filosofija. Aukščiausios, arba haute horlogerie, klasės laikrodžiai yra tikri tiksliosios mechanikos meno objektai. Pavyzdžiui, visos prekių ženklo „Vacheron Constantin“ laikrodžių dalys, net ir tos, kurių nematyti, dailintos rankomis. Esu stebėjęs, kaip meistras, žvelgdamas pro didinamąjį stiklą, rankomis poliruoja kelių milimetrų skersmens dantratukus. Tai daroma deimantų dulkėmis ir plonu, smailu minkšto medžio pagaliuku. Įsivaizduokite, kad sudėtingiausios klasės, arba grand complication, laikrodį – jį gali sudaryti 500–800 ir daugiau dalių – meistras rankomis surinkinėja šešis mėnesius.

Kur šiuo metu dar gaminami mechaniniai laikrodžiai?

Geri mechaniniai laikrodžiai gaminami Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje. Kad laikrodis yra aukščiausios lygos, arba premier, žaidėjas, rodo užrašas „Swiss made“. Daugelis Prancūzijos mados namų, tarkim, „Louis Vuitton“, „Dior“, „Chanel“, yra gana arogantiški, bet savo vardinius laikrodžius gamina tik Šveicarijoje. Tokios taisyklės: jei nėra užrašo „Swiss made“, iš karto atsiduri žemesnėje lygoje.

Ar jau turite savo svajonių laikrodį?

Dar ne. Ir kažin ar turėsiu. Čia kaip su automobiliais: jų yra gerų įperkamų (jais važinėjame) ir svajonių. Mano svajonių laikrodžių kainos – padebesinės. Per profesionalams skirtos Tarptautinio Ženevos aukščiausios klasės laikrodžių salono (Salon International de la Haute Horlogerie Genève; SIHH) parodos vakarienę su kolegomis žaidėme žaidimą. Štai, tau duoda 10 tūkst. Šveicarijos frankų. Kokio naujo modelio laikrodį įsigytum? Nors už perpus mažesnę kainą galima nusipirkti tikrai gerą mechaninį, vieningai nutarėme, kad tikram horologijos entuziastui ši suma per menka. Mano svajonių laikrodžių kainos prasideda nuo kelių dešimčių tūkstančių, o yra modelių, kainuojančių milijoną ir daugiau.

Koks gi laikrodis šiais laikais kainuoja milijonus?

Tiek ir daugiau gali kainuoti unikalūs moteriški juvelyriniai laikrodžiai. Milijoną kainuojantys vyriški gali būti nepapuošti nė vienu deimantu, jų puošmenos – unikalios funkcijos, šių skaičius, kombinacijos. Tai tikri tik rankomis kurti mikromechanikos šedevrai.

Kiek laiko gaminamas laikrodis už milijoną?

Lankydamasis Šveicarijos miestelyje Šo de Fone esančioje laikrodžių manufaktūroje „Cartier“ turėjau galimybę stebėti, kaip gaminamas tokios vertės vyriškas rankinis laikrodis. Iš viso jų pagaminti trys. Tokį meno kūrinį surenka vienas aukščiausios kvalifikacijos meistras (master watchmaker). Tai padaręs, jis viską patikrina, paskui išrenka, dar kartą apžiūri detales, patobulina mikronų dydžio netikslumus ir surenka dar kartą.

Kodėl, vedamas šios aistros, nevažiavote į Šveicariją?

Patekti į šveicarų laikrodininkų bendruomenę itin sunku. Be to, nemoku prancūzų kalbos. Todėl pasirinkau Londoną, – pasak vieno pažįstamo, šio megamiesto metro stotelėje klientų ir galimybių daugiau nei visoje Lietuvoje. Be to, man patinka iki šiol išlikusi senoji Londono dvasia su kelis šimtmečius menančiais klubais, tradicijomis, parduotuvėmis, viešbučiais, parkais. Čia – mano aplinka, mano pasaulis, čia jaučiuosi savimi.

Kaip pradėjote savo gyvenimą Londone? Negi atvažiavote tik su lagaminu ir dešimčia eurų kišenėje?

Tai Madonna teigė, kad atvyko į Niujorką su lagaminu ir dešimčia dolerių. Aš Londoną pasiekiau turėdamas daugiau eurų, tik su lagaminu – irgi vienu. Dabar į tai žvelgiu su šypsena. Elgiausi kaip naivuolis: žinojau, kad raudonojo kilimo man neišties, bet tikėjausi, kad žinios ir patirtis greitai atvers laikrodžių salonų ir butikų duris. Iš pradžių, švelniai tariant, buvau šokiruotas, nes manęs niekas niekur nelaukė. Niekas!

Stotyje gal vis dėlto neprireikė nakvoti?

Jau nebe tie laikai... Buvau išsinuomojęs mažą kambariuką, kuriame – lova, stalas ir internetas. Maniau, po kelių savaičių mano gyvenimo lygis smarkiai pasikeis. Greitai paaiškėjo, kad įsivaizdavau klaidingai. Kelią, iki pradėjau dirbti ten, kur norėjau ir dėl ko atvažiavau į Londoną, įveikiau per beveik trejus metus.

Ką gi tuos trejus metus veikėte?

Pirmiausia išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą nurodęs elektroninį adresą, kuris baigiasi „taškas lt“, o telefono numeris prasideda „+370...“ Tik po kelių mėnesių supratau, kad gyvenimo aprašymą su tokiu telefono numeriu ir pašto adresu galima mesti į šiukšlių dėžę. Norėdamas gauti darbą Londone, turi būti „vietinis“. Ėjau mažais žingsniais – savaitinis transporto bilietas, angliški telefono numeris, elektroninio pašto adresas, nacionalinis draudimo numeris. Kai įsigijau anglišką mobiliojo telefono kortelę, skambučio dėl darbo sulaukiau kitą dieną.

Dar po trijų ar keturių mėnesių suvokiau, kad Londono darbdaviams svarbu ne žinios, o patirtis. Klientų aptarnavimo darbo patirties neturėjau, tad rasti išsvajotą darbą žinomų laikrodžių firmų salonuose buvo beviltiška. Neliko nieko kita, kaip mėginti įsitaisyti į prabangos prekių sektorių. Išlaikęs būtinus testus, sulaukiau pasiūlymo padirbėti viename geriausių pasaulyje prekybos centrų „Harrods“. Teko ir egzaminus laikyti. Apsimesti, kad žinau, kaip dirbti klientų aptarnavimo srityje, man nebuvo sunku, tačiau neturėjau jokio supratimo, kaip elgtis su kasos aparatais. Teko mokytis, lankiau individualias pamokas. Įveikęs ir šį išbandymą, maždaug penkis mėnesius dirbau „Harrods“ esančių įvairių prabangos prekių ženklų parduotuvėse.

Ar tos parduotuvės buvo laikrodžių?

Juokaujate?! Laikrodžiai ir juvelyriniai dirbiniai Londone – ypatingos prabangos dalykai, patekti į jų parduotuves nepaprasta. Būtina patirtis, o ši vertinama ne pagal kokybės, o pagal laiko kriterijų. Kita vertus, konkurencija nežmoniškai didelė, nes atlyginimai ir komisiniai šioje srityje tikrai solidūs. „Harrods“ labai sėkmingai pardavinėjau prabangius aksesuarus. Šiame prekybos centre 10–15 tūkst. svarų sterlingų sąskaita yra visiška rutina. Klientai 80–100 tūkst. svarų sterlingų už patikusį žiedą sumoka be didesnio svarstymo. Teko susidurti su kliente, kuriai patiko spalvinga rankų darbo itališko krištolo stiklinaitė už 350 svarų sterlingų. Pavartė rankose ir ramiai pareiškė, kad jai reikia... trijų šimtų. Dukros vestuvės, formuoja dovanų krepšelį svečiams, o tos stiklinaitės dovanų visai tiktų.

Stodamas prie prekystalio jau buvote perkopęs penktą dešimtį. Ar darbdaviams Jūsų amžius neužkliuvo?

Mano amžius Londone tik padėjo, nes čia, priešingai nei Lietuvoje, manoma, kad prestižinėse parduotuvėse klientus privalo pasitikti ne jaunos stambiakrūtės pardavėjos su aukštakulniais.

Kas Jus išginė iš „Harrods“?

Man, kaip žurnalistui, į kraują įaugę, pavyzdžiui, leidžiant laikraštį ar žurnalą, išmanyti ir žinoti visą gamybos procesą nuo pradžios iki galo. O kai kuriose šio prekybos centro parduotuvėse yra tam tikro chaoso, ir man tai buvo nepriimtina. Nusprendžiau pasiieškoti stabilios pozicijos ir netrukus sulaukiau vienos Pietų Afrikos kompanijos, prekiaujančios juvelyrika su deimantais, darbo pasiūlymo. Čia dirbau dvejus metus, tačiau, kaip sakė anglų poezijos klasikas Robertas Burnsas: „Mano širdis – aukštikalnėse, mano širdis – ne čia.“ Laikrodžiai mano širdyje tiksėjo vis garsiau. Per tuos dvejus metus bent du kartus buvau nuvykęs į laikrodžių parodas Ženevoje.

Įgijęs klientų aptarnavimo ir prabangos prekių prekybos patirties, išmokęs rutinos ir gudrybių, maniau galįs pagaliau dirbti su išsvajotais laikrodžiais. Deja, vėl atsimušiau į sieną ir jau buvau beprarandąs viltį. Neslėpsiu, šįkart taikiau ne bet kur, o tik į aukščiausią lygą.

MOTERIS / A. Bekeraitytės nuotr.

Ar nebuvo noro susikrauti lagaminą ir grįžti į Lietuvą?

Neslėpsiu, trumpai buvo apnikusios mintys grįžti, išvažiuoti į kaimą ir auginti morkas, tačiau greitai suėmiau save į nagą ir nutariau nepasiduoti, nors siuntinėti savo gyvenimo aprašymą kaip į šulinį jau atrodė beviltiška.

Kaip sprendimą išvykti į Londoną vertino žmona Violeta?

Su Violeta septyniolika metų esame bendraminčiai, bendražygiai, viena komanda. Mintis atlikti šį radikalų gyvenimo posūkį nenukrito iš dangaus. Buvo ilgų pokalbių, svarstymų. Ji visiškai mane palaikė. Jei būtume abejoję, būtume svarstę kitokį scenarijų. Tik naiviai tikėjausi, kad mūsų išsiskyrimas bus trumpas – nuvažiuoju, susirandu darbą, įsikuriu ir po kokio mėnesio ji atvyksta ant gatavo. Per devynis mėnesius, kai gyvenome atskirai, nebuvo nė vienos dienos, kad nepasimatytume per skaipą.

Vis dėlto įspūdžių ir naujų patirčių fejerverką primenančiame mieste velniškai trūko savo žmogaus. O jai vienai gyvenimas Vilniuje buvo beprasmis laiko tempimas. Todėl kai mūsų išsiskyrimas pasiekė dešimt mėnesių, apsisprendėme, kad taip toliau nebegalime. Nors mano svajonių darbas vis dar buvo už horizonto, nutarėme rizikuoti kartu vadovaudamiesi vokiečių karvedžio C. von Clausewitzo taisykle – svarbiausia įsivelti į mūšį, o paskui bus matyti.

Violeta dabar ieško savo kelio ir pašaukimo čia. Ji juokauja, kad tai – geriausias miestas pasaulyje, skirtas gyventi nedirbantiesiems. Čia visko daug, ir mums viskas įdomu, todėl gyvenimą semiame pilnomis saujomis.

Niekam ne paslaptis, kad pažintys ir protekcijos veikia visame pasaulyje.

Čia irgi veikia kuo puikiausiai, tik aš jokių pažinčių neturiu. Tiesiog vieną dieną sutikau tuos žmones, kurių reikėjo. Kai buvau pakviestas pokalbių, supratau, kad kalbame tais pačiais žodžiais. Taip gavau savo svajonių darbą puikiame kompanijos „Bucherer“ salone. Jos istorija prasidėjo 1888 m., kai šveicaras Carlas Friedrichas Buchereris Liucernoje atidarė pirmąją laikrodžių ir juvelyrikos parduotuvę. Dabar ji turi aukščiausios klasės šveicariškų laikrodžių prekybos tinklą Šveicarijoje, o neseniai verslą išplėtė Londone. Man imponuoja ir tai, kad šią laikrodžių kompaniją – vieną iš nedaugelio – tebevaldo ją įkūrusios šeimos atstovai. Dabar galiu ir pasidžiaugti, ir pasigirti, kad, vaizdžiai tariant, darbo paieškos magistro laipsnį įgijau per vienus metus.

O ar neapninka mintys, kad Jūs, patyręs ir žinomas žurnalistas, Lietuvoje turintis ryšių, Londone dirbate pardavėju?

Keli pažįstami iš Lietuvos bandė moralizuoti, kad nusiritau, bet aš visada laikiausi nuostatos, jog kiekvienas gerai ir sąžiningai atliktas darbas turi būti gerbiamas ir vertinamas. Aš didžiuojuosi savimi, kad pavyko.

Buvo ir nusivylimo akimirkų. Kai reikėdavo pasisemti gerų emocijų, nueidavau į vadinamąsias vyrų mados vietas – Džermino gatvę (Jermyn Street) ar Sevilio alėją (Savile Row). Jose iki šiol yra batų valytojų. Kartą vaikštinėdamas pamaniau, kad imsiu ir nusivalysiu batus. Įėjau į vieną parduotuvę, o ten sėdi valytojas – juodomis kostiuminėmis kelnėmis, žibančiais batais, juoda liemene, sniego baltumo marškiniais.

Savo darbą atliko virtuoziškai. Įdomiai pasikalbėjome apie jo verslą. Patyriau didžiulį malonumą ir gražių emocijų. Net minties, kad jis – tik batų valytojas, nekilo. Kai šis žmogus per pietų pertrauką nueina į restoraną, jį aptarnauja taip pat pagarbiai, kaip jis aptarnauja klientus. Taip nusidriekia pagarbos gerai atliktam darbui grandinė.

Pardavinėdamas dešimtis tūkstančių svarų kainuojančius laikrodžius, ko gero, ir pats turite vilkėti atitinkamą eilutę?

Taip, prabangos prekių sektoriuje aprangos kodas svarbu. Bet kurioje Londono įstaigoje privalu paisyti tam tikrų aprangos standartų. Todėl čia įprastas vaizdas, kai vyrai garsių firmų marškinius perka tuzinais. Man šiuo metu pakanka penkerių baltų darbinių.

Kai dirbau „Harrods“ esančiame „Bvlgari“ salone, privalėjau vilkėti juodą kostiumą, juodus marškinius ir ryšėti juodą kaklaraištį. Laikrodžių prekybos srityje aprangos kodas demokratiškesnis, dabar vilkiu tamsiai mėlyną kostiumą. Žinoma, anglišką. Jau maždaug metus aviu brangius angliškus rankų darbo batus odiniais padais. Kai jie prasinešioja, nieko geresnio ir patogesnio būti negali.

Ar atlyginimas už svajonių darbą orus?

Geras. Atlyginimas priklauso ir nuo priedo, o šio dydį lemia tai, kaip sekasi parduoti. Vienas pažįstamas lenkas, prestižinio tinklo laikrodžių pardavėjas, kalėdiniu laikotarpiu per mėnesį papildomai gaudavo 15–18 tūkst. svarų sterlingų. Kita buvusi kolegė, dirbanti prestižinio britų juvelyrikos ženklo „Boodles“ salone, už parduotą brangų moterišką rinkinį su deimantais gavo tokį priedą prie algos, kad jo pakako dviejų kambarių buto paskolai išsimokėti. Todėl stengtis tikrai apsimoka.

Tik Londone galioja esminė taisyklė – negali vertinti kliento pagal išvaizdą, nes ši gali būti apgaulinga. Mes su žmona nuosekliai vykdome savo planą aplankyti garsiausius Londono viešbučius ir jų baruose ar restoranuose išgerti arbatos. Viešbučio „Ritz“ restorane šalia mūsų sėdėjusi kanadiečių pora gėrė šio baro išskirtinį kokteilį su tikro aukso dulkėmis. Jų sąskaita buvo mažiausiai dešimtis kartų didesnė nei mūsų su Violeta, bet padavėjas mus aptarnavo taip pat pagarbiai, kaip ir juos. Taigi ši taisyklė Londone galioja visur, todėl čia visur jautiesi gerai ir patogiai.

Ar neatsitiks taip, kad tas orus Jūsų atlyginimas užtrenks duris kada nors grįžti į Lietuvą?

Nelaikau savęs emigrantu, nes nuolat stebiu įvykius Lietuvoje. Išgyvenu dėl to, kas vyksta. Tiesiog radau man patinkantį darbą, galėsiu iš jo normaliai pragyventi. Be to, ir Lietuvos, ir Latvijos spaudoje publikuoju savo politinius komentarus bei straipsnius apie laikrodžius.

Vienu didžiausių savo gyvenimo pasiekimų laikau tai, kad man pavyko taip radikaliai pakeisti karjerą ir gyvenimo būdą, nes, sulaukus 56-erių metų, išvažiuoti į Londoną su lagaminu nebuvo paprasta. Matyt, dar turiu avantiūrizmo... Atvykti į Londoną buvo verta dar ir dėl gyvenimo bei kultūrinės patirties. Jaučiu, kad mano akiratis plečiasi kasdien, nes tai, ką čia galima pamatyti ir išgirsti, – neaprėpiama. Visas pasaulis viename mieste.

Mes su Violeta pinigų labai netaupome, – šiuo požiūriu esame nestandartiniai lietuviai Londone. Jeigu tautiečiams pasakyčiau, kad už batus sumokėjau 500 svarų sterlingų arba už arbatą su pyragaičiais – 40 svarų, tikrai iškvailintų, bet mums su Violeta įdomu ir pamatyti, ir susipažinti, ir paragauti.

Grįžkim prie laiko. Ar, pardavinėdamas laikrodžius, nepradėsite savęs graužti, kad daug laiko sugaišote menkaverčiams dalykams ir kad daug ko nebegalite susigrąžinti?

Atsakydamas į šį klausimą, norėčiau paminėti unikalų meno kūrinį, kurį mačiau galerijoje „Tate Modern“. Tai – 24 valandas trunkantis Christiano Marclay’aus filmas „The Clock“. Tą laiką ekrane rodomi žymūs žmonės arba garsių kino filmų ištraukos, kuriose matyti laikrodžiai.

Unikaliausia, kad laikas juose sutampa su realiu laiku. Visa tai stebint apima labai keistas jausmas – viskas eina pro šalį, o grįžti atgal neįmanoma, todėl privalome branginti kiekvieną gyvenimo dieną, minutę. Ir amžius – tikrai ne kliūtis esminiams pokyčiams.

Man galvoje netelpa, kad Lietuvoje keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai nurašomi kaip niekam nebetinkantys. Aš, baigdamas šeštą dešimtį, esu geros sportinės formos ir Londone tikrai nesijaučiu esąs senas ar nurašytas. Juk svajonių darbą gavau būdamas 58-erių! Mano parakinė tikrai dar nesudrėkusi!