Trečioji knyga pasirodė vos prieš keletą dienų ir ji vadinasi „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“. Pasak autorės, ji skirta žmonėms, kurie seniai svajoja rašyti, tačiau bijo arba nežino nuo ko pradėti.
Rasa, ar iš tiesų galima išmokti rašyti knygas?
Išmokti galima viską, tačiau man atrodo, svarbesnis yra kitas klausimas: kam žmogus jaučia trauką? Ko jis iš tiesų nori, kas jam iš tiesų patinka. Kaip ir skruzdėlyne kiekviena skruzdėlytė turi savo funkciją, taip ir gyvenime kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą. Mes visi kažkur giliai širdyje žinome tą savo pašaukimą, jis mus traukia. Tačiau, deja, dažnai žmonės renkasi ne širdimi, o protu. Todėl ir parašiau šią knygą, kurią pavadinau „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“, nes tikiu, kad jei žmogus svajoja rašyti, vadinasi, tai yra jo dalykas, jo Humunkulas, kuris dar negimė, bet jau gali mąstyti. O tada jau galima pradėti ir mokytis.
Nuo ko pradėti? Jei žmogus tikrai nori parašyti knygą, tačiau net nežino nuo ko pradėti?
Pradėti reikėtų nuo pradžios (šypsosi). O pradžia visada yra ta pati - idėja. Apie ką norite parašyti? Kokia problema, koks klausimas iškyla, koks yra rašymo impulsas, arba paprastai sakant, ką norima pasakyti? Beveik visada žmogus, kuris svajoja parašyti knygą, jau žino, apie ką ji turėtų būti, nėra skaitęs panašios knygos, todėl labai nori parašyti savo. O tai yra pagrindas, visa ko esmė. Paskui lieka tik detalės – rutina.
Rašymui reikia laiko, disciplinos, užsispyrimo, kantrybės, įkvėpimo. Įkvėpimas yra labai lakus dalykas, tačiau iš savo ir iš kitų autorių patirties galiu pasakyti, kad rašymas yra labai panašus į sienų dažymą – tam reikia tiesiog turėti dažų, teptuką, laiko ir pasiryžimo. Rašant taip pat reikia turėti idėją, priemones, medžiagą, laiko ir pasiryžimo. Įkvėpimas ateina berašant, tokia yra ta banali ir visai neromantiška tiesa.
Kodėl jūs norite skatinti žmones rašyti? Juk tiek daug knygų yra parašyta, skaitytojams net sunku atsirinkti ką skaityti, ar reikia jų dar daugiau?
Ar reikia dar daugiau gražiai nudažytų sienų? (šypsosi). Aš manau, kad autorių tikrai nebus per daug, nes visata ir pasaulis yra harmoninga vieta ir niekas nevyksta be priežasties. Jei žmogų traukia rašyti, jis turi ir rašyti, nepaisydamas jokių išorinių, proto diktuojamų pasipriešinimų. Ne visos knygos gali ir ne visos turi tapti bestseleriais, tačiau užrašyti savo ar bet kokią kitą istoriją, kuri prašosi būti užrašoma, yra labai svarbu. Svarbu išreikšti mintis, savo laikmetį, supančias vibracijas.
Juk ir dabar skaitydami prieš dešimt, dvidešimt metų parašytas knygas matome, kokie tuo metu buvo žmonės, kaip jie mąstė, kuo gyveno, kas buvo svarbu, o ko visai nepastebėjo. Neseniai skaitytoje Živilės Galdikienės naujoje knygoje taip pat labai aiškiai perteikta ši problema – jauna mergina sužino apie savo prosenelę tik iš slaptų jos dienoraščių. Taip, anksčiau reikėjo slėpti savo mintis, tačiau dabar gyvename ramiais laikais, taigi galime perduoti savo vaikaičiams tai, kaip ir kuo gyvename. Atvirai ir be paslapčių. Jokia verstinė knyga neturės šios vertybės – parodyti kaip mes iš tiesų gyvenome.
O kaip leidyklos? Juk visi, kurie parašo knygą, nori ją išleisti, tačiau leidyklos negali išleisti visų į jas plaukiančių rankraščių.
Taip, be abejo, negali. Tačiau tai visai ne problema, nes mes paprastai girdime apie didžiąsias, gal penkias – aštuonias leidyklas, tačiau pasižiūrėkite internete – jų yra žymiai daugiau. Kaip ir rašymui, leidybai reikia tik užsispyrimo ir kantrybės. Jei rankraštį atmetė 33 leidyklos, galima kreiptis dar į 200. Be abejo, prieš tai reikia jomis pasidomėti, sužinoti, kokio pobūdžio knygas jos leidžia, užmegzti kontaktą, pasidomėti jų virtuve, kokios būna dažniausios rankraščių atmetimo priežastys, kokių rankraščių jos laukia ir panašiai. Leidyba yra verslas ir visos leidyklos mielai priima rankraštį, kurį tikisi parduoti. Apie tai irgi išsamiai rašau savo knygoje.
Taip pat visada lieka kitos galimybės – savilaida, audio knyga, elektroninė knyga, vertimas į kitas kalbas. Dar vienas kelias – kreiptis į profesionalus. Geras turinio redaktorius labai tiksliai gali patarti, ko trūksta knygai, ką reikėtų pataisyti, ką išmesti ir ko pridėti. Taip buvo daug kartų – nepraėjusi leidyklos filtro knyga išleidžiama paredagavus jos turinį. Visada yra daug kelių, reikia tik nepavargti ir nueiti jais iki galo.
O kodėl jūs rašote? Prieš du metus interviu sakėte, kad mesite net darbą, kad galėtumėte rašyti? Kodėl jums tai taip svarbu?
Žinote tą jausmą, kai visą dieną esi kamuojamas troškulio ir pagaliau gali atsigerti? Panašu. Man rašymas yra panašus jausmas. Kai atsimenu save mokykloje, buvau visiškai užsiblokavęs vaikas (tai buvo tarybiniai metai), visi dalykai man buvo neįkandamai sunkūs, nieko nesuprasdavau, niekas nebuvo neįdomu, pilka, banalu, niūru...išskyrus literatūrą. Sunku papasakoti apie tą jausmą, tačiau tai pats natūraliausias jausmas pasaulyje – tiesiog tas dalykas yra tavo, jis tau sekasi, tau lengva, šviesu, gaivu, įdomu. Visą gyvenimą žodžiai man liejosi laisvai.
Užtruko 40 metų, kol pasiryžau sekti širdimi, o ne protu. Tačiau jei širdis žino (o ji visada žino) ko nori ir žmogus pasiryžta ja sekti, visada viskas baigiasi gerai. Taip tikrai yra. Ir aš dabar galiu rašyti, mano aplinka mane skatina ir palaiko. Ačiū jiems už tai. Dabar sočiai atsigeriu, o jie nemato manęs ištroškusios, todėl šalia manęs jaučiasi gerai.
Jūs ne tik rašote knygas ir tinklaraštį, bet ir darote ir interviu su rašytojais?
Taip, tai buvo mano darbo dalis, nes ilgai rašant vienumoje natūraliai kilo noras bendrauti su panašiais žmonėmis, kurie kvėpuoja tuo pačiu oru, susiduria su tomis pačiomis problemomis. Taip gimė „Rašytojų istorijos“, kuriose mes su kitu autoriumi tiesiog plepėdavome apie jo kūrybą, knygas, viską, kas mums aktualu tą akimirką. Buvo labai įdomu ir naudinga, sutikau tikrai daug nuostabių autorių, nemažai žmonių žiūrėjo tas istorijas, tuo labai džiaugiuosi. Dabar šios istorijos nutrūko, nes mes persikraustėme gyventi į kitą šalį.
Šiuo metu su šeima jūs gyvenate Nyderlanduose. Ar netrukdo gyvenimas svetur palaikyti kūrybinius santykius su Lietuva?
Oi, tikrai netrukdo. Kaip mūsų vaikų olandė močiutė sako: „Iki jūsų atvažiuoti man buvo dvi valandos lėktuvu, o dabar – dvi valandos traukiniu, tas pats“. Ir tikrai, kaina irgi panaši, taigi viskas lieka tas pats, tarsi persikėlus gyventi į kitą miestą – gal būt reikia tik iš anksto susiplanuoti susitikimus ir renginius, tačiau viskas yra įmanoma.
Jūsų naujoji knyga „Tiems kurie svajoja parašyti knygą“ yra elektroninė. Kodėl ne popierinė?
Išleidau elektroninę šios knygos versiją, nes tai ne romanas, ji skirta ne pasidėti į lentyną, bet perskaityti ir veikti. Taip pat ją labai lengva atsisiųsti užsienyje gyvenantiems ir daug įvairių patirčių sukaupusiems žmonėms. Jie, gal net dažniau, nei Lietuvoje gyvenantys, nori rašyti apie save, savo gyvenimą ir patyrimus. Elektroninis formatas yra labai lengvai prieinamas, pigus ir neužimantis vietos. Todėl (šypsosi).
Knygoje ne tik jūs, bet ir kiti autoriai dalinasi savo pirmosios knygos rašymo patirtimis. Kaip jūs atsirinkote autorius?
Kai kilo stiprus impulsas dalintis savo dviejų romanų rašymo, leidybos ir reklamos patirtimi, ėmiau rašyti, tačiau jutau, kad kažko trūksta. Tai buvo tik mano asmeninė, tarsi ne visai universali patirtis, kitiems galbūt teko patirti visai ne tai. Todėl, pasitikslinimui, ėmiau prašyti interviu iš autorių, kurie taip pat neseniai išleido savo pirmąsias knygas. Sudariau klausimyną ir paprašiau atsakyti į jį kuo įvairesnių žanrų, stilių ir pobūdžio knygas išleidusių autoriųs. Kiekvieną kartą atsakymai mane maloniai nustebindavo, pradžiugindavo, net šiurpuliukai eidavo per odą. Visi klausimai buvo atsakyti labai nuoširdžiai, daug ko iš jų pasisėmiau ir pasimokiau. Patirtys skirtingos, tačiau visas jas vienija keletas bendrų dalykų: rašymas yra darbas, reikia labai norėti ir pavyks, jei nori rašyti – rašyk. Manau, kad mano ir dar 33 autorių patirtys knygoje sukūrė tikrą motyvacijos „bombą“ norintiems rašyti. Man tikrai labai patinka ši knyga (juokiasi).
Gal jau išduosit savo planus ateičiai? Ar ir toliau leisite po dvi knygas per metus, kaip dabar?
Turiu daug planų. Šiuo metu kartu su Gediminu Beresnevičiumi kuriame interaktyvų romaną, prie kurio kviečiame prisidėti visus. Gediminas kuria romano scenarijų, aš rašau tekstą, o skaitytojai gali rašyti pasiūlymus tęsiniui. Knyga yra internete, nemokama, vieną kartą per savaitę paskelbiame naują skyrių. Ji vadinasi „Vasaros maratonas“ ir ją galima rasti mano tinklaraštyje apiesantykius.lt
Taip pat rašau dar vieną knygą, taip pat ne viena, o kartu su patyrusia šeimų psichoterapeute, kol kas nenoriu nieko pasakoti, nes dar nežinau, ar eksperimentas pavyks. Jei pavyks, turėtų gimti labai įdomi knyga. Idėjų turiu dar kelioms knygoms, taigi, manau, tikrai rašymo medžiagos nepritrūksiu dar ilgai.
