Būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė gimė nuskurdusių bajorų šeimoje. Savo „Autobiografiją“ Žemaitė pradeda tėvų kilmės konstatavimu: „Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipogi bajoraitė, kaip visuomet sakėsi, iš aukštos giminės esanti kilusi.“
Vaikystę Julija su trimis seserimis praleido Bukantės dvarelyje, kur tėvas dirbo ūkvedžiu, o sulaukusi dvylikos metų persikėlė gyventi pas velionio dėdės žmoną Albertiną Beniuševičienę į Šėmų dvarą netoli Žarėnų. Našlaujanti „dėdyna“ – elegantiškų manierų, turtinga moteris – priglaudė judrią ir smalsią dukterėčią po savo sparneliu.
Šėmų dvare, stūksančiame už tamsaus eglyno, Julija kartu su pusseserėmis turėjo įgyti deramą išsilavinimą. Mergaičių mokytoja tapo Vilniuje bajoraičių mokyklą baigusi vyriausioji Beniuševičienės dukra Apolionija. Reiklios pusseserės prižiūrima, J. Benuševičiūtė mokėsi matematikos, geografijos, tobulino lenkų kalbos įgūdžius, pramoko ir prancūzų kalbos, o dėdienė ugdė dvariškas manieras.
Žiniomis ir noru mokytis Julija konkuravo su pusseserėmis, lenkė jas imlumu, proto aštrumu. Per trejus mokslų metus būsimoji rašytoja daugmaž „perbėgo“ vidurinės mokyklos kursą, – anuomet tai laikyta neblogu merginos išsilavinimu. Situacija pasikeitė, kai Apolionija pasiligojo, o Albertina Beniuševičienė mergaitėms mokyti pasamdė vizitiečių vienuolyno seserį ir priėmė daugiau mokinių iš šalies. Julijai nebeliko vietos tarp jų... Užgniaužusi nuoskaudą, mergina turėjo imtis naujų pareigų – kloti atvykusiems svečiams lovas, dengti stalą, rinkti, pjaustyti obuolius ir pan.
Šiuose namuose Julija atrado ir lentynas su Adomo Mickevičiaus, Juozapo Kraševskio ir kitų autorių knygomis. Jos išmokė fantazuoti apie nepaprastą gyvenimą, kilnius, herojiškus poelgius. Vėliau ir pati bandė miklinti plunksną, lenkiškai skrebeno dienoraštį „Swoje pamiętniki“, šį saugojo žalioje skrynelėje.
Inteligentiška aplinka, svečių rateliai, linksmos kalbos – tikras masalas temperamentingai, žavesiu trykštančiai merginai! Julija noriai įsisukdavo į tuos ratelius, godžiai klausėsi naujienų. Dvare buvo bendraujama tik lenkiškai, tad nenuostabu, kad ir Julija įsiliejo į šią terpę, o apie lietuvybę nesusimąstydavo.
Kur ta laimė nutekėjimo?
Po 1863 metų sukilimo dvarų kultūros pamatai ėmė klibėti. Jaunoji bajoraitė turėjo palikti daug emocijų keliančią vietą ir pasiieškoti tarnybos. Per rekomendacijas ji įsidarbino „kompanione“ Gorskių šeimos dvare Džiuginėnuose – netoli Telšių. Julijai buvo pažadėta gera alga ir nesunkios pareigos – patarnauti senyvai dvaro savininko seseriai.
Prašmatnioje Džiuginėnų dvaro aplinkoje ji nebesijautė lygi su dvaro šeimininkais, tad vis dažniau užklysdavo į samdinių pastatą. Ilgais vakarais siuvėjų kambaryje būdavo jauku, klegėdavo juokas ir kalbos. Ten Julija sutiko eigulį, dvaro medžioklės prievaizdą Lauryną Žymantą. Iškalba apdovanotas aukštas, liesas, kiek kumptelėjęs vyras pasakodavo savo vaikystės vargus, o užjausti linkusi būsimoji rašytoja gerte gėrė jo žodžius.
Vis dažniau Julija ir dvylika metų vyresnis Laurynas pasilikdavo dviese. Dvaro samdinius užvaldžiusią aistrą pastebėjo šeimininkai, net bandė Juliją atkalbėti nuo santykių su „mužiku“, bet aistra buvo stipresnė nei racionalūs argumentai. Moters įsčiose užsimezgė gyvybė, ir porai teko skubiai galvoti apie vestuves. Krikščioniškasis aukojimosi idealas jaunajai romantikei švietė lyg žvaigždė – atrodė kilnu ir herojiška susieti savo likimą su daug kentėjusiu žmogumi, apgaubti jį meile ir švelnumu. Nesvarbu, kad išrinktasis – buvęs baudžiauninkas. Tokia vyro kilmė lyg gėdos išdagas visam gyvenimui (ypač bajorų akimis) paženklino ir ją pačią. 1865 m. pora susituokė Plungės bažnyčioje. Šis mezaliansas – nelygi santuoka su „mužiku“ – buvo galutinis atsisveikinimas su bajorų luomu.
Jaunavedžiai ryžosi pradėti savarankiškai ūkininkauti. Julijai teko įprasti keltis ketvirtą ryto, pačiai užsiimti ūkiu ir namų ruoša. Dvaruose gyvenusi moteris daug ko nemokėjo, tad ją dažnai užgriūdavo vyro priekaištų lavina. Jaunoji Žymantienė netruko suvokti, kad pasirinko skurdą ir sunkų likimą. Nuo mažumės svetimų žmonių skriaudą patyręs Laurynas surambėjo, tad ir žmonai būdavo šiurkštus, paleisdavo į darbą rankas.
Kone pamečiui pabiro vaikai. 1866 metų žiemą Julija susilaukė pirmagimės Ievos, o 26-erių jau buvo pagimdžiusi keturias atžalas. Žymantai per savo bendrą gyvenimą susilaukė net septynių vaikų, bet viena dukrelė mirė dar kūdikystėje.
„Autobiografijoje“ rašytoja prisipažino, kad žinią apie naują nėštumą aplaistydavo ašaromis, tačiau vaikais nuoširdžiai rūpinosi, vėliau priglaudė našlaitį. Su kiekvienos atžalos gimimu buitis darėsi vis sunkesnė, ūkininkauti nesisekė, šeima klimpo į skurdą. Vyras nuo rūpesčių bėgdavo į medžioklę, bandė užsimiršti lošdamas kortomis. Norėdami prasigyventi, Žymantai vienoje vietoje neužsibūdavo – po metų kitų susikraudavo visą mantą ir traukdavo ieškoti naujų žemių.
Šeima buvo įsikūrusi Kolainių, Laukuvos, Varnių ir Užvenčio apylinkėse. Ilgiausiai išgyveno Lauryno brolio sodyboje Ušnėnuose, ten galiausiai prasigyveno. Tik po vyro mirties 1900 m. Julija atitrūko nuo Ušnėnų – įsidarbino ekonome Puziniškio dvare. Šeiminio gyvenimo patirtis, nutylėti skauduliai rašytoją paskatino sukurti apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“.
Rašymo aistra
Šeimai įsikūrus Ušnėnų kaime, ekstravertiškos natūros J. Žymantienė netruko susidraugauti su kaimynų Višinskių sūnumi Povilu, besimokančiu Šiaulių gimnazijoje. Vėliau šis tautinio atgimimo veikėjas išvyko studijuoti į Peterburgą. Kartą perskaičiusi P. Višinskio atneštą „Aušros“ numerį, beveik penkiasdešimtmetė moteris išrėžė: „Didelė čia kupeta! Juk aš mokėčiau taip parašyti!“ Ir netrukus ant prasto popieriaus lenkiškomis raidėmis sudėliojo pirmąjį savo kūrinį „Piršlybos“. Ši tema Julijai pasirodė įdomiausia kaimo žmonių gyvenimo realija. Nedrąsiai įdavusi kūrinį P. Višinskiui į rankas, ji po kiek laiko sulaukė staigmenos – „Rudens vakaru“ pavadintas kūrinys buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Po rašiniu ji išvydo Žemaitės pseudonimą. Šis kalbininko J. Jablonskio redakcijai pasiūlytas slapyvardis prilipo visam laikui.
Be to, P. Višinskis supažindino Juliją su studentais „litvomanais“, kūrėjomis Gabriele Petkevičaite-Bite, Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana (ši perrašinėdavo Žemaitės kūrinius ir siųsdavo P. Višinskiui). Julija su džiaugsmu priimdavo jai P. Višinskio ir Bitės glėbiais siunčiamas knygas. Tarp jų buvo ne tik grožinės literatūros kūrinių, bet ir studijoms tinkamų veikalų. Laiške P. Višinskiui rašytoja pasakojo: „Varnos lakstydamos krankia džiaugias geru kąsniu, ten tankiai ant ežės atsisėdusi Žymantienė šnekasi su Šekspyru.“ Namiškiams sumigus, ji palinkdavo prie knygų, kartais ne viską ir suprasdavo. Ir rašydavo, rašydavo, kai tik nutaikydavo laisvą minutę. Žemaitės kūriniai buvo publikuojami leidiniuose „Varpas“, „Vienybė lietuvininkų“, „Ūkininkas“ ir kituose.
Ne visi J. Žymantienės kūrybiniai bandymai sulaukė globėjų pagyrų. Iš pradžių P. Višinskis Juliją skatino, bet vėliau ėmė rėžti kritines pastabas. Gal ir būta kartėlio moters širdyje, tačiau jis greitai nuslūgdavo – apimdavo dar didesnis azartas rašyti. Vieniems rašytoja atrodė tarsi deivė, kitiems – energinga jauna moteris, bet „tiesą“ Žemaitės gerbėjams atskleidė Povilas juokaudamas pasakęs, kad ji atrodo „kaip kiekviena paprasčiausia boba“.
Nerimstanti širdis
Nuo jaunumės Julijai būdingas karštas temperamentas, optimizmas, sąmojingumas ir poreikis bendrauti su žmonėmis išliko visą gyvenimą. Jei tik netoliese vykdavo mugė, kaimo šokiai ar koks jaunimo susibūrimas, ji visada – nepaisydama jokių amžiaus ar šeiminio statuso „apribojimų“ – su dideliu entuziazmu dalyvaudavo.
Perkopusi per šešiasdešimt metų, Žemaitė netikėtai įpuolė į jausmų bedugnę. Ugninga jos prigimtis pražydo visa jėga, kai gyvendama G. Petkevičaitės-Bitės tėvo dvare Puziniškyje susipažino su trisdešimčia metų jaunesniu ūkvedžiu Konstantinu Petrausku. Natūraliai užsimezgusi draugystė tarp inteligentiško, Varšuvoje ir Gardine mokslus baigusio Konstantino ir vitališkos Julijos peraugo į karštesnius jausmus, bent jau tokius jautė rašytoja. Aukštaūgis garbanotas vyras, nors ir šlubčiojantis, traukė gebėjimu bendrauti ir vidiniu žavesiu.
„Mano! Mano! Mano ir dar mano vaikeli“, – mylimajam būdama Joniškėlyje 1912 metais rašė Žemaitė. „Man ilgu! Man ilgu! Man ilgu. No, ir kam ir dar kam man reikėjo taip širdį sau suėsti.“ Net 62 jos rašyti laiškai – toks sukauptas simbolinis kraitis, per atstumą siejusi tarpusavio gija. Laiškai iš Julijos tekėjo lyg upė, o Konstantinas buvo santūresnis. Kartais ją nutvilkydavo pavydas, nes nujautė moterų domėjimąsi mylimuoju. Blėstant šiam ryšiui (maždaug 1914 metais) rašytoja laiškus mylimajam ėmė pasirašinėti „Visuomet mylinti Bobutė“ arba „Vis ta pati Bobutė“. Laiškai, atskleidžiantys jos atvirai, dosniai reiškiamą meilę, turėjo būti atiduoti ugniai, tačiau taip nenutiko. Nežinia, kokios mintys pynėsi K. Petrausko galvoje, bet jis šių laiškų nesudegino.
Susiformavo keistas romano vertas keturkampis: Julija buvo įsimylėjusi Konstantiną, šis žvalgėsi į jos dukrą Juzę, o dar labiau – į anūkę Elzę. Galiausiai vyriškis pasipiršo rašytojos dukrai Juzei, mat aštuoniolikmetės Elzės nedomino įmetėjęs „jaunikis“. Žemaitės komedija „Trys mylimos“ apie tris moteris viliojantį vyriškį ironiškai atspindi jos pačios išgyventą situaciją, tik tikrovėje ši buvo veikiau graudi nei juokinga.
Aktyvistė su skarele
Turbūt mažiau žinoma, kad Žemaitė buvo aktyvi visuomenės veikėja – prisidėjo prie draudžiamos spaudos platinimo, dalyvavo tautinio atgimimo veikloje. 1907 m. Kaune vykusiame Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime buvo organizacinio komiteto narė, skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“ ir „Apie moterų girtuoklystę“. Rašytojos pareiškimas, kad „sodietės vergės tėvų, vergės vyrų ir sūnų“ nuskambėjo kaip klasikinio feminizmo postulatas. 1908 m. Žemaitė traukiniu nudardėjo į Peterburgą, kad pasiklausytų kalbų Rusijos moterų suvažiavime. Buvo vienintelė „egzotiškai“ apsirengusi dalyvė tarp šilko drabužiais šlamančių moterų.
1911 metais rašytoja persikėlė į Vilnių, pasinėrė į kultūrinį gyvenimą, lankė parodas, koncertus. Iškart ėmėsi ir veiklos – organizavo pramonės ir liaudies dirbinių parodą, rinko aukas karo pabėgėliams. Tokia veikla neretai užgoždavo kūrybinį darbą.
Vilniuje lyg išlieto rašalo dėmė plėtėsi jos pažinčių ratas. G. Petkevičaitė-Bitė supažindino J. Žymantienę su carinės valdžios persekiojamų žmonių gynėju advokatu Andriumi Bulota ir jo sibiriete žmona Aleksandra. Ši pažintis virto artima draugyste. Kai Žemaitė neteko būsto, Bulotų šeima ją priėmė į savo butą Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus). Aleksandra vertė į rusų kalbą Julijos kūrinius.
1913 metais J. Žymantienei buvo patikėtos „Lietuvos žinių“ atsakingosios redaktorės pareigos. Jai teko prievolė prižiūrėti laikraščio turinį, kad šis neužkliūtų cenzūrai, taip pat rūpintis priedais „Mokykla“ ir „Aušrinė“. Vienas niūriausių epizodų rašytojos gyvenime nutiko 1915 metais – dėl laikraštyje publikuoto straipsnio apie Valstybės dūmą ji buvo nuteista kalėti dviem savaitėms. Tos areštinėje praleistos valandos ir dvi savaitės Lukiškių kalėjimo vienutėje atrodė lyg slogus sapnas. Kalėjimo aplinka pakenkė J. Žymantienės sveikatai – pradėjo mausti kūną, įsimetė dusinamas kosulys, galiausiai į patalą paguldė plaučių uždegimas.
Pirmojo pasaulinio karo metais rašytoja rūpinosi nukentėjusiųjų nuo karo reikalais – maisto tiekimu, rinko lėšas. Kasdien atkakliai žingsniuodavo į Antakalnio pabėgėlių prieglaudą, kurioje glaudėsi daug moterų ir vaikų. Išsikapsčiusi iš ligos, ji susikrovė daiktus ir išplaukė į Ameriką – rinkti aukų nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Kartu keliavę Bulotos negalėjo atsistebėti, kodėl kukliai apsirengusi Žemaitė laive vis sulaukdavo bendrakeleivių, pavyzdžiui, anglų rašytojo ar vokiečių inžinieriaus, dėmesio. Ji lyg magnetas traukė žmones.
Svajonių šalis pateisino savo vardą. Miestų salėse tarsi Holivudo šlovės alėjoje Žemaitė rinko pripažinimo žvaigždes. Ta senoviniu drabužiu vilkinti rašytoja savo kalbomis ypač graudino moteris – priminė joms Lietuvoje likusias motinas. Niujorkas, Čikaga, Bostonas, jų apylinkės, Atlanto pakrantė – tai vis Žemaitės „užkariautos“ teritorijos punktyras. Galiausiai rašytoja apsistojo sūnaus Antano namuose. Iš Amerikos Žemaitę išginė rūpestis – kaipgi Lietuva? Rašytoja mirė nuo plaučių uždegimo 1921 m. Marijampolėje.
Jokiomis aplinkybėmis Žemaitė neišsižadėjo savo amžino atributo – skarelės su mazgu pasmakrėje. Net Amerikoje neiškeitė jos į skrybėlaitę. Matyt, skarelė rašytojai buvo ne vien įprasta garderobo detalė, bet ir savotiškas neverbalinis manifestas, liudijantis jos susitapatinimą su kaimiškąja visuomenės dalimi.
Nei Ryga, nei Peterburgas, nei Amerika – niekas Žemaitei nesugebėjo užgožti kaimo gyvenimo realijų, žmonių santykių, moterų likimų svarbos. Į skaitytojų akiratį pakliūva tik nedidelė šios rašytojos kūrinių dalis. Dažnas net naktį pažadintas prisimintų Žemaitės apsakymus „Marti“ ir „Petras Kurmelis“, tačiau nustebtų išgirdęs, koks gausus jos kūrybinis palikimas – net 354 apsakymai, apysakos, apybraižos, pjesės ir publicistiniai straipsniai. Be abejo, tiek nuveikti galėjo tik nepaprastai gyvybinga asmenybė, turinti stiprią valią ir svarbiausią tikslą – kurti.
