Esate baigusi Vilniaus universitete sociologiją, vertėjaujate. Kaip Jums kilo idėja įkurti šunų prieglaudą?
Greičiausiai konkrečios idėjos – įkurti prieglaudą – niekada ir nebuvo. Viskas prasidėjo nuo meilės gyvūnams ir pasirinkimo – ar tiesiog apsiribojam meile bei rūpesčiu savo pačių augintinei, ar bandome daryti kažką daugiau.
Kai dar buvau moksleivė, pietums nešami sumuštiniai „nenukeliaudavo“ iki mokyklos, o būdavo išdalinami pakeliui, dar nepasiekus troleibuso stotelės. Vėliau padėdavom prieglaudoms siūlydami transportą, aukodami, galiausiai – priglausdami vieną ar kitą nelaimėlį laikinai globai. Sakyčiau, būtent nuo laikinos globos viskas ir prasidėjo.
Ilgą laiką pagrindinį darbą derindavau su pagalba suplotasnukiams, tačiau konkrečiai šiuo metu vertimams jau lieka mažai laiko. „Dogspoto“ veikla per šešerius metus pasiekė jau visai kitą lygmenį. Reikia ne tik prižiūrėti „Dogspoto“ pensioną, kuriame savo dienas leidžia senjorai, invalidukai bei įvairių patologijų turintys šunys, bet ir sukoordinuoti nemažą skaičių savanorių-globėjų, užtikrinti tinkamą kiekvieno globotinio gydymą, priežiūrą, publikuoti jų istorijas socialiniuose tinkluose, ieškoti namų, teikti konsultacijas bei atlikti „n“ kitų užduočių. Taigi organizacijos veikla tapo pagrindiniu mano darbu.
Kodėl būtent suplotasnukiai?
Viskas prasidėjo tikrai ne nuo suplotasnukių. Buvom priglaudę ne vieną mišrūną – jie žinodavo, kur ateiti, net tada, kai gyvenome daugiabutyje.
Pati užaugau su dviem bokseriais, vyras augino rotveilerę. Kai išsikraustėm gyventi atskirai nuo tėvų, įsigijome prancūzų buldogo mišrūnę Borą. Jai dabar aštuoneri metai ir nuo pusmečio amžiaus nėra gyvenusi viena – vis atsirasdavo „kambariokas“, kuriam reikėjo pagalbos. Pirmasis priglaustas „suplotasnukis“ buvo prancūzų buldogo mišrūnas Rokis, nevaldantis galinių letenų. Rastas patvoryje, patekęs į Jurbarko komunalininko ūkį ir per plauką išvengęs mirtino dūrio – kam reikalingas šuo, kuris nevaikšto? Su vyru pasitarėm – jeigu niekas nepriims, pabandysime mes. Pabandėm, priėmėm, nors kaip šiandien pamenu, kai jį pamačiau, negalėjau sustoti verkti. Jis buvo tikras skeletukas, atrodė, kad likusi tik galva, bet vis bandė spirtis ir judėti į priekį. Vaizdas buvo be proto graudus, be to, supratau, kad neturime nei reikiamų žinių, nei patirties, kaip jį pastatyti ant kojų. Tikriausiai būtent Rokio istorija ir buvo visa ko pradžia.
Po to vis suteikdavom globą kitiems suplotasnukiams, kuriems reikėjo intensyvios priežiūros, globos. Vėliau supratome, kas yra daugyklos, kaip ten kankinami bei luošinami gyvūnai, kiek suplotasnukių, net ir laikomų namuose, nėra tinkamai prižiūrimi, nesulaukia veterinarinės pagalbos, o taip pat praranda namus dėl tų pačių šabloninių priežasčių, kaip ir kiti gyvūnai – išvykimas į užsienį, vaikai, alergijos, skyrybos ir t. t. Kažkaip viena globa sekė kitą, įkūrėme organizaciją, paleidome Facebook paskyrą, o tada jau pradėjo byrėti vis nauji ir nauji globotiniai...
Po vienu stogu gyvena ir Jūsų šeima, ir sergantys prieglaudos augintiniai. Su kokiais sunkumais susiduriate rūpindamasi ligoniukais?
Vėlgi, taip nebuvo planuota. Planavome globoti vieną ar kelis ligoniukus, o likusius paskirstyti savanoriams-globėjams, nes mūsų veikla pagrįsta būtent savanorių-globėjų tinklu (šiuo metu turime savanorių-globėjų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Jonavoje). Ir pradžioje veikla vyko būtent taip. Tačiau metams bėgant gyvūnų, kurie neturi šansų surasti namų, nes jų paprasčiausiai niekam nereikia (senjorai, invalidukai, globotiniai, kurių laikas dėl ligų ar patologijų su mumis yra labai ribotas), vis daugėjo... Taip nejučiom atsirado „DogSpoto“ pensionas.
Didžiausias sunkumas – valandų paroje trūkumas (šypsosi). Ir dar būtų neblogai turėti kokį kloną. O jeigu rimtai, sunkumų daug. Jeigu tiesiog atvažiuotume į pensioną, sutvarkytume, pamaitintume šunis ir galėtume grįžti prie savo gyvenimo, viskas būtų daug paprasčiau.
Visi gyvūnai gyvena kambariukuose, ne narvuose, dalis jų šlapinasi ir tuštinasi nevalingai, todėl nemažai laiko suryja kasdieniai tvarkymosi darbai. O juk reikia ir pamaitinti, ir higienos procedūras atlikti, ir į kliniką nukeliauti, jeigu serga – slaugyti, nemiegoti naktimis. Faktas, šunys reikalauja dėmesio, rytais mopsai mėgsta keltis ypač anksti ir reikalauti pusryčių. Trūksta kokybiško poilsio ir laiko sau.
Kaip šeima reaguoja į Jūsų veiklą? Ar sulaukiate palaikymo?
Jeigu kalbėsime apie tėvus, negaliu sakyti, kad visiškai nepalaiko. Kartais palaiko daugiau, kartais – mažiau. Tikriausiai jie supranta, kaip būna sunku, jie išgyvena dėl mano problemų ar prisiimtos atsakomybės naštos ir jiems tėviškai rūpi, kodėl nepasirinkau lengvesnio kelio ar normalaus gyvenimo.
O vyrui galiu tik padėkoti, kad jis niekada nebuvo iš tų, kurių reikia atsiklausti prieš priimant naują globotinį į namus ar maldauti surasti dar vieną laisvą kampą naujokui. O ir gyventi su krūva šunų, kurie ne šiaip šunys, o visi su savo ypatumais ir poreikiais – nemaža avantiūra. Norėčiau pasakyt, kad jis žinojo, į ką veliasi, bet ne, nežinojo (šypsosi)... Nes nežinojau ir aš.
Laikui bėgant aplink susibūrė žmonės, draugai, bičiuliai, kuriuos drąsiai galiu vadinti Šeima. Būtent iš jų sulaukiame daugiausiai palaikymo, pagalbos, supratingumo. Mus apjungė meilė gyvūnams, bendros gelbėjimo istorijos, patirtos skaudžios netektys ir ašarą priverčiančios braukti sėkmės istorijos. Būtent šiai šeimai galiu pasakyti AČIŪ, nes į ją galiu atsiremti bet kada.
Matant tiek nuskriaustų, iškankintų snukučių, ar nebuvo kilusi mintis, kad galbūt ši veikla – ne Jums?
Tikriausiai tikiu, kad kiekvienam žmogui yra numatytas jo kelias ir jo istorija. Kartais psichologiškai būna iš tiesų labai sunku. Sunku suvokti, kiek gali būti žiaurus žmogus, kiek turi kentėti nekalti gyvūnai, kai kurių iš jų istorijos – sunkiai įtikimos. Taip pat liūdna kiekvieną dieną suvokti, jog pagalbos sulaukia tik nedidelė jų dalis, ypač jeigu kalbėsime apie nelegalias daugyklas. Stengiuosi mažiau koncentruotis į tai, ko negaliu pakeisti, o daugiau – į tai, ką galiu padaryti.
Ar turite labiausiai įsiminusį augintinį? Kokia jo istorija?
Labai sunku būtų išskirti vieną istoriją – jų tiek daug. Neabejotinai, jau minėto Rokio istorija labai įsirėžė į atmintį, juolab, kad jis dabar grįžo iš ankstesnių namų (buvo reabilituotas ir padovanotas, tiesa, dabar vėl nebevaikšto) ir gyvena su mumis.
Nemažą širdies dalį užkariauja senjorai. Pavyzdžiui, mopsas Bachis buvo rastas Kleboniškių miške, nuošalioje pievoje. Jis buvo tikrai garbingo amžiaus, kurčias, faktiškai aklas. Kažkas jį ten paliko numirti be jokios galimybės išgyventi. Bet jam pasisekė – jį rado savo augintinį vedžiojusi moteris. Bachis pragyveno dar metus.
Mopsiukė Pomsė rasta numesta krūmuose, Šiaulių rajone. Taip pat garbingo amžiaus senjorė, kuriai likimas padovanojo dar beveik metus orios senatvės mūsų namuose.
Kurčias prancūziukas Gugis labai šauniai papildė mūsų kompaniją ir buvo organizacijos atstovas spaudai. Kaip vėliau sužinojome, buvusi šeima jį laikė nebaigtame statyti name, nemaitino, neprižiūrėjo, o galiausiai, kai priėmė atgal į butą, vieno kivirčo su vyru metu šeimininkė tiesiog išleido jį į gatvę. Laimingo atsitiktinumo dėka jis nepateko po automobiliu ir atkeliavo pas mus.
Niekada nepamiršiu ir Modžiko, kuris sirgo smegenų vandene. Tobulo charakterio, bet labai ligotos Pugzytės, daug prisikentėjusio Dragio, šeimininkų išduoto Ruonio, senjoro Liūto... Jų buvo tiesiog per daug, kad išskirčiau kažkurį vieną. Visos istorijos daugiau ar mažiau įsirėžia į širdį.
Pavasarį įvyko pirmosios Jūsų organizuotos suplotasnukių lenktynės. Kaip gimė šis renginys, koks jo tikslas?
Suplotasnukių lenktynės tikrai nėra naujiena, bent jau užsienyje. Kadangi Lietuvoje tokio renginio dar nebuvo, nusprendėme jį surengti.
Kitose lenktynėse, kuriose varžosi įvairūs šunys, suplotasnukiams ką nors laimėti – faktiškai jokių galimybių. Dažniausiai laimi vokiečių aviganiai, vipetai ir pan. Patys esame ne kartą dalyvavę, bet labiau dėl smagumo. Todėl nusprendėme, kad ir suplotasnukiai yra verti pasivaržyti savo kategorijoje bei pasidžiaugti taurėmis ir medaliais.
Šiuo metu renkate aukas „Dogspoto“ reabilitacijos centrui įsigyti. Kaip sekasi įgyvendinti sumanymą?
Šiuo metu jau aktyviai neberenkame, kadangi projektas vyko praėjusių metų pabaigoje. Lėšų surinkome, palyginus, labai nedaug, tikrai ne tiek, kad būtų galima kalbėti apie reabilitacijos centro ar bent patalpų įsigijimą.
Bet nenuleidžiame rankų ir tikime, kad šiais metais nuosava „DogSpoto“ prieglauda, o tiksliau – Suplotasnukių namai, atsiras.
Kiek augintinių dabar gyvena Jūsų namuose?
Šiuo metu „DogSpoto“ pensione gyvena 14 gyvūnų. Skaičius nuolat kinta, bet maksimalus skaičius – apie 20. Žinoma, neskaičiuojant globotinių, kurie gyvena savanorių-globėjų namuose.
Kaip ligoti šuneliai patenka į Jūsų globą?
Įvairiausiais būdais. Nuo...iki. Kaip dažnai sakau, tikrai nepamatysit beglobio prižiūrėto suplotasnukio lakstančio gatvėje ar palikto pririšto prie medžio.
Didžiausia dalis mūsų globotinių atkeliauja iš daugyklų, kaip mes vadiname, jie yra buvę daugyklų „darbuotojai“. Daugykloje „atidirbusios“ kalytės, sulaukusios 4 ar 5 metų amžiaus, jau nebeatveda reikiamo jauniklių skaičiaus, o sveikatos problemos – pernelyg gilios. Šunys iš daugyklų turi daugybę problemų – jie nualinti ir išsunkti iki paskutinio lašo, smarkiai neprižiūrėti, nematę normalaus gyvenimo, laikyti tvartuose, ūkiniuose pastatuose, narvuose. Jų paskirtis viena – nešti daugintojui pelną tol, kol gali. Ši globotinių dalis ne tik didžiausia, bet ir sudėtingiausia.
Kita dalis – gyvūnai, kurie turėjo šeimininkus, bet tapo nebereikalingi. Dėl emigracijos, dėl to, kad pora išsiskyrė ir šuns tiesiog nebereikia. Dėl to, kad pora laukiasi vaikelio, o šuo tampa našta arba žmonės bijo, kad šuo sužeis vaiką, nes yra neatsargus, neišauklėtas ir panašiai. Dažnai atsisakoma ne tik įvairių ligų turinčių suplotasnukių, bet ir senjorų. Ir net iš namų atiduodami gyvūnai yra neprižiūrėti, neskiepyti, neženklinti, maitinti prastu maistu, dažnai neturi jokio pradinio daiktų kraitelio.
Turbūt mažiausiai yra išmestų, bet esame parsivežę ir paliktų miške ar pakelėje, nemažai jų atsiranda ir sanitarinėse tarnybose. Vėlgi, neretai tokiais atvejais matome, kad gyvūnas akivaizdžiai turėjo ne vieną vadą ir tikrai nebuvo laikomas namų sąlygomis.
Nebūna gaila skirtis su paliekančiais Jūsų namus?
Dažniausiai džiaugiuosi dėl globotinių, kurie randa naujus namus. Juk tikslas – surasti gerą šeimą, o ne kaupti. Be to, kai suskausta širdį, visada kartoju – jie nusipelnė naujų namų, tai jiems geriausia. O savo globotiniams noriu tik paties geriausio.
Ar labai „egzaminuojate“ naujus, pasiryžusius gyvūną paimti šeimininkus?
Manau, kad atranka gana griežta. Ieškome žmonių, kurie suvoktų, kokia atsakomybė yra gyvūnas, kokių sveikatos problemų gali turėti mūsų globotinis. Kadangi visus globotinius maksimaliai ruošiame naujiems namams, atliekame daug procedūrų, ne tik skiepus ir čipavimą, bet ir kastraciją/ sterilizaciją, kraujo, šlapimo tyrimus, prireikus – širdies kardiogramas, echoskopijas, rentgenus ir t. t., gydome įsisenėjusias ir lėtines problemas, norime, kad būsimi šeimininkai ir toliau tinkamai prižiūrėtų, rūpintųsi, mylėtų jiems patikėtą globotinį. Kokia prasmė gelbėti gyvūnus, jeigu juos atiduosi bet kam? Nenorime, kad daug iškentėję mūsų globotiniai vėl būtų išduoti, vėl taptų nereikalingi ar būtų našta. Mūsų tikslas – kad mūsų globotiniai taptų šeimos nariu, draugu, kompanionu.
Savo socialinio tinko „Facebook“ paskyroje dažnai dalinatės augintinių iškrėstomis šunybėmis, pavyzdžiui, sudraskytais baldais. Ar dažnai tenka keisti daiktus namuose?
Prie daiktų stengiuosi neprisirišti (šypsosi). Tikrai nesu verkusi nei dėl sugraužtų naujų batų, nei dėl apgraužtos lovos. Dauguma baldų atkeliavę iš „Atiduotuvės“ bei padovanoti. Svarbu, kad atlieka savo funkciją, kol atlieka, o jeigu nebeatlieka – pakeičiame. Globotinių išdaigos išmokė vieno dalyko – nepalikti vertingų daiktų lengvai pasiekiamose vietose.
Globotiniai visada sugalvoja, ką nuveikti – turime etatinius pagalvių sprogdintojus, sintepono fanus, o pavyzdžiui, Una, yra visų galų meistrė – meistriškai išlupa ir smulkina linoleumą, grindjuostes, tapetus, dievina batų dėžes, laidus, kompiuterines kėdes. Reikia paminėti, kad visus darbus atlieka greitai, kokybiškai ir su dideliu entuziazmu – visada iki galo. Visai neseniai pabandė tapti buhaltere ir peržvelgė kelias sąskaitas (savarankiškai atsidarė plastikinę dėžę ir pasiėmė, kas jai buvo įdomu, o tada susmulkino).
Ar Jums lieka laiko sau? Jei taip, kaip jį leidžiate?
Laiko sau lieka labai mažai. Dažniausiai vis atsiranda reikalų, kuriuos reikia nuveikti. Kaip juokaujam, suplanuok vakare ramiai pažiūrėti filmą ir jau žinom, kuo tai baigsis... Stengiamės džiaugtis mažais malonumais – kavos puodeliu mieste, susitikimais su draugais ar geru koncertu. Kai atsiranda savanorių, kurie sutinka paaukliauti pensione su nakvyne, bandome bent trumpam pakeisti aplinką, nuvažiuoti iki Druskininkų. Tiesa, net ir leisdami laisvalaikį dažnai kartu pasiimam vieną ar kitą augintinį.
