Edmundai, ką tik grįžote iš penktosios „Nacionalinės ekspedicijos“ po Estiją, Latviją ir Žemaitiją. Kas joje Jums buvo didžiausias atradimas?
Edmundas: Ši ekspedicija buvo kiek kitokia nei ankstesnės, nes buvo sudaryta iš dviejų dalių. Viena dalis – plaukimas Dauguva, kita – kelionė po Žemaitiją. Šia ekspedicija ketinome baigti LDK programą. Ne visi žino, kad dabartinėje Estijos ir Latvijos teritorijoje XVI a. buvusi Kuršo-Žiemgalos hercogystė taip pat priklausė LDK, netgi Ryga kelis dešimtmečius buvo mūsų uostas. Didelį įspūdį padarė tai, kaip latviai švenčia Jonines. Tai trunka net kelias dienas, aplink ežerą, prie kurio vakarojome, degė apie 20 laužų, ir visi – iki ryto. Žemaitiją įtraukėme, nes šiemet ji švenčia paminėjimo 800 metų jubiliejų, tad norėjosi į tai atkreipti dėmesį. Man didžiausias atradimas buvo kunigai.
Aplankėme apie 15–20 bažnyčių ir nesilioviau stebėtis, kokie šviesūs, išsilavinę, visuomeniški, keliomis kalbomis kalbantys kunigai jose dirba, kuria bendruomenes. Gražu žiūrėti, kaip visa parapija linksi į taktą, kai jų kunigas kalba – matyti, koks yra didelis autoritetas. Arba užlipame Varniuose į bažnyčios bokštą ir girdime – kažkoks baisus garsas. Galvojame, gal bokštas griūva? Nusileidę žemyn matome didžiulius būgnus mušantį kunigą. Žmonės visada palieka didesnį įspūdį nei pastatai, nors, kita vertus, viena su kitu yra susiję. Tai, ką su Telšiais padarė šio miesto vyriausiasis architektas Algirdas Žebrauskas, yra tikras saldainis. Visiems, kas apsilanko, atvimpa žandikauliai. Lietuva gražėja, tik reikia po ją apsidairyti, o ne sėdėti tarp kitų bambeklių ir skųstis.
Jūs, Rasa, laukiate Edmundo kaip jūreivio žmona. Kaip prasidėjo vyro klajonės jachta „Ambersail“ nuo „Tūkstantmečio odisėjos“ aplink pasaulį taip ir tęsiasi. Kaip pasikeičia jūsų šeimos gyvenimas išvykus šeimos galvai?
Rasa: Chaoso Edmundo išvykimas tikrai neįneša. Visi esame gana veiklūs, turime savų užsiėmimų, tvarkingai sudėliotą darbų grafiką. Bet, aišku, labai jo pasiilgstame. Man tikrai prailgsta tos kelios savaitės.
Panašu, kad vienas kitam dar nė trupučio neatsibodote. Kiek laiko jau esate kartu?
Rasa: Susipažinome 1997 metais Žurnalistikos fakulteto koridoriuje. Jau tuomet Edmundas buvo išskirtinis. Važinėjo tokiu raudonu BMV, statė jį šalia tuomečio instituto vadovo Laimono Tapino automobilio ir kalbėjo garsiau už kitus. Bet pora mes tapome tik pradėję kartu dirbti LNK Žinių tarnyboje. Žodžiu, tarnybinis romanas. Tuo metu buvome kolegos. Susituokėme 2002-aisiais. Po vestuvių Edmundas tapo mano viršininku, pradėjo vadovauti LNK Žinių tarnybai. Tuomet pylos gaudavau daugiau nei kiti – ne tik darbe, bet ir namie turėdavau išklausyti kritiką apie ne taip pakalbintus pašnekovus ar blogai sumontuotus reportažus. Paskui susitarėme, kad namie apie darbą nekalbėsime, o priekaištus Edmundas išsakys per rytinį pasitarimą. Darbe juos priimi ne taip asmeniškai, nes vyrą traktuoji kaip viršininką, o ne kaip artimą žmogų. Viskas yra galvoje.
Auginate tris vaikus: 15 metų Barborą, 12 metų Bernardą ir 4-erių Mortą. Visada norėjote tokios gausios šeimos?
Rasa: Taip, visada. Aš augau vienturtė, turėjau daug pusbrolių, pusseserių ir visada pavydėjau tiems, kurie turi brolių ir seserų. Be to, mes su Edmundu dar prieš vestuves aptarėme, kiek turėsime vaikų, kur ir kaip gyvensime, ir panašiai.
Edmundas: Aptarėme tai važiuodami automobiliu į Nidą. Mūsų santykių pradžioje dažniausiai vairuodavo Rasa, nes aš turėdavau telefonu sutvarkyti daug reikalų. Ties Grigiškėmis Rasai pasipiršau. Kadangi ji vairavo, nebuvo kaip pasipriešinti.
Rasa: Manau, Edmundo sprendimą pasipiršti pagreitino mano pasakyta žinia, kad ketinu važiuoti į Vokietiją studijuoti (juokiasi). Iš karto pasakiau „taip“. Kol nuvažiavome į Nidą, jau buvome susidėlioję visą gyvenimo planą. Abu sutarėme dėl trijų vaikų, netgi dėl to, kokiais metų intervalais jie gims.
Edmundas: Oficialias sužadėtuves atšventėme vėliau Ventės Rage, paukščių žiedavimo stotyje, plaukėme kurėnu. Štai kaip viskas sukasi ratu, ir dabar plaukioju kurėnais. Dar po metų susituokėme. Beje, iš karto perspėjau Rasą, kad niekada nebūsime turtingi, tačiau garantavau, kad gyvensime įdomiai. Aukoti gyvenimą dėl pinigų man atrodė beprasmiška.
Rasa: Man toks požiūris tiko. Aš pasakiau, kad noriu gyventi tik Senamiestyje. Vaikystę praleidau centre, paskui tėvai gavo butą Justiniškėse, ir man tai buvo tragedija. Visą gyvenimą svajojau grįžti į centrą. Edmundas bandė įkalbinėti dėl namo, mat jis pats užaugo Kaune, nuosavame name, vežiojo mane po Vilniaus apylinkes, bet laikiausi savo.
Edmundas: Viskas kol kas klostosi pagal planą. Neseniai užsiminiau Rasai apie ketvirtą vaiką, bet ji nepasiduoda. Man atrodo, kol turi mažų vaikų, tol nesensti. Jie laiko šeimą kartu. Bent jau taip sakė per šią ekspediciją Plungėje sutiktas klebonas. Jis paklausė, kokio amžiaus mano mažiausias vaikas. Kai pasakiau, kad ketverių, nuramino: „Dar pagyvensite.“ Pagal jo teoriją, dauguma šeimų išsiskiria, kai jaunėlis sulaukia pilnametystės, mat iki tol net ir tuos partnerius, kurių meilė atvėsusi, dar laiko atsakomybė už vaikus. Norisi sudėti pamatus, kad jie suprastų, kas yra šeima, jaustųsi saugūs. Vaikams užaugus atrodo, kad darbas jau padarytas, tad galima žengti į kitą etapą. Mes dar turim kokius 14 metų (juokiasi).
Vaikų gimimas dažnai šeimai tampa išbandymu, dirgina nuolatinis nuovargis, nemigo naktys, pasunkėjusi buitis. O jei dar ir dirbi... Rasa, ar sunku buvo derinti darbą su motinyste?
Rasa: Nelabai. Toks buvo mano apsisprendimas, ir būtų kvaila skųstis. Pirmą vaiką gimdžiau būdama 28-erių, paskutinį – 38-erių. Su pirmąja dukra namie išbuvau 5 mėnesius, su Bernardu – 7 mėnesius, o su Morta – dvejus metus. Iš pradžių svarsčiau, kaip tiek laiko išsėdėsiu namie? Bet dabar galiu patvirtinti, kad brandi motinystė yra visai kitokia. Atsirado užtikrintumas dėl to, kas esi ir ką darai. Nebijai, kad per tą laiką nuvažiuos traukinys, nes žinai – jei reikės, pavysi, o jei tas nuvažiuos – bus kitas. Kita vertus, nejutau kaltės, kad taip anksti išėjau į darbą augindama pirmuosius. Grįžusi iš darbo vaikams visada skirdavau daug dėmesio. Aišku, buvo nuovargio, nemigos. Pirmoji dukra labai prastai miegojo, tad nusnūsdavau valandėlę, kol mane grimuodavo. Visažistės buvo taip sukonstravusios kėdę, kad galėčiau patogiai atlošti galvą ir pamiegoti. Edmundas augino vaikus kartu su manimi, o ne padėjo auginti. Nors jis labai užimtas, gana daug laiko leidžia su jais, rūpinasi būreliais. Turėjom labai gerą pirmų dviejų vaikų auklę, Vilniuje gyvena mano mama, per atostogas vaikai važiuoja į Kauną pas Edmundo tėvus. Stengiamės nedramatizuoti, nekurti problemų tada, kai jų nėra. Kaip į tai žiūrėsi, taip ir jausies. Jei norėsi matyti vargą, tai vargsi, jei džiaugsmą – džiaugsies.
Edmundas: Nepastebėjau, kad apie vaikus būtume galvoję kaip apie išbandymą. Žmonės prigalvoja visokių nesąmonių. Tarkim, kad negalima vyrui dalyvauti gimdyme, neva tie fiziologiniai dalykai gali atvėsinti meilę. Aš mačiau, kaip gimė visi trys vaikai, ir, manau, tai – vienas gražiausių ir svarbiausių dalykų, kuriuos man teko patirti.
O kaip savo atžalas auklėjate – griežtai ar liberaliai?
Rasa: Man svarbiausia yra vaikų emocinė būsena, kaip jie jaučiasi su savimi, draugais, mokykloje. Manau, pasitikėjimą savimi, saugumą vaikai atsineša iš šeimos.
Edmundas: Manau, esam pernelyg liberalūs. Man patinka, kad vaikai nesėdi suglaudę ausyčių ir kojyčių kaip pelės po šluota, kad yra drąsūs, laisvai bendrauja, neturi kompleksų. Bet kartais nejaučia ribų tarp savęs ir suaugusiųjų, mėto nederamus juokelius, ir man tai ne visada patinka. Tik abejoju, ar verta juos statyti į rėmus ir laužyti. Manau, neturėti kompleksų, tikėti, kad viskas yra pasiekiama, yra svarbiau, nei išmanyti taisykles, turėti daugiau žinių. Nespaudžiame jų ir dėl mokslų. Su Barbora esame susitarę, kad mokysis be šešetų, ir ji mokosi be septynetų.
Bernardą, pasikonsultavę su specialistais, esame perkėlę iš antros klasės į ketvirtą. Matėme, kad jis nuobodžiauja. Beje, jis panašiausias į mane – toks išsitaškęs. Vienu metu skiria dėmesį 4 ar 5 dalykams, tad mokslai jam – šeštoje vietoje. Kol kas. Pagal jo elgesį su aplinkiniais, atidumą kai kurioms detalėms, darau išvadą, kad jis turėtų būti geras vyras ir tėvas. Be to, jis dažnai girdi, kaip tėtis sako mamai, kaip ją myli, ir manau, kad tai jį irgi formuoja.
Pastebėjau, kad Edmundas Rasą giria ne tik namie, bet ir viešai, o kaip Rasa? Nešykšti pagyrų?
Edmundas: Kai dirbau M-1, tekdavo iš arti stebėti vieno laikraščio redakcijos rytinius posėdžius. Ten susirinkę vyrai, siurbčiodami alų, labai vienas kitą girdavo: „Kaip tu gerai vakar parašei...“, „Na, ką jau čia, o va tu, tai kur kas geriau...“ Kritikos per tuos posėdžius nebuvo jokios. Tai mane atgrasė nuo noro būti giriamam.
Abu startavote kaip žurnalistai, o dabar tarsi esate skirtingose barikadų pusėse: Rasa politikams atstovauja, o Edmundas juos kritikuoja. Ar interesai kartais nesikerta?
Edmundas: Susikerta. Kai Rasa metus buvo Ingridos Šimonytės spaudos atstovė, nesu vienos Ingridos pakvietęs į savo laidą vengdamas interesų konflikto. Apie finansus pakalbėti iš bėdos gali ir kitas žmogus. Dabar, kai Rasa yra Lino Linkevičiaus spaudos atstovė, apeiti jį sunku, nes užsienio reikalų ministro negali išvengti. Manau, dirbdamas su kiekvienu politiku, turi apsispręsti, ar pirmiausia dirbi jam, ar savo tėvynei. Vieni eina tarnauti valstybei, o kiti paskraidyti po svečias šalis, smagiai praleisti laiką.
Rasa: Tai labiausiai priklauso nuo to politiko, kuriam atstovauji. Man tiesiog labai pasisekė, kad galiu dirbti su žmonėmis, kuriuos gerbiu ir kurie mane žavi kaip asmenybės. Man teko geriausia iš šių dienų politikos. Džiaugiuosi, kad man niekada nereikėjo lipti per save komentuojant jų sprendimus. Nemanau, kad galėčiau dirbti ten, kur man reikėtų išsižadėti savo vertybių.
Negi per visą šį laiką taip ir nenusivylėte politikos pasauliu? Jis jums atrodo vis dar toks pat įdomus ir vertas dėmesio kaip prieš 20 metų?
Edmundas: Matydamas skurdžią politinę dabarties realybę, galvoju, kad ji nebėra tokia įdomi, kaip anksčiau. Anksčiau politikas galėjo tapti žmonių įkvėpimo šaltiniu dėl savo idėjų. Dabar ryškių asmenybių beveik nėra, o naujieji vedliai atrodo tarsi vaškiniai – ką nori, tą gali iš jų lipdyti. Tokie biorobotai, užprogramuoti pagal kažkieno modelį. Tušti lyg riestainio skylė. Ateityje norėčiau daryti daugiau laidų apie kitus dalykus ir kitokius žmones.
Rasa: Kai dirbau LNK Žinių tarnyboje, dažnai pasvarstydavau, ar kitas darbas man būtų toks pat įdomus kaip žurnalistika. Nuostabu, kai kiekvieną dieną pradedi nuo nulio, o vakare jau turi rezultatą, naują reportažą. Dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje matau, kad būna netgi įdomesnių dienų, nes šių dienų pasaulio įvykiai tokie intensyvūs, kad neleidžia atsikvėpti nė akimirkos.
Ar namie dažnai diskutuojat apie politiką?
Rasa: Matyt, kalbamės. Nors patys ne visada pastebime, tai išduoda mūsų vaikai. Neseniai sūnaus klasės auklėtoja reziumavo, kad mes namie turbūt itin dažnai kalbame apie Rusiją ir apie JAV, mat mūsų 12-os metų sūnus labai mėgsta išsakyti savo nuomonę apie Donaldą Trumpą ir Vladimirą Putiną. Iš vieno gimtadienio prieš 4-erius metus teko jį išvežti anksčiau laiko, nes tarp vaikų kilo aštri diskusija apie Krymo aneksiją, ir mūsų sūnus išsiskyrė itin radikaliu antiputinizmu (juokiasi).
Turbūt ir Jums, Edmundai, išsaugoti objektyvumą vedant laidas apie politiką nelengva?
Edmundas: Nesu objektyvus. Manau, objektyvumas reikalingesnis žinių reporteriams, kurie privalo apklausti abi puses ir vengti savo nuomonės. Man, kaip žurnalistui, atrodo svarbesnės kitos savybės – sąžiningumas, padorumas, profesionalumas, požiūrio gylis. Aš turiu savo nuomonę ir paprastai stoju silpnesniųjų – seksualinių mažumų, moterų, turgaus prekeivių ar šiaip paprastų žmonių – pusėn, tad dažniausiai atsiduriu prieš valdžią. Jei būčiau politikas, reikėtų stoti daugumos pusėn, bet džiaugiuosi, kad toks nesu. Aišku, diskutuojant mano nuomonė gali šiek tiek keistis, bet iki tam tikros ribos.
Galbūt dėl tokio principingumo ir pakeitėte tiek daug darbų?
Edmundas: Kodėl daug? Mano pagrindinės darbovietės yra vos trys: 10 metų dirbau LNK, paskui beveik 10 metų „Lietuvos ryto“ televizijoje, o dabar su savo partneriu Laurynu Šeškumi įmonėje „Media 3“ kuriame įvairias laidas ir parduodame jas tiems, kurie perka. Jei manęs nebūtų išmetę, turbūt iki šiol vadovaučiau LNK Žinių tarnybai. Iš „Lietuvos ryto“ išėjau, nes jaučiausi padaręs viską, ką galėjau ir mokėjau, ir jau nebeturėjau, ką duoti. Mano gyvenime nebuvo situacijos, kad reikėtų trenkti durimis. Mes su Rasa apskritai nelinkę trankytis durimis, žodžiais ar lėkštėmis. Nė vienoje darbovietėje vadovai nevertė manęs eiti į kompromisus su sąžine. Esu girdėjęs iš kitų žurnalistų, kad jie verčiami ką nors nušviesti tendencingai, bet man neteko to patirti.
Rasa: Nemanau, kad trinktelėjus vienas duris, bus lengviau atidaryti kitas. Tiesa, kai mane „optimizavo“ LNK, jaučiau šiokį tokį nerimą, bet dabar džiaugiuosi, kad taip nutiko. Dauguma žmonių bijo patys bristi į naujus vandenis, kartais reikia, kad juos kažkas pastūmėtų. Dabar žiūriu su gailesčiu į kai kuriuos buvusius kolegas, kurie liko ten, iš kur išėjau. Jie taip nieko nauja ir nepatyrė, neišbandė savęs, neišmoko išplaukti iš nepatogių situacijų.
Išėjusi iš LNK Jūs, Rasa, su draugais įkūrėte viešųjų ryšių agentūrą „Media 3“, bet dabar įmonę perleidote Edmundui. Samdomas darbas arčiau širdies nei nuosavas verslas?
Rasa: Matyt, mano toks sukirpimas, kad aš mieliau valdymo reikalus perduodu kitam žmogui, o pati užsiimu kūrybine veikla. Atsakomybė už kitus žmones man buvo sunki emociškai. Nuolat galvojau apie tai, kaip jiems užtikrinti finansinį stabilumą, psichologinį komfortą. Mąstydama, kaip padaryti, kad visiems būtų gerai, pamirštu save, o tai jau blogai. Geriau nemokėsiu sau algos, nei atleisiu iš darbo kitą žmogų. Galiu vilkinti tokį sprendimą mėnesių mėnesius.
Edmundas: O man – visai kitaip. Nejaučiu jokių baimių. Šaltai žiūriu į dalykus, nedarau tragedijų, jei jų nėra, jei kas atsitinka, man tai neatrodo baisu. Esu optimistų optimistas. Netgi apsidžiaugiu, kai kažkas netikėta atsitinka, nes tai paskatina aktyviau dirbti smegenis.
Gal situaciją kiek komplikuoja ir tai, kad verslą kuriate su artimais savo draugais?
Edmundas: Pirmiausia tai nėra verslas. Vadinti mus su Laurynu verslininkais yra beveik tas pat, kaip laikyti verslininku dailininką, pardavinėjantį savo paveikslus. Mes su Laurynu ir panašūs, ir labai skirtingi. Pastaruoju metu vienas į kito darbą beveik nesikišame, 9 atvejais iš 10 tiesiog vienas kitą informuojame apie tai, ką darome. Laurynas yra pramogų srities žinovas, man įdomesnė tokia veikla, kuri keičia Lietuvą. Dabar esu sugalvojęs krūvą projektų keliems metams. Ruošiame laidą „Ypatingas būrys“ apie parolimpiečius Lietuvos kariuomenėje. Norime parodyti, kad tikroji žmogaus jėga yra ne bicepsai ar tricepsai, bet širdis ir galva. Galvoju apie gyvenimo būdo laidą, kurioje sujungsime sėkmę ir nesėkmę, laimę ir skausmą, kur sėkmingieji padės silpnesniems. Galvoju, kad reikėtų pastatyti kokius 4 paminklus visoje LDK teritorijoje Jonui Karoliui Chodkevičiui, nepelnytai pamirštam karybos genijui. Kaip tik netrukus minėsime jo 400-ąsias mirties metines.
Tiek daug gero darote Lietuvai, bet kai pradedi jus guglinti, vis tiek pirmiausia iššoka istorijos apie supainiotus Rasos viešuosius ir privačiuosius interesus, jos incidentą su policininkais per Edmundo 40-metį, arba tai, kai Edmundas apstumdė Jurgį Didžiulį. Nepikta, kad kolegos akcentuoja tokius dalykus?
Rasa: Kiekvienu atveju reikia nepamiršti įjungti kritinį mąstymą ir įvertinti turinį. Džiaugiuosi, kad mane supantys žmonės turi kritinį mąstymą. O ant buvusių kolegų nepykstu. Jie dirba savo darbą. Viskas eina ir praeina. Būta įvairių niuansų, net gal nesigilinkim?
Edmundas: Galime ir pasigilinti, nieko ten ypatingo nenutiko. Tiesiog mano 40-mečio proga mūsų kieme grojo „Rondo“, ir aplinkinių namų gyventojai paskambino policijai dėl triukšmo. Kadangi vartai buvo kaip įprastai uždaryti, policininkai negalėjo visą valandą įeiti. Mes net nežinojome, kad jie stovi už vartų. Įėjo, kai atidarėme vartus išleisti draugų, Suprantama, kad jau buvo gerokai suirzę, tad reakcija buvo ne visai adekvati. O dėl konflikto su Jurgiu Didžiuliu, tai viskas jau yra pasibaigę. Jis ne kartą padavė mūsų bendriją į teismą, bet visas bylas pralaimėjo.
Būtumėte paprasti, niekam nežinomi piliečiai, niekam tokie smulkūs incidentai nebūtų įdomūs. Ar Jums, Rasa, netrukdo Edmundo žinomumas?
Rasa: Kai mes susipažinom, jis jau buvo atpažįstamas, tad prie jo žinomumo man nereikėjo pratintis, tai yra natūrali mūsų gyvenimo dalis. Man jis nėra garsenybė.
Edmundas: Lietuvoje mano atpažįstamumas yra maždaug 100 proc. Bet atradom Rygą, – čia manęs nepažįsta gatvėje. Retkarčiais į ją ištrūkstame romantiško savaitgalio. Mums didžiausias malonumas – pasivogti laiko nuo visų ir pabūti dviese.
Rasa: Kartais išvažiuojam be vaikų, su draugais trumpų atostogų. Dviese einam į koncertus ar į kiną, arba tiesiog šunį pavedžioti. Turėjom tokią tradiciją – skirti sau trečiadienio vakarus, bet rinkimai viską supainiojo. Reikėtų atgaivinti. Vaikai jau žino, kad tai – mamos ir tėčio vakaras ir pretenzijų į šį mūsų laiką nereiškia. Jiems labai sveika žinoti, kad ir mes turime teisę turėti asmeninių poreikių.
Edmundas: Baisiausia yra subuitėti. Man jau geriau gyventi netvarkingai, bet gražiai, negu tvarkingai ir negražiai. Tegul mėtosi daiktai, svarbu, kad širdyje ir galvoje būtų tvarka. Mes laikomės taisyklės niekada neiti miegoti susipykę. Būna, sėdim iki ryto, bet išsiaiškinam. Nekalbadieniai man yra neįmanomi, aš net sekundės nesugebu ištylėti. Rasa kartais moka užpykti kelioms valandoms.
Kaip tik ketinau paklausti, ar Jums, Rasa, netrukdo tai, kad Edmundas tiek daug kalba?
Rasa: Kaip tik norėjau pasiūlyti iškirpti mano trumpus intarpus ir palikti vien sklandų Edmundo monologą. Juokauju. Iš tikrųjų taip nėra. Jis manęs tikrai neužgožia. Moterys sugeba viską padaryti taip, kaip reikia, per daug neaušindamos burnos ir pateikdamos rezultatą vyrui kaip neišvengiamybę.
Edmundas: Nesiekiu dominuoti. Labai gerbiu moteris. Lietuvoje esu žinomas feministas.
Kokių dar turite gyvenimo malonumų?
Rasa: Bent 2 kartus per metus važiuojame atostogauti su šeima. Mėgstame leisti laiką Lietuvoje, prie jūros ar marių, trise plaukiojam vandenlentėmis, važinėjame dviračiais, Edmundas kaituoja. Tik Barbora saugo savo rankas ir kojas žirgams. Jai tai – visas pasaulis. Dar būdama trejų metų pasakė, kad suaugusi turės arklį ir žirgyną, pirmiausia bus jojikė, o paskui – trenerė. Bernardas lanko lengvąją atletiką. Auginame bites. Turime 6 avilius. Tuo užsiėmė Edmundo seneliai, jo tėtis, dabar tai daro jis. Šeimos tradicija, o ne šiaip kaprizas. Šiemet ir Bernardas neragintas apsirengė bitininko drabužius ir padėjo tėčiui išsukti pavasarinį medų. Aš irgi norėčiau išmokti šio amato. Darbo su bitėmis nemažai, bet jis džiugina.
