Kaip mergina iš Biržų atsidūrė Vilniuje?
Kaip ir daugelį jaunuolių į Vilnių atvedė studijos. Apsispręsti, kad mokslus tęsiu Vilniuje, nebuvo sunku - čia studijuoti keliavo dauguma mano draugų, be to, nuo pat mažumės Vilnius buvo tas miestas, kurį labiausiai norėjosi pažinti.
Kristina, baigėte šokio edukologiją, bet darbuojatės administratore? Kodėl?
Visų pirma norėjosi stabilumo. Mokytoja dirbti mokykloje nesinorėjo, nes norint turėti pilną etatą, būtų tekę dirbti per kelias darbo vietas. Be to, šis darbas leidžia save išbandyti kitoje srityje, taip pat jį lengva derinti su šokiais.
Šokio vis dar neapleidote ir toliau šokate.
Šiuo metu šoku senosios muzikos ir šokio ansamblyje „Banchetto Musicale“ bei liaudiškų šokių kolektyve „Joris“. Su „Banchetto Musicale“ susipažinau dar šokio edukologijos studijų metu. Istorinius šokius tuo metu dėstė Jūratė Mikiškaitė-Vyčienė – šio ansamblio įkūrėja ir vadovė. Trūkstant šokėjų buvau pakviesta projektui Valdovų rūmuose, po kurio užsimezgusi scenos draugystė tęsiasi iki šiol ir kituose projektuose.
Nors ilgus metus šokau pramoginius šokius, liaudiški šokiai visada žavėjo savo tradicinės choreografijos palikimu. Apie liaudiškų šokių kolektyvą „Joris“ taip pat išgirdau studijų metais. Buvau pakviesta prisijungti, tačiau nesutapus grafikams to padaryti nepavyko. Po kelių metų viena iš liaudiškus šokius šokusių draugių pasiūlė drauge sudalyvauti kolektyvo skelbiamoje atrankoje, taip ir susitiko mūsų keliai su šiuo kolektyvu.
Šokote Vilniaus tango teatre, tačiau plintant tango kultūrai pasitraukėte iš jo. Kodėl?
Tango šokis savo charakteriu man visada buvo artimas – žavėjo tango muzika, pati šokio elegancija, tuo pačiu ir savotiškas aistros persmelktas šokio paslaptingumas, griežtumas ir ekspresyvumas bei abiejų šokio partnerių santykis poroje.
Kelias į Vilniaus tango teatrą prasidėjo tada, kai pirmą kartą pamačiau jų spektaklį. Tuo metu pamaniau, kad toje scenoje norėčiau būti ir aš. Po kiek laiko teatras vykdė kelias naujų narių atrankas, kurių metu ieškojo šokančių vaikinų arba porų. Tuo metu šokių partnerio neturėjau, tad į teatrą patekti nepavyko.
Bet jeigu labai svajoji – svajonės pildosi! Ar ne? Mano atveju – išsipildė! Buvo paskelbta dar viena Vilniaus tango teatro atranka, kurios metu buvo ieškomos šokančios merginos. Šis kartas man buvo sėkmingas. Patekau į patį naujojo sezono pasiruošimo sukūrį – naujos programos ruošimas, daug repeticijų, kostiumų taisymų, po to sekė kelionės ir spektakliai. Mintinai išmokti programų kūriniai ir dainos, pasiekti rekordiniai kostiumų persirengimo greičiai bei ištobulintas regėjimas prieblandoje, ieškant papuošalų ar antros batų poros. Sezonas su Vilniaus tango teatru pralėkė stulbinamu greičiu, tačiau, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Vilniaus tango teatrą palikus aukštaūgiui šokėjui netekau šokių partnerio, o naujo šokėjo paieškos buvo ilgos ir nesėkmingos (esu aukšta, o aukštą šokantį partnerį rasti sudėtinga), tad su teatru atsisveikinome.
Kokia istorija dažniausiai papasakojama šokiu?
Šokis apima viską – nuo mus supančio pasaulio iki vidinių išgyvenimų. Galbūt viename šokyje mes matysime įsimylėjusius žmones, kitame – liūdesį ir skausmą. Kiekvienas choreografas renkasi, kokiomis priemonėmis ir kokią istoriją nori papasakoti žiūrovui. Tai labai invidualu.
Kas yra geras šokėjas? Kas svarbu geram šokėjui?
Mano nuomone, geras šokėjas yra asmenybė, kuri turi tokią paveikią kūno kalbos išraišką, kad jai žiūrovai nelieka abejingi. Tam priskirčiau ne tik gerus techninius duomenis, muzikalumą, bet tuo pačiu ir aktorinį meistriškumą bei charizmą.
Ar gatvėje lengva atskirti šokėją? Kas jį išduoda?
Šokėją lengva atpažinti – visų pirma jį išduoda laikysena, pasitikėjimas savimi. Šokėjai dažniausiai būna drąsesni už daugelį kitų žmonių, lengviau bendrauja, be to, ir gatvėje juos pamatyti gali rečiau – didžiąją dalį savo laiko jie praleidžia šokių salėse.
Žinau, kad dar studijavote šokių magistrantūrą ir dizainą. Mokslų niekada nebus per daug?
Mane visuomet traukė dvi kūrybingumo reikalaujančios sritys – šokio ir mados. Šokį pamilau dėl gražių šokių suknelių. Būdama visai maža neatitraukdama akių per televiziją stebėdavau transliuojamas sportinių šokių varžybas, kur akys raibdavo nuo ryškiaspalvių suknelių, puoštų plunksnomis, blizgučiais ir karoliukais. Kuo jų būdavo daugiau, tuo man jos atrodydavo gražesnės. Patys šokantieji tuo metu man atrodydavo lyg nužengę iš pasakų – visuomet pasitempę, išsipuošę, gražiomis šukuosenomis. Ko mažam vaikui daugiau reikia? Gražių dėdžių ir tetų (juokiasi)! Ėmiau svajoti, kad „ir aš taip norėčiau“ – vilkėti tas pasakiškas sukneles ir būti graži, tačiau tam reikėjo – šokti – ir ne tik namie, kur niekas nemato.
Pirmoje klasėje, vadovei ieškant naujų narių į pramoginių šokių būrelį, buvau pirmoji iš norinčiųjų. Atrankoje atrinkta viena iš paskutiniųjų supratau, kad išmokti teks daug – ir laikui bėgant tai padariau su kaupu. Šokis ėmė vis labiau patikti, o puošni suknelė dabar yra tik priedas gražiai sudėliotai choreografijai. Tuo metu, kol kaupiau žinias šokių būrelyje, su dideliu entuziazmu vartydavau mados žurnalus ir akylai tyrinėdavau, kaip pasiūtos modelius puošiančių suknelių klostės ar sijonų volanai, kaip pagaminti galvos apdangalai ar liemenį pabrėžiantys, akutėmis nusagstyti diržai. Vis svarstydavau, ar tai galima panaudoti ir šokių suknelėms. Galvoje kildavo šokių suknelių vaizdinių, kuriais buvo galima užpildytį ne vieną drabužių spintą.
Mokydamasi mokykloje ilgai svarsčiau, ką norėčiau studijuoti. Šokis mane lydėjo nuo pat pirmos klasės, o galvoje besisukančias suknelių vizijas taikydavau kasdienei aprangai, siūdama palaidines ar sijonus. Norėjau studijuoti tiek aprangos dizainą, tiek šokio pedagogiką.
Ilgai svarsčiusi, pasirinkau aprangos dizaino studijas – su mintimi, kad šokis bus mano papildoma veikla. Studijuojant šokių intensyvumas sumažėjo. Supratau, kad šokis yra svarbesnė mano gyvenimo dalis, nei maniau, ir jos atsisakyti nepavyks, tad baigusi aprangos studijas, įstojau į šokio pedagogiką, tikėdamasi pasisemti kuo daugiau žinių. Sekė vienos studijos po kitų, o baigus jas svarstau galimybę pagilinti žinias dar vienoje mane dominančioje ir kūrybos reikalaujančioje interjero dizaino srityje. Juk „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“.
Kas svarbiausia kuriant šokių suknelę? Ar reikia sekti mados tendencijas?
Šokių suknelių kūrimas – mano didysis hobis. Studijuojant aprangos dizainą gimė mano pirmieji šokių suknelių modeliai. Nors nebuvo pačios idealiausios suknelės – buvo padaryta daug klaidų, tačiau tuo metu jos man buvo pačios gražiausios.
Su laiku suknelių vis daugėjo. Jas siūdavau ir kurdavau kiekvienam naujam korcertui, tad laikui bėgant spinta sparčiai ėmė pildytis ne tik suknelėmis, bet ir joms reikalingais audiniais, plunksnomis ir kristalais. Šokių suknelės turi būti ne tik gražios, bet ir gerai atrodyti scenoje ar šokių aikštelėje. Jos papildo šokėjų choreografiją bei jos charakterį, todėl remiantis šiais pagrindinis kelrodžiais, renkuosi suknelės modelį, spalvas ir detales.
Mados tendencijos vyrauja visur. Ne išimtis ir šokių suknelės – keičiasi suknelių modelių, audinių, spalvų ir suknelių puošybos mados. Jas būtina sekti ir į jas atsižvelgti. Bet kuriuo atveju – šokių suknelė turi būti ne tik madinga, išskirtinė, bet tuo pačiu patogi bei nevaržanti judesių.
Kristina, kokių dar turite pomėgių?
Šiais metais atradau žygius pėsčiomis. Su būriu kitų žygeivių keliavome palei Nerį bei Nemuno kilpų pakrantes. Nors didelės distancijos man pačiai buvo iššūkis, tačiau pamatyta gamta ir užplūdusi ramybė atpirko pritrintų pūslių ir skaudančių raumenų skausmus. Manau, kad ateityje į tokius žygius leisiuosi dar ne kartą. Mėgstu piešti, siūti ir, turbūt nuskambės senamadiškai, siuvinėju, o kartais ir mezgu. Šioje srityje dar turiu kur tobulėti – dviejų vienodų kojinių numegzti vis dar nepavyksta (juokiasi).
Domitės savišvieta. Kuriai sričiai daugiausiai skiriate dėmesio?
Domiuosi psichologija bei sveika gyvensena, jai skiriu daugiausia dėmesio. Pripažinsiu, kad psichologija studijų metu nebuvo pats mėgstamiausias dalykas, nes turėjome išmokti visus psichologijos pagrindus. Įdomios man pasirodė kelios temos, nagrinėjančios asmens ir socialinę psichologijos sritis. Jomis domiuosi iki šiol.
Kaip ilsitės po intensyvios darbo dienos?
Po intensyvios darbo dienos su šunimi keliaujame į ilgus pasivaikščiojimus, susitinku su draugais, skaitau knygas, lankausi sporto salėje. Neseniai atradau dar vieną sau tinkamą atsipalaidavimo būdą - jogą.
Kiek valandų paroje reikėtų, kad užtektų ne tik realizuoti savo pomėgius, bet ir įgyvendinti visas svajones?
Svajonėms ir pomėgiams valandų skaičiuoti nereikia. Džiaugčiausi, jeigu būtų galimybė turėti neribotą valandų skaičių.
