Esate mama, žmona, personalo atrankos agentūros vadovė. Kuri veikla Jums svarbiausia ir kodėl?
Jeigu leistų rinktis tik vieną, neabejotinai tai būtų mama. Šia veikla užsiimu dar tik dešimt metų, tačiau jausmas toks, kad mama buvau visą laiką. Kai gimė pirmoji dukra (pašnekovė augina dvi dukras — red. past.), mums su vyru galvoje sukosi mintis „kaip mes galėjome be jos gyventi iki šiol?“ Tai nėra kažkas, ko gali tiesiog išmokti ir būti savo srities profesionale (šypsosi). Būti mama mokaisi visą savo gyvenimą: jausdama, bandydama, klysdama, stengdamasi ir toliau mokydamasi bei vėl klysdama. Ir tai niekada neatsibosta, nes noro ir motyvacijos užtenka su kaupu. Tai, dėl ko tu visa tai darai, yra tiesiog daug didesnis už tave pačią.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado žmogiškieji ištekliai?
Ši sritis pradžioje atėjo lyg savaime. Dar studijuodama vadybą ir verslo administravimą Vilniaus universitete pradėjau dirbti pardavimų vadybininke darbo skelbimų portale. Tuo metu ir supratau, kad padėti susirasti darbą ar darbuotojus yra tai, kur matau prasmę. Kadangi personalo sritis mane užkabino, nusprendžiau studijuoti personalo vadybą. Vėliau įsidarbinau personalo atrankų konsultante įdarbinimo agentūroje.
Kokių spalvų Jūsų gyvenimui suteikia kasdienis bendravimas su žmonėms?
Mano gyvenimas yra labai spalvotas (šypsosi). Bendraudama su kandidatais visuomet stengiuosi suprasti, kas yra tai, ko konkrečiai žmogus ieško, man įdomu išgirsti jo darbo ir gyvenimo istoriją, kas atvedė iki dabartinės situacijos. Tikiu, kad visi žmonės yra geri, o vienaip ar kitaip pasielgti juos skatina tam tikros (dažnai daugeliui nežinomos) priežastys ar situacijos. Neskubu žmonių teisti, bandau suprasti ir kiek pati galiu padėti išklausydama ir patardama. Bendravimas su žmonėmis kasdien mane moko būti geresne savęs versija.
Ar sunku šiuolaikinėje visuomenėje moteriai užimti vadovaujančias pareigas?
Imonei „Simplika“ vadovauju jau daugiau kaip šešerius metus ir galiu teigti, kad skirtingu metu iššūkiai skyrėsi, tad ir sunkumai buvo nevienodi. Iš pradžių sudėtinga buvo taip greitai – jau karjeros pradžioje – pereiti į vadovės poziciją. Kaip iš specialistės per naktį tapti vadove? Vėliau sekė krūva kitų naujus vadovus užgriūvančių iššūkių: delegavimo, pasitikėjimo, grįžtamojo ryšio suteikimo ir kiti.
Grįžus iš motinystės atostogų sunku buvo derinti šeimą ir darbą, nes visur norėjau būti maksimaliai gera. Teko susitaikyti ir susidėlioti darbus pagal tam tikrą grafiką. Nevertinu buvimo vadove per „sunku“ ar „lengva“ prizmę. Kaip ir kiekvienas kitas darbas, jis turi patikti. Buvo laikas, kai rimtai svarsčiau, ar aš tikrai savo vietoje. Radus atsakymus sau pačiai daug paprasčiau tapo ir visiems aplink mane.
Akvile, esate labai užimtas žmogus, bet atrodote niekada nepavargstanti. Kas Jūsų stiprybės šaltinis?
Žinojimas, dėl ko visa tai darau, ir supratimas, kad laiko yra tiek, kiek jo yra – nei daugiau, nei mažiau. Tikiu įdarbinimo sritimi, kurioje dirbu, ir matau prasmę padėti žmonėms susirasti svajonių darbą, o klientams – puikius kandidatus. Tikiu, kad vadovas gali padėti žmogui augti, suburti komandą, ją įkvėpti ir pasiekti įmonei keliamus tikslus. Sportas man taip pat yra labai svarbi rutinos dalis, kuri padeda susibalansuoti išsikraunant ir pasisemti energijos fiziniame lygmenyje. Sunkiai įsivaizduoju save be mokslų – įkvėpimo, žinių ir tobulėjimo šaltinio. Ir, žinoma, šeima, kuri visas veiklas įprasmina, ten jaučiuosi laiminga bei rami. Laiminga mama, laiminga šeima. Visa tai, ką darau, man suteikia labai daug laimės.
Kas Jūsų darbe Jums suteikia daugiausiai džiaugsmo?
Mano komanda ir jos narių asmeninis tobulėjimas, mūsų kaip komandos progresas ir kartu pasiekti tikslai, kai klientai ir kandidatai grįžta su padėkos žodžiais, tada matai spindinčias darbuotojų akis ir kartu džiaugiesi jų pasiekimais, kaip ir iššūkiais.
Kiekviename darbe pasitaiko ir sunkumų. Su kokiais susiduriate Jūs?
Man visada sunkiausia buvo paleisti užaugintą darbuotoją. Pamenu, kaip smarkiai išgyvendavau, kai man pasakydavo - „aš išeinu“. Priimdavau gana sunkiai, kaip savo asmeninį pralaimėjimą. Viskas pasikeitė tada, kai išmokau džiaugtis savo darbuotojų laimėjimais – tolimesne puikia karjera. Supratau, kad aš padariau viską, kas nuo manęs tuo metu priklausė, geriausiai. Ir džiaugiuosi, kad mano darbuotojai auga, tobulėja ir yra pastebimi rinkoje kaip puikūs specialistai. Kylant karjeros laiptais džiaugiuosi kartu su jais ir linkiu visokeriopos sėkmės.
Savo klientams negailite patarimų, esate pasiruošusi padėti kiekvienam. Prisipažinkite, kieno žodis Jums pačiai yra svariausias?
Esu tokia, kuri labai stengiasi įsiklausyti į kitų man sakomus patarimus, nesvarbu, tai būtų kritika ar pagyrimas. Tačiau sau esu pagrindinė savęs „gyrėja“ ir „peikėja“ (šypsosi).
Įdomu, ar po įtemptos darbo dienos dar lieka laiko sau, savo pomėgiams?
Labai mėgstu laiką leisti sporto salėje, ant slidžių ar kaituodama. Taip pat jau kelerius metus aktyviai žaidžiu badmintoną, jam ir skiriu daugiausia savo laisvo laiko. Taip pat mėgstu skaityti, keliauti.. ir vėją (šypsosi).
Kas Jus įkvepia, motyvuoja veikti?
Noras padėti kitam. Ir žinojimas, kad niekas kitas už mane nepadarys, tik aš pati. Visada sau primenu – jei kažką darai, tai ir pasidaro. Neseniai vieno pokalbio metu akcininkas lyg tarp kitko man sako: „tu visko tiek daug darai: ir dirbi, ir pasieki tikslus, ir įtemptai mokaisi, ir dar papildomais projektais užsiimi“. Kai pagalvoji, iš tiesų, atrodo, tiek visko daug vyksta. Kita vertus, supranti – kai darai, kad ir mažais žingsniukais, bet judi į priekį.
Turite dvi dukras. Ar jų dienotvarkė tokia pati užimta, kaip ir mamos?
Stengiuosi, kad jų dienotvarkė būtų subalansuota, t.y. būtų ir sporto būrelių, ir kūrybinės veiklos, kad spėtų ir pailsėti, ir pasimėgauti vaikyste. Nesu už tai, kad po pamokų jos dar „dirbtų“ iki vakaro būreliuose. Mūsų susitarimas toks – baseinas privalomas, o kita pasirenkama. Nesvarbu, ką pasirinko, svarbu, kad būrelį išlankytų visus metus, o ne mestų susidūrusios su pirmosiomis nesėkmėmis.
Nors esate vadovė, vis tiek nenustojate mokytis. Šiuo metu studijuojate vadovų magistratūroje Baltijos vadybos institute (BMI).
Visada norėjau mokytis, todėl po bakalauro nuolat tai dariau, tik ne universitetinėje aplinkoje. Lankiau seminarus, kursus, įvairius mokymus. Mano buvusi direktorė baigė minėtąjį BMI ir mane taip paskatino ten studijuoti. Praėjo keletas metų, kol ryžausi šiam žingsniui. Nesijaučiau pakankamai „gera“, kad mokyčiausi su kitais aukšto lygio vadovais. Kiekvienai patirčiai ateina savas laikas ir didelis noras tobulėti nugalėjo – stojau ir įstojau. Šiuo metu mokausi ir esu be galo laiminga savo pasirinkimu.
Šiomis dienomis darbas su žmogiškaisiais ištekliais yra itin populiarus ir visų norimas pasirinkimas. Kaip manote, kas lemia tokį šios profesijos patrauklumą?
Ieškodama savo įmonei žmonių visada jų klausiu – kodėl žmogiškieji ištekliai? Dažnai išgirstu, kad patinka bendrauti su žmonėmis. Taip, tai neabejotinai didelė ir svarbi darbo dalis. Tačiau bendrauti galima ir dirbant kitą darbą, pavyzdžiui, pardavimų vadybininku, klientų aptarnavimo specialistu ir panašiai. Darbas personalo srityje žmonėms patrauklus dėl savo kompleksiškumo (čia yra visko daug, darbas dinamiškas ir reikalauja nuolatinio mokymosi) ir savo, kaip specialisto, galimybės pajusti prasmę darbe (padedi darbuotojams atrasti save, juos augini, planuoji jų karjerą, mokymus, svarstai, kaip juos motyvuoti ir kita).
Ką galite patarti kandidatams, atvykstantiems į darbo pokalbį?
Pasiruošti ir būti savimi. Pirmas dalykas, ką reikia padaryti prieš einant į pokalbį, tai pasidomėti, kur aš einu, t.y. kuo užsiima įmonė. Puikiai tinka panaršyti įmonės svetainėje, socialiniuose tinkluose, paieškoti atsiliepimų, rekomendacijų apie įmonę iš ten dirbančių ar dirbusių žmonių.
Antra, svarbu pagalvoti, kokių klausimų galite sulaukti pokalbių metu ir ką į juos atsakysite. Dalis klausimų, kur benueisite, bus tie patys. Pokalbio metu bet kuriuo atveju patirsite mažesnį ar didesnį stresą, tad jei būsite pasiruošęs atsakyti į dalį klausimų, šansų pasirodyti gerai yra tikrai daug.
Ir, svarbiausia, būkite savimi ir kirvis atitiks kotą. Bet kuris darbdavys stengiasi suprasti, kas per žmogus sėdi kitoje stalo pusėje. Žinau, kad būti savimi, kai dreba rankos kojos, nelengva. Tačiau verta iki paskutinės pokalbio minutės.
Kas yra ta motyvacija ir iš kur jos galima pasisemti?
Motyvacija – tai vidinis varikliukas, noras, kuris stumia tave į priekį siekti tikslų, ir žinojimas, kad pasiekęs jausi pasitenkinimą. Kai kurie žmonės puikiai sugeba save motyvuoti patys, kitiems reikia išorinio paskatinimo. Visi mes esame labai skirtingi, dėl to ir žavingi. Aš motyvacijos semiuosi iš bendravimo su žmonėmis, šeimos, mokslų, be abejo, sporto. Į priekį mane „varo“ naujos idėjos, įkvėpimas ir energija, kurią ir gaunu iš supančios mane aplinkos. O kokią aplinką aš pasirenku ir susikuriu, priklauso tik nuo manęs ir vėl mano noro (šypsosi). Atrodo, kaip užburtas ratas, tačiau vežimas važiuoja tik tada, kai ratai sukasi.
