Trečius metus vykstančio festivalio „Debesų pieva“ organizatorius Kęstutis Kaupas (39 m.) ne tik žino atsakymus, bet ir patikina, kad kiekvienas, peržengęs savo supratimo ribas, sulaukia svaiginamų atradimų.
Kęstučiui išbandymų likimas atseikėjo daugiau nei daugeliui mūsų. Trejų netekęs tėvo, širdį atvėrė patėvio meilei, bet patyrė tik patyčias. Penkiolikos atsidūręs gatvėje greitai pažino tamsiąją gyvenimo pusę. Buvo ir narkotikų, ir bandymo pasitraukti iš gyvųjų tarpo. Iš juodžiausios duobės jis iškopė, o dabar tiesia pagalbos ranką kitiems – akliesiems, onkologinių ligų kamuojamiems mažyliams, žmonėms, sergantiems Dauno sindromu, išgyvenantiems dvasinius lūžius, kovojantiems su priklausomybėmis ar atsidūrusiems įkalinimo įstaigoje.
„Esu įdomiai susibalansavęs savo gyvenimą. Keturiolikai dienų išskrendu į Norvegiją, ten dirbu Šiaurės jūroje pramoninio alpinizmo saugumo vadovu. Iš esmės Norvegijoje nebūnu, tik pereinu du šimtus metrų jos žeme – iš oro uosto į sraigtasparnių oro uostą. Iš ten esu nuskraidinamas į naftos platformą 100–200 km nuo kranto. Grįžęs į krantą nužingsniuoju tą patį atstumą ir parskrendu namo.
95 proc. naftos platformų darbuotojų yra vyrai. Vyriškos temos, vikingų gyvenimas. Kai grįžtu į Lietuvą, viskas apsiverčia. Rengiu gongų ir kitas garso sesijas, darau masažus. Tuo domisi daugiausia moterys. Kadangi dvi savaites darau pinigus, tai grįžęs galiu sau leisti daryti, ką tik noriu, ir džiaugtis kaip mažas vaikas, žaidžiantis smėlio dėžėje.
Vadinu save Debesų piemeniu. Groju, improvizuoju, dalijuosi įžvalgomis savo feisbuko puslapyje. Kartais mane pristato ir kaip muzikantą. Tada būna keista ir linksma. Niekada net minčių tapti muzikantu neturėjau, o štai dabar kartais įsiveliu į projektus su profesionaliais muzikantais. Intuityviai eksperimentuoju mušdamas gongus, dubenis, hangą, – turiu visą kolekciją įdomių instrumentų. Mano garso sesijas galima vadinti ir performansais, nes tas pats niekada nesikartoja. Kokie žmonės susirenka, tokia ir būna sesija. Vadovaujuosiu pojūčiu. Taip daro katinai – jie jaučia žmogų ir pagal tai nustato, kaip su juo elgtis. Niekada nesimokiau to.“
„Gongai mane susirado patys. Pradėjau mušti juos būdamas lietuvių bendruomenės Bergene kultūros renginių koordinatoriumi. Man norėjosi norvegams parodyti, kad lietuviai – ne tik statybininkai, valytojos ir medicinos seselės. Visada ieškojau žmonių, kurie užsiima netradicine veikla. Kartą užmačiau Aliciją ir Ričardą Eiliakus, pakviečiau atvažiuoti. Po jų koncerto gongai liko kabėti, bet aš jų neliečiau, nes nežinojau, kaip elgtis. Paskui susipažinau su šviesaus atminimo muzikantu Tomu Dobrovolskiu. Jo garso sesija mane apstulbino. „Iš kur visa tai ištraukei?“ – paklausiau. Jis parodė į dangų. „Taip paprasta?“ – nusistebėjau dar kartą. Tomas palinksėjo galvą. Tada nusipirkau pirmąjį instrumentą, tai buvo kalimba. Atsirado noras eksperimentuoti ir su kitais instrumentais, galiausiai ėmiau groti viešai. Stoviu Bergeno centre, vyksta jogos dienos, du šimtai žmonių klausosi, kaip groju... Groti iš natų nebandžiau, bet jau noriu išmėginti kokį nors klavišinį instrumentą.
Yra daug teorijų, kaip gongai mus veikia, bet man artimiausias tibetiečių požiūris. Kartą Tibeto lamos pasiteiravau, ką galėtų pasakyti apie mano tibetietiškus dubenis. Jis nustebęs paklausė, o ką aš norėčiau apie juos išgirsti, ir pridūrė: „Dubenyse mes laikome miltus, druską, valgome iš jų, o jūs ką su jais darote?“ Supratęs, kad nesusikalbame, stuktelėjau, kad išgaučiau garsą. Jis tvardydamas šypseną tarstelėjo: „Aaaa, tu apie tai... Na, čia labiau jūsų, vakariečių, reikalas.“ Tibetiečiai skambina dubenimis, bet nenagrinėja terapinio poveikio. Kai medituoji, reikia duoti protui į ką nors atsiremti, ir nesvarbu, kas tai – varpelis, vandens čiurlenimas ar savo paties alsavimas. Ypač jei visi guli po dviejų savaičių intensyvaus meditavimo – kasdien po aštuoniolika valandų, žadinti atėjęs vienuolis juk nepradės skambinti varpu. Reikia labai švelnaus garso, todėl vienuolis ima tyliai sukti pirštą dubens kraštu.“
Kur nuveda gatvė
„Tėvas mirė, kai man buvo treji. Atsiradus patėviui, vaiko širdis atsivėrė, maniau – namuose bus vyras, tėvą atstos. Gaila, bet tas vyras nežinojo, kaip tvarkytis su vaiku, nes pats augo sunkiomis sąlygomis – su seneliu, o šis lupdavo jį kaip šunį. Kai atėjo laikas pačiam atlikti tėvo vaidmenį, elgėsi taip pat – mušdavo mane, keikdavo, sakydavo, kad esu niekas, jei dar pasišakosiu, įkiš į vaikų namus. Iš namų pabėgau būdamas penkiolikos, mano širdyje jau buvo daug prikritusių akmenų. Kai taip atsitinka, lieka sunkumas ant širdies, nes ši užsiveria. Esi tarp draugų, patėvį tarsi pamiršęs, bet širdyje rusena: „Jei tavęs čia nebūtų, visi tik apsidžiaugtų. Jei su tavimi šneka, tai tik iš gailesčio.“ Labai didelis skausmas, todėl jei kas pasiūlo, kaip jį sumažinti, lengvai pasiduodi. Gatvinukas gauna visokių narkotikų – nuo lengviausių iki sunkiausių. Heroiną vartojau metus.
Kartais man sako: „Kęstai, ką čia šneki, nebūtinai tokie išgyvenimai nuveda iki narkomanijos.“ Tada pasiūlau įsidėti į batą žirnį ir eiti pasivaikščioti. Atrodo, smulkmena, bet garantuoju – po valandos nebematysite jokio grožio aplink, galvosite tik apie tą žirnį bate. Su žirniu paprasta, nes tereikia išsikratyti batą, bet dvasines problemas atpažįsta ne visi, pas gydytojus eiti bijo. Visi mano kompanijos vaikinukai, kurie vartojo narkotikus, buvo tėvų mušami, dvi merginos – išprievartautos. Visi – su lėtai rusenančiu skausmu širdyje. Kalbėdamasis su buvusiais narkomanais ar nuteistaisiais matau, kaip ima kilti dumblas, vos tik šneka pasisuka apie vaikystę.“
Išsivadavimas
„Kai mirė narkotikų perdozavęs draugas, nors ir buvau labai sukrėstas, gyvenimo būdo nepakeičiau. Perversmas įvyko ne po jo laidotuvių, o po vieno įvykio. Kartą nuėjau pas narkotikų dylerį nusipirkti dozės. Jis paprašė palaukti prieškambaryje, o ten sėdėjo keli narkomanai. Jie planavo atsigavę po dozės daryti nusikaltimus. Vidinis balsas sušnabždėjo: „Tu esi pakeliui.“ Supratau, kad nors mano vertybių skalė niekada neleistų vogti, galiu degraduoti kaip šitie narkomanai.
Nusprendžiau iš Mažeikių, kur tuo metu gyvenau, išvažiuoti kuo toliau. Iš mamos gavau 50 dolerių, o iš jos draugės – lapelį, kuriame anglų kalba buvo parašyta, kad esu studentas ir ieškau darbo vasarai. Angliškai nemokėjau, net šalis painiojau, man buvo tas pats – Šveicarija ar Švedija. Mama manimi labai pasitikėjo. Dabar ji sako, kad jei būtų turėjusi tiek informacijos, kiek dabar žmonės gali gauti, būtų buvusi kitokia, bet ji buvo gera mama, nes mes su broliu ne tokie jau blogi užaugome. Tranzuodamas atsidūriau Norvegijoje. Kažkas pinigų davė, kažkas pavežė, pamaitino. Pasaulis man buvo geras, siuntė žmones į pagalbą. Kai pradedi eiti širdies, teisingu keliu, teisingi ir dalykai ima vykti.
Po poros savaičių turėjau darbą. Dengiau velėninius stogus kalnuose. Gražūs vaizdai aplinkui, o buvimas – siurrealistinis. Atsisakyti narkotikų buvo sunku, kainavo daug bemiegių naktų, nežinios. Išsivalyti padėjo monotoniškas, daug prakaito reikalaujantis fizinis darbas. Dabar mane kviečia atvykti pakalbėti į narkomanų susitikimus. Kartais išgirstu, kad kažkas po penkerių švarių metų vėl nori narkotikų. Matyt, tas žmogus neišsprendė problemos, dėl kurios pradėjo juos vartoti. Manęs už jokius pinigus į tą patį liūną negrąžintum.“
Saugumas
„Jaučiau didžiulę sąžinės graužatį dė draugo mirties, lyg būčiau galėjęs ką nors pakeisti, nors iš tikrųjų negalėjau. Galbūt pramoninio alpinizmo saugumo vadovu ir tapau, kad padėčiau išvengti nelaimių. Naftos platformose naudojame alpinistams skirtą įrangą, nes turime pasiekti tam tikras vietas, sutvarkyti gedimus, kažką nudažyti, patikrinti. Esu atsakingas už tų darbuotojų sveikatą ir gyvybę. Net jei patys nuspręstų padaryti kokią nors nesąmonę ir dėl to nukentėtų, vis tiek būčiau atsakingas. Tad iki darbų pradžios turiu apgalvoti daugybę dalykų. Stebiu oro sąlygas, numatau mažiausiai penkias įmanomas nesąmones ir apsvarstau savo veiksmus tuo atveju, jei kam nors šautų į galvą jas daryti. Naujokai būna atsargūs, o profesionalai neprognozuojami, mat turi savo nuomonę, daug ką laiko savaime suprantamu dalyku, todėl nesako, kaip ketina elgtis. Taigi visada smulkiai viską aptariame ir dar surašau, kad visi persiskaitytų, paskui aiškinamės, ar vienodai suprantame tą pačią situaciją. Tik tada prasideda darbas. O štai kitoje gyvenimo pusėje kontroliuoti įvykių negaliu.
Prieš keletą dienų sužinojau, kad viena mergina, su kuria šnekėjau prieš porą savaičių, nusižudė. Ji man minėjo, kad jaučiasi blogai, guli ligoninėje. Sutarėme susitikti pokalbio, bet nespėjome. Jei kas nori su manimi pasitarti, darau tai tik akis į akį. Raštu galima apeiti nepatogius klausimus, o kai kalbiesi, ne taip lengva išsisukti. Pats esu perėjęs krūvas mėšlo, tad labai gerai atskiriu, kada žmogus išsisukinėja. Ne kartą ir pats bandžiau išeiti iš šio pasaulio. Esu dėkingas žmonėms, kurie atsidūrė šalia manęs reikiamu momentu. Jei nebūtų įsikišę, dabar manęs nebūtų. Tie žmonės – ne psichologai. Paskui prisipažino nežinoję, kaip elgtis, tiesiog jautę, kad privalo kažką daryti. Jų rūpestis padėjo žengti žingsnį. Štai kodėl priėmiau tos merginos mirtį labai asmeniškai, lyg būčiau galėjęs kažką pakeisti. Ilgai vaikščiojau su ta našta ant pečių, nors ir suprantu, kad ne viską galiu paveikti, ne visur įsikišti.“
„Pasaulis yra mistiškas. Abi mano buvusios žmonos gimusios tą pačią dieną. Su pirmąja apsivedėme po keturių mėnesių draugystės, o su antrąja išsiskyrėme praėjus keturiems mėnesiams po vedybų. Žmonės į mūsų gyvenimą ateina, kad kažko suteiktų. Pirmoji žmona buvo kilusi iš komplikuotos šeimos, aš buvau gatvinukas. Abu išsiilgę šeimos. Man buvo 25-eri, jai – 19. Po metų, balandžio 1 dieną, gimė sūnus, dabar jam – 14. Dukrai – 13, ji mums buvo netikėtumas, bet labai vykęs. Vedėme vienas kitą kaip aklas aklą, neturėdami suvokimo, kas ta šeima, bet dabar viskas gerai, bendraujame suprasdami, kur buvome ir kas buvome.
Antroji žmona pasigavo mane tokį laukinį, kuris dinamitu sprogdindavo, kalnus gręždavo. Jos dėka nuėjau į ma-uri masažo kursus, susipažinau su daugybe menininkų, pradėjau kurti. Kai žiūriu atgal, atrodo, kad Kristina mane sustruktūrino ir daugiau nebeturėjo ką su manimi veikti. Kai susipažinome, buvo fotografė. Jei žmogus sakydavo, kad yra nefotogeniškas, ji pakviesdavo ateiti nusifotografuoti, jei nepatiks – nemokėti. Nebuvo nė vieno, kuris nebūtų sumokėjęs. Fotografuodama vestuves sustatydavo visus kaip dirigentė, gražu būdavo žiūrėti. Paskui gavo pasiūlymą dirbti pagal išsilavinimą – buhaltere. Skaičiai menininkę patraukė į šoną, ėmė ryškėti logiškas pradas. Vienądien tas logiškas žmogus, žiūrėdamas į mano veiklą, turbūt pradėjo nebesuprasti, ką darau. Viliuosi, kad ir aš daviau Kristinai kažką, ko reikėjo, jei praleido su manimi aštuonerius metus. Kartais bijau klibinti šią temą – jau ir taip turiu dėl ko graužtis.“
Baimė
„Vidinės baimės mums gali labai daug duoti, jei tik jas pripažinsime. Bijai – stebėk, kokia tai baimė. Vaikystėje labai norėjau šokti. Per televizorių mėgdavau žiūrėti, kaip šoka gruzinai: pašoka į orą, apsisuka ir krenta. Ir aš taip pat darydavau. Skaudėdavo, bet vis tiek – įsivaizdavau, kad esu džigitas. Mama nuvedė į Mažeikių kompresorių gamyklos aktų salę, kur vykdavo pramoginių šokių repeticijos, ir liepė su mokytoja tartis, kad mane priimtų. Atidariau duris, viduje – tamsu, tik scena apšviesta, ir grupelė vaikų. Mokytoja atsisuka ir eina link manęs, girdisi tik jos žingsniai. Su kiekvienu vis labiau gūžiausi. Priėjusi paklausė: „Ko norėjai?“ „Ne čia pataikiau“, – atsakiau ir pabėgau. Nuo tada šokių vengiau.
Kai buvusi žmona Kristina susižavėjo kizomba, labai gražiai prašė manęs eiti mokytis, bet aš atkirsdavau, kad tik mačo šoka kizombą. Praėjus metams po skyrybų, susitikau su viena mergina, ji irgi apie kizombą ėmė kalbėti. „Eikit jūs velniop su ta savo kizomba“, – burbėjau mintyse. Su kita susipažįstu, ir vėl apie kizombą šneka. Susimąsčiau. Gerai jau, eisiu pasižiūrėti. Kadangi dar ir skirtumo jokio tarp šokių stilių nemačiau, vietoj kizombos nuėjau į zuko pamoką. Patyriau visišką ego sutriuškinimą. Visiems sekasi, o aš stoviu kaip mažas vaikas nieko nesuprasdamas, noriu tik verkti, bet juk negalima. Žmogui, kuris ramiai improvizuoja gongais ir visiškai be problemų išplaukia iš bet kokios situacijos, staiga tampa neįmanomas kažkoks paprastas judesiukas. Užliejo emocijų cunamis.
Namo ėjau burbuliuodamas: „Na, ir nereikia man tų nesąmonių!“ Paskui žmonės paprotino, kad nuėjau ne į tą pamoką. Zukas žiaurus, nes pirmiausia sumala tave į miltus, kad paskui labai aukštai iškeltų. Kizomba pasirodė švelnesnė, taip nesugniuždė manęs. Stovėjau kizombos vakarėlyje ir žiūrėjau, kaip šoka mano pažįstama Kristina ir Modestas. O jis judėjo taip, lyg už sugebėjimą šokti būtų sielą velniui pardavęs. Pusvalandį stebėjau, tada Kristina pakvietė šokti mane. Mano vyriškas ego vėl susigūžė – juk ji matys visą mano šleivakojiškumą, meškiškumą. Ėmėme šokti. Mano mažutė partnerė, nuostabi būtybė pamokė judesių tik švelniai pakikendama, kai padarydavau kažką ne taip. Atsidūręs su tinkamu žmogumi, kuris mokėjo parodyti kelią, atsipalaidavau. Šokome dvi valandas.
Namo ėjau paupiu galvodamas, kaip ilgai pats sau melavau sakydamas, kad šokiai – ne mano, kad jie nieko nereiškia. Atrodo nesusiję, bet tada pradėjau rašyti. Mano pirmasis įrašas feisbuko puslapyje – apie tai, kad kartais širdį pykina taip, jog norisi išsivemti. Širdis žino, ką tu turi daryti, ir pyksta, kad išduodi save imdamasis bet ko, tik ne to, ko reikia. Išsivėmus, tai yra nustojus daryti tas pačias klaidas ir pradėjus eiti savo keliu, labai palengvėja.“
Teigiamų dalykų paieškos
„Mano gyvenime buvo etapų, kai viskas atrodė blogai. Vieną dieną vienas draugas priėjęs pasakė: „Kęstai, tu esi nuostabus ieškotojas. Net neįsivaizdavau, kad tiek šūdo gali būti aplinkui, kiek tu randi. Užteko penkias minutes tavęs paklausyti, ir pasijutau taip, lyg gyvenčiau tvarte.“ Ta ironija buvo labai veiksminga. Jis su manimi nesiginčijo – pasiūlė žaidimą. Kadangi esu toks geras neigiamų dalykų ieškotojas, tai man ir teigiamų bus nesunku rasti. Taigi dvi savaites turiu stebėti ir užrašyti teigiamus dalykus. Džiaugtis nereikia, tik konstatuoti. Sąlyga viena – kad geri dalykai sąraše nesikartotų. Suintriguotas priėmiau iššūkį. Jo poveikio paslaptis labai paprasta – po dešimties dienų išsisemi, bet norėdamas tęsti pradedi traktuoti neutralius dalykus kaip teigiamus ir tada supranti, kad viskas priklauso tik nuo požiūrio. Gali ant blyno uždrėbti uogienės, o gali ant jo uogiene mandalą išpiešti. Blynas niekuo nepasikeis, bet taps sakralus, nes visai kitaip jį valgysi.
Kuo daugiau mažų gerų ritualų susikuri, tuo geriau gyvenasi. Net ligą ar artimo žmogaus mirtį galima traktuoti įvairiai. Išeinančiojo anapus nesulaikysi kaip bėgančio vandens, bet jei nebandysi kabintis, leisi gražiai nutekėti. Gali sakyti, kad tas žmogus dabar leidžiasi į naują kelionę, kad jam bus lengviau, todėl už jį džiaugiesi. Tai labai padeda.“
Debesų pieva
„Žmonėms nereikia liepti ką nors daryti. Gali išeiti į lauką ir pradėti kepti blynus. Žmonės susidomės, prieis, paklaus, kartu atsisės valgyti – tai ir bus pokytis. Mano sumanytas festivalis „Debesų pieva“ atsirado prieš trejus metus. Tas renginys – ne įvykis, o būsena. Žmonės po jo keičia gyvenimą, darbą. Viena mergina pasakojo nutraukusi vestuves, nes supratusi, kad bus nelaiminga, nutarė pakeliauti po pasaulį. Pavadinimą sugalvojau įkvėptas filosofo Alano Wattso minties, kad jei žmonės lygintų save su debesimis, o ne su kitais žmonėmis, labiau priimtų patys save. Juk žiūrėdami į debesis nesvarstome, kuris iš jų teisingas, – visi skirtingi ir gražūs. Kai priimi save, atsiranda savotiška intuicija. Esi debesėlis, plauki ir žinai, kad bet kokiu atveju viskas tau bus gerai. Ir viskas būna gerai. Yra labai nedaug sričių, kur reikia tiksliai žinoti, ką daryti. Savaime aišku, kad į dyzelinį automobilį negali įsipūsti dujų ir tikėtis, jog viskas bus gerai, bet išmokti matyti debesis kituose, nesmerkti jų ir savęs, jei neatitinki standartų, labai sveika. Štai todėl man ir kilo idėja suburti tokius žmones į vieną krūvą. Man pačiam vaikystėje atrodė, kad visi normalūs, o aš vienas nupušęs vaikštau. Vienuolikos įsiroviau į biblioteką ir paprašiau man duoti „Odisėją“. Skaičiau ir Naująjį Testamentą. Su bendraamžiais neturėdavau apie ką kalbėti, todėl mano draugai buvo maždaug dvidešimties. Pranciškonų vienuoliai ir krišnaitai taip pat buvo mano draugai. Priklausiau skautų organizacijai. Kai į „Debesų pievą“ privažiuoja aklųjų, šeimų, turinčių onkologinėmis ligomis sirgusių vaikų, žmonių su Dauno sindromu, susiformuoja labai įdomus debesis.
Sveikatos sutrikimų turintiems mano festivalio dalyviams tereikia sumokėti už maistą ir lovą, visi renginiai, koncertai – nemokami. Pradėjau nuo aklųjų, su jais susipažinau LASS vykdomame projekte „Muzika tamsoje“, kai Laurita Peleniūtė pakvietė kartu pagroti. Įsivaizduokite, kai kurie jų žvejoja, siuvinėja! Kaip?! Susižavėjau jais! Onkologinėmis ligomis sergantys vaikai – kaip dzenbudistai – nė sekundės nenori švaistyti nesąmonėms. Nuvažiuoju į Santariškes, į Vaikų onkohematologijos centrą, pagroti, dažnai pabendraujame ir su jų tėvais, – klausydamas tų žmonių supranti, ką reiškia stengtis, nes jiems dažnai tenka derinti mokslus, darbus ir ligoninę.
Dauno sindromu sergančius žmones atradau skaitydamas feisbuką. Vieną rytą atsibudau naftos platformoje, įsijungiau feisbuką ir perskaičiau, kad šiandien yra žmonių su Dauno sindromu diena, todėl reikia apsimauti skirtingas kojines. Kadangi prijaučiu visiems kitokiems, taip ir padariau. Ateinu į susirinkimą, o ten vienas toks pats stovi. Maniau – paprasčiausiai susipainiojo, pradėjau aiškinti, kad yra tokia diena. Kadangi augau be tėvo, visada ieškojau tikro tėviškumo pavyzdžių, o tas žmogus man atrodė būtent toks – rūpestingas, geras, jaukus, gilus.
Kartą pasiteiravau, iš kur visa tai, o jis paklausė: „Kaip manai, kodėl tą rytą buvau su dviem skirtingomis kojinėmis?“ Pasirodo, jo dukra serga Dauno sindromu, o kai augini tokį vaiką, išsiugdai rūpestingumą ir taip elgiesi su visais. Kartais net pagalvoju, kad gal sergantys vaikai yra čia, kad mes išmoktume pamokas? Į vieną koncertą neįgaliųjų dienos centre susirinko trisdešimt žmonių, turinčių įvairių sindromų. Man grojant, visi judėjo kartu su muzika kaip jūrų dumbliai. Tai buvo taip pasakiškai tikra, o kartu – lyg dar vienas pasaulis mūsų pasaulyje. Jaučiausi tarsi Alisa, patekusi į stebuklų šalį.
„Debesų pievoje“ svarbiausia, ne kokie lektoriai ar muzikantai suvažiuos, o kokie žmonės susirinks, nes jie patys vienas kitam tampa geriausiais lektoriais ir įkvėpėjais. Pramoniniame alpinizme būna situacijų, kai nėra už ko užsikabinti natūraliai, tada apskaičiuoji ir tą atramos tašką sukuri. Noriu padėti žmonėms sukurti gyvenimo atramos tašką.“
