„Abi šios nuotraukos darytos tais pačiais 1989-aisiais. Viena – istorinę rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną, prie Vilniaus arkikatedros bazilikos, kita – visai netrukus, rugsėjo mėnesio pradžioje, dabartinės Prezidentūros kiemelyje, – sako abiejų nuotraukų herojė, dabar 35-erių telekomunikacijų įmonės „Telpro“ vadybininkė Julija Omilevičienė. – Baltijos kelio detalių nepamenu. Buvau maža, 5-erių metų. Atsimenu, kad ėjom į kažkokį didelį, svarbų renginį, kad sėdėjau seneliui ant pečių. Pamenu atmosferą – kažkas labai gera, labai svarbaus ir didinga.
Kitos nuotraukos atsiradimo istoriją man papasakojo mama Karine. Pasak jos, mes vaikščiojom po miestą, sutikom mamos pažįstamą fotografą Povilą Obuchovičių, ir jis nufotografavo. Kaip nuotrauka atsidūrė ant viršelio ir kodėl po kurio laiko, nežinau.“
Paklausta, kaip ji tapo gyvosios grandinės dalimi, Julija teigia, kad jos senelis Vilniaus tremtinių bendrijos koordinatorius Ričardas Saulius Žukauskas buvo tas žmogus, kuris labai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio, Atgimimo veikloje. „Mano tėčio tėtis buvo tremtinys, tad jam, kaip ir visai mano šeimai, laisvę pranašaujantys įvykiai ir Lietuvos valstybingumo datos buvo svarbūs. Nekildavo net klausimo, ar dalyvauti su tuo susijusiuose mitinguose, – pasakoja pašnekovė, – Į Sibirą su tėvais ir seserimi senelis buvo itremtas po Antrojo pasaulinio karo. Ten baigė mokyklą. Labai norėjo grįžti į Lietuvą, labai stengėsi ir grįžo – vienas, turėdamas tikslą susigrąžinti šeimą. Norintieji tai padaryti turėjo turėti būstą.
Taigi pirmiausia reikėjo baigti mokslus. Senelis norėjo studijuoti fiziką, bet jo dokumentai buvo atmesti. Tremtinys. Teko bandyti pakliūti ten, kur priėmė. Taip atsidūrė Chemijos institute, baigęs gavo paskyrimą į Gargždų cemento gamyklą ir, didelei laimei, – butą. Taip atsirado galimybė atsikviesti tėvus ir sesę. Nors senelis vėliau tapo mokslų daktaru, iš Chemijos instituto išėjo, nes nutarė padėti tiems, kurie nori grįžti iš Sibiro namo. Su keliais bendraminčiais įkūrė Tremtinių bendriją ir į šią veiklą nėrė stačia galva. Padėjo daugybei žmonių vėl pamatyti gimtinę..“
Kad Julija įamžinta sėdinti seneliui ant pečių, visai nekeista. „Jis mane labai mylėjo, nors turėjau būti pirmasis anūkėlis, – šypsodamasi sako moteris, – Mes, anūkai, esame penki, bet aš jam visada bauvau pirmoji. Mes buvome artimi tiek vaikystėje, tiek vėliau, kai susitikdavom. Jo nebėra jau beveik 20 metų.“
Su dar vienu nepaprastai brangiu žmogumi mama Karine Julija įamžinta kitoje nuotraukoje, tapusioje „Moters“ viršeliu. „Turiu žurnalo originalą, – pripažįsta pašnekovė. – Kai jis 1993-iaisiais pasirodė viešai, man buvo 9-eri, įvykio per daug nesureikšminau. Juolab kad fotografija mano aplinkoje nebuvo naujiena. Mylima teta Anna (žurnalo „Moteris“ meno redaktorė Anna Stanevičienė, – red. past.) visada būdavo su fotoaparatu rankose, nemažai fotografavo ir mano tėtis. Nuotraukų mūsų namuose buvo milijonai, krūvos, mūsų su mama nuotrauka ir tetos parodoje kažkada kabojo. Pamenu, tai buvo džiaugsminga, šiokio tokio pasididžiavimo kupina akimirka, bet tikrai mano reakcija nebuvo tokia, kokią, įsivaizduoju, dabar žmonės reiškia žiūrėdami į save viršelyje Tik su metais ėmiau labiau didžiuotis šiuo faktu. Devynmetei man labiau rūpėjo komiksai paskutiniame žurnalo puslapyje.“
Tuo tarpu valstybingumo tradicijas žyminčios šventės reikšmingesnės Julijai tampa dabar. Iš Lietuvos istorinių datų šventiškiausia J. Omilevičienei yra Vasario 16-oji, nes tai – jos mamos Karine gimtadienis. „Mano šeima jį mini kartu prisimindama, kad ši diena yra dvigubas gimtadienis. Pas mamą į svečius esu ne kartą atėjusi pasipuošusi trispalve. Istorinės šventės tampa brangesnės su metais. Imi labiau suvokti esmę ir nori nuoširdžiai džiaugtis laisve“, – sako pašnekovė ir tikisi, kad šios ir kitos šventės pirmagimio besilaukiančiai Omilevičių šeimai bus svarbios. Netgi didesniu patriotu ji vadina vyrą Vytautą.
„Šiuo metu aš laukiu to, ko labiausiai gyvenime troškau. Manau, kad esu teisingame kelyje. Niekada nebuvau karjeristė, man niekada tai nebuvo labai svarbu, – teigia žurnalo „Moteris“ viršelio veidas. – Gyvenimo džiaugsmo man teikia visai kiti dalykai. Manau, kad viskas reikiamu metu susidėliojo kaip turi būti. Ir šiandien esu labai laiminga.“
