Šypsausi abiem. Niekas taip greitai nesušildo pažinties, kaip namų lentynoje užtikta mėgstama knyga ar įdomaus menininko kūrinys ant sienos.
Svetainėje pasitinka dar vienas paveikslas – priklausantis kitos tapytojos teptukui. Justina juokdamasi paaiškina, kad šį prieš metus įsigijo vyras, o po pusmečio namuose atsiradęs I. Budrytės paveikslas – jos pasirinkimas. Šiuo metu šeima vis žvilgčioja į dar vieną tuščią namų sieną ir kaupiasi naujam paveikslui, šį kartą – jau bendram. Visi poros pasirinkti menininkai yra žinomi ir gerbiami siauruose meno sluoksniuose, tačiau negalėtum sakyti, kad yra žinomi plačiai. Kas paskatino pasirinkti būtent juos?
Lėta pažintis
Nei Justina, nei jos vyras nėra tiesiogiai susiję su meno lauku. Tiesa, vaikystėje jai sekėsi piešti, vėliau svajojo studijuoti architektūrą, bet galiausiai pasuko kita kryptimi. Vis dėlto laisvalaikiu šeima turi tradiciją lankyti ir parodas – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Natūraliai klostėsi ir Justinos santykis su I. Budrytės paveikslais.
„Viskas prasidėjo nuo albumo „Lietuvos tapyba 1960–2013“. Vartant jį į akis krito vienas V. Budrytės paveikslas. Paskui atsitiktinai užsukome į šios menininkės parodą, tai jau buvo antras kabliukas. Supratau, kad pradedu atpažinti jos paveikslus. Dar po kokių metų nuėjome į V. Budrytės akvarelių parodos atidarymą. Ten keli žmonės entuziastingai svarstė, kurį iš paveikslų įsigyti. Tada ir aš pamaniau, kad gal būtų visai smagu turėti kokį nors jos paveikslą. Galiausiai mugėje „Art Vilnius“ vėl pamačiau V. Budrytės darbus ir supratau – noriu. Kaip tik artėjo mano gimimo diena, tad draugams pasakiau, kad dovanų noriu paveikslo. Tiksliai žinojau – kieno, tik nežinojau – kurio“, – pasakoja Justina.
Jai kalbant galvoju, kad man tai yra pats gražiausias scenarijus. Natūrali, neskubi pažintis su menininko kūryba. Be jokių patarėjų, žvilgčiojimo į tai, kas kabo ant kaimynų sienų. Ne todėl, kad šias „reikia“ kažkuo užpildyti. Pastebėti menininką, pažinti jo kūrybą ir galiausiai kūrinį įkurdinti namuose.
Kaip rinkosi konkretų paveikslą, Justina prisimena labai gerai: „Paskambinome menininkei, ir ji pakvietė į svečius. Gavome naminio pyrago ir žolelių arbatos, tada Ina nuvedė į studiją ir paliko rinktis vienus. Man labai patiko, kad ji nespaudė, nebuvo įtampos. Rinkausi ilgai – kelias valandas. Iš pradžių atsirinkau apie 15 paveikslų. Kai kurie buvo matyti parodose. Kiti stebino naujumu. Atmetimo būdu sumažinau favoritų skaičių iki penkių. O tada per stoglangius patekusi saulė nušvietė būtent šį paveikslą. Apsisprendžiau akimirksniu – noriu šito.“
Buvau ir aš tame mediniame Inos namelyje šalia miško. Jame gyvena trise – menininkė ir dvi katės. Gan uždaro būdo tapytoja kalba tyliai, ramiai, santūriai šypsosi ir laikosi atokiau nuo šurmulio. Ji tapo jau 30 metų – neturėdama tikslo dėl ko nors kovoti ar ką nors įrodyti. „Kūryba yra ta žemė, ant kurios tvirčiau atsistojus galima pažvelgti į chaotišką gyvenimą iš šalies, atskirti pelus nuo grūdų, pasirinkti spalvų, vaizdų, motyvų ir bristi į fantazijos pievas, konstruoti dar nematytus vaizdus, pasakoti dar negirdėtas istorijas“, – yra sakiusi Ina. Ir iš tikrųjų jos paveikslai – tai vienišo žvilgsnio, stebinčio aplinkinį pasaulį, pasakojimai. Stebėtojo pozicija. Ina ieško esminio situacijų momento ir pateikia jo esmę. Iš pirmo žvilgsnio paveikslai gali atrodyti šiurkštoki, lyg nebaigti, bet, prisijaukinus juos, perpratus menininkės poziciją ir meninę kalbą, tampa draugiški ir šnekūs.
Žaidimas – kaip gyvenimas
I. Budrytės paveikslų atspirties taškas dažnai yra asmeninio gyvenimo, aplinkos ar naujienų srauto įspūdžiai. Juos menininkė apibendrina taip, kad tampa ne įvykiais ar nutikimais, o šių koncentratais, galima sakyti, – ženklais. Menininkės pasakojimai apie savo paveikslus neretai nustebina paprastumu. Paveikslų, kurie dažnai atrodo kaip sudėtingi rebusai, inspiracijos kyla iš paprasčiausių situacijų – kaimynų ginčo, namo remonto, saulėtos dienos sode. Išgirdusi, kas inspiravo nutapyti Justinos turimąjį, pradėjau juoktis. Pasirodo, šis kūrinys – iš periodo, kai menininkė dažnai žaisdavo kompiuterinius žaidimus. Žiūrėdamos į jį abi su Justina sutariame – žaistas „Tetris“. Taip pradedame skaityti šį natiurmortą.
Drobės apačioje matome geltoną pagrindą. Tai veikiausiai – stalas. Ant jo – raudonas stačiakampis, galbūt pelės kilimėlis. Ir didelis stačiakampis, lyg stilizuotas ekranas. Užuot veiksmą rodžiusi tame stačiakampyje, menininkė elgiasi kitaip – iškelia figūras iš už ekrano. „Tai judesys į niekur. Juosva figūra pačiame viršuje krenta žemyn, kol judesį sustabdo stabilus ir tvirtas stačiakampis apačioje“, – dalijasi kasdieniais paveikslo stebėjimais jo savininkė.
Banalus žaidimas šiame paveiksle tampa gyvenimo tęstinumo metafora, – tas krentančias įvairių formų kaladėles bandome kuo dailiau sudėlioti. Džiugu, kai pavyksta, nesmagu, kai ne. Bet galbūt tos nuolat krentančios kaladėlės, kaip mūsų kasdieniai reikalai, iš tikrųjų nėra svarbiausia? Paveiksle (kaip ir gyvenime) šalia aiškių formų yra vienas per kitą prasišviečiantys spalvų sluoksniai, autentiški potėpiai – kartais gruboki, kartais švelniai nubėgę. Neatitraukiant akių nuo nepaliaujamai krentančių kaladėlių galima viso to nepastebėti, tačiau ar verta?
I. Budrytė nėra ta menininkė, kuri patinka kiekvienam. Jos paveikslai nėra dekoratyvūs, pasakojimui suprasti reikia laiko ir šiek tiek pastangų. Justina šypsodamasi sako, kad ne visi paveikslą dovanoję draugai jį vertino teigiamai. Moteris draugų nuomonės nemėgino pakeisti, bet iš jos žvilgsnio į šį darbą matau, kad savo pasirinkimu vis dar džiaugiasi. Dar daugiau – vis dar domisi. Toks šis paveikslas, manau, ir liks – iki galo neperskaitomas, bet vis viliojantis rebusas.
