Kur Vilniuje yra zoologijos sodo likučiai ir Faustinos namelis, veikiausiai atsakytų ne kiekvienas. Na, nebent yra pasisekę dalyvauti „Gatvės gyvos“ organizuojamose ekskursijose. A. Kazlausko siūlomi maršrutai labai originalūs. Atrodo, kas įdomaus gali būti Pilaitėje, Žirmūnuose ar Karoliniškėse? Šis klausimas kyla, kol nieko apie tuos rajonus nežinai, o blokinių namų rajonai baisūs atrodo tik, kol nesupranti jų atsiradimo ar urbanistinių sprendimų istorijos. Kai kurios ekskursijos net neturi nustatytos kainos – dalyvių prašoma paaukoti tiek, kiek atrodo verta. Galima pagal A. Kazlausko sudarytus vadovus po miestą klajoti ir savarankiškai.
Kodėl gidai retokai vedžioja po industrinius sostinės rajonus?
Dažniausiai todėl, kad orientuojasi į užsienio turistus. Su jais dirbdamas gali parengti vieną maršrutą ir dešimt metų iš jo gyventi, o ir uždarbis didesnis. Vietinė rinka kur kas mažesnė, reikia vis kažko nauja, nes tie patys žmonės tuo pačiu maršrutu kelis kartus tikrai neis. Dirbti taip pat sunkiau, nes nuomonės apie įvairius politinius laikotarpius skiriasi, todėl turi labai subtiliai pasakoti apie tarpukarį, sovietmetį ir net apie dabartį. Tarkime, ekskursija po Žirmūnus. Čia dėmesį atkreipiu į rajono planavimo pavyzdžius, padarytus sovietmečiu, paskui vedu į sovietinio totalitarinio režimo aukų amžinojo poilsio vietą – Tuskulėnų rimties parko koplyčią-kolumbariumą. Savo nuomonės stengiuosi nedėstyti, žmonės patys atsirinks, juk yra protingi. Ir jei nėra karštakošiai, viską tinkamai susidėlios.
Nuo ko viskas prasidėjo?
2015-ieji, pas mus ką tik atsirado euras, užsienio spaudoje buvo daug į Lietuvą keliauti raginančių straipsnių. Taigi pirmiausia buvau sumanęs vesti ekskursijas užsieniečiams. Tikėjausi turistų minios, bet užsakymų negaudavau. Reikėjo greitai galvoti, kaip suktis, nes nuomojausi butą, neturėjau kito darbo. Nusprendžiau surengti ekskursijų draugams, kurių darbas susijęs su užsienio rinka, – maniau, gal gausiu rekomendacijų. Po kelių kartų prisijungė ir daug nepažįstamų vietinių. Pasivaikščioję su manimi po Užupį, draugai pasiūlė sudaryti kitą maršrutą. Taip atsirado ekskursija po Naujininkus. Dabar net užsieniečių ateina, jei turi vertėjauti jiems galinčių draugų, o vietinių susidomėjimas apskritai didžiulis. Ekskursija tapo labai populiariu laisvalaikio leidimo būdu, net įmonės užsako. Ėmėmės ir edukacijos – rengiame istorines-kultūrines vaikų dienos stovyklas, mažiesiems pritaikytas ekskursijas.
Kaip kilo mintis tapti gidu – nusekėte paskui savo svajonę?
Man patiko keliauti, bet tapti gidu nesvajojau. Mokykloje viskas sekėsi, patiko dailė, muzika, tai, kas susiję su menu, bet atėjo 2009-ieji, krizė, visi sakė, kad reikia labai domėtis ekonomika, todėl įstojau mokytis finansų ekonomikos. Kol studijavau, dirbau gaisrininku, paskui įsidarbinau banke, bet tai buvo ne visai mano. Kartą išėjęs pasivaikščioti pamačiau skelbimą, kad rengiami gidų kursai, ir susiviliojau pabandyti. Kodėl? Žinote, gal dabar tėvai vaikų klausia, kokius būrelius nori lankyti, o mano kartos nemažai vaikų buvo lavinami priverstinai – tėvai parinkdavo, kas atrodė geriausia. Nekritikuoju, suprantu, kad tai kažkuriuo požiūriu buvo naudinga, bet man po pamokų tekdavo daryti tai, kas nepatinka. Užtat suaugęs galėjau nuspręsti, kuo užsiimti po darbo. Pamaniau, kad eiti į gidų kursus visai patiktų, nes niekas nekankins, kaip būdavo šokių, karatė, krepšinio būreliuose ar baseine.
Netikėtas likimo posūkis padėjo atrasti save?
Gidų kursuose man iš tikrųjų labai patiko. Mokykloje istorija sekėsi gerai, bet nebuvau didelis jos mėgėjas, ir staiga toks atradimas – susidomėjau kaip niekada. Tada ir Vilnių įsimylėjau.
Pats esate ne vilnietis?
Kaip tik atvirkščiai – esu ketvirtos kartos vilnietis, proseneliai palaidoti Panerių kapinėse. Tiesiog anksčiau man visiškai nerūpėjo, kokiame mieste gyvenu. Kai pradedi gilintis, pajunti smagumą žinoti. Iš architektūros stiliaus gali suprasti, kokiam istoriniam laikotarpiui pastatas priklauso. Gatvių pavadinimai, rajonų išdėstymas tau pasakoja istorijas, todėl atsiranda visai kitoks ryšys su miestu. Be to, pažintis su savo miestu – tai pats pigiausias būdas keliauti. Nereikia pirkti bilieto, pavyzdžiui, į Paryžių, sėdi ant dviračio ar į troleibusą ir atsiduri ten, kur niekada nebuvai. Kita vertus, tai labai praplečia akiratį. Dabar nuvažiavęs į užsienį pamatau sąsajų su Vilniumi, tarkime, to paties architekto darbą.
Jūs – ne istorikas ir ne architektas. Nepasigendate atitinkamų diplomų?
Maršrutus rengiu ne kaip istorikas ir ne kaip architektas, o kaip paprastas vilnietis – įtraukiu objektą, nes patraukė mano dėmesį, pasidarė įdomu išsiaiškinti, kodėl jis toks, kaip atsirado. Surinkęs įdomiausius faktus lipdau pasakojimą. Nemanau, kad norėčiau kada nors oficialiai studijuoti istoriją – viską gali susirinkti ir pats, o grįžimas į studijų tempą tik sulėtintų gyvenimą. Mano žmona gavo bakalauro laipsnį, paskui panoro magistro, bet pasirodė, kad, po pertraukos grįžus į studijų suolą, viskas nebe taip, nes kurso draugai jaunesni, gyvena kitomis aktualijomis, o mums rūpi kurti ir materialinį šeimos pagrindą.
Esate puikiausias pavyzdys, kaip pomėgį galima paversti darbu.
Geriausia yra tai, kad šis darbas man labai įdomus, o algą susikrapštau kaip ir dauguma laisvai samdomų žmonių. Daugiausia uždirbu vesdamas ekskursijas, kartais manęs paprašo parašyti straipsnį ar surinkti informaciją.
Sudominti žmones istorija nelengva. Turite būti šiek tiek ir aktorius?
Jėgų ir šoumeno įgūdžių reikia tikrai daug. Atšaukti ekskursijų, ypač užsakomųjų, negali, turi būti linksmas, laimingas, sudominti žmones savo informacija, net jeigu tą dieną tiesiog fatališkai viskas nesisekė ir jau esi išsekęs. Kartą patyriau juokingą traumą. Devintą vakaro, jau prieblandoje, užėjome į Vokiečių gatvės vidinį kiemą. Įsijautęs į pasakojimą nepastebėjau žemai kabančios grandinės, užsikabinau ir nugriuvau nosimi į žemę visiems ekskursantams matant. Mane tuoj nuvežė į ligoninę, žaizdą susiuvo, bet tris savaites atrodžiau taip blogai, kad negalėjau vesti jokios ekskursijos. Visi būtų žiūrėję tik į tą ištinusią mėlyną mano nosį.
Spėju, rinkdamas medžiagą ekskursijoms sugaištate begalę laiko.
Kalbant apie senamiestį, sudėtingiausia užduotis yra perskaityti ir įsiminti informaciją, nes jos labai daug, o štai apie Naujininkus, Naujamiestį, miegamuosius rajonus reikia susirinkti po kruopelytę pačiam. Pasijunti atradėju, bet ir laiko labai daug sugaišti. Suplanuotą dieną važiuoju į Mažvydo biblioteką skaityti senos spaudos ar dirbti archyvuose. Sėdžiu, skaitau be jokios garantijos, kad pavyks ką nors rasti. Būna, kad išeini kvadratine galva, prisirinkęs krūvą faktų, kurių dabar visai nereikia, bet neradęs, ko ieškojai. Nors tai ir labai įdomi darbo dalis, turiu jausti ribas, nes jei savaitę sėdėsi ir ieškosi informacijos, paprasčiausiai neišgyvensi.
Koks Jūsų gimtasis miesto rajonas?
Gimiau Užusienyje – tai toks rajonas netoli oro uosto. Paskui gyvenome Fabijoniškėse, Naujininkuose. Pietinė miesto pusė man iki šiol labai artima, išsikraustėme su žmona ten gyventi. Močiutė iš mamos pusės daugiau nei šešiasdešimt metų gyvena Giedraičių gatvėje, tad ir Šnipiškių medinukai man gerai pažįstami nuo vaikystės, bet tos vietos dabar labai pasikeitusios.
Ar skauda dėl kintančio sostinės veido?
Skauda, kai matau, kaip ekskavatoriais mala ir meta lauk istoriją prie Misionierių ir Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčių, kad tik kuo greičiau pradėtų statybas. Labai gerbiu žmones, kurie protestuoja prieš netinkamas statybas, yra miesto entuziastai, gerai išmano teisinius dalykus. Aš protestams nesu sukurtas, renkuosi švietimo kelią. Esu pastebėjęs, kad mano kartos žmonės mažai žino ir nelabai gilinasi, todėl kartais net stebisi – o kas čia negerai? Juk naujas pastatas, asfaltas, naujos trinkelės, rajonas atsigaus. Dar reikia turėti galvoje, kad Vilniuje gyvena daug iš kitų miestų atvykusių žmonių. Jiems Vilniaus architektūra rūpi tiek pat, kiek lietuviams – Londono paveldas, nes tai – tik vieta, kur jie gyvena, daro pinigus. Todėl mano tikslas yra parodyti jiems miestą. Trisdešimt procentų tų, kurie jau kažką sužinojo, toliau gilinsis patys, o dešimt procentų galbūt ims stabdyti netinkamas statybas arba siūlys ir sieks prikelti medinuką.
Stebite sostinės medinukų nykimą?
Žvėryne, džiugu matyti, vienas kitas namas rekonstruojamas. Daromi kompromisai, bet viskas gerai, o Šnipiškėse yra bėda. Gal tai laikina? Visi kartu šviesimės, ir situacija pasikeis. Geros medinių namų rekonstrukcijos pavyzdžių yra ne taip toli – Rygoje, Liepojoje. Atnaujinti pastatai atrodo tiesiog fantastiškai.
Kai miestas taip sparčiai keičiasi, kiekvienas galime tapti savo laiko metraštininkais. Ar fotografuojate?
Tikrai taip, pats stengiuosi užfiksuoti kraštovaizdžius, kur greitai, žinau, prasidės statybos, ir visus raginu fotografuoti. Specialiai važiavau į Lazdynus, kad nufotografuočiau pievą priešais „Litexpo“, kur žaidžia beisbolininkai, nes ten iškils keli biurų pastatai. Miestas greitai keičiasi. Yra tokių nuotraukų, kuriose net 2013-ieji atrodo visiškai neįtikimai. Laimei, yra „Google Street View“ – ten dauguma vietų fotografuotos 2012–2013 m., tai dar galima palyginti pokyčius, pamatyti įdomių dalykų. Kai tik išdygsta naujas pastatas, labai greitai iš atminties išsitrina, kaip ta vieta atrodė anksčiau, užtat reikia paskubėti.
Išleidote dvi knygas – „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“ ir „Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“. Abu leidiniai sudaryti maršrutų principu. Ar teko kada matyti žmogų, su Jūsų knyga rankose tyrinėjantį miestą savarankiškai?
Taip vaikščiojančio pats nemačiau, bet feisbuke yra nuotraukų, kuriose kažkas šitaip tyrinėja miestą. Mano knygas galima skaityti ir neišėjus iš namų.
Sostinėje visi svajoja gyventi senamiestyje, Užupyje. Ar pavyksta pažadinti meilę periferiniams rajonams?
Man pačiam prestižas visai nesvarbus. Netgi atvirkščiai – labai neįdomu gyventi tokiose vietose, kur daug dirbtinumo, esi apsuptas įtakingų žmonių, kurie patys sau nuostabūs. Pastaraisiais metais nebemėgstu Užupio, jis tapo pižonų vieta. Džiaugiamės, kad gyvename Naujininkuose, kur žmonės paprasti. Čia gali pamatyti tikrų gyvenimo spalvų ir kontrastų. Pavyzdžiui, prie teniso kortų atrieda maseračių, vaikus į treniruotes atveža tėvų vairuotojai, o už tvoros gyvena gana proletariška visuomenė.
Ar dar daug yra neatrastų Vilniaus vietų?
Labai daug. Manęs dažnai klausia, kada pradėsiu rengti ekskursijas po Kauną. Atsakau, kad tikrai ne artimiausiu metu, nes Vilniuje dar yra tiek daug visko krapštyti. Atrodo, vieta žinoma, bet į ją gali pasižiūrėti skirtingais pjūviais. Turiu maršrutą po Markučius. Kartą turėjau jį pakoreguoti – sujungti Markučius su Rasomis, todėl ėjome kitu keliu. Man pačiam buvo tiek daug staigmenų ir nematytų vietų. Tai – irgi vienas iš mano darbo džiaugsmų.
