Ankstyvas darbo dienos rytas Anykščių centre dvelkia ramybe ir neskubrumu. Lietuvoje spėjęs išgarsėti restoranas „5 taškai“, į kurį italų virtuvės gurmanai išsiruošia net iš kitų miestų, dar uždarytas, tačiau priešais įsikūrusioje kavinukėje jau kvepia kava ir tyliai šnekučiuojasi pirmieji jos mėgėjai. Čia esame sutarusios susitikti su „5 taškų“ bendrasavininke Giedre Leitone.
Ryški, stilinga, energinga moteris neslepia džiaugsmo dėl prieš bemaž trejus metus priimto sprendimo palikti Vilnių ir toliau gyvenimą kurti provincijoje. Kaip tik nevadina Giedrė Anykščių – laumių miestu, sielos balzamu, energijos šaltiniu, gyvenimo prizu, šeimos avantiūra. Į šią kartu su vyru Eriku, „5 taškų“ šefu, jiedu leidosi be jokio bandomojo laikotarpio, pardavę namus sostinėje.
„Mes abu – asfalto vaikai, aš esu vilnietė, o Erikas gimęs Jonavoje. Dažnai atostogaudavome Tytuvėnuose pas jo giminaičius. Ten būdavo labai gera. Spaudoje dažnai skaitydavau apie žmones, kurie išsikrausto į vienkiemį ir ten rašo knygas, užsiima menais. Svajojau apie tą patį. Maniau, kad toks gyvenimas yra ne tik sveikesnis, bet ir produktyvesnis. Kas iš to, kad Vilniuje daug visko vyksta. Sukiesi tokiu tempu ir tiek laiko bei energijos netenki vien eismo spūstyse, kad po darbo dienos niekur nebenori nosies iškišti. Anot Giedrės, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad didelis miestas siūlo daugiau galimybių. Atvirkščiai – dėkingiausių saviraiškos sąlygų randi tokiose vietose kaip Anykščiai, nes čia pilna neužpildytų nišų.
„Ne mano tai kraštas, ne mano gimtinė, bet Anykščiais kažkodėl tikiu labiau nei daugybė iš čia kilusių jaunų žmonių, – šiems atrodo, kad nedideliame mieste nuobodu, niūru, trūksta pramogų. Jie net nepagalvoja, kad patys ir galėtų sukurti visa tai, ko pasigenda“, – sako pašnekovė.
Iš biuro – į virtuvę
Ryžtingų gyvenimo permainų efektą Leitonų pora buvo patyrusi, dar iki apsigyveno Anykščiuose. Erikas po studijų ne vienus metus darbavosi biure. Giedrė pasakoja, kad kasvakar grįždavo namo papilkėjusiu veidu ir atsigaudavo tik užsidaręs virtuvėje: „Draugai žinojo, kad jis skaniai gamina. Sykį Erikui pasakiau, kad jeigu ir toliau nieko nekeis, numirs tame biure taip ir nepajutęs, kas yra laimė dirbti darbą, kuriuo degi. Galima sakyti, tiesiog priverčiau vyrą palikti firmą ir įsidarbinti... restorane. Vos Erikas įėjo į savo vagą, aplinkybės iškart ėmė dėliotis tobulai. Kartą į Vilniaus restoraną, kuriame mano vyras tuo metu darbavosi, atvažiavo italas virėjas Antonio. Erikas prisipažino jam ir to, ir ano nemokantis, bet Antonio tik apsidžiaugė: „Puiku, visko tave išmokysiu, nes paprastai visi įsivaizduoja viską mokantys.“
Per trumpą laiką Erikas tapo dešiniąja Antonio ranka. Po keliolikos valandų darbo parsirasdavo namo labai pavargęs, bet švytėdamas. Pirma nakties, aš jau – lovoje, o jis: „Giedre, išmokau tokį skanų patiekalą, einu tau pagaminsiu.“ Laukiu, ragauju, o Erikas po kelių valandų vėl skuba į darbą. Mano mintis buvo kraustytis į provinciją ir atidaryti ten nuosavą itališkų patiekalų restoranėlį. Kam laukti penkiasdešimties metų? Gyvenkime taip, kaip norime, jau šiandien.“
Pirmasis impulsas rinktis būtent Anykščius buvo pragmatiškas – Giedrė išsiaiškino, kad šis miestas auga, pirmauja pagal Europos Sąjungos lėšų panaudojimą šalyje. Tiesa, Erikas į tokio verslo sėkmę mažame mieste žvelgė skeptiškai, o Giedrė buvo įsitikinusi priešingai.
„Tai tikrai yra mūsų likimas, – neabejoja moteris. – Kai drąsiai judi pirmyn, sutinki reikalingų žmonių. Anykščių centre išsinuomojome namuką būsimam restoranui įrengti. Parašiau kelis projektus, gavome finansavimą. Patys iš pradžių apsigyvenome to paties namuko palėpėje antrame aukšte. Praveri stoglangį ir girdi bažnyčios varpus. Fantastika, visiškai kaip mūsų mylimoje Italijoje. Turėjome minčių važiuoti ten pagyventi, bet Anykščiuose įsitikinome, kad anaiptol nebūtina kraustytis į Italiją, kad gyventum itališkai. Tie varpai, paukšteliai, gamta, tyla – kuo ne Italija? Mūsų trijų stalelių restoranėlis pirmajame aukšte greitai išgarsėjo dėl kokybiškos italų virtuvės, ypač – rankų darbo makaronų. Kokybė visada pasiteisina, kad ir kuo užsiimtum. Daryti savo darbą bet kaip – jau praeinantis reikalas.“
Giedrė patikina, kad apie pagyvenimą Italijoje ar tuo labiau emigraciją nebeliko jokių minčių: „Pasidairyti svetur dėl savo malonumo yra viena, o gyventi jaučiantis svetimšaliu – visai kas kita, to tikrai nenoriu patirti. Tiesą sakant, net nesu karšta keliautoja. Pavyzdžiui, manęs visiškai netraukia Rytai, ta civilizacija atrodo tokia tolima, nesuprantama. Vertinu Europos kultūros tradiciją. Man pakaktų patyrinėti Lenkijos didikų rezidencijas ar LDK palikimą Baltarusijoje.“
Leitonų apsisprendimą šaknis leisti Anykščiuose įtvirtino čia įsigyti nuosavi namai. Tiesa, rasti juos buvo nelengva – statybų mieste nedaug, būstai sparčiai brangsta. Tinkamo varianto pora dairėsi bene pusantrų metų. Pagaliau šeimai pavyko įsigyti naują nedidelį namą pušyne, miesto pakraštyje. „Jaučiamės laimingi, kad galop atsipirko visi pradžios vargai. Mudu su Eriku esame gyvenimo bendrakeleiviai. Net kai nuomonės išsiskiria, į sėkmę atveda tikėjimas vienas kitu ir abipusis pasitikėjimas“, – sako verslininkė.
Nuo oligarchų iki skrynių
Giedrė pasakoja, kad buvo laikas, kai palaikymo labai reikėjo jai. „Studijavau grafinį, interjero dizainą. Vienas netikėtas įvykis apvertė aukštyn kojomis ne tik mano gyvenimą, bet ir estetinį suvokimą. Laimėjau konkursą įrengti du prabangius objektus – šalia Kremliaus esantį butą ir vasaros rezidenciją Jūrmaloje. Užsakovas – labai turtingas, įtakingas asmuo iš Rusijos finansų sferos. Svajonių projektas bet kokiam interjero dizaineriui ar architektui, nes gauni neribotą biudžetą ir beribę veikimo laisvę. Bene tris mėnesius užtrukau, kol „perjungiau bėgį“ į tą absoliučią kūrybinę laisvę, o lietuvių mėgstamą skandinavišką interjerą savo galvoje pakeičiau prabangiąja europietiška klasika. Jei prireikdavo, tarkime, kokios nors pabalinto aukso atspalvio detalės, sėsdavau į lėktuvą ir leisdavausi per visą Italiją, iš fabriko į fabriką. Kur nors Italijos pietuose aptikdavau tinkamą kėdę, šalies viduryje – komodą, veidrodį ir pan.
Galima sakyti, kad tada štai tokiu priverstiniu būdu atradau, kas yra tikroji laisvė kurti, suvokiau klasikinio interjero esmę, išmėginau savo jėgas kurdama įspūdingo dydžio objektus, tačiau per tuos darbo metus patyriau ir neišpasakytą nuovargį nuo skrydžių, ilgų menkiausios smulkmenos paieškų, pašėlusio tempo, įtampos. Buvau labai užsidegusi, siekiau padaryti viską kuo geriau, tad ignoravau savo kūno signalus. Sušlubavo sveikata, netgi nemiga prasidėjo.
Paskui pusmetį apskritai nieko nedariau, svarsčiau – o kas toliau? Tą „lubų“ jausmą patirdavau nuolat. Pamenu periodą, kai dekoravau vitrinas. Parduotuvių vitrinų dizainas pas mus dar buvo vystykluose, mokytis teko iš užsienio specialistų. Daug sužinojau, įdomiai padirbėjau toje srityje. Kas toliau? Erikas sudarė man visas sąlygas užsidaryti namuose, ramiai atsipūsti, pabūti su savimi. Tokioje ramybėje ir gimė vaizduotėje dėžės siluetas. Tačiau koks tai daiktas, kokia galėtų būti jo paskirtis? Po truputį abstrakti idėja išsirutuliojo iki papuošalams skirtų skrynelių iš aksomo, veliūro, šilko, satino. Prabangių, vienetinių, emociškai susijusių su svarbiais gyvenimo įvykiais, turinčių išliekamąją vertę.
Kiek pinigų sudėta į eksperimentus, paieškas! Niekas iki manęs tokių skrynių negamino, tad neturėjau iš ko pasimokyti. Viską pati kūriau, kartais net supjaustytomis rankomis. Dirbant šį darbą reikalingas juvelyrinis kruopštumas. Štai dėl pusės milimetro paklaidos negali skrynios uždaryti, nėra simetrijos, ir maždaug trisdešimties valandų darbas – šuniui ant uodegos! Kad pataisytum gaminį, turi išlupti kniedes, o tada nukenčia audinys. Nuostoliai, ašaros... Saugau pirmąsias skryneles, kai kurios kelia juoką. Dalį pirmųjų kūrinėlių išdalijau draugėms, šios aikčiojo, kad labai gražu. Dabar jau nesuskaičiuoju, kiek tų skrynių pridariau. Planuoju surengti parodą Anykščių meno inkubatoriuje, mano kūrinių užsakovės mielai sutinka juos tokia proga paskolinti.“
Giedrės kurtos papuošalų skrynelės dažniausiai laikomos miegamajame kaip šiokia tokia paslaptis. Kūrėja mano, kad kiekviena mūsų turime daugiau ar mažiau moteriško subtilumo, tad ir toks daiktas nesunkiai randa vietą bet kokios moters bet kokiame interjere. Jis paprastai būna suasmenintas, su inicialais, pagamintas svarbia gyvenimo proga – vestuvių, krikštynų, gali tapti iš kartos į kartą perduodama šeimos relikvija. Sendaikčių turgūs, antikvariato parduotuvėlės juk išlieka populiarios dėl mūsų noro turėti kažką tikra, ką galėtum palikti savo vaikams, anūkams.
Dizainerė pasakoja, kad pasiruošti kurti naują skrynelę užtrunka ilgiau, nei ją pagaminti. Prabangių audinių Giedrė įsigyja Italijoje, nes mano, kad šios šalies tekstilės grožis ir kokybė nepralenkiami. „Kai mano gyvenime atsirado skrynelės, nurimo ir siela. Dabar žinau, kam iš tikrųjų noriu skirti visą savo laiką. Visada žavėjausi rankų darbu. Jei būčiau gimusi vyru ir turėčiau stipresnes rankas, manau, darbuočiausi staliumi – gaminčiau baldus, juos inkrustuočiau. Mano močiutė sako, kad esu tikrų tikriausias senelis, kad paveldėjau jo kūrybiškumą ir verslumo geną. Senelis dirbo staliumi. Gal manyje įsikūnijo jo siela? – juokiasi moteris. – Tik gaila, kad senelio pažinti neteko – išėjo dar prieš man gimstant.“
Susitikimas su mama
Giedrė augo nepažindama ne tik savo senelio, bet ir tėvų. Mūsų pokalbis nuo sėkmingo verslo, džiaugsmą teikiančios kūrybos, laimės šeimoje šoka skaudesnės patirties link, tačiau moteris patikina, kad jos vaikystės šešėliai taip pat jau paversti pozityvia energija bei pagalba tiems, kuriems gyvenime mažiau pasisekė. „Mane užaugino močiutė. Tėvo apskritai nepažinojau, o mama piktnaudžiavo alkoholiu. Jauna, talentinga, giminės numylėtinė, o jos gyvenimas susiklostė atvirkščiai... Laimė, močiutė ir teta, mamos sesuo, manimi pasirūpino. Močiutė įskiepijo empatiją, meilę žmonėms. Lankiau katalikišką pradinę mokyklą, ten gavau stiprius sąmoningumo, gailestingumo, atleidimo pagrindus. Auginau tuos bruožus, ir štai – stebuklas. Šiemet susiradau mamą, pasveikinau ją Motinos dienos proga. Įteikiau gėlių – pirmąkart per 33-ejus metus. Anksčiau nė girdėti apie tą žmogų nenorėjau, o dabar radau stiprybės pažinti savo mamą tokią, kokia yra, ir suprasti, kad to reikia pirmiausia man pačiai.
Mama nepaprastai apsidžiaugė. Mačiau, kiek laimės, jaudulio patyrė, kaip sutriko. Pasirodo, tos dienos ji laukė visą gyvenimą, kasdien save plakė. Džiaugiuosi, kad subrendau kaip asmenybė, neužstrigau ieškodama kaltųjų. Pasakiau mamai ačiū, kad davė man gyvybę, o daugiau man nieko iš jos ir nereikia. Ne tik pati išėjau iš to kaltės, gėdos kalėjimo, bet ir mamą iš ten išsivedžiau. Mudvi mezgame ryšį, kasdien susirašome, man išties įdomu, kaip praeina jos diena.“
Giedrė sako, kad prie jos dvasinės brandos labai prisidėjo bendravimas su Zarasų rajone esančių Antazavės globos namų vaikais: „Susiradau juos prieš kelerius metus, kai buvau nusivariusi nuo darbo Maskvoje ir Italijoje. Galvojau, kaip nusialinau dėl pinigų ir kaip tai neteikia prasmės, bet pervargusi fiziškai ir nusmukusi į emocinę duobę įvertinau, kokį neteisingą kelią buvau pasirinkusi. Gyvybinę energiją turėtume skirstyti kitaip – labiau klausydami širdies balso. Prasmės siūlelis nuvedė mane į vaikų globos namus. Apėjau ne vienus – siūlydama dizaino pamokėles vaikams. Nesyk susidūriau su formaliu požiūriu: „Ir kur jus įterpti, daug čia tokių kaip jūs ateina.“
Antazavės globos namučiuose mane pasitiko visiškai kitaip, įvertino visus mano pasiūlymus ir darbus. Gražiai susidraugavome. Per kiekvienas Kalėdas vaikai surašydavo savo norus, juos kartu su draugais išpildydavome. Labai apsidžiaugiau, kai viena mano globota mergaitė tapo studente, nors studijuoti net neplanavo. O neseniai gavau jos žinutę, kad renkasi jau antrą specialybę. Tai – mūsų kasdienio susirašinėjimo, ilgalaikio bendravimo rezultatas. Kitą našlaitę priimame paviešėti savo namuose per šventes, ji pas mus leidžia vasaras.“ Giedrė priduria, kad yra įsitikinusi, jog gyvenime atsitiktinumų nebūna, viskas susiję priežastiniais ryšiais, o verslo, kūrybos, asmeninė sėkmė neatskiriama nuo dvasinio tobulėjimo, gebėjimo dalytis: „Tik duodamas gali kažką gauti. Pati tuo įsitikinau.“
Jei laimėtų milijoną
Iš tokio jauno žmogaus kaip Giedrė neįprasta vis girdėti, kad laiko yra nedaug, tad labai svarbu ką nors sugalvojus iškart griebti jautį už ragų. „Jeigu nepadarysiu tuojau pat, kitą dieną jau nubusiu turėdama naują sumanymą. Žinoma, tai, kas vertinga, apie ką svajoji, niekur nedings, bus realizuota vėliau. Tačiau kodėl ne dabar? O jei nebegrįš tos sąlygos, tie žmonės? O jei rytojus neateis? Kai būsiu vyresnė, viskas juk vyks lėčiau? Sunkiai susitaikyčiau su praleistomis galimybėmis, gailėčiausi nežengtų žingsnių. Man visada buvo reikšmingi gilesni nei tik pelno dalykai. Kaskart įvertinu, ką priimti sprendimai, atlikti darbai duoda ne vien man pačiai, bet ir aplinkai“, – samprotauja verslininkė.
Dabartinį savo gyvenimo etapą pašnekovė vadina pereinamuoju, nes galvoje sukasi daug minčių, ir joms dar reikia suteikti kūną. Šeimoje Giedrė yra verslo variklis – kone kasdien sugalvoja bent po vieną idėją. Jai nesunku greitai sulipdyti veiklos strategiją, rasti lėšų šaltinį, tinkamų žmonių ir juos įtikinti, kad veltis į tai verta. Aplinkiniai net siūlo Giedrei idėjas pardavinėti.
„Ką darytumėte, jei laimėtumėte milijoną?“ – tokį klausimą veikli moteris išgirdo dalyvaudama viename seminare. Ji prisipažįsta niekada apie tai negalvojusi, tačiau atsakė tąkart greitai – netikėtą laimikį investuotų į Anykščius. Italų pavyzdžiu plėtotų ten lėtojo miesto koncepciją. Pačiame centre atidarytų gražiai įrengtą parduotuvę, kurioje vietos ūkininkai galėtų prekiauti savo užaugintomis gėrybėmis. Tačiau tokia raida, Giedrės įsitikinimu, įmanoma ir be milijono. Pirmiausia ji ketina pasiūlyti Anykščių valdžiai sukurti miesto istoriją, tradicijas ir šiuolaikinį jo veidą atspindinčią vietą. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, rankų darbo išskirtinių kūrinių butikas, kokį Giedrė neseniai aptiko lankydamasi Venecijoje. Ir kuo tik toje krautuvėlėje neprekiaujama – nuo klasikinių veliūro batelių su liūtais išsiuvinėtomis nosimis iki garsios operos solistės kuriamų prabangių apdarų.
„Kiek šiuolaikiškai interpretuoti vertų tradicijų turime ir mes, matau bendraudama su Pilių ir dvarų asociacijos nariais, važinėdama po Lietuvos dvarus. Jei britų dizaineriai geba senos Vindzoro rūmų porceliano vazelės dekoro elementą perkelti į sienų tapetus, pakartoti audiniuose, kodėl mes negalėtume panašiai pratęsti savo istorinio palikimo? – svarsto Giedrė. – Tai ne tik meninė idėja. Galvoju ir apie žmogaus stiprybę, kylančią iš žinojimo, kas esi ir iš kur atėjęs. Didelė mano gyvenimo dalis sukasi apie literatūrą, dvarų kultūrą, istoriją, kostiumų, interjerų rekonstrukciją. Mėgstu pasėdėti bibliotekoje, pasirausti archyvuose. Apsigyvenusi Anykščiuose, išstudijavau miesto praeitį. Žinau, kur ir kokių dvarų, sinagogų čia būta, kokios garsios šeimos gyveno ir pan. Neseniai perskaičiau, kad parduodamas Leliūnų dvaras. Iškart kilo mintis – kaip būtų galima tą vietą atgaivinti, kokią erdvę sukurti, kad būtų įdomi ir ateinančioms kartoms.“
Giedrė neslepia, kad „5 taškai“ jai yra tik finansinis tramplinas į verslą jau iš savos kūrybos. Anykščių meno inkubatoriaus seminaruose apsilankę užsieniečiai jos papuošalų skryneles vadina unikaliomis. Kūrėja tiki, kad toks daiktas gali tapti sėkmingu prekių ženklu. Tereikia rasti tinkamų žmonių, kuriems galėtum perduoti savo pareigas maitinimo versle. „Kad žinotumėte, kokio gražumo veliūro esu nusipirkusi, – atsidūsta Giedrė. – Galvoje jau gyvena nauja skrynia. Įsijungsiu serialą apie Erkiulį Puaro, ištiesiu audinius, išsidėliosiu kristalus... Kai mirė Karlas Lagerfeldas, pagalvojau apie juodą, baltais perlais dekoruotą skrynią jo garbei. Man šis dizaineris yra kultinis laisvo menininko pavyzdys, nes darė tik tai, ką norėjo. Kai užsitarnauji tokią kūrybinę prabangą, prasideda dideli dalykai.“
