Kaune gyvenanti moteris pastaruosius penkerius metus daugiausiai vaidina vaikams ir tuo be galo džiaugiasi.
Kada Jūsų gyvenime atsirado aktorystė?
Kai buvau visai maža, turėjau vienintelę svajonę – būti ledų pardavėja. Man atrodė, kad pardavėja gali valgyti ledų, kiek nori. Juos labai mėgau. Tačiau vėliau vis dažniau pagalvodavau apie aktorystę, tačiau nemaniau, kad tai taps realybe.
Baigiau mokyklą Kaune vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai šalyje buvo šiokia tokia suirutė. Važiuoti į Vilnių studijuoti nebuvo finansinių galimybių – šeimoje esu vyriausia dukra iš keturių vaikų. Stojau į universitetą Kaune, norėjau studijuoti menotyrą, bet nesėkmingai. Teko praleisti metus – žadėjau vėl ten bandyti. Tačiau vieną dieną sužinojome, kad Kaune atsidaro aktorinio meno mokykla. Stojau net daug nesvarsčiusi. Ir, mano dideliam džiaugsmui, perėjau visus tris turus. Šito žingsnio niekada nesigailėjau. Beje, noriu pridurti, kad mūsų šeimoje visada sklandė meno, kūrybos, saviraiškos „drugeliai“.
Esate aktorė, viešosios įstaigos ,,Bravo teatras“ direktorė. Papasakokite apie dabartinę savo veiklą?
Visuomet, kai reikia prisistatyti, pirmiausia sakau, kad esu aktorė. Tam, kad esu ir direktorė, neteikiu labai didelės reikšmės. Tik džiaugiuosi, kad universitete įgyti vadybos ir verslo administravimo mokslai pasitarnauja direktoriaujant.
Jau daugiau kaip 15 metų mano gyvenime yra daug veiklų. Vaidinu spektakliuose vaikams, suaugusiems, dramos studijoje mokau vaikus vaidybos meno, siuvu kostiumus spektakliams. Pastaroji veikla išaugo iš hobio. Kai dukra ir sūnus buvo maži, vis norėdavau, kad per šventes darželyje vaikai būtų papuošti. Todėl siūdavau kiškio, pelytės, meškiuko ir kitokius kostiumus. Tai teikė didelį malonumą. Vėliau po truputį pradėjau siūti ir vaikiškiems spektakliams.
Ką Jums asmeniškai reiškia aktorystė?
Tai savęs įprasminimas. Tarsi galimybė kalbėt tai, kas tau rūpi. Kiekvienas vaidmuo – dalelė paties aktoriaus.
Su kokiais sunkumais susiduriate?
Kaip sunkumą šioje profesijoje išskirčiau tą amžiną knaisiojimąsį po žmogaus vidų. Tai tarsi makaluoti rankomis žmogaus žarnose. Pasireiškia tuomet, kai repetuojamas dramatiškas vaidmuo. Paprastai aktoriams tai būna sudėtingas, daug jėgų reikalaujantis laikas.
Kokius vaidmenis dažniausiai atliekate?
Pastaruosius penkerius metus visgi daugiausiai vaidinu vaikams. Dėl to labai džiaugiuosi, nes atradau labai aiškų, glaudų ryšį su jaunuoju žiūrovu. Vaikai – puiki publika. Jie labai aiškiai parodo – spektaklis geras ar ne. Suaugęs žmogus net ir neįdomų spektaklį mandagiai pažiūrės, tada mandagiai paplos ir mandagiai išeis. Visiškai priešingai elgiasi vaikai – jei neįdomu, tai neįdomu. Labai džiaugiuosi, kad radau tą raktą, kaip teatro kalba įeiti į vaikų vidų ir paliesti jų širdis. Jie atsako savo emocijomis, kurios paliečia ir mano širdį – vyksta dialogas.
Jei reikėtų išskirti vieną savo įsimintiniausią vaidmenį, koks jis būtų?
Dažniausiai aktoriai sako, kad visi vaidmenys svarbūs. Tačiau žaidžiant žaidimą, koks pirmas įsimintiniausias vaidmuo šauna į galvą, – tuomet tai yra Inga iš spektaklio „Mėnulio koja“ (2006 m., pjesės autorė ir režisierė Agnė Dilytė - aut. past.). Tai spektaklis, nagrinėjantis paauglių gyvenimą, problemas. Šis vaidmuo buvo sudėtingas kūrybine prasme, tačiau labai įdomus savo sugrįžimu į paauglystės amžių.
Ne tik pati vaidinate, bet vaidybos meno mokote ir vaikus.
Jau daug metų vadovauju dramos studijai mokykloje. Galiu pasidžiaugti, kad vaikų, norinčių vaidinti, vis daugėja ir daugėja. Šiais metais susidarė net keturios grupės, per 80 mokinių. Jei tai būtų miesto mastu, skaičius nebūtų toks didelis. Bet toks kiekis vaikų, norinčių save išreikšti scenoje vienoje mokykloje, džiugina.
Labai džiaugiuosi šita veikla, ji man dovanoja malonumą bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais, kurie turi beprotiškiausių idėjų. Suaugę žmonės yra labai paskendę kasdienėje rutinoje, o vaikai pakrauna. Tai – gyvenimo variklis. Gal todėl, kad bendrauju su vaikais, jie man neleidžia senti. Arba senti truputį lėčiau.
Kuri sritis – teatras, televizija ar kinas Jums yra artimiausia?
Taip, šitos sritys ganėtinai skirtingos. Kai filmuojiesi kine, niekada nežinai, kaip atrodys galutinis rezultatas. Todėl per filmo premjeras su žiūrovais žiūri ir drebi. Ir supranti, kad dabartiniu momentu jau nieko pakeisti negali. Teatro scena – visai kitas principas. Ta magija labai užburia. Tai vyksta čia ir dabar – kaip kūdikio gimimas. Ir sėdėti teatro salėje bei žiūrėti spektaklį, kuris virpina širdį, – neapsakomas malonumas.
Kaip Jūsų vyras vertina aktorystę?
Prieš 20 metų susipažinusi su vyru, atsivedžiau jį į teatrą. Taip susiklostė, kad jis 15 metų ten ir dirbo garso ir apšvietimo operatoriumi. Darbas viename teatre niekada mūsų porai nekėlė rūpesčių, o atvirkščiai – labai mus suartino. Tačiau Kauno mažąjį teatrą uždarė... Todėl vieną gyvenimo etapą pakeitė kitas – dabar vyras dirba prekyboje.
Viename interviu esate minėjusi, kad motinystė Jums yra svarbus savęs kaip moters įprasminimas. Ar daug lieka laiko šeimai?
Dabar jau galiu pasakyti, kad šeimai laiko užtenka, nes vaikai jau, mano galva, dideli. Dukrai 18 metų – jau suaugusi, o sūnus irgi auga auga auga ir dvylikametis netruks tapti vyru. Tarsi jau ir pamiršau bemieges naktis sūpuojant kūdikį, o ryte lekiant į teatro repeticijas. Dabar šeimoje diskutuojame apie saulės sistemas, chemijos mokslo subtilumus, žmonių santykius tarpusavyje, meno apraiškas pasaulyje ir, aišku, technologijas. Mums su vyru čia vaikai – kaip kelrodės žvaigždės.
