Audriau, ką tik grįžote iš Kanų kino festivalio. Vis dar esate vienintelis ten akredituotas fotografas iš Lietuvos?
Šiemet į Kanus vykau jau penktus metus. Pirmąsyk ten važiavau, kai Šarūnas Bartas pristatė filmą „Ramybė mūsų sapnuose“. Tada buvau dar žalias. Gavęs fotografo akreditaciją supratau, kad ji praktiškai bevertė, nes gali patekti tik į spaudos centrą. Norint patekti į Raudonojo kilimo ceremoniją, reikia turėti specialų leidimą. Kita vertus, ir turėdamas jį neturi itin daug laisvės. Gauni nuolatinę vietą ir iš ten gaudai kadrus. Agentūrų fotografai privalo padaryti tam tikras standartinių pozų nuotraukas – visu ūgiu, stambiu planu, žvilgsnis per petį, rankinė, bateliai ir pan. Tai yra savotiškas sportas. Nematau prasmės daryti to paties, bandau rasti savo požiūrio kampą.
Kaip tik dėl to netipiško požiūrio Kanuose Jūsų daryta nuotrauka „Pramogos“ konkurse „Lietuvos spaudos fotografija 2019“ pelnė Auksinio kadro apdovanojimą?
Anksčiau į fotografų konkursą siųsdavau žymių aktorių portretus, bet jie nieko nelaimėdavo. Šįsyk iškalbingesnės buvo už nugarų susikibusios rankos. Žmonėms visada įdomesni užkulisiai.
Ar negaila, kad tokie įdomūs kadrai portaluose pasimeta tarp gausybės agentūrų nuotraukų? Gal galvojate apie parodą?
Iš tikrųjų galvoju. Per tuos metus esu prikaupęs gana įdomios medžiagos, kurią norėtųsi parodyti. Ir sulaukiu vis daugiau pasiūlymų ją surengti. Kanų kino festivalis – vienas prestižiškiausių. Ten vis dar gyva senoji prancūziškos elegancijos dvasia. Net fotografai privalo vilkėti kostiumą, avėti juodus batus. Jei neturėsi varlytės, į savo darbo vietą nepateksi. Dabar daugiausia triukšmo kyla dėl asmenukių (einant raudonuoju kilimu, jas daryti draudžiama) ir privalomų aukštakulnių. Prieš porą metų Julia Roberts protestuodama prieš šį reikalavimą raudonuoju kilimu ėjo basa, pernai tai padarė Kristen Stewart, bet šiemet vienos žemakulnius batelius avinčios įtakingos žurnalistės apsauga vis tiek nenorėjo įleisti.
Kaip tas žvaigždžių spindesys atrodo iš arti? Ar nedvelkia tuštybės muge?
Monika: Prieš dvejus metus į Kanus važiavau kartu su Audriumi. Buvo įdomu pamatyti tą gerbėjų pamišimą dėl dievinamų žvaigždžių. Jie užsiima vietas prieš kelias savaites, kėdes ir kopėčias prirakina prie tvorelių. Valandų valandas budi prie viešbučių, kuriuose apsistoję jų dievukai. Tarp gerbėjų yra ir labai senyvų žmonių, – matyti, kad tas stumdymasis minioje jiems kainuoja nemažai jėgų.
Audrius: Suprantu pamišimą dėl sporto, muzikos, meno, kai tai, kas vyksta tau prieš akis, įtraukia, jaudina, žavi, vienija. Vis dėlto suprasti, ko taip spiegti pamačius ką nors einantį raudonos medžiagos gabalu, man sunku. Įdomu tai, kad kilimu gali eiti ne tik kino pasaulio žvaigždės, bet ir niekam nežinomi, tačiau gana turtingi žmonės. Bilietas į atidarymo ceremoniją vienam asmeniui kainuoja apie 4 tūkstančius eurų.
Nebandėte paparacinti žvaigždžių gatvėje, paplūdimyje ar kitomis nesurežisuotomis aplinkybėmis?
Audrius: Kanuose nesunku sutikti garsių žmonių gatvėje ar kino salėje – tarp žiūrovų, bet man paparacinti niekada nebuvo įdomu.
Monika: Dabar, kai žvaigždės tiek daug buitinių nuotraukų deda į socialinius tinklus, gaudyti „unikalius“ kadrus gatvėje neverta.
Monika, kaip sekasi Jūsų prekių ženklui „Things Happen“?
Monika: Jo jau senokai nebejudinu. Dabar aš pasinėrusi į kiek kitokią veiklą. Ką tik atšventėme mano kostiumų studijos „Might Like“ ketverių metų sukaktį. Esame kostiumų dailininkų ir stilistų komanda. Daugiausia dirbame su reklamų, šiek tiek – su filmų, renginių, mados sesijų, kitų projektų kūrėjais. Vilniaus dailės akademijoje baigusi kostiumo dizainą, dirbau su filmavimo komandomis, paskui kurį laiką kūriau modelius – bendradarbiavau su įmone „Omniteksas“, pamačiau tą intensyvią pramoninės gamybos virtuvę. Buvo įdomu, bet sumaniau įkurti savo prekių ženklą „Things Happen“. Tuo pačiu metu vėl sulaukiau reklamos kūrėjų kvietimo padirbėti, sutikau, ir tada prasidėjo tikra lavina užsakymų. Iš pradžių bandžiau derinti tai su savo prekių ženklo plėtra, bet ilgainiui supratau, kad per sunku. Daugiausia bendradarbiaujame su užsienio kompanijomis. Padėjome kurti „Huawei“, „McDonald‘s“, „Cartier“, „Samsung“, „Lego“, „Kinder Bueno“ ir kitų įmonių produktų reklamas. Mano studijoje dirba 5-ios kostiumų dailininkės ir už kostiumų nuomą atsakinga administratorė.
Monika, 2012 m. esate pelniusi Geriausios jaunosios dizainerės vardą, tad lyg ir norėtųsi matyti Jūsų darbus ant podiumo. Negi kurti ką nors reklamuojančių žmonių kostiumus įdomiau?
Man tikrai įdomu. Šis darbas labai dinamiškas, nenuobodus. Kuriame įvairius kostiumus – pradedant istoriniais, baigiant pomidoro. Kartais ieškome jau gatavų drabužių. Iššūkių netrūksta. Tempas didelis, kartais sprendimą turi rasti per naktį. Kartą reikėjo šešerių 6XL dydžio pieno spalvos identiško modelio marškinių. Lyg ir paprasta užduotis, tačiau teko ieškoti visoje Lietuvoje. Gerai, kai yra geranoriškų žmonių, – pardavėjos siuntė juos autobusais, per siuntų tarnybas. Būna, ruošiesi vakarą praleisti ramiai, bet staiga lygioje vietoje kyla gaisras, ir vėl puoli jo gesinti.
Abiem tenka nemažai dirbti su žvaigždėmis. Ar jos nebūna kaprizingos? Tarkim, ko nors nesirengs, nesidažys, tam tikru rakursu nepozuos...
Monika: Dabar dažniausiai kuriu personažus, su asmenybėmis dirbu mažiau, bet būna visko. Kartą teko rengti vieną prancūzų žvaigždę. Nors su ja iš anksto buvo suderintos visos smulkmenos, atskridusi į Lietuvą pradėjo keisti sąlygas. Turėjau aprengti ją įspūdingais kailiniais. Gerokai privargau ieškodama ekspresyvių – ir tūriu, ir spalva. Prisimenu – kabo ant pakabos maždaug 200 tūkstančių eurų, o ji ateina ir pareiškia, kad natūralių nesivilks, nes yra veganė. Negana to, atsisakė avėti aukštakulnius. Turėjau per naktį rasti dirbtinius kailinius, nors buvo ne sezonas, ir patogius batelius, kurie atrodytų kaip aukštakulniai.
Audrius: Kad ir kiek mažai laiko turėčiau, stengiuosi nepulti fotografuoti žmogaus iš karto. Kartais iki fotosesijos prakalbi su juo visą valandą. Manau, pažinti žmogų ir užmegzti ryšį labai svarbu. Kai atsiranda pasitikėjimas vienas kitu, dirbti kur kas lengviau. Paprasčiau fotografuoti aktorius, modelius, nes jie įpratę pozuoti. Dažnai dirbu filmavimo aikštelėse. Kartą teko dirbti su vieno švedų serialo pagrindiniu aktoriumi. Jis nemėgsta būti fotografuojamas iš apačios. Vos nuleidi fotoaparatą, ima burbėti. Ir man, ir komandai teko nemažai pasistengti, kol įtikinome, kad tas rakursas jam tinka ir kad filmo plakate atrodys puikiai.
Monika: Per asmenybių fotosesijas dirbdama stiliste stengiuosi neprimesti joms visiškai svetimo stiliaus, nors užsakovai dažnai nori tokių metamorfozių. Vis dėlto iššūkių netrūksta. Kartą turėjau aprengti besilaukiančią žinomą moterį taip, kad nuotrauka to neišduotų. Net ir aš negalėjau jai išsiduoti, kad žinau. Išrinkome gražią brangią suknelę, bet vis svarsčiau, ar tilps į ją dar po mėnesio? Ar nebus tokia aptempta, kad išryškės tai, ką turėjome slėpti? O kas, jei suplyš? Stilistas atsako už fotosesijoms iš parduotuvių paimtus drabužius, todėl labai juos saugau, tačiau netikėtumų būna. Prisimenu, kaip viena manekenė sugalvojo pasirąžyti vilkėdama kelis tūkstančius eurų kainuojančią plonytę šilko palaidinę. Spėjau sustabdyti, nes palaidinė būtų plyšusi per siūles.
Abu esate savarankiškai dirbantys kūrėjai. Taip dirbant turbūt kyla nemaža rizika persidirbti, nes norisi griebti visus pasiūlymus iš eilės?
Monika: Buvo laikas, kai griebiau viską. Prisimenu, kartą laukė trys filmavimo sesijos beveik kasdien – penktadienį, sekmadienį ir pirmadienį. Nutariau, kad ramiai spėsiu, bet neįvertinau pasiruošimo darbų. Tąsyk išbuvau nemiegojusi 48 valandas ir supratau, kad daugiau to pakartoti nenorėčiau. Tiesa, jei tik kyla problemų, kolegės ir dabar skambinti man gali bet kuriuo metu. Aš ir vaiką augindama dažnai pas jas važiuodavau. Aišku, norėtųsi labiau perimti skandinavų požiūrį į darbą. Švedijoje dirbantis draugas dažnai pasakoja, kaip jie vertina savo ir kitų teisę į poilsį. Kai kartą tas draugas atostogaudamas parašė į darbą laišką, vadovas mandagiai priminė, kad taip elgtis nereikėtų. Lietuvoje požiūris truputį ydingas. Žmonės parašo 23 val. ir tikisi atsakymo tuoj pat.
Audrius: Jau trejus metus dėstau reportažinę fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje. Pastebėjau, kad studentai mėgsta siųsti darbus naktį ir tikisi iškart sulaukti pagalbos ar komentaro. Suprantu juos, pats toks buvau, bet turiu nubrėžti ribas. Vakare gavęs žinutę ar laišką ir pamatęs, kad reikalas gali palaukti iki ryto, neskubu atsakyti. Apskritai esu didesnis tinginys nei Monika. Jei man patinka idėja, galiu nesustodamas dirbti ir 15 valandų, bet jei ne, nesiveržiu. Mėgstu bendradarbiauti su žurnalais, galiu laisviau realizuoti savo vizijas. Dabar jau vis dažniau atsisakau užsakymų, kurie man nepatinka, ar kai žinau, kad nesugebėsiu įgyvendinti kliento noro, vizijos. Štai neseniai atsisakiau fotografuoti vieną muzikos žvaigždę, nes mano ir to žmogaus vertybės prasilenkia. Šiuo metu atsisakau fotografuoti ir vestuves.
Monika: O aš jaučiu, kad šiuo metu nenoriu kurti vestuvinių suknelių. Esu sukūrusi kelias, po jų pasipylė daug naujų užsakymų, bet atsisakiau.
Manote, kad tai – ne lygis?
Abu: Ne, ne, tikrai ne!
Audrius: Tiesiog jaučiu, kad tai – ne mano, bent – kol kas. Gal dirbdamas pramoginių naujienų portaluose prifotografavau įžymybių vestuvių į valias?
Monika: Dabar kaip tik vestuvės ant bangos. Jų būna labai gražių, skoningų, stilingų, tačiau kelių kėdžių neužsėsi. Prisimenu, kartą nuotaka suknelę matavosi 5-tą valandą ryto tik dėl to, kad neturėjau galimybės pasiūlyti kito laiko, nes buvau labai užsiėmusi. Tuo tikrai nesididžiuoju.
Galbūt išsivaduoti nuo darboholizmo padeda ir 1,5 metų dukra Emilija? Kaip Jūsų gyvenimą pakeitė tėvystė?
Monika: Laukdamasi Emilijos atsisakiau pasiūlymų bendradarbiauti net su trijų filmų kūrėjais. Buvo šiek tiek gaila, bet nutariau, kad filmų gal dar sulauksiu, o jei vaikui neskirsi laiko, to nesugrąžinsi. Anksčiau mums savaitgaliai nelabai ką reiškė, bet dabar tapo itin brangūs. Kai gimė Emilija, stengiamės tą laiką skirti šeimai.
Audrius: Tai labai geras, įdomus etapas, nors būna visko. Grįžtu iš Kauno – namie viskas išmėtyta, šlapia, o Monika sako: „Mes žaidžiame laboratoriją.“ Norėtųsi grįžti į tvarkingus namus, bet supranti, kad vaikui pažinimas svarbiau. Mano tėčiui, buvusiam vaikų chirurgui, mūsų namai atrodo kaip minų laukas, tiek pavojingų situacijų čia mato, bet mes manome, kad vaikas turėtų augti natūralioje aplinkoje.
Monika: Kai žaidžiu su Emilija, nesureikšminu, jei ji išpila vandenį ar ką nors sulaužo, – mes maksimaliai tyrinėjame pasaulį. Būrelių nelankome, nors bandėme. Įsitikinau, kad tokiam mažam vaikui labiausiai reikia meilės, dėmesio ir saugumo namie. Nuo pat gimimo su ja bendravau kaip su suaugusia.
Audrius: Man labai patiko per radiją išgirstas vienas palyginimas – kad vaikas yra strėlė, o tėvai – lankas. Tu gali duoti vaikui pirmą postūmį, kažkiek nulemti, kaip toli ir kokia trajektorija strėlė skris, bet negali nutupdyti jos ten, kur tau norėtųsi. Ji savo tikslą turi pasiekti pati.
Kaip suprantu, patys nebuvote auginami taip laisvai?
Monika: Man laisvės netrūko. Užaugau Šiauliuose, su dviem broliais ir seserimi. Abu tėvai – ekonomistai. Jie mus skatino rinktis savo kelią. Vyriausias brolis baigė inžineriją, yra verslininkas. Sesė – sportinių šokių čempionė, vadovauja dideliam šokių kolektyvui. Jauniausias brolis studijuoja veterinariją. Augome nuosavame name, turėjome kiemą. Aš ir dabar daugiausia energijos pasisemiu iš gamtos.
Audrius: Aš užaugau Vilniaus senamiestyje, tad energijos labiau pasisemiu iš žmonių. Turiu jaunesnį brolį. Jis dirba sportinių prekių srityje elektroninės komercijos vadovu. Jaunystėje tėvai daug sportuodavo: mama – plaukikė, tėtis – krepšininkas. Mums gimus, mama pasuko į bibliografiją, tėtis dabar yra verslininkas. Sportuoti jie labai skatino ir mus. Lankiau krepšinį, baseiną. Kai brolis pasuko į penkiakovę, nutariau slapta pasitraukti iš sporto. Mamai sakydavau, kad einu į baseiną, o nueidavau į keramiką. Lankiau Justino Vienožinskio dailės mokyklą, paskui įstojau į Vilniaus dailės akademiją studijuoti fotomedijos.
Turbūt ten ir susipažinote?
Monika: Susipažinome per vieną fotosesiją, kurią organizavo mūsų bendra draugė. Aš buvau ir modelis, ir stilistė, o Audrius atėjo fotografuoti. Buvo po vakarėlio, mažai miegojęs, ir aš bandžiau jam vadovauti.
Audrius: Žiūrėjau į Moniką ir galvojau: „Na, kiek ji gali kalbėti ir aiškinti...“ Nepaisant to, ji man iš karto krito į akį. Po to vakaro vis pakviesdavau ją tai į parodą, tai į renginį. Pora tapome tik po metų. Monika ieškojo kažkokio seno laikraščio, kur buvo jos interviu, o aš dirbau spaudoje, tad padėjau jai tą numerį gauti. Atvirai kalbant, ji iki šiol yra tokia pat vadovaujanti, mėgsta viską aiškiai sudėlioti, o aš – turėti daugiau laisvės, atsitraukti. Monika racionalesnė, bet gal man to ir reikia? Esu impulsyvus, galiu užsidegti kaip degtukas. O štai keliones mėgstu susiplanuoti labai tiksliai. Kartais pagalvoju – jei nebūčiau fotografas, turbūt dirbčiau kelionių agentūroje.
Monika: Manau, darbe aš kur kas atviriau ir reikliau išsakau, ko noriu. Ypač Audriui. Gal kažkiek lemia ir Zodiako ženklas. Audrius yra Svarstyklės, o mes su Emilija – Ožiaragiai. Užtat keliaudama visiškai atsipalaiduoju, pasiduodu tėkmei.
Bendros kelionės porą išbando ne prasčiau nei tėvystė. Ar buvo akimirkų, kai norėjosi pasukti priešingais keliais?
Monika: Aš 12 metų šokau tautinius šokius, nuo penktos klasės pradėjau važinėti po Europą koncertuoti, tad išmokau prisitaikyti visokiomis sąlygomis. Aišku, negali visko numatyti. Kai su Audriumi 5 paras kopėme į Maču Pikču, susirgau aukštikalnių liga. Esu fiziškai stipri, nemaniau, kad man kas nors panašaus gali nutikti. Širdis tabaluoja, tarsi visą laiką darytum kardiotreniruotę, pykina, galva plyšta, prasideda panika. Gėriau vaistus, bet palengvėjo tik tada, kai nusileidome į 3 km aukštį.
Audrius: Buvau ne juokais išsigandęs. Pirmą kartą mačiau tokią Moniką. Kai tau viskas gerai, nesupranti, kaip galima taip jaustis. Jei skaudėtų galvą ar dantį, žinotum, ką daryti, o dabar? Tai buvo nelengva distancija. Aukštis – iki 4620 m, per dieną reikėdavo nueiti iki 20 km. Vis dėlto didesnis iššūkis mums yra atostogos viešbutyje, kai „viskas įskaičiuota“. Nemaniau, kad kada nors tai patirsiu, bet tenka, nes ten sukurtos labai geros erdvės vaikams. Kelionės buvo labai svarbi mūsų su Monika gyvenimo dalis. Dovanodavome jas vienas kitam kiekvieno gimtadienio proga. Apkeliavome nemažai pasaulio – buvome Peru, Amerikoje, Balyje, Kuboje, Singapūre, daugelyje Europos sostinių. Lipome į kalnus, lankėme muziejus, parodas, vakarodavome baruose. Mažas vaikas judėjimo amplitudę apriboja, nes greičiau pavargsta.
Ar pagalvojate apie gausesnę šeimą? Juk Jūs, Monika, pati iš tokios kilusi.
Monika: Aišku, būtų smagiau turėti daugiau vaikų, bet griežtai neplanuojame. Kai kurie žmonės sako, kad geriausia gimdyti vaikus vieną po kito, atkentėti šitą etapą ir vėl grįžti į įprastą gyvenimą, bet mums vaikų auginimo etapas nėra kančia, tad neprieštarausime, jei jis išsitęs.
Kaip manote, kas svarbiausia puoselėjant santykius?
Audrius: Ar galiu pasakyti pirmas? Manau, svarbiausia duoti kitam žmogui erdvės. Man labai svarbu kartais pabūti vienam. Džiaugiuosi, kad Monika tai supranta.
Monika: Aš irgi norėjau pasakyti tą patį. Manau, labai svarbu pačiam jaustis laisvam ir kitam tą laisvę duoti. Nevaržome vienas kito nei dėl darbų, nei dėl kelionių, nei dėl stiliaus.
Nors abu taip branginate laisvę, vis tiek nutarėte susituokti?
Audrius: Pasipiršau Monikai, kai šventėme 3-ejų metų draugystės sukaktį. Nuvažiavome į restoraną „Šturmų švyturys“. Galvojau – kur čia reikės pirštis, žmonių daug, pieva... Išvakarėse plaukiojome Kuršių mariose baidare ir pastebėjau nuošalią, nendrėmis apaugusią, akmenuotą pakrantę. Ten kitą dieną ir pakviečiau Moniką pasivaikščioti. Neseniai buvau ten nuvažiavęs, ta vieta jau apaugusi, kitiems pakartoti nepavyks.
Monika: Esame susituokę 4-erius metus. Man atrodo, jei pora neabejoja dėl noro būti kartu, kodėl nesituokti? Turime daug draugų, vestuvėse dalyvavo apie 90 žmonių, šventėme sename dvaro kluone. Patys organizavome, pati gaminau dekoracijas. Viskas pavyko labai sklandžiai. Jei reikėtų pakartoti, darytume tokias pat dideles vestuves. Juk tokias šventes rengi ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimųjų. Jeigu jiems smagu, tai smagu ir tau.
