Tiek meilės akyse! Iki šiol pirmyn varantį alkį jutusi Inga tvirtina, kad dabar atsirado vidinė ramybė, – veiklos ji nekeičia, tik prioritetai kiti.
Inga, ar gera būti mama?
Nepaprastai! Mudu su Philu vaikų sulaukti nebesitikėjome. Gydytojai sakė, kad būtume ramūs. Net mama buvo mane nurašiusi. Viešėjo pas mane, nusivilkau mėgstamus plačius drabužius, giriuosi: „Mama, žiūrėk, laukiuosi.“ Ji mostelėjo ranka: „Ką tu čia kalbi!“ Negalėjo patikėti. Labai apsidžiaugė.
Niekada neįsivaizdavau savęs mama. Stebuklinga, kad ja tapau, – sąmoningai vargu ar tam būčiau ryžusis, baugintų atsakomybė, tai, kad reikia keisti gyvenimo stilių, prioritetus. Nebegaliu būti tokia laisva kaip anksčiau. Dabar yra kita atsakomybė, turiu rinktis šiek tiek kitokį gyvenimo stilių, kad galėčiau ir dukrai užtikrinti kokybišką būtį. Visą laiką blaškiausi, jutau kažin kokį varantį alkį, degimą, norą eiti, daryti. Dabar atsirado vidinė ramybė, pilnatvės jausmas. Ramybė ateina ir kartu su amžiumi. Nebereikia niekam nieko įrodinėti. Išgyvenu naują gražų, labai įdomų ir intensyvų etapą. Savo darbo specifikos nekeičiu, pakito tik prioritetai. Kūrybinės veiklos kol kas bus mažiau, bet ji bus kokybiškesnė, gerai organizuota. Mes gyvenome sau – keliavome, investavome į save, projektus, dabar norisi visą meilę, laiką, patirtį perteikti Miai Lunai. Dabar ji yra mūsų pagrindinis projektas, visi kiti sukasi aplink.
Dvidešimt metų gyvenau Amsterdame, Paryžiuje, Tokijuje. Prieš pusantrų metų grįžome į Vilnių. Dar anksčiau režisierius Oskaras Koršunovas paprašė jo studentams surengti buto šokio kūrybines dirbtuves. Esu jam už tai labai dėkinga, nes nuo jų prasidėjo mano kelionė namo. Toliau dirbau su studentais, gausėjo projektų ir nusprendėm persikelti į Vilnių. Gavau pasiūlymą dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Grįžusi intensyviai dirbau, mūsų su Philu gyvenimas buvo skirtas menui. Vilniuje įkūrėme savo teatrą „Okarukas“, per pusantrų metų parengėme septynias premjeras, parodėme per 20 spektaklių. Ir kai taip spėriai sukomės, turbūt kažkam iš aukščiau pasirodė, kad mums reikia padaryti pauzę.
Gyvendama Amsterdame, per draugus sužinojau, kad Vilniaus senamiestyje parduodamos dailininko Rimtauto Gibavičiaus dirbtuvės. Žinojau, kad tai vieta su aura. Pinigų neturėjau, pasiėmiau paskolą ir investavau. Ilgą laiką čia tik apsistodavau, remontavau, o dabar tos dirbtuvės pavirto namais. Mia Luna gimė turėdama namus Vilniuje.
Matyt, norėjo ateiti Vilniuje. Jūsų vyras sakė, kad vaikutis buvo jo slapta svajonė, ji išsipildė.
Tai buvo ir mano svajonė, tik niekada sau nesu pasakiusi to garsiai, nesu tokia, kurios motinystės instinktas labai stiprus. Pamatydavau kūdikį, galvodavau: „O, Dieve, dabar rėks, man trukdys, bus galvos skausmo.“ Man rūpėjo investicijos į save, studijos, įvairūs kursai, darbas, meninė saviraiška. Ir partneriai, su kuriais trumpiau ar ilgiau gyvenau, matyt, nebuvo tie, su kuriais susilaukčiau vaiko. Kai sutikau Philą, iš karto tapo aišku: mūsų draugystė yra rimta. Pasąmonėje sukirbo mintis – su juo turėti kūdikį būtų šaunu. Paryžiuje sutikau 30 metų nematytą Amerikoje gyvenančią draugę, ji paklausė: „Ar nenorėtum vaiko?“ – „Teoriškai – gal, o praktiškai – kur jau man. Neturiu pinigų, namų, nei jėgų, nei ašarų... Ir aš, ir Philas – jau ne to amžiaus. Bet nesu uždėjusi galimam stebuklui kryžiaus.“
Intensyviai repetavome, šokau, o vieną dieną pagalvojau, kad kažkas vėluoja, reikia pasitikrinti. Pasidariau testą. Ir ką gi – žiūrime su Philu vienas į kitą ir negalime patikėti! Iš pradžių buvo šokas. Galvojau: Dieve, juk mudu subrendę, atsakingi žmonės, bet visiškai nepasiruošę, lyg kokie aštuolikmečiai. Kai jaudulys nuslūgo, susigyvenome su mintimi. Pradėjome džiaugtis netikėta dovana ir tuo, kad mergytė pasirinko mus, ji nori ateiti šiuo metu, šioje vietoje, ir mes esame iš esmės pasiruošę ją sutikti. Neapleidau ir teatro. Dirbau iki paskutinės minutės. Buvo suplanuota vyro solo spektaklio premjera. Gydytoja mane apžiūrėjo, pasakė, kad vaikas jau pasiruošęs gimti, tai turi atsitikti bet kuriuo momentu, parašė siuntimą į Santaros klinikas. Pašokau: „Palaukit, negaliu gimdyti, man dar dvi premjeros – Kaune ir Vilniuje!“ Gydytoja žiūri į mane nustebusi, sako: „Ką jūs kalbate, važiuokite į gimdymo namus.“ Aš susitariau su Mia Luna: „Darome taip: atlaikome tėvo premjeras, palaukiame, o tada bet kada gali gimti.“ Taip ir nutiko. Kai iš koncerto grįžome namo, tą naktį važiavome į Santariškes.
Man visi pasakojo, kad kūdikiai kas dvi valandas reikalauja pienelio. Bijojau, kad ji nemiegos, mes neatlaikysim – mūsų toks amžius, pervargsime, negalėsime dirbti, bet kol kas Mia Luna miega normaliai. Tikiuosi taip bus ir toliau. Mums abiem Mia Luna yra Dievo dovana, stebuklinga mergaitė – sutirpdė mūsų širdis. Negaliu nustoti šypsotis žiūrėdama į ją. Mes kartu su vyru vienodai ja rūpinamės.
Mia Luna pakvietė Judu susituokti?
Mes buvome susižadėję dvejus metus, dvasinę sąjungą įtvirtinome ceremonijos su vienuoliais Tailando šventykloje metu, bet per darbus vis neradome laiko civilinei santuokai. Kai pasijutau besilaukianti, kad būtų paprasčiau tvarkytis reikalus per tris valstybes, su kuriomis esame susisaistę, reikėjo susitvarkyti dokumentus, paėmiau vyro pavardę. Planavome vestuves vasarą. Tuokėmės žiemą, vasario 14-ąją, – ne iš reikalo, o iš meilės – Meilės dieną.
Kaip Jūsų vyras jaučiasi Vilniuje?
Philas gimė Paryžiuje, augo Katalonijoje, paskui išvyko į Londoną, mokėsi flamenko, įkūrė teatralizuotos muzikos grupę „Von Magnet“, yra jos lyderis, vokalistas, šokėjas, kompozitorius, dainų autorius. Be minėtų vietų, jis gyveno Barselonoje, Lilyje, Štutgarte, Nansi, Insbruke. Mes esame gerokai pavargę nuo didmiesčių triukšmo. Vilnius – mažas, ramus, patogus lizdui, namams, idealus vaikui augti miestas. Visus reikiamus taškus dviračiu pasiekiu per penkias minutes, jokio streso, metro laiptų. Iš čia galime skristi bet kur ir užsiimti savo darbais. Philui kol kas čia patinka.
Žinoma, jam kol kas reikia skraidyti darbo reikalais. Štai ir dabar išvyksta į meno rezidenciją, vasarą jo laukia koncertai Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Liksiu viena, nežinau, kaip susitvarkysiu. Vilniuje gyvena mano sesuo ir mama, jos labai padeda, bet vis tiek atsakomybė guls ant mano vienos pečių, kai Philui teks išvažiuoti gastrolių. Tikiuosi, ateityje jis susiras darbų čia, tad galėsime likti gyventi. Man kažkas sakė: „Gal tau su galva negerai? Olandijoje galėjai gauti gerą motinystės pašalpą, o pasirinkai gimdyti Vilniuje...“ Taip, čia, deja, gaunu minimalią pašalpą. Olandijoje man priklausytų kur kas didesnė, bet pasirinkau gimdyti Lietuvoje, nes labiausiai pasitikiu tik mūsų gydytojais. Jie yra aukšto lygio specialistai ir geri, empatiški žmonės. Esu labai patenkinta, nors gimdymas buvo sunkus.
Ką Jums pačiai reiškia grįžti namo po 20 metų?
Pirma – niekada neemigravau sąmoningai, išvažiavau įgyvendinti projekto ir dabar atvažiavau įgyvendinti projektų. 1999-aisiais išvykau iš vienokios valstybės, o grįžau į man visai naują. Vilnius pasikeitęs, žmonės pasikeitę. Nebėra tokių vietų kaip „Suokalbio“ ar Dramos ir Jaunimo teatrų kavinių, menininkų bohemos. Užaugo nauja karta, veikia naujos kavinės. Taip, kalbu lietuviškai, Vilnių pažįstu, čia viskas kaip ir pažįstama, kita vertus, niekas nesava, reikia viską perprasti iš naujo ir prisitaikyti. Reintegracija prilygsta integracijai. Kadangi Philas ir aš dirbome užsienyje, Lietuvoje apie mūsų kūrybą niekas nežino, toks jausmas, kad turime viską pradėti nuo nulio.
Meno pasaulyje pažinote nemažai dėmesio vertų asmenybių. Svarbu sutikti tokį patį kūrybiškai pamišusį, kokia esate pati? Kaip į Jūsų akiratį pateko Philas?
Visą laiką ėjau ten, kur mane viliojo gyvenimas ir meilė. Mes abu dirbome viename renginyje Amsterdame. Jis kūrė savo spektaklį, šoko flamenką, aš – japonišką buto. Philas yra gerai žinomas performansų meistras, dirba įvairiose pasaulio šalyse. Pamenu, atmyniau dviračiu, pamačiau šviesas dėliojantį vyrą, paklausiau, kur yra mano persirengimo kambarys. Jis atsakė, kad mūsų kambarys yra bendras. Aš, esą diva, atsidusau – ach, nėra man asmeniškai skirtojo. Susibendravome dar prieš pasirodymus. Nuo scenos šokį perkėlėme į šokio aikštelę, šokom iki ryto. Taigi mus suvedė aistra mūsų darbams. Buvo aišku, kad ryšys veikia tarsi magnetas, kažkas stipraus. Vis dėlto toliau gyvenome savo kūrybinius gyvenimus. Jis daug keliavo, aš – taip pat. Susitikdavome pas mane Amsterdame, pas jį Prancūzijoje arba kurioje nors kitoje šalyje. Ilgesys, susirašinėjimas, nuolatiniai pokalbiai skaipu, važinėjimas vienas pas kitą, pasimatymų vietos ir laiko derinimas – romantiškas laikas. Kai dirbau Japonijoje, jis atskrido pas mane. Žydėjo sakuros. Esu gimusi balandžio 1-ąją, per patį sakurų žydėjimą, tad japonai mane „pakrikštijo“ Sakurako – sakurų mergaite. Pamaniau – puikus sceninis vardas, juk ir mano performansuose daug japoniškų motyvų.
Ramiai, lėtai suėjome su Philu ir nebegalėjome išsiskirti. Vėliau vienas projektas mane iš Amsterdamo nuvedė į Paryžių, ten kartu apsigyvenome.
Ar labai keitėsi mergaitė Inga, kuri iš Šalčininkų atvyko į Vilnių studijuoti žurnalistikos, rengė bohemiškus vakarėlius, fotografavo savo aktus, atsispindinčius veidrodyje, elgėsi ekscentriškai ir rimtai rašė apie politiką, verslą, dirbo banke?..
Taip, keitėsi nuolat ir labai. Toks jausmas, kad jau nugyvenau kelis gyvenimus. Pirmuosius žingsnius žengiau ir pradėjau lankyti mokyklą Vilniuje, o mokyklą baigiau Šalčininkuose. Į sostinę grįžau studijuoti, čia turėjome butą. Devyniolikos buvau pankė – domėjausi muzika ir menais. Sakiau – jeigu rašysiu, tai tik apie meną ir muziką, kitkas man nerūpi, o pirmasis mano darbas „Respublikoje“ buvo rašyti apie politiką. Pradėjau nuo Seime dirbančios reporterės, tada – tiriamoji žurnalistika, užsienio politika, paskui perėjau į „Verslo žinias“, rašiau ekonomikos, finansų, bankų temomis. Bohemiška mergaitė, kuri sėdėdavo Dramos, Jaunimo teatrų, Dailės akademijos kavinėse, iki paryčių šokdavo „Suokalbyje“ ir rašė apie politiką bei verslą. Visą laiką gyvenau dvigubą gyvenimą: kūriau, tūsinausi su menininkais ir dirbau, kad turėčiau iš ko pragyventi. Kai išvykau mokytis į Amsterdamą, magistrinį darbą rašiau apie tarptautinės kompanijos komunikaciją, o praktiką atlikau tarptautiniame banke. Vadovams patiko, ką dariau, jie pasiliko mane ilgesniam laikui mokėdami simbolinį užmokestį – kaip praktikantei. Aš nuo ryto iki 17 val. gyvenau tvarkingo žmogaus su kostiumėliu gyvenimą: metro nuvažiuodavau į banką, padirbdavau, grįždavau, persirengdavau ir eidavau į barą dirbti, arba lėkdavau į studiją kurti. Paskui su bohema linksmindavausi iki vėlyvos nakties. Porą valandų numigdavau, apsivilkdavau švarkelį ir vėl važiuodavau į banką, vėl iki 17 val. pabūdavau „normalus“ žmogus, o nuo 18 val. ir savaitgaliais – menininkė.
Ilgainiui pradėjau rengti parodas. Įstojau į Amsterdame esančią Gerrito Rietveldo akademiją, mokiausi fotografijos, dailės, skulptūros. Pagaliau pajutau, kad linkstu prie instaliacijų meno. Pradėjau kurti erdvines instaliacijas. Sukurtose erdvėse pasigedau žmogaus buvimo, menininko ir žiūrovo interakcijos, todėl atsirado performansai. Ilgai derinau meninę veiklą ir galimybę užsidirbti, bet atėjo laikas, kai nebeišgalėjau joti dviem arkliais, reikėjo rinktis. Jeigu darbas netrukdo gyvenimui, galima dirbti, bet jeigu šiam pradeda trukdyti, darbą reikia mesti. Noriu būti laiminga. Mečiau darbą, pasirinkau meną. Mano finansiniai resursai sumažėjo, bet padaugėjo laiko ir energijos kurti. Renkiesi: laikas ir energija ar pinigai ir saugumas. Nusispjoviau ir pasakiau sau – kaip nors pragyvensiu, kad ir nestabiliai finansiškai, bet laisvai.
Kodėl ne iš karto, o taip vingiuotai ėjote į meno pasaulį?
Nuo dvejų metukų buvo aišku, kad esu artistė. Jei į namus ateidavo koks nors žiūrovas, atsitempdavau taburetę, užsiropšdavau ir deklamuodavau eilėraštį ar vaidindavau. Dar ir drovią sesę, vargšiukę, aprengdavau kostiumu, ji turėdavo asistuoti. Bet tėvai norėjo, kad įgyčiau visapusišką išsilavinimą, tad stojau į universitetą. Tik atsidūrusi teatro scenoje supratau: va, kur mano namai. Vingiuotais keliais pataikiau ten, kur turėjau būti. Dramos, Jaunimo teatruose sėdėdavau nuo paauglystės. Teatras buvo mano pasija, aistra. Per vaizdinį meną, pro užpakalines teatro duris, bet pataikiau į sceną.
Baigusi studijas Gerrito Rietveldo akademijoje, ieškodama kūno ir sąmonės harmonijos, studijavau kovos menus, meditaciją, jogą. Tada į mano gyvenimą atėjo ir šokis. Performansas tapo mano žanru. Tai, kad mokiausi žurnalistikos, komunikacijos, užsiėmiau viešaisiais ryšiais, vadovavau projektams, man padeda vadovaujant savo teatrui. Iš mano daugialypės patirties susiklostė gilesnis ir platesnis žmogaus ir visuomenės suvokimas.
Atradusi japonų buto šokį pagaliau išlaisvinote savo energiją?
Menas yra menas, bet jo formos skiriasi. Kai stiklą pūsdavau, panašu, kad irgi šokau. Mėgau stiklą kaip medžiagą, ir šis man pakluso. Meistrai sakė: „Tu kalbi stiklo kalba.“ Stiklui pūsti reikia būti sėsliai, turėti studiją. O šokti galiu bet kur, kur tuo metu esu. Šis žanras tiko mano nomadiškam gyvenimo būdui.
Buto yra ne šiaip šokis, tai – dvasinė praktika, meditacija. Žmogus – dvasinė būtybė, buto padeda išlaisvinti energiją, pasinerti į sielą, taip įvyksta performerio ir žiūrovų transformacija. Teatras yra vieta, kur galima apsvarstyti savo būtį. Visi mūsų ritualai yra atėję iš sakralinių aktų, vėliau jie virto pramogomis. Anksčiau žmonės neturėjo laiko pramogauti, meno aktai turėjo religinę, dvasinę, gydomąją reikšmes. Japonų teatras gimė iš sakralių dalykų ir yra sakrali vieta, kur galimas apsivalymas. Buto šokis ir yra ta praktika, kuri padeda išsivalyti ir padėti kitiems tai padaryti.
Ar jau įvaldėte mamos vaidmenį?
Dar sunku kalbėti, dar žalia mamytė esu. Anksčiau atrodė, kad nieko nėra šventesnio, aukštesnio ir rimtesnio už mano meną. Tam atidaviau visas savo jėgas, energiją. Ir atgal iš to gaudavau viską. Širdyje likau bohemikė, bet jau kurį laiką neberūkau ir vyno seniai nebegeriu. Esame su Philu tokie patys, kokie esame, tik dabar – su vežimėliu ir su Mia. Vaikas yra dar vienas mūsiškis.
Esu skaičiusi, kad Jūsų vyras turi nuoskaudų dėl savo tėvo, radikalaus Prancūzijos politiko, dėl to anksti paliko namus. Kokių klaidų nereiktų kartoti auklėjant savo vaiką?
Pirmą kartą atradau, kad šeima yra dvasinė ir fizinė oazė. Kai sutikau Philą, savęs vertą žmogų, pamačiau, kad esame skirtingi ir kai kuo vienodi. Susirungėme kaip du lygiaverčiai tos pačios svorio kategorijos partneriai. Buvo ir sunkumų, nes reikėjo adaptuotis – jam priprasti gyventi su stipria asmenybe ir man priimti stiprų vyrą. Mums, individualistams, teko apšlifuoti kampus, abu buvome įpratę vadovauti. Kita vertus, buvome patyrę panašių išgyvenimų, mūsų požiūriai yra panašūs. Labai svarbu būti su žmogumi, kuriam iš pusės žodžio aišku, kas ir kaip. Mes – iš tokio paties molio. Tai padeda suprasti vienas kitą ir paremti. Mudu su Philu vienas kitą papildome, inspiruojame, padedame. Ir į sunkumus galime pažiūrėti iš tos pačios perspektyvos. Po lygiai užsiimame buities darbais, dukrele rūpinamės irgi pasikeisdami.
O dėl klaidų auklėjant vaiką?.. Mano tėvai niekada man nieko neprimetinėjo. Galėjau daryti, ką noriu. Nežinau, kaip mums pasiseks. Mėginsime mokytis būti gerais tėvais. Philas juokavo: „Mes abu menininkai, tai vaikas bus biuro darbuotojas.“ – „Ir reikės mums su tuo kažkaip susitaikyti.“
Koks tėtis yra Jūsų Philas?
Šis atradimas man buvo dar vienas stebuklas. Aš jau ir taip mylėjau Philą, galvojau – labiau mylėti žmogaus neįmanoma. Pasirodo, įmanoma. Nes atrandi kitą jo amplua. Kai pamatau, kaip jis kalbina dukrytę, kaip jis pradeda juokauti, negaliu atsigėrėti. Mes abu esame labai rimti žmonės, ir staiga išgirstu, kaip jis dainuoja juokingą vaikišką prancūzišką dainelę... Negaliu patikėti, kad tai daro tas pats apie rimtus metafizinius dalykus kalbantis žmogus. Mūsų namuose visą laiką vyksta improvizuoti minispektakliai. Mes ją labai labai mylim, laikome nuolat ant rankų, myluojame. Kai skauda pilvuką, mėtom vienas kitam kaip karštą bulvę – iš rankų į rankas. Kol Mia Luna miega, bandome padaryti darbų, tačiau jos pasiilgstame, varžomės, kuris pirmas paims, priglaus.
Ar galėtumėte savo gyvenimą padalyti į du etapus: iki Mios Lunos ir su ja?
Visiškai. Labai aiškus skirties taškas. Esu egoistiška, visą laiką buvau svarbi tik aš, galvodavau tik apie save, kiti būdavo antroje vietoje. Besilaukdama supratau, kad pirmą kartą gyvenime pradėjau mąstyti apie kitą – apie tai, ką valgau, ką darau, ko reikia mano vaikui. Mano ego susipaprastino.
Dabar atrodo, kad visas mano gyvenimas buvo viena didelė repeticija – etiudai, pasiruošimas, pabandymai, kūrybiniai ieškojimai. Brandinau save kaip asmenybę, mokiausi iš savo klaidų, išbandžiau įvairius vaidmenis. Dabar – premjera. Dabar jau rašau į švarraštį, klaidų daryti nebegalima. Prisižaidėme, užtenka. Mums abiem su Philu reikia keistis. Jis toks pats kaip aš – visur gyvenęs, daręs klaidų. Dabar reikia susikaupti. Naujas gyvenimo etapas labai įdomus, keliantis daug iššūkių.
